Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei G. A., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono Sedos darželiui dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš nuomojamų patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. vasario 14 d. Mažeikių rajono apylinkės teismui priėmus preliminarų teismo sprendimą ir patenkinus ieškovės reikalavimus, 2014 m. kovo 17 d. teisme gauti atsakovės prieštaravimai, kurie 2014 m. kovo 18 d. nutartimi priimti.

Trečiojo asmens atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti, motyvuodama tuo, jog atsakovės nuomojamos gyvenamos patalpos yra reikalingos (duomenys neskelbtini) darželio plėtrai.

Motyvuojamoji dalis

Preliminarus sprendimas panaikintinas ir civilinis ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais: 1994 m. spalio 20 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutarties kopija; Mažeikių rajono Sedos miesto tarybos 1993-03-12 sprendimo Nr.5 kopija; Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio mėnesio pažymos apie asmenis, deklaravusius savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) kopija; Mažeikių r. sav. Sedos seniūnijos 2001-09-26 įsakymo kopija; G. A. 2011-08-30 pranešimo kopija; Administracijos 2012-05-22 rašto Nr.R8-2.30-2308 kopija; Administracijos 2012-06-05 rašto Nr.R8-2.30-2588 kopija; G. A. 2012-06-15 atsakymo kopija; Administracijos 2012-07-12 rašto Nr.R5-1668 kopija; G. A. 2012-07-24 atsakymo kopija; Administracijos 2013-07-11 rašto Nr.R5-1499 kopija; Mažeikių rajono Sedos darželio 2012-05-10 rašto Nr.R-40 kopija; Mažeikių rajono Sedos darželio 2013-06-03 rašto Nr.R-21 kopija; Administracijos 2013-06-17 rašto Nr.R8-2.26-2642 kopija; G. A. 2013-06-20 atsakymo kopija teismas nustatė, jog 1994 m. spalio 20 d. Sedos miesto savivaldybei su G. A. pasirašius savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, ieškovė neterminuotam naudojimui suteikė atsakovei 56,62 kv. m ploto gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Nuomojamos patalpos yra (duomenys neskelbtini) darželiui priklausančiame pastate, kurios tapo reikalingos darželio ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo reikmėms, įgyvendinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtros projektą, todėl ieškovė nuo 2012-05-22 atsakovei pranešė, kad ji turi atlaisvinti nuomojamas patalpas. Atsakovei buvo siūlomos kitos gyvenamosios patalpos, tačiau jų atsakovė atsisakė. 2012-07-12 raštu Nr. R5-1668 atsakovė buvo kviečiama atvykti į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos turto valdymo skyrių dėl nuomos sutarties nutraukimo, tačiau atsakovė į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos turto valdymo skyrių neatvyko. Paskutinį kartą į atsakovę buvo kreiptasi 2013-06-17 raštu Nr.R8-2.26-2642, tačiau į siųstus raštus atsakovė nereagavo ir nuomojamųjų patalpų neatlaisvino.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės nuomos sutarties nutraukimo ir priverstinio iškeldinimo teisinių pagrindų, dėl ginčo sprendimui taikomų teisės aktų taikymo. Kadangi dokumentiniame procese ieškinio dalyko ir pagrindo pakeisti negalima, teismas nagrinėja bylą neperžengdamas ieškovo nurodytų reikalavimų ribų (CPK 430 straipsnio 4 dalis).

Pirmiausia, teismas pažymi, jog nuomos sutarties nutraukimo ginčo sprendimui turi būti taikomas šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nes teismų praktikoje išaiškinta, jog gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

