Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme keturiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš P. R. konfiskuotino turto – transporto priemonės ,,Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. B. (Y. B.), išieškoti vertę atitinkančią pinigų sumą – 6900 Lt.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, konfiskuoti valstybės nuosavybėn 28 mobiliojo ryšio telefonai ,,Sony Ericsson XPERIA arc S“, 3 mobiliojo ryšio telefonai ,,Sony Ericsson XPERIA arc orange“ ir 15 mobiliojo ryšio telefonų ,,Samsung Galaxy Ace“ su pakrovėjais, ausinėmis ir baterijomis, saugomi Adutiškio užkardoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 7 d., apie 19 val. 15 min., automobiliu „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Papelekio pasienio kontrolės punktą, esantį Švenčionių rajone, Papelekio kaime, nedeklaravęs, paslėpęs automobilio salone po gabenamais dėvėtais drabužiais ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 28 vnt. mobiliojo ryšio telefonų „Sony Ericsson XPERIA arc S“, 3 vnt. mobiliojo ryšio telefonų „Sony Ericsson XPERIA arc orange“ ir 15 vnt. mobiliojo ryšio telefonų „Samsung Galaxy Ace“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 49423, 06 Lt.

Nuteistojo nuomone, neteisingi pareigūnų parodymai dar ir todėl, kad patikrinimo aktas surašytas ne patikrinimo metu, o vėliau, ne nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Taip pat nepagrįstai neįvertinti E. J. parodymai, jog jis tikrai matė, kad mobiliojo ryšio telefonai paslėpti nebuvo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis P. R. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Nuteistajam apeliaciniame skunde prašant nuosprendį panaikinti nurodomas pagrindas –esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, šie pažeidimai siejami su neteisingu teismo atliktu įrodymu vertinimu, nurodoma, jog apeliantas telefonų paslėpęs nebuvo, jų vežimą deklaravo žodžiu. Neigdamas nustatytas faktines aplinkybes nuteistasis teigia, jog pasienio specialistų parodymai skiriasi, yra melagingi, patikrinimo aktas surašytas ne patikrinimo metu, be to, pirmosios instancijos teismas netyrė vaizdo įrašo, patvirtinančio, kad apeliantas tinkamai pateikė telefonus apžiūrai, taip pat neįvertino liudytojo E. J. parodymų.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajos ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį P. R., liudytojus R. Š., D. D., K. L., E. J., įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir detaliai išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė jų vertinimo motyvus, tai, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai.

