Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. T. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nurodo, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, jog 2014 m. balandžio 9 d., apie 8.00 val., į miškovežį (duomenys neskelbtini), ir priekabą (duomenys neskelbtini), kurie priklauso jo individualiai įmonei, buvo pakrauta šiek tiek daugiau medienos, negu yra leidžiama pagal normatyvinius aktus. Mediena buvo vežama į UAB (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Atvažiavus į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją ir sustojus prie medienos pjovimo staklių, iš galo privažiavo policijos pareigūnai, kurie iš karto net neprisistatę pasakė, kad vežamos medienos svoris viršija leidžiamą vežti svorį, ir pareikalavo pateikti dokumentus, taip pat pagrasino, kad iškvies transporto policiją ir pasvers krovinį. Automobilio ir priekabos techniniai dokumentai, taip pat krovinio gabenimo dokumentai buvo pas vairuotoją Ž. Š.. Kartu prie dokumentų vairuotojas buvo įsidėjęs 200 Lt, kuriuos jis, K. T., jam davė dar išvažiuojant iš Šilalės rajono ir kurie buvo skirti vieninteliam tikslui – susimokėti kelių mokesčiams. Ž. Š. padavė policijos pareigūnui reikalaujamus dokumentus, o tarp jų buvo ir tie 200 Lt. Šie pinigai nebuvo skirti pareigūnams. Pripažįsta, jog jis buvo priėjęs prie policijos pareigūno D. A. ir jam sakė, kad jis neturi teisės jo įmonės automobilio tikrinti įmonės teritorijoje, kadangi automobilis nebuvo stabdomas įstatymų nustatyta tvarka. Su policijos pareigūnu D. A. susiginčijo, jis siekė paimti dokumentus, bet policijos pareigūnas jų neatidavė. Policijos pareigūnas tikrino dokumentus ir aiškino, kad kvies transporto policiją sverti krovinį, o jis jam sakė, kad jis neturi teisės to daryti, nes įmonei priklausančio automobilio nestabdė ir jis nėra kelyje. Šis policijos pareigūnas supyko dėl jo ginčijimosi, pagrasino, kad tikrai kvies kelių transporto policiją ir nuėjo į tarnybinį automobilį, kuriame sėdėjo kitas policijos pareigūnas (E. M.). Jokios kalbos prie miškovežio, kai pareigūnas D. A. tikrino dokumentus, apie kyšio davimą ar kokią nors baudžiamąją atsakomybę nebuvo. Po kelių minučių policijos pareigūnas D. A. pakvietė sėstis į jų tarnybinį automobilį, į kurį pakvietė sėstis ir vairuotoją Ž. Š.. Pareigūnai kažkam paskambino ir pasakė, kad reikės laukti. Jis suprato, kad pareigūnai iškvietė transporto policijos pareigūnus krovinio svėrimui, nes apie tai keletą kartų sakė pareigūnas D. A.. Pareigūnams siūlė nesverti krovinio ir negaišinti laiko, o surašyti protokolą ir iš karto jį nubausti, kadangi sutiko iškart sumokėti baudą. Būdamas pareigūnų automobilyje, kai šiek tiek aprimo jo su policijos pareigūnų D. A. ginčas, jis pradėjo kalbėti su kitu policijos pareigūnu E. M.. Pripažįsta, jog pareigūnui pasakė, kad Šilalės rajone turi kaimo turizmo sodybą ir ją nuomoja, bei paliko tarnybiniame automobilyje savo kaimo turizmo sodybos vizitinę kortelę. Garso įrašas, kurį pirmosios instancijos teismas nurodė nuosprendyje, yra paimtas iš konteksto. Pripažįsta, jog pasakė policijos pareigūnams, kad jie gali atvažiuoti į jo kaimo turizmo sodybą, sakė, kad teikia maitinimo paslaugas ir gali pavaišinti, tačiau nebuvo jokios kalbos, kad tai bus daroma veltui. Jis pasakė, kad jeigu policijos pareigūnai atvyktų į jo kaimo turizmo sodybą, jie bus pavaišinti, tačiau tai nereiškia, kad jie bus vaišinami nemokamai. Priešingai, negu padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, jam nebuvo net minties kalbėti