- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-26
- Bylos Nr.
- A-438-2688-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02388-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- K. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. R. patikslintu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo teismo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. AMP1-127 “Dėl K. R. atleidimo iš pareigų”, grąžinti pareiškėją į jo eitas pareigas ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Patikslintame skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. AMP1-127 jis buvo atleistas iš aplinkos ministro patarėjo, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo, pareigų kaip praradęs ministro pasitikėjimą. Minėtu įsakymu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, teisingumo, protingumo bei teisėtų lūkesčių principai. Nors politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, nepasibaigus jo paskyrimo laikui, lemia politinė politikų valia, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką teismas, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų, turi nustatyti, ar sprendžiant atleidimo klausimą, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymų nustatyta kompetencija. Pareiškėjo teigimu, priimant sprendimą dėl jo atleidimo iš pareigų buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taip pat neatsižvelgta į protingumo, sąžiningumo, moralės principus. Pareiškėjas aiškino, kad jam nebuvo pranešta, jog yra svarstomas jo politinio pasitikėjimo klausimas, todėl jis neturėjo galimybės ministrui pateikti savo argumentų bei pozicijos visais su nepasitikėjimu susijusiais klausimais. Nors dėl žiniasklaidoje paskleistos informacijos ir kaltinimų pareiškėjo atžvilgiu aplinkos ministras buvo užsiminęs apie K. R. savanorišką pasitraukimą iš tarnybos, tačiau kalbos apie prarastą pasitikėjimą ir atleidimą šiuo pagrindu nebuvo. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad drausminių nuobaudų ar pastabų dėl netinkamo pareigų atlikimo iki atleidimo nebuvo gavęs. Kadangi ministro 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. AMP2-446 jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, jis neįtarė, kad po kelių dienų bus priimtas įsakymas dėl jo atleidimo iš pareigų. Apie ministro priimtą sprendimą nebuvo informuotas, nebuvo supažindintas ir su įsakymu dėl atleidimo, o apie tai, kad iš pareigų yra atleistas, sužinojo tik 2010 m. liepos 7 d. iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavęs įsakymą bei paaiškinamuosius raštus. Skunde taip pat paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nepateikė pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui apie K. R. suteiktas atostogas vaikui prižiūrėti, tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės į įstatymu užtikrintas socialines garantijas, nes jam nebuvo paskirta tėvystės pašalpa, nors teisės aktai numato motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą ir asmenims, kuriems esant vaiko priežiūros atostogose pasibaigia jų darbo ar tarnybos teisiniai santykiai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad nagrinėjamu atveju, t. y. Aplinkos ministrui nusprendus atleisti iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo statusą turintį valstybės tarnautoją - aplinkos ministro patarėją, jam praradus į šias pareigas paskyrusio asmens pasitikėjimą, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nevertina priimto sprendimo pagrįstumo (motyvų), tačiau patikrina, ar sprendžiant atleidimo klausimą, buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymu nustatyta kompetencija. Atsakovas aiškino, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė, kokiuose teisės aktuose įtvirtinta procedūra buvo pažeista priimant sprendimą dėl jo atleidimo iš pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-451/2009 konstatavo, jog atleidžiant politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją iš pareigų praradus pasitikėjimą nėra taikomos tos procedūros ir tie reikalavimai, kurie taikomi atleidžiant karjeros valstybės tarnautojus (įspėjimas, draudimas atleisti laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, kt.). Politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo priėmimą ir atleidimą į tarnybą bei su tuo susijusias procedūras Aplinkos ministerijoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. D1-275 patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo reglamentas, kurio nuostatų buvo laikomasi ir nagrinėjamu atveju, t. y. ginčijamą įsakymą priėmė ir pasirašė kompetentingas subjektas, o pats ginčijamas įsakymas buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Aplinkos ministerijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas dar ir todėl, kad jį patenkinus būtų pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su valstybės tarnybos organizavimu, pažeisti valstybės tarnybos principai, kadangi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai turi ypatingą statusą, o jų funkcijos iš esmės yra padėti jį į darbą priėmusiam asmeniui formuoti politines nuostatas tam tikroje veiklos srityje. K. R. iš pareigų atleistas aplinkos ministrui praradus pasitikėjimą juo, todėl pareiškėjo skundo tenkinimas pažeistų ne tik Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies, 44 straipsnio nuostatas, numatančias, kad tokių valstybės tarnautojų priėmimas į pareigas yra aplinkos ministro diskrecija, bet taip pat pažeistų ir valstybės tarnybos principus, reglamentuojančius politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų statusą, bei Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą aplinkos ministro teisę pačiam pasirinkti asmenis, padedančius formuoti politiką tam tikroje srityje.