Ieškovė reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo grindžia CK 6.614 straipsniu. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinių ir fizinių asmenų nuomojamų komercinėmis sąlygomis gyvenamųjų patalpų neterminuota nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta nuomininką raštu įspėjus prieš šešis mėnesius. Pasibaigus minėtam terminui, nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.614 straipsnio 2 dalis).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog CK 6.614 straipsnyje, reglamentuojančiame gyvenamosios patalpos neterminuotos nuomos sutarties nutraukimą, suteikiama nuomotojui teisė šioje teisės normoje nustatytomis sąlygomis vienašališkai nutraukti ne bet kurią gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, o tik komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų neterminuotą nuomos sutartį. Pagal šią teisės normą joje numatytas nuomotojo įspėjimas nuomininkui apie komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų neterminuotos nuomos sutarties nutraukimą yra juridinis faktas, su kuriuo įstatymas sieja tokios nuomos sutarties pasibaigimą. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis komercinėmis sąlygomis sudaroma siekiant gauti pelno (CK 6.577 straipsnio 2 dalis). CK 6.614 straipsniui taikyti reikšminga aplinkybė – ar gyvenamosios patalpos yra nuomojamos komercinėmis sąlygomis – turi būti nustatoma pagal nuomos sutarties sąlygas dėl nuomos mokesčio, kuris, esant nuomai komercinėmis sąlygomis, nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles. Nustačius, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nebuvo nuomojamos komercinėmis sąlygomis, CK 6.614 straipsnio nuostatos tokiai sutarčiai netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-515/2008).

Iš 1994-10-20 gyvenamosios nuomos sutarties 2 straipsnio ir bylos aplinkybių nustatyta, jog atsakovė mokėdavo nuomos mokestį, apskaičiuotą Vyriausybės nustatyta tvarka (CK 6.583 straipsnio 2 dalis), o ne pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalį (šalių susitarimu), vadinasi, šalių sudaryta nuomos sutartis negali būti laikoma sudaryta komercinėmis sąlygomis, atitinkamai negali būti nutraukiama CK 6.614 straipsnio pagrindu.

Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovė neprieštarauja išsikelti iš ginčo patalpų, jei ieškovė suteiks jai kitas CK 6.617 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus atitinkančias patalpas. Ieškovė taip pat iki ginčo sprendimo teismine tvarka siūlė atsakovei kitas gyvenamąsias patalpas, todėl teismas pasisako ir dėl CK 6.616 straipsnyje įtvirtinto sutarties nutraukimo pagrindo taikymo.

Teismų praktikoje suformuota praktika, jog teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011). Sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Būsto netekimą teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra gyvenamosios (butų) naudojimo paskirties ir priklauso Mažeikių rajono savivaldybei. CK 6.616 straipsnio 1 dalyje yra išvardinti konkretūs fizinių asmenų iškeldinimo pagrindai. Teismas sprendžia, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, jog atsakovės gyvenamoji patalpa neišliks po kapitalinio remonto, rekonstrukcijos ar perplanavimo (CK 6.616 str. 1 d. 2 p.), ar gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas (CK 6.616 str. 1 d. 2 p.). Ieškinys grindžiamas abstraktaus pobūdžio planais dėl darželio plėtros, prielaidomis dėl darželį lankančių vaikų skaičiaus augimo, tačiau nėra pateikta konkrečių įrodymų, pavyzdžiui, projektinės dokumentacijos, vaikų skaičiaus kaitos analizės. Iš bylos duomenų nustatyta, jog dvi iš keturių darželio turimų gyvenamųjų patalpų jau yra laisvos, tačiau, remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, šių patalpų gyvenamoji paskirtis dar nėra pakeista. Bendras pastato – vaikų darželio plotas yra 1 098,40 kv. m, atsakovės gyvenamoji patalpa užima 56,62 kv. m, todėl teismas sprendžia, jog nesant konkrečių įrodymų dėl gyvenamųjų patalpų pertvarkymo į kitos paskirties patalpas ar patalpos perplanavimo, rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos, atsakovės iškeldinimas laikytinas neproporcinga teisės į būsto neliečiamybę apribojimo priemone. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat atsižvelgė į 1994-10-20 gyvenamosios nuomos sutarties sudarymo aplinkybes, į faktą, jog nuomos sutartis sudaryta Sedos miesto deputatų tarybos 1993-03-12 sprendimo Nr.5 pagrindu, į atsakovės G. A. glaudų darbinį ryšį su (duomenys neskelbtini), darželiu, kuriame atsakovė dirba nuo 1978 m. iki šiol, bei socialinį, ekonominį ryšį su gyvenamąja vietove. Papildomai buvo atsižvelgta į faktą, jog stipresniąja sutarties šalimi laikytinas juridinis asmuo – ieškovė Mažeikių rajono savivaldybė, o atsakovė G. A., nuomininkė, sąžiningai prisijungusi prie sutarties tuometėmis standartinėmis sąlygomis, yra silpnesnioji sutarties šalis, todėl taikytinas silpnesniosios sutarties šalies gynimo principas.

