- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-23
- Bylos Nr.
- eA-589-525/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03193-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Fish Agro“, Fish Agro Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos
- Atsakovas
- Išlaidų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fish Agro“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fish Agro“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fish Agro“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4101 bei įpareigoti Komisiją kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 229,24Eur (4 244,33 Lt) išlaidas.
Nurodė, kad ginčijama Komisijos sprendimo dalis yra neteisėta, todėl naikintina. Projektavimo darbų sutartis su UAB „Saulės energijos centras“ buvo pasirašyta 2012 m. gruodžio 7 d. ir visi projektavimo darbai faktiškai atlikti iki 2013 m. vasario 1 d., todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo nutraukti sutarties. Be to, net ir ją nutraukęs, pareiškėjas būtų privalėjęs atsiskaityti už atliktus darbus. Topografinė nuotrauka, be kurios nebūtų įmanomi projektavimo darbai, padaryta taip pat iki 2013 m. vasario 1 d., tik apmokėta vėliau. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos argumentais, kad išlaidos gali būti kompensuojamos tik tuomet, jei jos buvo apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. Teigė, jog įstatymų leidėjas nurodytą terminą sieja ne su išlaidų apmokėjimu, bet su tuo, ar projektas yra vystomas po nurodytos datos, t. y. negali būti kompensuotos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos dėl projekto vystymo darbų atliktų po 2013 m. vasario 1 d. Be to, Komisija nepagrįstai iš kompensuotinos avanso sumos išskaitė 75,40 Eur (260,33 Lt) PVM, nes pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 14 straipsnio 4 dalį, gauti avansai PVM neapmokestinami.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija, atstovaujamas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta kompensuoti pareiškėjui sumokėtą 28,96 Eur (100 Lt) valstybės rinkliavą, 359,03 Eur (1 239,67 Lt) (išskaičius PVM) iki 2013 m. vasario 1 d. sumokėtą avansą už elektrinės ir technologiškai susijusių įrenginių projektavimo darbus ir 492,35 Eur (1 700 Lt) už pastato, ant kurio stogo projektuojama saulės elektrinė, kadastrinius matavimus. Komisija nusprendė nekompensuoti likusios 1 013,67 Eur (3 500 Lt) išlaidų už elektrinės ir technologiškai susijusių įrenginių projektavimo darbus dalies, nes darbai atlikti ir apmokėti po 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjas yra PVM mokėtojas ir darbus pirko iš PVM mokėtojo, todėl pagal PVMĮ 14 straipsnį, nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo momento, atlikti darbai apmokestinti PVM. Pareiškėjo prašymas išnagrinėtas tinkamai, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas taisės aktų nuostatomis, priimtas objektyviai įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, pasisakyta dėl visų prašomų kompensuoti išlaidų rūšių ir nurodyta, kodėl tam tikros išlaidos nebus kompensuotos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Fish Agro“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, aptaręs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, jog sisteminiu būdu aiškinant Aprašo nuostatas, konstatuotina, kad gali būti atlyginamos tik tiesiogiai su projekto plėtojimu susijusios išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Komisija turi diskrecijos teisę vertinti, ar pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.
Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimas.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai atsisakė kompensuoti pareiškėjo prašomą likusią 1 153,85 Eur (3 984 Lt) sumą, nes šias išlaidas Bendrovė patyrė po 2013 m. vasario 1 d., o tai neatitinka Tvarkos aprašo 4 punkto reikalavimų. Šių išvadų nepaneigia ir į bylą pateiktas UAB „Saulės Energijos centras“ 2014 m. balandžio 25 d. raštas, kad projekto rengimo darbai buvo atlikti iki 2013 metų vasario mėnesio. Darbų priėmimo-perdavimo aktas surašytas 2013 m. kovo 26 d., o apmokėjimas už suteiktas paslaugas atliktas 2013 m. balandžio 25 d., PVM sąskaita-faktūra už topografinę nuotrauką išrašyta 2013 m. kovo 12 d., o mokėjimas atliktas 2013 m. kovo 18 d., todėl patirtos išlaidos nekompensuotinos. Komisija tinkamai aiškino ir taikė Tvarkos aprašo nuostatas, todėl ši sprendimo dalis paliktina galioti nepakeista.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nurodė, kad sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, tinkamai pagrįsta, kodėl tam tikra pareiškėjo išlaidų dalis pripažintina nekompensuotina, nurodyta apskundimo tvarka.
III.
