- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-134-153/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-17357-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Izolda Nėnienė, Neringa Venckienė
- Ieškovas
- Š. M.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Kauno energija“
Procesinio dokumento kategorija 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 44.4
2012 m. balandžio 23 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Izoldos Nėnienės, Neringos Venckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Š. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-161-454/2011 pagal ieškovo Š. M. patikslintą prevencinį ieškinį dėl neteisėtų veiksmų atsakovėms akcinei bendrovei „Kauno energija“ ir 107-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu prevenciniu ieškiniu prašė įpareigoti atsakoves akcinę bendrovę „Kauno energija“ ir 107-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją nutraukti neteisėtus veiksmus skaičiuojant įsiskolinimą už nesuteiktas paslaugas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad ieškovas nuo 1996 m. iki pradinio ieškinio padavimo dienos yra nesudaręs sandorio dėl šilumos teikimo minėtame bute ir kad atsakovės neturi teisės reikalauti atlyginimo už nesuteiktas paslaugas.
Atsakovės akcinė bendrovė „Kauno energija“ ir 107-oji daugiabučio namo savininkų bendrija su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovo reikalavimus atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas ieškovo ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Teismo sprendime nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia tuo, jog tarp ieškovo ir atsakovės AB „Kauno energija“ nėra sudaryta šilumos tiekimo paslaugų sutartis, ieškovui nuosavybės teise priklausantis butas yra atjungtas nuo centrinio šildymo. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi įstatymo nuostata, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga – namo šildymo sistema (CK 4.82 str. 1 d.). Namas, kuriame yra ieškovui priklausantis butas, šildomas centralizuotai. Centrinio šildymo sistema – tai žiedu sujungta vamzdžių, šildymo prietaisų (radiatorių), šilumos generatoriaus (katilo) sistema, kuri yra užpildyta šilumos nešėju (dažniausia vandeniu), tekančiu šia sistema. Ieškovui atsijungus nuo namo šildymo sistemos, visame name sistema neišnyksta. Todėl teismas sprendime konstatavo, jog ginčo santykiams taikomas įstatymas, kuris numato, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3 d., 4.86 str. 1 d.). Todėl kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, nes taip numato įstatymas (CK 4.76 str. 1 d.). Teismas sprendime nurodė, kad ieškovui kaip bendraturčiui šildymo sistema priklauso proporcingai jo daliai. Todėl ieškovui išlieka ir pareiga apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, nors ieškovas atsijungė nuo šildymo įrengimų, tačiau viso namo šildymo sistema išliko. Atsakovės 107-oji DNSB ir AB „Kauno energija“ 1997-12-30 buvo pasirašiusios šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 1690400010 (b. l. 30). AB „Kauno energija“ sąskaitas pateikdavo atsakovei 107-ajai DNSB, kuri apskaičiuodavo mokesčius, tenkančius butui, ir pateikdavo mokesčių kvitus ieškovui. Teismas nustatė, kad 2008-10-01 atsakovė 107-oji DNSB nutraukė šilumos teikimo sutartį su atsakove AB „Kauno energija“ ir perėjo prie tiesioginių sutarčių su butų savininkais bei tiesioginio atsiskaitymo. Butų savininkai buvo informuoti, jog privalo sudaryti tiesiogines šilumos energijos tiekimo-vartojimo sutartis su atsakove AB „Kauno energija“. Nuo 2008 m. spalio mėn. atsakovė AB „Kauno energija“ sąskaitas skaičiavo ir teikė apmokėti kiekvieno buto savininkui. Pagal tuo metu galiojusius LR Šilumos ūkio įstatymo, o nuo 2008-01-01 – Šilumos ūkio pakeitimo įstatymo 12 str., buvo apmokestinama visa šilumos apskaitos prietaiso išmatuota šiluma, patiekta į pastatą. Informacijos, jog 107-ajai DNSB būtų išduotas leidimas atsijungti nuo centralizuotos šilumos perdavimo tinklų, kad ieškovo bute Nr. 20 yra atjungti šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginiai, AB „Kauno energija“ neturėjo, tokia informacija nepateikta taip pat atsakovei 107-ajai DNSB, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010-11-10 išrašo duomenys patvirtina, kad ieškovui priklausančiame bute yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Todėl, teismo nuomone, ieškovas pateikė nepagrįstą ir neįrodytą ieškinį teismui, dėl to ieškinio reikalavimų netenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-01 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-161-454/2011 panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad ieškovas yra atsijungęs nuo šildymo sistemos, tačiau tai nepanaikina jo pareigos mokėti mokesčius ir rinkliavas už bendrąja nuosavybės teise valdomo turto priežiūrą remontą ir pan., o tai nėra šios bylos dalykas, taigi darytina išvada, kad teismas savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką ir tokiu būdu pažeidė imperatyvias LR CPK 135 str., 141 str. nuostatas, kurios išimtinę teisę keisti ieškinio dalyką suteikia tik ieškovui.
