Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ? BK) 302 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir K. S. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 8 d. 17.40 val. iki 2021 m. liepos 9 d. 13.55 val. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu įskaityti laikotarpiai bei atliktas bausmės laikas.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. S. nuteistas už tai, kad jis nuo 2021 m. birželio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė nešiodamasis su savimi asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią J. M., gim. (duomenys neskelbtini), asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią M. C., gim. (duomenys neskelbtini), ir „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią K. M., gim. (duomenys neskelbtini), iki tol, kol 2021 m. liepos 8 d., 18.38 val., asmens kratos metu šiuos dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos reikšmingos bylos aplinkybės, o kvalifikuodamas nuteistojo veikas pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Apelianto teiginiai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi išskirtinai tik vidiniu įsitikinimu, o ne įrodymais, ir jog teismas negali remtis vidiniu įsitikinimu, yra nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 2K-321/2010).

6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. S. kaltu dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje padarymo, rėmėsi surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visetu. T. y., buvo vertinami liudytojų M. C., J. M., M. L., T. L. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, buvo vertinami byloje surinkti rašytiniai įrodymai (informacinės sistemos dėl asmens dokumentų išrašas, Vilniaus AVPK į sulaikymo patalpas uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolas), taip pat buvo vertinama pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pateikta informacija. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis vidiniu įsitikinimu, kuris pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma patvirtina tai, kad K. S. padarė nusikaltimą – neturėdamas teisėto pagrindo, laikė nešiodamasis su savimi asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią J. M., asmens tapatybes kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią M. C. ir „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią J. M..

7. Apeliantas skunde nurodo, jog neneigia turėjęs svetimus dokumentus, tačiau laikė juos su savimi turėdamas tikslą juos grąžinti teisėtiems savininkams, pažinojo tuos žmones. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Kriminalizuodamas BK 302 straipsnyje nurodytas veikas, įstatymų leidėjas reglamentavo, jog visi dokumentai skirti teisiniams faktams liudyti, o antspaudai, spaudai ir griežtos atskaitomybės (saugūs) blankai, naudojami dokumentų kūrimo procese. Dokumentai priklauso tam tikriems juridiniams bei fiziniams asmenims, paprastai jų laikymo vietą nustato jų turėtojas. Antspaudai, spaudai ir griežtos atskaitomybės blankai yra vardiniai instrumentai, todėl jais negali naudotis bet kas – pagal savo funkcinę paskirtį jais gali naudotis konkretus asmuo arba tikslinė žmonių grupė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-697/2021).

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė K. S. keliamas versijas, jog jis turimus svetimus J. M. ir M. C. dokumentus su savimi laikė norėdamas juos grąžinti, kadangi asmenis pažinojo, tačiau jų nebuvo sutikęs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš bylos medžiagos nenustatyta, kad K. S. turėjo teisėtą pagrindą laikyti kitų asmenų vardu išduotus dokumentus. Liudytojų J. M. ir M. C. teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina, kad jie neteko jų vardu išduotų dokumentų ne savo valia. T. y., J. M. patvirtino, jog K. S. nepažįsta, jį matydavo Vilniaus stoties rajone, jam nebuvo davęs dokumentų, išgėrinėjo bare ir jam kažkas ištraukė piniginę (t. 1, b. l. 42-43; t. 2, b. l. 3-4). Liudytoja M. C. patvirtino, jog K. S. pažįsta iš matymo, kartais jį matydavo Vilniaus stoties rajone, tik pasisveikindavo tačiau jokių dokumentų jam nedavė, grįždama namo pastebėjo, kad jos kuprinėje nėra raktų, o po to pamatė, kad nėra piniginės (t. 1, b. l. 47-48; 186-187). Galiausiai pastebėtina ir tai, jog pas K. S. dokumentai buvo rasti 2021 m. liepos 8 d., paties nuteistojo teigimu šiuos dokumentus jis laikė apie mėnesį laiko, tačiau byloje esančiais duomenimis nenustatyta, jog pastarasis būtų dėjęs net minimaliausias pastangas grąžinti šiuos dokumentus jų savininkams. Taip pat nenustatyta, jog buvo kokių nors aplinkybių, kurios patvirtintų, jog K. S. svetimus dokumentus laikė teisėtai, nenustatyta aplinkybių, kurios trukdė K. S. grąžinti minėtus asmenų dokumentus policijai, pranešti apie jų radimą, o J. M. ir M. C. dokumentai buvo rasti tik tuomet, kai policijos pareigūnai atliko nuteistojo K. S. dalinę apžiūrą. Taigi, apelianto teiginiai tiek dėl liudytojų pažinojimo, tiek dėl noro jiems grąžinti dokumentus yra deklaratyvūs, nuteistasis suvokė, kad jo turimi kitų asmenų dokumentai jam nepriklauso ir jis neturi teisėto pagrindo jų laikyti, tačiau nepaisant to juos laikė su savimi.