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkos ministerija taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių, susijusių su suteiktomis vaiko priežiūros atostogomis, pažeidimo nėra susiję su ginčijamo aplinkos ministro įsakymo priėmimo procedūra. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 35 punktą 9-SD pranešimą draudėjas privalo pateikti Fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo apdraustajam atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo (atšaukimo) dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui vaiko priežiūros atostogos suteiktos 2009 m. rugsėjo 23 d., o iš pareigų jis atleistas 2009 m. rugsėjo 25 d., t. y. nesuėjus teisės aktų nustatytam pranešimo terminui, atsakovas neturėjo pagrindo informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus apie vaiko priežiūros atostogas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. R. skundą kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. AMP1-127 dėl jo atleidimo iš pareigų būtent tuo apsektu, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taip pat neatsižvelgta į protingumo, sąžiningumo, moralės principus. Teismas taip pat nurodė, jog politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimas dėl pasitikėjimo praradimo yra išimtinai į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos sprendimas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo organizavimo, vykdant jai pavestus uždavinius ir funkcijas, tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo reglamentas (toliau – ir Darbo reglamentas). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo reglamento 12.3. punkte nustatyta, kad ministras priima ir pasirašo įsakymus dėl ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, Ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų, ministerijos valstybės sekretoriaus, ministerijos sekretorių, Vidaus audito tarnybos vadovo, ministerijos departamentų direktorių ir jų pavaduotojų, skyriaus vedėjų, specialiųjų atašė, kitų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų (jei atskiru įsakymu nepaveda šias funkcijas vykdyti ministerijos valstybės sekretoriui) priėmimo į pareigas ir atleidimo iš pareigų, atostogų suteikimo, pašalpų ir tarnybinių ar drausminių nuobaudų skyrimo, skatinimo. Ministras, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, priima ir pasirašo įsakymus. Darbo reglamento 15 punkte nustatyta aplinkos ministro įsakymo priėmimo procedūra bei vizavimo tvarka. Byloje pateikta ginčijamo aplinkos ministro įsakymo su vizomis kopija patvirtina, kad ginčijamas įsakymas parengtas laikantis Darbo reglamento 15 punkte nustatytų reikalavimų. Teismo nuomone, įvertinus šias nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažintina, kad ginčijamą įsakymą priėmė kompetentingas subjektas, laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros. Teismas pažymėjo ir tai, kad valstybės tarnautojo paskyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu reiškia, jog asmens buvimas tokiose pareigose yra iš esmės paremtas jį skyrusios institucijos pasitikėjimo turėjimu. Dėl tokio politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skiriamos ministro patarėjo pareigybės pobūdžio būtų aiškiai nepagrįsta tvirtinti, jog į pareigas jį priėmusio valstybės politiko pasitikėjimo praradimas negali būti pagrindu pasitikėjimą praradusį asmenį atleisti iš pareigų.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo žinoma, jog yra svarstomas jo politinio pasitikėjimo klausimas, jis neturėjo galimybės pateikti ministrui savo argumentų bei pozicijos visais su nepasitikėjimu susijusiais klausimais. Vertindamas šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus, teismas pažymėjo, kad ministro patarėjo pareigų priskyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigybėms lemia jo atleidimo iš šių pareigų ypatumus, todėl pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš valstybės tarnybos, nesilaikant karjeros valstybės tarnautojo atleidimui taikytinos procedūros. Nors pareiškėjas taip pat motyvavo, kad jo atleidimas yra neteisėtas, nes ginčijamo įsakymo priėmimo metu jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, tačiau teismas taip pat atmetė šiuos pareiškėjo motyvus kaip nepagrįstus. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, pagal kurią politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu (VTĮ 44 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatytos papildomos garantijos valstybės tarnautojams, auginantiems vaikus (įvaikus) iki trejų metų.
Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nurodo, kad drausminių nuobaudų ar pastabų dėl netinkamo pareigų atlikimo iki atleidimo nebuvo gavęs, buvo apdovanotas padėkos raštu už gerą darbą, todėl nebuvo pagrindo nepasitikėjimui. Teismo vertinimu šie pareiškėjo nurodyti motyvai nėra teisiškai reikšmingi, nes nepasitikėjimo pareiškimas valstybės tarnautojui, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) nepasitikėjimo pagrindu, yra valstybės politiko diskrecijos teisė. Kadangi politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo laikui lemia politinė politikų valia, todėl teismas nagrinėjamu atveju nevertino nepasitikėjimo motyvų bei jų pagrįstumo. Kitus pareiškėjo skunde nurodytus motyvus teismas pripažino kaip teisiškai nereikšmingus vertinant ginčijamo įsakymo teisėtumą. Teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes išdėstytų motyvų pagrindu, pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymas dėl K. R. atleidimo iš pareigų yra teisėtas, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl naikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymą skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai grąžinti pareiškėją į jo eitas pareigas ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra išvestiniai iš pirmojo skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos. Teismui pripažinus, kad pareiškėjas pagrįstai 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymu buvo atleistas iš aplinkos ministro patarėjo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, buvo atmesti pareikėjo reikalavimai grąžinti jį į šias pareigas bei priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas K. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjo teigimu, jis neginčija ministro teisės asmeniui praradus jo politinį pasitikėjimą pašalinti jį iš pareigų, tačiau ginčija pačią atleidimo procedūrą, kaip ji buvo įgyvendinta. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepasisakė dėl visų faktinių aplinkybių, susijusių su ginčijamo įsakymo priėmimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo organizavimo, vykdant jai pavestus uždavinius ir funkcijas, tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo reglamentas (toliau – Reglamentas). Reglamento 12.3. punkte nustatyta, kad ministras priima ir pasirašo įsakymus dėl ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas ir atleidimo iš pareigų, atostogų suteikimo, pašalpų ir tarnybinių ar drausminių nuobaudų skyrimo, skatinimo. Tuo tarpu Reglamento 15 punkte nustatyta aplinkos ministro įsakymo priėmimo procedūra bei vizavimo tvarka. Kiekvieną įsakymą turi vizuoti jį parengęs asmuo bei kiti ministerijos tarnautojai. (15.1-15.10 punktai). Reglamento 16 punkte įtvirtinta nuostata, kad ministro įsakymo rengiamas tik vienas egzempliorius Pasirašytas įsakymas registruojamas atskiruose žurnaluose suteikiant jiems eilės numerius pagal bendrąją žurnalo numeraciją nuo metų pradžios iki pabaigos ir jo originalas saugomas Personalo skyriuje. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje pateikė 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. AMP 1-127 kopiją, patvirtintą Aplinkos ministerijos personalo skyriaus vyr. specialistės su antspaudu "Kopija tikra", kurią gavo registruotu paštu 2010 m. liepos 7 d., kopija buvo patvirtinta 2010 m. birželio 30 d. Vadinasi, anot pareiškėjo, ši kopija atitinka originalą, saugomą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos personalo skyriuje. Pasak pareiškėjo, atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą taip pat pateikė ginčijamo įsakymo kopiją. Tačiau, kaip teigia pareiškėjas, byloje esantys analogiško turinio įsakymai skiriasi savo forma, kadangi ant pareiškėjui pateiktos įsakymo kopijos nėra nė vienos vizos - įsakymas pasirašytas tik ministro ir jį rengusios darbuotojos D. M.. Tuo tarpu ant atsakovo teismui pateiktos įsakymo kopijos sudėtos visos pagal Reglamentą reikiamų ministerijos tarnautojų vizos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, jog „byloje pateikta ginčijamo aplinkos ministro įsakymo su vizomis kopija patvirtina, kad ginčijamas įsakymas parengtas laikantis Darbo reglamento 15 punkte nustatytų reikalavimų“. Tačiau, kaip teigia pareiškėjas, teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos įsakymo kopijos. Pareiškėjo manymu, tikėtina, jog vizos ant ginčijamo įsakymo buvo sudėtos tik pareiškėjui kreipusis į teismą ir pateikiant jas teismui kartu su atsiliepimu į skundą. Todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog ginčijamą įsakymą priėmė kompetentingas subjektas, laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros. Pareiškėjo manymu, visos šios aplinkybės tik patvirtina faktą, kad įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo buvo priimtas skubotai, nederinant su kompetentingais tarnautojais, nesilaikant nustatytos jo rengimo ir vizavimo tvarkos.
2. Teisės aktai numato kiekvieno darbuotojo, pareigūno teisę būti supažindintam su dokumentais, susijusiais su jo atleidimu ir kitomis aplinkybėmis. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog apie priimtą įsakymą pareiškėjas sužinojo praėjus daugiau kaip pusei metų po jo priėmimo. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas net nebuvo informuotas apie politinio nepasitikėjimo svarstymą, neturėjo galimybės pateikti ministrui išsamių paaiškinimų, nurodyti faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad liudytoja D. M. paliudijo, jog ji pranešė telefonu pareiškėjui, kad šis atvyktų susipažinti su įsakymu, tačiau neva pareiškėjas neatėjo. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas pasisako, kad nepavykus asmeniškai įteikti dokumentų apie atleidimą, darbdavys turėjo galimybę išsiųsti dokumentus registruotu laišku pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, taip pažeisdamas atleisto darbuotojo (tarnautojo) teisę susipažinti su atleidimo dokumentais.
3. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo teisės į tėvystės atostogas ir tėvystės pašalpą pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. AMP2-446 pareiškėjui buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. Pareiškėjas pabrėžia, jog 2009 m. rugsėjo 23 d. buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų ir įgijo teisę į tėvystės pašalpą, tačiau darbdavys nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie pareiškėjui suteiktas vaiko priežiūros atostogas, dėl ko pareiškėjui nebuvo paskirta tėvystės pašalpa, taip pat buvo pažeista jo teisė į tėvystės atostogas ir kitas su tuo susijusias socialines garantijas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčijamo atsakovo įsakymo priėmimu, atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vertino proceso šalių pateiktus įsakymus (jų nuorašus, kopijas). Teismo posėdyje Aplinkos ministerijos atstovė paaiškino teismui, jog pareiškėjui Personalo skyriaus atstovė pateikė ginčijamo įsakymo nuorašą. Anot atsakovo, būtent tokie dokumentai (be vizų) yra pateikiami pareiškėjams vadovaujantis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88. Dėl šios priežasties pareiškėjui buvo pateikta kopija be vizų, tačiau su pagrindiniais dokumento rekvizitais (numeriu, data ir kt.). Todėl, kaip teigia atsakovas, reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, jog pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino, ar kad dokumentas nebuvo vizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, visiškai neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymi ir tai, kad šie pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi veiksmai yra vertintini kaip dokumentų klastojimas, t.y. veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje. Tačiau nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei teismo posėdžių metu apeliantas negrindė savo reikalavimų nurodyta aplinkybe, jos teismui iš viso nenurodė. Todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsniu, tokie apelianto teiginiai vertintini kaip įrodymai, kurių apeliantas be jokios priežasties nenurodė pirmosios instancijos teisme.
2. Atsakovas pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos sprendimas yra neteisėtas dėl to, jog jame nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjo teisės į tėvystės atostogas ir pašalpą pažeidimo yra nepagrįsti. Atsakovo nuomone, teismas pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusiu su jo atleidimu tėvystės atostogų metu. Tuo tarpu kiti pareiškėjo nurodomi argumentai dėl teisės gauti tėvystės pašalpą yra visiškai nesusiję su skundo reikalavimais, t. y. su ginčijamo įsakymo teisėtumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos vertinti tirdamas ginčijamo įsakymo teisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. AMP1-127, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš aplinkos ministro patarėjo, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo, pareigų kaip praradęs ministro pasitikėjimą.
Iš ginčijamo įsakymo matyti, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisiniu pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir to paties straipsnio 5 dalis.
Ginčo atsiradimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto redakcija (2007 m. birželio 7 d. įstatymas Nr. X-1175) nustatė, kad „Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai <...> politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas įstaigos vadovas praranda į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą arba kai pasibaigia jo paskyrimo į pareigas terminas“.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija) politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją minėtu pagrindu iš pareigų galima atleisti jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant paminėtų teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad „Nepasitikėjimo pareiškimas valstybės tarnautojui, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, yra jį priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisė. <...> politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo laikui lemia politinė politikų valia, todėl administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų jam praradus į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, turi nustatyti tik tai, ar sprendžiant atleidimo klausimą, buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymu nustatyta kompetencija. <...> Atleidžiant politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją iš pareigų praradus pasitikėjimą (Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas) nėra taikomos tos procedūros ir tie reikalavimai, kurie taikomi atleidžiant karjeros valstybės tarnautojus (įspėjimas, draudimas atleisti laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, kt.). Todėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis negalėjo dalyvauti Tarybos posėdyje ir pateikti paaiškinimų, nebuvo supažindintas su sprendimo projektu (nuo 2007 m. lapkričio 27 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. vakaro pareiškėjas gydėsi stacionare, po to - ambulatoriškai) negali būti traktuojamos kaip Reglamento pažeidimas, o tuo pačiu ir pagrindas patenkinti apeliacinį skundą.“( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-451/2009).
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Socialines garantijas valstybės tarnautojams auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų, nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis, pagal kurią iš tarnybos negali būti atleisti tokios socialinės padėties asmenys, kai jie iš tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais, t.y., įstatymas minėtos socialinės garantijos nesuteikia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, juos atleidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Aptartas teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjas iš tarnybos nagrinėjamu pagrindu galėjo būti atleistas vaiko priežiūros atostogų metu bei kad prieš atleidžiant jį iš tarnybos galėjo būti neprašoma pasiaiškinti ir pan., nes paprastai teisė būti išklausytam yra garantuojama, kai asmeniui yra taikomos drausminio ir panašaus pobūdžio poveikio priemonės. Tačiau Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto atveju nėra sprendžiamas drausminio poveikio priemonių taikymo klausimas. Kaip minėta, ši teisės norma yra skirta įgyvendinti priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisę – pasirinkti tinkamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.