- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- I1-283-279/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00336-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities VPK
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalys teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką šalims pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėtina rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos adminitracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Panevėžio AVPK), priteisti jam 5000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. spalio 15 d. (b. l. 2-14).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas (5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo). Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18-22). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. spalio 15 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – penkiais asmenimis. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto trūko tik labai trumpai ir labai nežymiai. Panevėžio AVPK nurodė, jog teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos 2016 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-889, 93.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Panevėžio AVPK nurodė, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Teigė, kad buvo išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Visi Panevėžio AVPK areštinės langai atsidaro, yra sumontuota moderni vėdinimo sistema. Visuomenės sveikatos centras jokių pažeidimų nenustatė. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Tvirtino, kad jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Taip pat pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Manė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Informavo, kad teismo posėdyje nedalyvaus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės).
LVAT praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Vidaus tvarkos taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto Lino Masiulio 2018 m. lapkričio 2 d. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 23, 24).
Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo: nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 27 d. laikytas 13 kameroje (plotas 10,20 kv. m) vienas, 2017 m. spalio 27 d. toje pačioje kameroje laikytas su vienu asmeniu, tada perkeltas į 12 kamerą (plotas 12,17 kv. m), kur laikytas iki 2017 m. spalio 30 d. su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. laikytas 3 kameroje (plotas 21,38 kv. m) su trimis asmenimis; nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 10 d. laikytas 16 kameroje (plotas 14,38 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. sausio 11 d. laikytas toje pačioje kameroje vienas; 2018 m. vasario 8 d. laikytas 12 kameroje vienas, tą pačią dieną pervestas į 3 kamerą ir ten laikytas iki 2018 m. vasario 12 d. su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. kovo 8 d. laikytas 8 kameroje (plotas 16,90 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. kovo 18 d. laikytas 4 kameroje (plotas 20,29 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. kovo 19 d. toje pačioje kameroje laikytas su dviem asmenimis; nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 9 d. laikytas 3 kameroje su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. balandžio 12 d. toje pačioje kameroje su trimis asmenimis; nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. laikytas 10 kameroje (plotas 8,58 kv. m) vienas; 2018 m. birželio 7 d. trumpai laikytas 3 kameroje su penkiais asmenimis, tą pačią dieną pervestas į 4 kamerą ir ten laikytas iki 2018 m. birželio 11 d. su dviem asmenimis; 2018 m. rugpjūčio 27 d. laikytas 9 kameroje (plotas 11,70 kv. m) vienas, tą pačią dieną pervestas į 1 kamerą (plotas 18,53 kv. m), kur laikytas iki 2018 m. kovo 30 d. su dviem asmenimis; nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. laikytas 9 kameroje su vienu asmeniu; 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 15 d. laikytas 3 kameroje su trimis asmenimis.
Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 23), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 3, 4, 8, 9, 10, 12, 13, 16. 2017 m. spalio 27 d. nuo 15.44 val. iki 16.17 val. (apie 1 val.), pareiškėjui teko 4,43 kv. m (trūko 0,57 kv. m) ploto (b. l. 51), 2018 m. birželio 7 d. nuo 14.38 val. iki 17.04 val. (apie 3 val.), pareiškėjui teko 4,04 kv. m (trūko 0,96 kv. m) ploto (b. l. 53), t. y. buvo pažeidžiamas Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK apie 4 valandas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. 5-V-889 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ nuostatose reikalavimų iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju – teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama į LVAT praktiką nagrinėjamu klausimu (2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas reglamentuoja, jog policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė (b. l. 19).
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjo teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 1 valandą per dieną. Iš asmens kortelės išrašo (Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 28-29 dienomis, gruodžio 19-20 dienomis, 2018 m. sausio 9 d., vasario 9-10 dienomis, kovo 6, 17-19 dienomis, balandžio 6-7, 10-11 dienomis, gegužės 12-14 dienomis, birželio 8-9 dienomis, rugpjūčio 28-29 dienomis, rugsėjo 18-20 dienomis, spalio 9, 11, 13, 15, 30-31 dienomis atsisakė eiti pasivaikščioti į kiemą (b. l. 30-50). Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės atmeta kaip nepagrįstus.
Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pavyzdžiui dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas skelbė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.
Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. S. 2018 m. lapkričio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad visiems asmenims laikomiems areštinėje buvo išduodami minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai) (b. l. 25-26). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Iš į bylą pateiktų sąskaitų-faktūrų matyti, kad minkštuoju inventoriumi ir patalyne buvo nuolat apsirūpinama (b. l. 57, 61, 62, 68-71). Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, taip pat nėra.
Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo patalyne, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. S. 2018 m. lapkričio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 25-26). 2018 m. lapkričio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 28). Panevėžio AVPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pavyzdžiui Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pavyzdžiui 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pavyzdžiui LVAT 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).
LVAT yra išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas kamerose ne vienas buvo laikomas 54 dienas, todėl daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 54 dienas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kita.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žiūrėti, pavyzdžiui 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalaus ploto pažeidimą, į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai), į mastą bei trukmę (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 4 valandas; teisė į privatumą buvo pažeista 54 paras). Byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pavyzdžiui LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2284-662/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2136-525/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-556/2019, 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-941-261/2019, 2019 m. vasario 13 d. administracinėje byloje Nr. A-3336-968/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.