Ieškovė reiškė reikalavimą dėl atsakovės G. A. ir jos šeimos narių iškeldinimo iš nuomojamų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šis prašymas grindžiamas aplinkybe, jog atsakovė nepagrįstai atsisako kitos siūlomos gyvenamosios patalpos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2010 byloje, pažymima, jog nuomotojui siūlant kitą būstą, o nuomininkui atsisakius į jį persikelti, motyvuojant netinkamumu, teismas privalo tirti tokio siūlomo būsto tinkamumą, vertinti nuomininko atsisakymo į jį persikelti pagrįstumą, įvertinti realias nuomininko galimybes gyventi siūlomame būste, atsižvelgdamas į tai, kad toks būstas turi atitikti tam tikrus reikalavimus, susijusius su jo plotu, patogumais ir pan. Iš bylos aplinkybių nustatyta, jog atsakovė gyvena 56,56 kv. m. ploto bute, turinčiame du kambarius. Atsakovei buvo siūlomos gyvenamosios patalpos, adresu Žemaitijos g.60-20, Mažeikiai (31,57 kv. m). Teismas sprendžia, jog ieškovė pagrįstai atsisakė buto, esančio Žemaitijos g.60-20, nes būsto plotas yra mažesnis nei jos šiuo metu valdomo būsto. Ieškovė teigia, jog atsakovei taip pat buvo siūlomos patalpos Dariaus ir Girėno g.16, Tirkšliai, Mažeikių r. (ieškovės nurodyta butų kvadratūra – 49,40; 53,55 kv. m.). Teismo posėdžio metu atsakovės akcentavo, jog konkretaus ir aiškiai suformuluoto siūlymo persikelti į šias patalpas jai nebuvo pateikta. Byloje taip pat nėra rašytinių įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, jog atsakovei buvo suteikta visa reikiama informacija apie siūlomą būstą. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto registro duomenimis gyvenamame name, esančiame Dariaus ir Girėno g.16, Tirkšliai, Mažeikių r., yra suformuotos keturios gyvenamosios paskirties patalpos, kurios nėra suformuotos kaip atskiri butai, nėra nurodyta kiekvienos gyvenamosios patalpos kvadratūra, kambarių skaičius, todėl, nesant įrodymų apie ieškovo aiškiai suformuotą kitos gyvenamosios vietos pasiūlymą, siūlyto būsto plotą, kambarių skaičių, laikytina, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, kad Dariaus ir Girėno g.16, Tirkšliuose, Mažeikių r. esančios patalpos atitinka kitai siūlomai gyvenamajai vietai įtvirtintus reikalavimus, ir kad atsakovei aiškiai ir suprantamai buvo pateiktas šios gyvenamosios vietos siūlymas.

Galutiniu sprendimu teismas išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą, todėl iš ieškovės priteistina 10,98 Lt papildomų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios buvo sumokėtos valstybės sąskaita ir yra priteistinos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai, 430 straipsnio 7 dalis).

Atsižvelgiant į tai, jog, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas, o šiuo atveju ieškovė, kuri ieškinio padavimo metu įstatymu buvo atleista nuo žyminio mokesčio, todėl, netgi ir atmetus ieškinį, ieškovei neatsirado pareiga sumokėti žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ji buvo atleista įstatymu.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovė G. A. patyrė 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl šios išlaidos atsakovei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270, 428, 430 straipsniais, teismas galutinai

nusprendžia:

2013 m. vasario 14 d. preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos:

10,98 Lt (dešimt litų 98 ct) pašto išlaidų valstybei;

1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei G. A..

Teismo galutinis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.