Pareiškėjas UAB „Fish Agro“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. iš dalies panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4101, kuriuo nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui 4 244,33 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, bei įpareigoti atsakovą kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas visiškai.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:
1) Aiškinant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) taip, kaip aiškina teismas, pareiškėjui kompensuotina tik dalis išlaidų, patirtų dėl neteisėtų valstybės veiksmų, t. y. išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjo nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmenys ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, aiškintina kaip įstatymu nustatyta pareiga atlyginti ne tik tas išlaidas, kurios faktiškai buvo apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. (pinigų principas), bet ir patirtas išlaidas pagal kaupimo principą, t. y. kai išlaidos patiriamos neatsižvelgiant į pinigų sumokėjimą. Įgyvendinimo įstatyme nurodytas terminas iki kurio kompensuojamos patirtos išlaidos, susietas su šio įstatymo įsigaliojimu, nustatytas tam, siekiant apriboti valstybės atsakomybės ribas, jeigu asmuo priėmus įstatymą toliau vysto elektrinės projektą. Logiška, jog valstybė nekompensuoja išlaidų, kurias asmuo patirtų po įstatymo įsigaliojimo, t. y. jeigu asmuo nenutrauktų elektrinės projekto vystymo ir dėl to patirtų išlaidų, tačiau išlaidos dėl kurių buvo susitarta iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo ir kurios buvo neišvengiamos po įstatymo įsigaliojimo dėl to, kad iki įstatymo įsigaliojimo buvo atlikti tam tikri darbai, turi būti kompensuojamos. Pareiškėjas prašomų atlyginti išlaidų negalėjo nepatirti ir nemokėti už atliktą ir sutartą darbą, dėl kurio buvo susitarta ir darbai atlikti iki 2013 m. vasario 1 d. Pažymi, kad skunde sąmoningai neanalizuojamos Aprašo nuostatos, nes jei teismas mano, kad Aprašas nustato kitokį reglamentavimą negu Įgyvendinimo įstatymas, ar siaurina jo nuostatas, privaloma vadovautis įstatymu. Įgyvendinimo įstatymą aiškinant taip, kaip aiškina teismas, pareiškėjas dėl dalies išlaidų atlyginimo pažeidus jo teisėtus lūkesčius, kas yra aiškiai pripažinta šio įstatymo aiškinamajame rašte, turėtų kreiptis į atsakovą, o dalies išlaidų reikalauti teismine tvarka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Toks žalos atlyginimo procedūrų skaidymas aiškiai prieštarautų Įgyvendinimo įstatymo tikslams, proceso koncentruotumo, protingumo ir teisingumo principams.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas nurodęs, kad kompensuotinos iki 2013 m. vasario 1 d. apmokėtos išlaidos iš jų išskaičiuoja PVM, kuris buvo išskirtas po šios datos išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje. Jeigu teismas sąvoką „patirtos išlaidos“ aiškina kaip „apmokėtos išlaidos“, tai sumokėtame avanse nebuvo išskirtas PVM ir PVM mokant avansą nebuvo apmokėtas, todėl kompensuotina visa avanso suma. Sąvoką „patirtos išlaidos“ suprantant pagal kaupimo, o ne pinigų principą, PVM turėtų būti išskaičiuotas, tačiau tokiu atveju turėtų būti kompensuota visa pagal teismo nurodytą sąskaitą patirtų išlaidų suma be PVM. Pareiškėjas negalėjo atlikęs 434,43 Eur mokėjimą UAB „Saulės Energijos centras“ dalies avanso apmokėjimo išlaidas ir PVM išlaidas patirti iki 2013 m. vasario 1 d., nes PVM išskirtas 2013 m. kovo 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija SEC Nr. 2013-03-14/1, kurią išrašius atsirado apmokestinimo PVM momentas. Ši situacija rodo teismo aiškinimo ydingumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija, atstovaujamas Inspekcijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad Aprašo 4 punkto nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina ne tik išlaidų pagrindimo, bet ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015 pateiktu teisės aiškinimu. Teigia, kad Komisija pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. sumokėtą 1 500 Lt (434,43 Eur) dydžio avansą pagrįstai priskyrė sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo išlaidų kategorijai (Aprašo 5.4.3 punktas), nes už šį avansą iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo atlikti darbai, bei vadovaudamasi Aprašo 7 punktu, pagrįstai nuo jo atskaitė PVM, tuo tarpu kitos pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidų dalies, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, pagrįstai nekompensavo. Už topografinę nuotrauką atsiskaityta 2013 m. kovo 18 d., todėl šios išlaidos taip pat nekompensuotinos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4101 dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „Fish Agro“ prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4101, šį skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, tinkamai pagrįsta, kodėl tam tikra pareiškėjos išlaidų dalis pripažintina nekompensuotina, nurodyta apskundimo tvarka, todėl jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, vertina, jog jis teisėtas ir pagrįstas, tai pagrindžia žemiau išdėstyti motyvai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 70-3537 redakcija) ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.
Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 p.). Aprašo 5.3 punkte išskirta viena iš minėtų kategorijų: elektrinės projektavimo darbų išlaidos ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.3.1 – 5.3.2 punktuose, iš kurių 5.3.2 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.3 punkto kategorijai priskiriamas elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidos. Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sisteminiu būdu aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.
Taigi patirtų, tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Aprašas išlaidų patyrimą sieja su realiu jų apmokėjimu iki 2013 m. vasario 1 d.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminiu būdu aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmenys iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo, ir Aprašo 4 punktą, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz.: 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1184-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1176-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015 ir kt.).
Tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.3.1. punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidos bei topografinės nuotraukos parengimo išlaidas, nėra. Todėl atitinkamai pagrindo išvadai, jog minėtų išlaidų patyrimui netaikytina sąlyga, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d., taip pat nėra. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų dydis – 100 procentų taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.
Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2012 m. vasario 7 d. su UAB „Saulės Energijos centras“ sudarė sutartį Nr. 12/12-07 dėl saulės elektrinės elektrotechninės dalies projektavimo darbų atlikimo, pagal kurią ji įsipareigojo sumokėti UAB „Saulės Energijos centras“ 1 448,10 Eur (5 000 Lt) darbų kainą, per 10 darbo dienų nuo sutarties sudarymo sumokėti 434,43 Eur (1 500 Lt) avansą, o užsakovas įsipareigojo po avanso sumokėjimo pradėti projekto rengimą. Pareiškėjas Komisijos prašė kompensuoti jai 5 000 Lt (su PVM) elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas, t. y. 1 448,10 Eur (5 000 Lt) (su PVM), sumokėtas UAB „Saulės Energijos centras“. Šias išlaidas pagrindžia 2013 m. kovo 26 d. darbų priėmimo-perdavimo aktas, 2013 m. kovo 14 d. PVM sąskaita-faktūra serija SEC Nr. 2013-03-14/1 ir banko sąskaitos išrašai (prijungta elektroninė a. b. Nr. I-1392-437/2014). Sutartyje nustatyto dydžio (434,43 Eur (1 500 Lt)) avansą pareiškėjas vykdytojui pervedė 2012 m. gruodžio 18 d. (prijungta elektroninė a. b. Nr. I-1392-437/2014), o mokėjimas pagal nurodytą PVM sąskaitą-faktūrą likusiai 2 461,77 Eur (8 500 Lt) sumai atliktas 2013 m. balandžio 25 d. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 2 461,77 Eur (8 500 Lt) išlaidas patyrė būtent 2013 m. balandžio 25 d. d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.
Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo UAB „Saulės energijos centras“ 2012 m. gruodžio 18 d. sumokėtas avansas buvo mokamas už PVM apmokestinamas paslaugas – saulės elektrinės elektrotechninės dalies projektavimo darbus. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog tiek pareiškėjas, tiek pareiškėjui paslaugas sutartimi įsipareigojusi suteikti UAB „Saulės energijos centras“ yra PVM mokėtojai. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad vien ta aplinkybė, jog PVM sąskaita-faktūra už atliktus darbus buvo išrašyta po 2013 m. vasario 1 d., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad PVM atskaita iš kompensuojamos sumos neturėjo būti daroma, todėl Komisija 2014 m. birželio 9 d. sprendime Nr. 17R-4101 pagrįstai vadovavosi Tvarkos aprašo 7 punkto nuostatomis ir iš kompensuotinos 434,43 Eur (1 500 Lt) sumos išskyrė PVM.
Byloje taip pat nustatyta, kad topografinės nuotraukos parengimo išlaidos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., nes UAB „MJR“ PVM sąskaita-faktūra už topografinę nuotrauką buvo išrašyta 2013 m. kovo 12 d., o mokėjimas atliktas 2013 m. kovo 18 d. (prijungta elektroninė a. b. Nr. I-1392-437/2014).
Pažymėtina, jog išlaidų patyrimo momento siejimas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu atitinka formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu, kompensavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1184-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015 ir kt.).
Taigi, nagrinėjamu atveju Komisija priėjo pagrįstą išvadą, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė 2014 m. birželio 9 d. sprendime Nr. 17R-4101, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3508 nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos atsisakymas kompensuoti aptariamas išlaidas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
Uždarosios akcinės bendrovės „Fish Agro“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.