su pareigūnais apie jų vaišinimą nemokamai arba siūlymą atlygio vaišinimu už kažkokius jų neatliekamus veiksmus. Kai jie sėdėjo tarnybiniame policijos automobilyje, jam buvo pasakyta, kad yra iškviesta transporto policija, kurios reikia laukti ir kuri svers krovinį. Todėl nebuvo net minties apie kokį nors papirkimą ar kyšio davimą. Jokių pinigų D. A. jis nedavė, tikslo duoti pinigus nebuvo, kadangi puikiai žino, kad skiriamos baudos už viršsvorį yra nedidelės. Jam buvo pasakyta, kad lauktų kelių transporto policijos dėl krovinio svėrimo, tačiau atvyko kriminalistai ir išvežė jį į policijos komisariatą, kur apkaltino kyšio davimu. Jis daug kartų kartojo, kad jokio kyšio nė vienam policijos pareigūnui nedavė ir jokio neatlygintino pavaišinimo pareigūnams nesiūlė. Tik nuvežtas į policijos komisariatą, jis suprato, kad yra apgautas, kadangi jis tikėjo policijos pareigūnais, kad laukia kelių transporto policijos pareigūnų dėl krovinio svėrimo, o tuo tarpu jis buvo apkaltintas nebūto ir jam nesuprantamo nusikaltimo padarymu. Kai buvo pristatytas į policijos komisariatą ir jam buvo paaiškinta, kad jis tariamai davė policijos pareigūnui 200 Lt kyšį, jis net nesuprato, apie ką yra kalbama. Tik po įvykio, kai buvo paleistas iš policijos komisariato, jis išsiaiškino su vairuotoju Ž. Š., kad jis kartu su dokumentais padavė policijos pareigūnui dokumentuose buvusius 200 Lt, kurie buvo skirti kelių mokesčiams sumokėti. Tačiau pažymi, jog pinigus, kurie atsidūrė pas policijos pareigūną D. A., padavė ne jis, o jo įmonės darbuotojas Ž. Š., ir juos padavė netyčia, nes pinigai buvo įdėti ir laikomi tarp visų dokumentų. Apeliantas nurodo, jog nesikreipė net gynybos pas advokatus, tikėdamasis, kad valstybėje elementarus teisingumas yra. Daugelį metų turi įregistravęs individualią įmonę, verčiasi ūkine veikla, turi įkūręs kaimo turizmo sodybą. Stengiasi laikytis visų įstatymų, tačiau būna atvejų, kai tenka nusižengti, kaip buvo ir šiuo atveju, nes į įmonės miškovežį buvo pakrautas didesnis kiekis medienos, negu leidžia normatyviniai aktai. Tačiau policijos pareigūnai turėjo teisę jį bausti tik už tai, kad buvo pakrauta daugiau medienos, negu leidžia normatyviniai aktai, tačiau išsigalvoti ir jį apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu pareigūnai tikrai neturėjo jokio nei teisinio, nei moralinio pagrindo. Liudytojas Ž. Š. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios taip pat davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 2014 m. balandžio 9 d. ryte, išvažiuojant iš Šilalės rajono, jis, K. T., davė jam 200 Lt, kurie buvo skirti išimtinai susimokėti kelių mokesčiui. Jis šiuos pinigus įsidėjo tarp dokumentų, nes visuomet kelių mokesčiui sumokėti pinigus vežiodavosi tarp dokumentų. Kai padavė dokumentus policijos pareigūnui D. A., netyčia padavė ir 200 Lt, kurie buvo tarp dokumentų. Tai jis padarė netyčia ir neturėdamas jokio tikslo duoti pareigūnui kyšį. Pareigūnas D. A. radęs šiuos pinigus tarp dokumentų, galbūt kitaip suprato taip kaip kyšį, todėl jis juos paėmė ir apkaltino kyšio davimu. Mano, jog pareigūnas D. A. apkaltino jį kyšio davimu tyčia, kadangi jie intensyviai ginčijosi. Teismas nepagrįstai nustatė, kad jis į ranką policijos pareigūnui D. A. davė 200 Lt dydžio kyšį, tokio fakto visiškai nebuvo, jis yra išgalvotas. Teismas nuosprendyje nenurodė, dėl kokios priežasties besąlygiškai tiki liudytojo D. A. parodymais, o netiki jo nuosekliais parodymais ir liudytojo Ž. Š. nuosekliais parodymais. Apelianto manymu, jeigu būtų