Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. V., A. T., J. (J) V., L. M., B. N. (N), J. N. (N), P. V. (P. V.), T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S. (K. S.), V. R., G. J., R. Š. (R. Š.), K. K., M. Z. (M. Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal šių pareiškėjų skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 pateiktus išaiškinimus, nurodė argumentus dėl Rašto neteisėtumo ir nepagrįstumo ir pabrėžė, kad Raštas sukelia jiems (pareiškėjams) teisines pasekmes ir neabejotinai pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus, kadangi pagal teisės aktus NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą.

II.

Teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsniu, 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose; į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų,

Įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, teismas konstatavo, jo šiame atsakyme nėra pareiškėjams aiškiai bei imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių, teisių bei pareigų, todėl darė išvadą, kad šis atsakymas, kaip informacija, pareiškėjams savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. dėl pareiškėjų nebuvo priimtas konkretus sprendimas, galintis sukelti atitinkamas pasekmes. Teismas nurodė, kad Raštas vertintinas kaip informacinio pobūdžio raštas.

Atsižvelgęs į administracinių teismų praktiką ir įvertinęs Rašto turinį, teismas darė išvadą, Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

III.

Pareiškėjai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti jų skundą, nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurią jie buvo nurodę skunde ir kurioje išaiškinta, jog pareiškėjai turi teisę ginčyti savivaldybės administracijos atsisakymą žemę traktuoti kaip laisvą ir grąžintiną natūra.

Pareiškėjai pabrėžia, kad jie siekia, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, esančią žemę. Tačiau Administracija Rašte nusprendė, kad iki nacionalizacijos buvusio Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie Oslo g. 1, esanti žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama to įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Dėl to yra akivaizdu, kad pareiškėjų Raštas sukelia teisines pasekmes pareiškėjams, nes jame nusprendus, kad minėta žemė yra valstybės išperkama, NŽT negali, kaip kad išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015, tęsti pareiškėjų pageidaujamų nuosavybės teisių į tą žemę atkūrimo natūra procedūrų. Pareiškėjai tvirtina, kad priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra akivaizdžiai klaidinga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą dėl to, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjams teisinių pasekmių ir todėl negalintis būti savarankišku ginčo dalyku administraciniame teisme (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Rašte pareiškėjams nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių, teisių bei pareigų, t. y. dėl pareiškėjų nebuvo priimtas konkretus sprendimas, galintis pareiškėjams sukelti atitinkamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas.

Pareiškėjai atskirajame skunde, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Raštas negali būti savarankišku ginčo dalyku administraciniame teisme, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pripažinta, kad tokio pobūdžio administraciniai aktai dėl žemės statuso gali būti ginčijami administraciniame teisme. Pareiškėjai tvirtina, kad Raštas jiems sukelia teisines pasekmes, kadangi jame pateiktas sprendimas priskirti teritoriją prie Oslo g. 1 valstybės išperkamai žemei reiškia, jog jie negalės tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pageidaujamu būdu, t. y. natūra.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017; kt.).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, kurie skunde nurodė, kad jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, esančią žemę, siekia apskųsti (prašo panaikinti) Raštą.

Teisėjų kolegija nustatė, jog Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyrius Raštu išnagrinėjo NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2023 m. liepos 14 d. prašymą, kuriame prašoma teritorijoje prie Oslo g. 1, Vilniuje, pakartotinai apsvarstyti galimybes suprojektuoti laisvą (-us) neužstatytą (-us) žemės sklypą (-us) nuosavybės teisėms atkurti Miškinių rėžinio kaimo pretendentams.