Teismas pripažino, kad ieškovas, būdamas buto, esančio(duomenys neskelbtini), savininku, negali būti pripažintas šilumos vartotoju, kaip tai numato LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos, o atsijungusiam nuo šildymo sistemos vartotojui, nepriklausomai nuo to, ar atsijungimas yra atliktas pagal galiojančius teisės aktus ar ne, negali būti skaičiuojami mokesčiai už neįsigytą prekę. Tokią išvadą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausias Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo mėn. 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. 30, kat. 42.3; Teismų praktika 30)
Ieškovo reikalavimas pagrįstas ir teisėtas, nes jis nėra šilumos vartotojas, tačiau teismas, prieštaraudamas galiojančiai teisei ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo suformuotai praktikai, nagrinėjant ginčus, kylančius iš vartojimo sutarčių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė atmesti Š. M. apeliacinį skundą ir palikti galioti Kauno m. apylinkės teismo 2011-09-01 priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-161-454/2011.
Kauno m. apylinkės teismas neginčijamai nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) , priklauso apeliantui (ieškovui) ir kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010-11-10 išrašą nurodyta, kad ieškovui priklausančiame bute yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su apeliaciniame skunde nurodytais ieškovo argumentais, kad esant įrodytai aplinkybei, jog ieškovo butas atsijungė nuo šildymo, todėl mokesčiai tuo pagrindu neturėtų būti ieškovui skaičiuojami. Namas, kuriame yra ieškovui priklausantis butas, šildomas centralizuotai. Centrinio šildymo sistema – tai žiedu sujungta vamzdžių, šildymo prietaisų (radiatorių), šilumos generatoriaus (katilo) sistema, kuri yra užpildyta šilumos nešėju (dažniausiai vandeniu), tekančiu šia sistema. 2011-06-30 atsakovė pateikė į bylą nuo 1991 m. iki 2010 m. galiojusias šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų tvarkas bei kitus norminius aktus, kurie reglamentavo šilumos vartotojų įrenginių atjungimą. Atjungdamas savo buto šildymą ir karštą vandenį nuo bendros daugiabučio namo įrengimų, ieškovas turėjo laikytis norminiais aktais nustatytos specialios atjungimo procedūros. Reikalavimą laikytis nustatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto patalpų šildymo būdą yra ne kartą konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 1 d nutartis, priimta byloje SP AB „ Vilniaus šilumos tinklai" v. V. M., bylos Nr. 3K-3-932/2001; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta byloje AB „Kauno energija" v. V. A., bylos Nr. 3K-3-1311/2002; 2004 m vasario 9 d. nutartis, priimta byloje UAB „Ertija" ir R. M. v. M. AB „Kauno energija", bylos Nr. 3K-3-94/2004; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta byloje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionatas v D. P., bylos Nr. 3K-3-155/2005; bylos Nr. 3K-3-480/2006). Tai rodo, kad tiek pagal paminėtas teisės normas, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką butų savininkams yra įtvirtinta teisė atsijungti nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis norminiais aktais nustatytos atsijungimo tvarkos. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nepateikė įrodymų apie tai, kad yra gavęs teisę atsijungti nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų ir kad yra atsijungęs pagal norminių aktų reikalavimus.
