Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-869-135/2014

2014 m. lapkričio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažinta kalta pagal LR BK 146 str. 2 d. ir jai paskirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė, bausmę atliekant areštinėje. Bausmės pradžia nustatyta nuo E. P. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad nuo 2012 metų rugsėjo 18 dienos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos, iki 2012 metų rugsėjo 19 dienos 6.30 val., veikdama bendrininkų grupėje kartu su R. N., kuri 2013 m. birželio 28 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodama prieš nukentėjusiąją V. Ž. fizinį smurtą, t. y. R. N. kumščiais sudavus V. Ž. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, E. P. spyrė koja V. Ž. bei grasino parduoti ir užrakinusi buto duris, neleido nukentėjusiajai V. Ž. išeiti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, panaudodama fizinį ir psichinį smurtą, neteisėtai atėmė nukentėjusiajai V. Ž. laisvę.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja advokatė prašė paskirtą bausmę sušvelninti, prokuroras prašė paskirtą bausmę sumažinti iki 45 parų arešto, leidžiant arešto bausmę atlikti savaitgaliais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino E. P. kalta dėl neteisėto laisvės atėmimo panaudojant smurtą (LR BK 146 str. 2 d.).

Ir nors nuteistoji, iš dalies pripažindama savo kaltę, apeliaciniame skunde tvirtina, kad nukentėjusioji turėjo galimybę pasišalinti iš jos namų, o buto durys buvo užrakintos tik dėl namuose augančių mažamečių vaikų, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji E. P. skirtingai aiškina jai inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo pradžioje ji neigė savo kaltę tvirtindama, kad V. Ž. iš jos namų galėjo bet kada išeiti ir ji prieš ją nesmurtavo (1 t., 85-87 b.l.), tačiau papildomoje apklausoje nurodė, kad kartu su R. V. Ž. pasikvietė į namus dėl to, jog norėjo išsiaiškinti tarpusavio santykius, V. Ž. neleido vienai išeiti, su R. V. Ž. mušė (1 t., 93-94 b. l.). Šiuos parodymus kaltinamoji patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu (1 t., 169 b. l.).

Nukentėjusioji V. Ž. teisme parodė, jog ji su R. ir E. P. aiškinosi santykius, R. ją mušė, E. P. pradžioje jos atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, vėliau jai spyrė į nugarą, grasino, jog ji neišeis iš buto, kol jai nesugis mėlynės, po konflikto ji norėjo pasišalinti iš buto, tačiau jai kliudė, E. P. jai užstojo kelią, joms abiems išėjus iš buto, E. P. vėl jai grasino, perspėjo, kad ji net nebandytų bėgti, o jai (V. Ž.) nors kiek atsitraukus nuo E. P., E. P. laikė ją už rankos ir ją vedėsi, anksti ryte E. P. sutiko, kad ji (V. Ž.) išeitų iš buto po to, kai ji (V. Ž.) pasakė, jog jai reikia eiti į policiją (1 t., 170 b. l.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendyje nuteistosios E. P. veiksmai tinkamai kvalifikuoti ir ji pagrįstai pripažinta kalta dėl neteisėto V. Ž. laisvės atėmimo (LR BK 146 str. 2 d.).

BK 146 str. 2 d. sankcija numato, jog asmuo, neteisėtai atėmęs žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudojęs smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusįjį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Nuteistoji E. P. apeliaciniu skundu prašo skirti švelnesnę bausmę nei teismo paskirta arešto bausmė, kadangi, jos teigimu, nėra kam pasirūpinti jos mažamečiais vaikais.

LR BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir LR BK bendrosios dalies nuostatomis. LR BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal LR BK 62 str. 2 d. švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš būtinų alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų LR BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant LR BK 62 str. 2 d. taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. LR BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal LR BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę LR BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

E. P. padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). BK 146 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik areštą arba laisvės atėmimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuteistajai E. P. skyrė tinkamą bausmės rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teisėjų kolegija vertina, kad nuteistajai E. P. nėra pagrindo taikyti LR BK 62 str. nuostatas, nes nenustatyta šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų būtinų taikymo sąlygų. Taip pat nėra pagrindo taikyti ir LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, kadangi nuteistajai paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad paskirta bausmė yra neproporcinga, neadekvati LR BK 146 str. 2 d. numatytam nusikaltimui, kaltininkės asmenybei. Ir nors nuteistoji apeliaciniame skunde tvirtina, jog pati viena augina du mažamečius sūnus, gimusius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir jokių ryšių su vaikų tėvu nepalaiko, tačiau iš byloje esančios nutarties civilinėje byloje Nr. 2-440-841/2014 (2 t., 8-9 b. l.) bei baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad E. P. sūnų gyvenamoji vieta nustatyta su jų tėvu G. B., o E. P. su vaikais tik periodiškai susitikinėja juos lankydama. Todėl šiuo atveju skunde nurodyta aplinkybė, jog, atliekant E. P. arešto bausmę, nebus kam prižiūrėti jos mažamečių vaikų, atmetama kaip nepagrįsta.

Tačiau, įvertinus bausmės atitiktį BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams (ne tik nubausti asmenį, bet ir paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), mažamečius vaikus turinčiai motinai paskirta 50 parų arešto bausmė, kurios negalima būtų atlikti poilsio dienomis, negali būti laikoma šiuo atveju teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad motinos siekis kuo dažniau lankyti vaikus ir jais rūpintis, taip pat siekis susigrąžinti teisę auginti dukrą, kuri šiuo metu auga kūdikių namuose, yra skatintinas, todėl tai apsunkinus nukentėtų ne tik nuteistosios, tačiau ir jos mažamečių vaikų interesai. Dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės beveik du mėnesius nebūtų lankomi vaikai, nutrūktų vaikų ryšys su motina. Kolegija sprendžia, kad sumažinus arešto bausmę tik penkiomis dienomis ir nustačius, jog E. P. jį atliks poilsio dienomis, E. P. būtų ne tik nubausta pakankamai griežta bausme, tačiau jai išliktų ir galimybė periodiškai lankyti vaikus. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti.

E. P. pagal BK 146 str. 2 d. skirtą penkiasdešimties parų arešto bausmę mažinti iki keturiasdešimt penkių parų. Vadovaujantis BK 49 str. 5 d., arešto bausmę paskirti atlikti poilsio dienomis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.