P. R. apeliaciniame skunde pateikta versija, jog jis telefonų paslėpęs nebuvo, jų įvežimą deklaravo žodžiu, paneigiama byloje surinktais įrodymais. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos rašte Nr. S-25333 nurodyta, kad pagal Europos Sąjungoje galiojantį Bendrijos muitinės kodeksą, iš Bendrijos muitų teritorijos išvežamos prekės turi būti nurodytos muitinės deklaracijoje, žodžiu deklaruojamos prekės, kurių vertė neviršija 1000 eurų statistinės ribos (t. 1, b. l. 189). Iš Vilniaus teritorinės specialisto išvados Nr. 42 matyti, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 ir 202 straipsniais, apskaičiuota bendra telefonų mutinės vertė yra 49 423,06 Lt (t. 1, b. l. 24), t. y. prekių vertė viršijo 1000 eurų ribą. Taigi, veždamas mobiliojo ryšio telefonus, nuteistasis juos turėjo deklaruoti raštu, pateikdamas bendrąjį administracinį dokumentą (BAD) arba naudodamasis automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis (elektroniniu būdu). Ši nuteistojo versija paneigiama ir liudytojų R. Š., D. D., K. L. parodymais. Pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja R. Š. parodė, kad P. R. žodžiu deklaravo, kad veža tik dėvėtus drabužius labdarios tikslu, apie telefonus nieko nesakė, ji jų nematė. Automobilį tikrino detaliau dėl to, kad jis nepriklausė P. R.. Analogiškus parodymus liudytoja davė ir apklausta apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 51-53). Liudytojas D. D. teisme parodė, kad jis detaliai apžiūrėjo automobilį, kuris visas buvo užkrautas maišais su drabužiais, paprašius maišus išimti iš automobilio, buvo rastos kelios dėžutės su mobiliojo ryšio telefonais. Nurodė, kad neiškrovus maišų su drabužiais pastebėti mobiliojo ryšio telefonų nebuvo jokių galimybių. Šie liudytojų parodymai patvirtinami liudytojo K. L. parodymais. Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas parodė, kad D. D., patikrinęs P. R. automobilį, pranešė, kad automobilyje tarp rūbų rado telefonus. Pareigūnai jam pasakė, kad P. R. nedeklaravo, jog veža telefonus (t. 2, b. l. 15-16). Neatitinka bylos aplinkybių nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog liudytojų parodymai yra melagingi. Byloje surinkti įrodymams keliamus reikalavimus atitinkantys duomenys paneigia šiuos deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir patvirtina P. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, šių liudytojų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, be to, priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, vertinant liudytojų pareigūnų R. Š., D. D., K. L. parodymus, matyti, jog šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs ir nekintantys. Kiti bylos duomenys – 2012-05-18 apžiūros protokolas dėl vaizdo įrašo apžiūrėjimo, kurio metu darytos fragmentinės nuotraukos, taip pat patvirtina nustatytas aplinkybes – mobiliojo ryšio telefonus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną P. R. gabeno jų nedeklaravęs, paslėpęs automobilio salone po gabenamais dėvėtais drabužiais. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip 2012-04-07, 19.15 val. į Papelekio PKP teritoriją įvažiuoja automobilis, vairuojamas P. R., tuoj pat prie jo prieina pareigūnė R. Š., P. R. pateikia jai dokumentus, vėliau iš eilės atidarinėja visas automobilio dureles ir rodo automobilio saloną. Tikrinanti pareigūnė apžiūri automobilio saloną. Matoma, jog automobilio salonas iki pat lubų, išskyrus vairuotojo vietą, užkrautas ryšuliais. Apžiūrėjusi tikrinamo automobilio saloną, pareigūnė R. Š., paėmusi P. R. pateiktus dokumentus, nueina nuo tikrinamo automobilio. Po dviejų minučių prie poste tikrinamo P. R. automobilio prieina pareigūnas D. D., P. R. atidarinėja automobilio dureles ir rodo pareigūnui D. D. automobilio saloną. 19.20 val. pradedama iš automobilio iškrauti ryšulius. Matoma, kad automobilio bagažinė iki pat lubų užkrauta maišais. Pirmiausia ryšuliai išimami iš automobilio bagažinės. P. R. iš bagažinės išima tamsios spalvos maišą ir ant jo padeda šviesų maišelį. Matoma, kad maišelyje yra įdėtas keturkampio formos daiktas. Vėliau pavieniai drabužiai glėbiu ir maišai išiminėjami iš galinės keleivio vietos, maišus išimančiam P. R. reikia fizinių pastangų jiems išimti. Iškrovus maišus pareigūnas D. D. apžiūri automobilio saloną. Vėliau užfiksuota kaip P. R. iš automobilio salono išima dėžutę ir rodo pareigūnui D. D.. Vaizdo įraše neįmanoma įžiūrėti įrašų ant dėžutės (t. 1, b. l. 58-66).