galima tikėti policijos pareigūno D. A. parodymais, vadinasi, pinigų perdavimo momentu kito policijos pareigūno E. M. šalia nebuvo, todėl jis negali patvirtinti liudytojo D. A. parodymų apie patį kyšio perdavimo momentą. Apelianto manymu, policijos pareigūnas D. A. įsižeidė, kai jis jam pasakė, kad policijos pareigūnai neturi teisės tikrinti jo įmonei priklausančio miškovežio su priekaba, kai jis jau yra įmonės teritorijoje ir nebuvo stabdomas policijos pareigūnų. Po to pareigūnas ėmė ant jo šaukti, grasinti. Todėl jis yra įsitikinęs, kad pareigūnas sugalvojo jį apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu. Gali būti, kad D. A. tikrai pagalvojo, kad jam siūlomas kyšis, tačiau norėdamas, kad būtų ,,tiksliau“, paaiškino, kad jis jam į ranką davė pinigus. Protingai vertinant aplinkybes, yra net nelogiška kalbėti apie tai, kad jis galėjo atėjęs prie policijos pareigūno, matant daugeliui žmonių, į ranką įkišti pinigus. D. A. galėjo paklausti, dėl ko tie pinigai yra įdėti tarp dokumentų, o ne juos nunešti ir padėti tarnybiniame automobilyje. Jeigu pareigūnas būtų pats sąžiningas, būtų tikrai paklausęs dokumentus pateikusio asmens Ž. Š., dėl kokių priežasčių tarp dokumentų yra įdėta 200 Lt. Policijos pareigūnų paliepimu sėdėjo jų tarnybiniame automobilyje ir bendravo su ten buvusiu policijos pareigūnu, kuris bendravo normaliai, nešaukdamas, nerėkdamas. Jis, K. T., kalbėjo apie tai, kad pareigūnai galėtų nesverti jo krovinio, o surašyti protokolą, ir jis sutinka sumokėti baudą ir be svėrimo. Taip pat kalbėjo apie savo verslą, jo sąlygas, pasakė, kad Šilalės rajone turi įsteigęs kaimo turizmo sodybą, sakė, kad ir Klaipėdos policijos pareigūnai gali paskambinti, užsisakyti, atvykę bus tinkamai priimti ir pavaišinti. Tai reiškia, kad jo kaimo turizmo sodyboje bus tinkamai pasirūpinta klientais, o ne dykai bus suteikiamos kokios nors paslaugos. Policijos pareigūnai jo pasakytus žodžius iškraipė ir suprato kaip norėjo suprasti. Iš teismui pateikto įrašo mažos dalies, iš konteksto išimtų žodžių akivaizdu, apie ką jis kalba. Jo pasakyme nėra nė vieno žodžio, kad jis policijos pareigūnus vaišins veltui, kad juos kviečia dėl atsiskaitymo už ką nors. Be abejo, jis kaip kaimo turizmo sodybos savininkas yra atsakingas už tinkamą svečių priėmimą, gerą aptarnavimą, tinkamą pavaišinimą, tačiau akivaizdu, kad tai nėra daroma veltui, o svečiai atvykę į sodybą atsiskaito. Teismo nuosprendžiu yra nuteistas už tai, kad policijos pareigūnai nesuprato, kad jis juos kviečia apsilankyti kaimo turizmo sodyboje kaip eilinius svečius, o ne kokiu nors kitu tikslu. Jis negali atsakyti baudžiamąja ar kokia nors kitokia tvarka už tai, kad žmonės nesupranta arba netinkamai supranta, kas jiems yra pasakyta. Tuo tarpu teismas objektyviai ir nešališkai šių įrodymų netyrė, nes paėmė kelis žodžius iš konteksto ir padarė absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad tariamai tokiu būdu jis siūlė atsiskaityti už kažkokias policininkų suteiktas paslaugas ar neveikimą. Teismo nuosprendyje jo kaltė įrodinėjama įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad pinigai buvo padėti automobilyje tarp priekinių sėdynių, dėtuvėje. Būtent iš šio procesinio dokumento matyti, kad policijos pareigūnai imitavo jo tariamą nusikaltimą. Jis nepadėjo automobilyje tarp sėdynių į dėtuvę 200 Lt. To nenurodo net pagrindinis liudytojas D. A.. Vadinasi, liudytojas D. A. šiuos pinigus padėjo tarp sėdynių pats, išėmęs iš jam pateiktų dokumentų, imituodamas, kad jis jam tariamai davęs kyšį.