9. Apelianto teiginiai, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis pranešė M. C., radęs šiai priklausančią asmens tapatybės kortelę, taip pat yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas kitų įrodymų kontekste vertino ir šias apelianto nurodytas aplinkybes, tačiau padarė kitokias išvadas, nei to norėtų apeliantas. Teisiamojo posėdžio metu M. C. nurodė, jog K. S. sakė, kad rado kortelę ir kad ji kreiptųsi į policiją, jog kortelę atidavė policijai. Tačiau, pažymėtina tai, jog K. S. liudytojai nenurodė, kad jos asmens tapatybės kortelė buvo rasta sulaikius K. S. ir policijoje atliekant jo apžiūrą, t. y. iš esmės tokias aplinkybes liudytojai jis nurodė po to, kai jau patys policijos pareigūnai dokumentus iš K. S. paėmė vykdydami procesinės prievartos veiksmus. Tokios aplinkybės nesudaro jokio pagrindo K. S. veiksmus vertinti kitaip, nei kad jie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo.

Dėl paskirtos bausmės

10. Apeliantas nurodo, kad teismas jį nuteisdamas ir skirdamas bausmę rėmėsi tik šio teistumais, t. y., kad jis teistas 27 kartus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, K. S. parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei nuteistojo asmenybę atitinkančią, adekvačią padarytai nusikalstamai veikai bausmę, o skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Todėl teismas, remdamasis skunde nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir nuteistajam skirti švelnesnę bausmės rūšį ar sumažinti jos dydį.

11. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

12. Nagrinėjamoje byloje K. S. pripažintas kaltu padaręs vieną apysunkį nusikaltimą BK 302 straipsnio 1 dalyje, kurio sankcijoje numatyta, jog už be teisėto pagrindo fizinio ar juridinio asmens antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą asmeniui gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

13. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas, skirdamas bausmę K. S., įvertino tai, kad jis yra baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 86-94), 27 kartus teistas (t. 1, b. l. 70-85), nedirbantis (t. 1, b. l. 68), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), Respublikinėje priklausomybės ligų centre nesigydė (t. 1, b. l. 54), Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje gydytas nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., diagnozė – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos būklė, priklausomybės sindromas, hepatito C nešiotojas, medikamentinis gydymas neskirtas (t. 1, b. l. 55). Tad apelianto teiginiai, jog teismas vertino išskirtinai tik K. S. 27 teistumus, kurių pagrindu jam skyrė bausmę, yra akivaizdžiai, neteisingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog švelniausios bausmės – bauda arba areštas, K. S. nepadarys jokio poveikio, kadangi asmuo dvidešimt septynis kartus teistas, ne kartą taikyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau K. S. tinkamų išvadų nepadarė.

14. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertindamas K. S. asmenybę, aptartas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, jam paskyrė laisvės atėmimą 2 metams, kurią subendrinęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą 2 metams 3 mėnesiams. T. y., netgi atsižvelgdamas į tai, jog byloje nebuvo nustatyta K. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena jo sunkinanti aplinkybė, jog veiką padarė būdamas recidyvistas, jam tiek bausmė už nusikalstamą veiką šioje byloje, tiek galutinė subendrinta bausmė buvo paskirta mažesnė, nei BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog paskirta bausmė neatitinka BK įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ar būtų per griežta ir neteisinga.

15. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, jo naikinti ar keisti K. S. apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

16. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. spalio 3 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. ADP-2022-10114 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kuriose nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 60 Eur už K. S. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Aptartos nuostatos taikytinos ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi, nagrinėjamu atveju procesinio sprendimo metu galiojanti straipsnio redakcija, išskyrus BPK 51 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų besąlygiškų pagrindų užtikrinti kvalifikuotą gynėjo pagalbą, pirmosios instancijos teisme nustačius BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatytus būtinus gynėjų dalyvavimo pagrindus, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, nenumato jokių išimčių, todėl teismas, priimdamas sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš kaltininko, turi atsižvelgti tik į pastarojo turtinę padėtį.

18. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad nuteistasis K. S. nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, gyvena (duomenys neskelbtini), jam nustatytas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos būklė, priklausomybės sindromas, hepatito C nešiotojas, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Aptartos aplinkybės iliustruoja sunkią nuteistojo turtinę padėtį, o paskirta bausmė akivaizdžiai apsunkins nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą 60 Eur sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas išlaidas nuteistąjį ginant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.