Nuteistajam P. R. apeliaciniame skunde nurodžius, jog aplinkybę, kad telefonų jis neslėpė, patvirtina 2012-04-07 vaizdo įrašas, kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Siekiant užtikrinti išsamų baudžiamosios bylos išnagrinėjimą, buvo pareikalauta Panevėžio apygardos teismui pateikti 2012-04-07 vaizdo įrašą iš Ignalinos rinktinės Papelekio PKP vaizdo stebėjimo ir įrašymo įrenginių, teismo posėdyje apklausta ir liudytoja R. Š.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrint minėtą vaizdo įrašą, liudytoja R. Š. parodė, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad privažiavus P. R. vairuojamam automobiliui, pastarasis išlipa, ji prieina ir paprašo atidaryti šonines dureles, pro jas matyti, kad automobilio salonas prigrūstas dėvėtų drabužių. Ji paprašo atidaryti bagažinę, kurioje taip pat yra drabužiai, tikrina dokumentus, o pastebėjus, jog automobilis P. R. nepriklauso, nueina į namelį patikrinti dokumentus duomenų bazėje, P. R. belaukiant, prieina pareigūnas D. D., kuris paprašo patraukti automobilį, po to liepia iškraustyti iš automobilio visus drabužius. Liudytoja taip pat parodė, jog ji nematė, kad buvo vežami telefonai, kad veža telefonus, jai nepasakė ir pats nuteistasis (t. 2, b. l. 51-53). Iš išdėstytų apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų matyti, kad jie ne tik nepatvirtino nuteistojo P. R. apeliacinio skundo argumentų, bet tik dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl P. R. kaltės. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog įrodymų tyrimo teisme metu gali būti perklausomi ir pežiūrimi garso ir vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme metu dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ar apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 20) matyti, kad teisiamojo posėdžio metu, proceso dalyviams neprieštaraujant, buvo išvardinta bylos medžiaga, proceso dalyviai pastabų dėl dokumentų išvardinimo neturėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, 2012-04-07 vaizdo įrašas atitinka jam keliamus įstatymų reikalavimus, todėl jis teisėtai pripažintas leistinu įrodymu, kuriuo pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir vertino kontekste su kitais įrodymais bei vadovavosi spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde mano, kad pareigūnų parodymai neteisingi dar ir dėl to, kad patikrinimo aktas yra surašytas ne patikrinimo metu, o vėliau, ne nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Svarbu pažymėti, kad BPK 96 straipsnyje nustatyta, jog apžiūros, kratos, poėmio, parodymų patikrinimo vietoje ir kitų proceso veiksmų protokolai yra dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Įvykio vietos apžiūra yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, o jos metu rasti daiktai, kuriuos būtina tirti, kaip patvirtina teismų praktika, paimami apie tai nurodant protokole, t. y. nurodoma, iš kur ir kokie daiktai buvo paimami. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties užkardos vyresniojo specialisto K. L. surašytame 2012-04-07 daiktų ir dokumentų paėmimo protokole nurodyti visi reikalingi duomenys, jame užfiksuoti apžiūrėti daiktai ir dokumentai, protokolas surašytas įvykio dieną (t. 1, b. l. 7-10). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareigūnas K. L. surašydamas įvykio vietos apžiūros protokolą, nepateikė jokių specialių žinių reikalaujančių paaiškinimų ar išvados. Bylos medžiaga patvirtina, kad įvykio vietos apžiūros protokole rasti daiktai (prekės) buvo pateikti detalesnei apžiūrai Vilniaus teritorinei muitinei (t. 1, b. l. 22). Teisėjų kolegijos nuomone, 2012-04-07 įvykio vietos apžiūros protokolas atitinka jam keliamus įstatymų reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. R. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vežė daiktus, kuriuos dėl kiekio ir vertės privalėjo pateikti muitinės kontrolei, veikė tiesiogine tyčia. Tą patvirtina byloje surinkti duomenys ir jų analizė, o būtent tai, kad P. R. mobiliuosius telefonus gabeno apsunkintose aptikimą vietose, apie jų vežimą neinformavo jį tikrinusių pareigūnų. Nuteistojo versija, kad jis mobiliojo ryšio telefonų įvežimą deklaravo žodžiu, atmetama dar ir dėl to, jog iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis turėjo tik trijų telefonų įsigijimo dokumentus. Liudytojų R. Š. ir K. L. parodymais nustatyta, jog tuo atveju, jei P. R. žodžiu deklaruotų telefonų vežimą, būtų tikrinami jų įsigijimo dokumentai. Akivaizdu, jog apeliantui nebuvo naudinga informuoti pareigūnus, kad jis veža mobilius telefonus. Taigi, nuteistasis gabendamas tokį kiekį mobiliųjų telefonų, žinojo ir suprato, kad tokioms prekėms taikomos papildomos muitinės procedūros, tačiau sąmoningai, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, vežamų telefonų nepateikė muitinės kontrolei.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai ir subjektyvusis požymis – kaltė yra nustatyti byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje bei šiame nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais. Visi pirmiau paminėti ir aptarti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, jog P. R., gabendamas mobilius telefonus kontrabandos būdu, suprato, jog gabena privalomus deklaruoti daiktus nepateikdamas jų muitinės kontrolei, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Nusikaltimas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas, yra sunkus, tačiau baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą, sankcija yra alternatyvi, t. y. už normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Tuo atveju, kai baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato alternatyvias kitų rūšių bausmes, pirmiausiai turėtų būti svarstoma galimybė kaltininkui skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas tokiu atveju turi būti motyvuotas.

Teismas šioje byloje atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, taip pat atsižvelgė į daromą žalą valstybės ekonomikai ir nustatytai verslo tvarkai, neteisėtai gabentų prekių kiekį ir realią vertę, nuteistojo asmenybę ir atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam P. R. už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė griežtesnę bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Teisėjų kolegijos manymu, bausmės tikslai bus pasiekti P. R. paskiriant BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį – baudą, o jos dydį nustatant ženkliai mažesnį nei galimos skirti baudos vidurkį. Šiuolaikinės baudžiamosios teisės doktrinoje akcentuojama vis didesnė bausmės individualios prevencijos (pataisymo) paskirtis, o nubaudimas imamas laikyti tik priemone kitiems bausmės tikslams pasiekti. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Nustatyta, kad P. R., vykdamas iš Lirtuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, nedeklaravęs, paslėpęs automobilio salone po gabenamais dėvėtais drabužiais ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – mobiliojo ryšio telefonus, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudarė 49423,06 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, P. R. įvykdytas sunkus nusikaltimas bei paties nuteistojo veiksmai nelaikytini padidinto pavojingumo, lyginant su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Svarbu pažymėti, jog kontrabandos dalykas – mobilaus ryšio telefonai, nėra visuotinai pavojingas, be to, P. R. kontrabandos būdu gabentų mobilaus ryšio telefonų bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, gana nežymiai viršija 250 MGL dydžio sumą. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad P. R. padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai nebus pilnai įgyvendinti paskiriant nuteistajam R. R. švelnesnę bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant mažesnį už galimos skirti baudos vidurkį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti.

P. R., pripažintam kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, paskirti 400 MGL (52000 Lt) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.