- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- N-62-2370-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00608-2010-2
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 50.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutarties A. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Administracinės komisijos prie Jonavos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Komisija) 2010 m. liepos 21 d. nutarimu A. L. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnyje („Savavaldžiavimas“) numatytą veiką skiriant už tai 160 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda skirta už tai, kad A. L. 2010 m. gegužės 17 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), neleido išvežti D. K., t. y. klūpėdamas prie namo išvažiavimo, kartu su kitais vyriškiais susikabinęs už parankių bei laikydamas rankose juostą, užtvėrė išvažiavimą iš privačios valdos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. L. skundą, 2010 m. spalio 11 d. nutartimi jį atmetė. Teismas nustatė, kad 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-718-825/2010 Kėdainių rajono apylinkės teismas nustatė D. K. gyvenamąją vietą su motina L. S. ir ši nutarties dalis turėjo būti vykdoma skubiai. Teisme A. L. savo kaltę neigė nurodęs, kad konkrečiai nežinojęs apie ketinimą išvežti D. K., o dalyvavo susibūrime išreikšdamas savo pilietinę poziciją, tačiau skunde teismui pripažino, kad kartu su kitais asmenimis susikibęs rankomis ir klūpėdamas prieš išvažiavimą iš N. ir A. V. priklausančio namo kiemo, neleido mergaitės išvežti ir tai darė būtino reikalingumo sąlygomis, nes mergaitės gyvybei grėsė pavojus. Aktyvaus savo dalyvavimo faktą jis išreiškęs ir 2010 m. birželio 7 d. paaiškinime policijos pareigūnams, kuriame nurodė, kad pritarė nuostatai neleisti vykdyti, jo manymu, neteisingos teismo nutarties išvežti D. K., bei buvo atsiklaupęs prieš atidarytus vartus ir matęs Venckų kieme vartų pusėn judantį automobilį, iš kurio išlipę žmonės kažką jiems sakė. Teismas pabrėžė, jog teisme apklausta liudytoja L. K. nurodė, kad minėtą dieną automobiliu norėjusi išvežti anūkę D. K. į teismo sprendimu nurodytą susitikimą su motina L. S., tačiau prie vartų susirinkę žmonės neleidę, ji kreipėsi į juos, tačiau nebuvo išklausyta. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, jog šių duomenų pakanka teigti, kad pareiškėjas žinojo, jog 2010 m. gegužės 17 d. vykdant teismo nutartį buvo mėginta išvežti D. K., o savo aktyviais veiksmais tam sutrukdė. Teismas pažymėjo, jog teismo procesinių dokumentų vykdymas yra tam skirtų institucijų teisė ir pareiga, todėl bet kokie veiksmai trukdantys tai padaryti, yra neteisėti, o šioje situacijoje pats pareiškėjas savo veiksmais ėmėsi teisingumo vykdymo funkcijos, todėl jo veiksmai yra nesilaikymas įstatymų nustatytos tvarkos, o tai yra vienas iš savavaldžiavimą kaip teisės pažeidimą kvalifikuojančių požymių. Aplinkybių, kurios leistų buvusią situaciją laikyti būtino reikalingumo sąlygomis, nenustatyta. Toks pareiškėjo teiginys paremtas tik jo paties samprotavimais ir teismas laiko, kad tai yra bandymas pateisinti savo elgesį. Teismas pabrėžė, kad pilietinės pareigos vykdymas, savo požiūrio dėl įvairių institucijų veiksmų išreiškimas galimas ir nedraudžiamas, tačiau tai turi būti atliekama laikantis nustatytos tvarkos.
III.
Nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi, A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Komisijos nutarimą panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus, motyvus, papildomai pabrėžia, jog teismo minima 2010 m. gegužės 14 d. nutartis buvo Panevėžio apygardos teismo panaikinta, tačiau pirmosios instancijos teismas ja nesirėmė. Pabrėžia, jog tai tik įrodo, kad jo 2010 m. gegužės 17 d. atlikti veiksmai buvo ne tariamos teisės vykdymas, o teisėta kova už teisingumą ir nepilnamečio vaiko gyvybę. Mano, jog skundžiamu nutarimu pažeista jo Konstitucijos 25 straipsniu garantuota teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. L. nesutinka su apygardos administracinio teismo nutartimi teigdamas, jog teismas jo kaltę nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. L. kaltė, padarius ATPK 188 straipsnyje numatytą pažeidimą, įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja.
Dėl apelianto akcentuojamos neva nutarimu pažeistos jo teisės turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti pasakytina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta paminėta teisė nėra absoliuti ir pati Konstitucija apibrėžia tokios laisvės įgyvendinimo ribas. Jau pačios Konstitucijos 27 straipsnyje numatyta, kad žmogaus įsitikinimais negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas, o 28 straipsnis numato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1998 m. kovo 10 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimus). Taigi A. L. veiksmai neleidžiant D. K. močiutei jos išvežti užtveriant išvažiavimą visiškai pagrįstai pripažinti savavaldžiavimu, o ta aplinkybė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis, kurią vykdydama L. K. siekė išvežti vaiką, buvo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi panaikinta (Civilinė byla Nr. 2S-496-212/2010), apelianto atsakomybės nešalina.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Kauno apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. L. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.