Suvartota name šiluma yra paskirstoma visiems namo gyventojams, kurių šildymo sistema yra prijungta prie bendros namo sistemos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atsijungęs nuo bendros namo sistemos. Tas faktas, kad ieškovo bute nėra radiatorių, negali turėti įtakos mokesčių paskirstymui pagal galiojančią tvarką.
Šalies argumentai
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nevartojo šilumos todėl yra atsijungęs nuo šildymo sistemos, su šiuo teiginiu AB „Kauno energija“ neutiko, nes šiai aplinkybei įrodyti ieškovas nepateikė jokių įrodymų.
Mokesčius atsakovė pradėjo apeliantui skaičiuoti nuo 2008-10-01.
Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusiu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu Nr. DC-1565 (Žin., 2003, Nr. 51-2554), o nuo 2008-01-01 Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo (2007-11-20 Nr. X-1329) 12 straipsnio nuostatomis, apmokestinama visa šilumos apskaitos prietaiso išmatuota šiluma, patiekta į pastatą, kurios paskirstymą vartotojams, gyvenantiems name V. J. Žemgulio g. 10, reglamentuoja įstatymo 12 straipsnio 2 dalis bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas „Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4“ (Žin., 2005, Nr. 60-2158), kuris pradėtas taikyti nuo 2007 metų šildymo sezono pradžios. Kadangi atsakovė AB „Kauno energija“ tik vykdė įstatymų reikalavimus, todėl darytina logiška išvada: jeigu asmens veiksmai teisiniu požiūriu yra nepriekaištingi, tai jokios rūšies teisinė atsakomybė negali atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis bei pateiktais byloje įrodymais, o tai atitinka LR CPK 176–178 straipsniuose reglamentuotą įrodymų vertinimą. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, aplinkybių visumą bei tinkamai taikydamas materialines normas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši proceso teisės norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti exofficio.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė keletą aplinkybių, kurių pagrindu skundžiamas teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, neteisėtu, todėl naikintinu. Viena iš tokių aplinkybių – pirmosios instancijos teismas pakeitė ieškinio dalyką ir taip pažeidė imperatyvias LR CPK 135, 141 str. nuostatas, kurios išimtinę teisę keisti ieškinio dalyką suteikia tik ieškovui.
Remiantis CK 1.138 str. 3 punktu, civilines teises įstatymu nustatyta tvarka gina teismas savo kompetencijos ribose: užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys). Prevenciniu ieškiniu laikomas toks ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 str. 1 d.). Pagal suformuotą teismų praktiką, tai vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, kurio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai atsirasti, dalykas – uždrausti atlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali padaryti žalos, o prevencinio ieškinio pateikimo sąlygos, kurias turi įrodyti ieškovas, yra: potenciali žalos atsiradimo grėsmė ateityje, atsakovo veiksmų neteisėtumas, realus pavojus, jog ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žala, arba ateityje bus tęsiami teises pažeidžiantys veiksmai, kuriais daroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010). Pirmosios instancijos teismas nenustatė byloje, jog ieškovo teisė gali būti pažeista ir pagrįstai ieškovo reikalavimą atmetė. Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams taikė CK 4.82 str. nuostatas, tad pripažino, kad ieškovas yra bendrosios dalinės nuosavybės dalyvis, kuriam nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga – namo šildymo sistema, todėl ieškovas privalo padengti išlaidas šiam turtui išlaikyti, taip pat ir sumokėti mokesčius už namui teikiamas paslaugas. Šios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, nes visa namui tiekiama šiluma yra apskaitoma šilumos apskaitos prietaisu ir apmokestinama, tad patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti šias išlaidas. Byloje nenuginčyti atsakovės AB „Kauno energija“ argumentai, jog namas, kuriame yra ieškovui