Rašte, be kita ko, nurodyta, kad iki nacionalizacijos buvusio Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie Oslo g. 1, galioja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 1-1632 „Dėl sklypų Oslo g. 1, Šiltnamių g. 26 detaliojo plano tvirtinimo“ (TPDR Nr. TP00054659), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1734 „Dėl sklypų Oslo g. 5 ir Oslo g. 5A detaliojo plano tvirtinimo“ (TPDR Nr. TP00060938) ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 394V „Dėl teritorijos prie Oslo g. nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ (TPDR Nr. TP00056317) patvirtinti teritorijų detalieji planai; pagal šių detaliųjų planų sprendinius, minėtoje iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos dalyje nėra suplanuotų žemės sklypų, kurie, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka) galėtų būti suprojektuoti ir grąžinti pretendentams bendrosios dalinės nuosavybės teise natūra, kaip laisva (neužstatyta) bei nepriskirta valstybės išperkamai žemė.

Rašte taip pat pastebėta, kad aktualūs žemės sklypai yra užstatyti nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre įregistruotais statiniais, pacituotos Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatos (piliečiams grąžinama natūra tik laisva (neužstatyta) bei nepriskirta valstybės išperkamai žemė; Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, valstybės išperkama yra tokia žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų <...>), ir apibendrinama, kad Miškinio rėžinio kaimo dalyje, teritorijoje prie Oslo g. 1 esanti žemė, pagal Įstatytmo12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei už kurią atlyginama Įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės veiklos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų <...> (1 d. 3 p.).

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyti pagrindiniai atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą principai ir būdai. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d. (6 p.).

Pažymėtina, jog pareiškėjai skunde tvirtino, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią teritorijoje prie Oslo g.1, natūra, t. y. grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio turinys patvirtina, kad jame nustatytos nuosavybės teisių natūra atkūrimo alternatyvos. Aptartos faktinės ir teisinės aplinkybės reiškia, jog Administracijai nusprendus (išreiškus valią Rašte), kad pareiškėjams aktuali teritorija yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, pareiškėjai neturės galimybės tęsti atkūrimo procedūrų, kad atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamu būdu.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentus, jog Raštas sukelia pareiškėjams teisines pasekmes, kadangi Administracijai nusprendus dėl pareiškėjams aktualios teritorijos statuso Atkūrimo įstatymo taikymo prasme, pareiškėjams nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos alternatyviais būdais. Be to, nagrinėjamoje byloje daryti išvadą, kad Raštas nesukelia pareiškėjams jų nurodomų teisinių pasekmių, galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir tik konstatavus, jog skundžiamu administraciniu aktu pareiškėjų teisės nebuvo pažeistos.

Vertindama pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadą, kad dėl Rašto, kaip informacinio dokumento, skundas negali būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų atskirojo skundo teiginiais, kad ši išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurią skunde nurodė pareiškėjai, ir vėliau formuojamos jurisprudencijos (šiuo aspektu žr. 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje eAS-12-261/2020; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-635-463/2023). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tokio pobūdžio administracinių sprendimų kaip pareiškėjų ketinamas apskųsti Raštas, ginčai nagrinėjami administraciniame teisme iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1986-261/2021; 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1476-525/2022; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pareiškėjams nesukeliantis teisinių pasekmių, šios išvados nutartyje iš esmės nemotyvavo, apsiribojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos citavimu, nenurodė nei teisinio reglamentavimo, nei individualių su byla susijusių aplinkybių vertinimo, todėl tokia teismo nutartis negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, padaręs išvadą, jog Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjų teisėms įtakos nedarantis administracinis aktas, dėl kurio negali būti paduodamas skundas administraciniam teismui. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas – skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų D. V., A. T., J. (J) V., L. M., B. N. (N), J. N. (N), P. V. (P. V.), T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S. (K. S.), V. R., G. J., R. Š. (R. Š.), K. K., M. Z. (M. Z.) atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų D. V., A. T., J. (J) V., L. M., B. N. (N), J. N. (N), P. V. (P. V.), T. Š., M. K., M. P., L. C., G. Č., R. J., B. L., K. S. (K. S.), V. R., G. J., R. Š. (R. Š.), K. K., M. Z. (M. Z.) skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.