priklausantis butas, šildomas centralizuotai, kaip nurodė atsakovė. Centrinio šildymo sistema – tai žiedu sujungta vamzdžių, šildymo prietaisų (radiatorių), šilumos generatoriaus (katilo) sistema, kuri yra užpildyta šilumos nešėju (dažniausiai vandeniu), tekančiu šia sistema. Bylos duomenimis (faktinių aplinkybių konstatavimo 2009-09-10 protokolas), nustatyta, kad visi iš pirmo aukšto į ieškovo butą ateinantys šildymo sistemos vamzdžiai užaklinti, šildymo sistema nepajungta (b. l. 14–18), NTRCDB išrašo 2010-11-10 duomenys patvirtina, kad ieškovo bute įrengtas centrinis šildymas (b. l. 27), aptarnavimo ribų planas, šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo vartojimo sutartis patvirtina, kad atsakovė AB „Kauno energija“ nuo 1997 m. tiekia pastatui, kuriame gyvena ieškovas, šilumos energijos paslaugas (b. l. 29–30). Esant tokioms aplinkybėms atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Kauno energija“ pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusiu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu Nr. DC-1565 (Žin., 2003, Nr. 51-2554), o nuo 2008-01-01 Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo (2007-11-20 Nr. X-1329) 12 straipsnio nuostatomis, atsakovė AB „Kauno energija“ apmokestino visą šilumos apskaitos prietaiso išmatuotą šilumą, patiektą į pastatą, kurios paskirstymą vartotojams, gyvenantiems name V. J. Žemgulio g. 10, reglamentuoja įstatymo 12 straipsnio 2 dalis bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas „Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4“ (Žin., 2005, Nr. 60-2158), kuris pradėtas taikyti nuo 2007 metų šildymo sezono pradžios. Byloje nėra ginčo dėl pastatui patiektos šilumos energijos kiekio ir paskirstymo kiekio vartotojams, tad laikoma, jog atsakovės AB „Kauno energija“ veiksmai, susiję su mokestinių prievolių skaičiavimu, teisiniu požiūriu yra nepriekaištingi, dėl to negali būti vertinami kaip ieškovo teisių pažeidimas. Taigi ieškovo motyvai dėl netinkamai išaiškintų bylos aplinkybių, susijusių su ieškovo pareikštu ieškiniu ir taikomu byloje įstatymu, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas aiškino aplinkybes, susijusias su ieškinio dalyku ir pagrindu, tad šis apeliacinio skundo motyvas atmestinas kaip neįrodytas.
Civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, siekė nutraukti atsakovės AB „Kauno energija“ veiksmus dėl skaičiavimo ieškovui įsiskolinimo už šilumos paslaugas, kurios ieškovui nebuvo tiekiamos. Ieškinio pareiškime ieškovas yra nurodęs, kad nėra sudaręs sutarties su atsakove AB „Kauno energija“ dėl šildymo paslaugų tiekimo, todėl realiai jokios paslaugos negauna, dėl to neprivalo atsiskaityti su atsakove pagal gaunamas sąskaitas už ieškovui tariamai suteiktas paslaugas. Tačiau su šiais ieškovo argumentais sutikti negalima. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas užaklino savo bute vamzdžius, nupjovė radiatorius, taigi fizine prasme ieškovas nutraukė šildymo sistemos įrengimų vientisumą savo nuosavybes teise valdomame bute. Šias aplinkybes teismo sprendime taip pat akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kuris konstatavo, kad ieškovui išliko galimybė prisijungti prie šildymo sistemos. Pirmosios instancijos teismas ieškovo veiksmus dėl šildymo sistemos demontavimo kvalifikavo kaip neteisėtus. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo veiksmų neteisėtumo apeliantas byloje nenuginčijo, tad laikoma, jog savo teisių pažeidimo neįrodė. Bylos duomenimis, konkreti data, kada įvyko patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros daugiabučio namo įrengimų sistemos, byloje nenustatyta, ieškovas teigia, kad gavęs DNSB pirmininko sutikimą 1996 m. atjungė šildymą, nuėmė radiatorius, uždėjo akles, iš pateikto byloje ieškinio pareiškimo matyti, kad ieškovas savo teisių pažeidimą sieja su konkrečia data, nuo kurios ieškovui skaičiuojami ginčo mokesčiai – 2008-10-01 (b. l. 3–4). Todėl vertinant ieškovo ieškinio pareiškime nurodytą laikotarpį (2008-10-01 iki 2010-10-15) konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų kreipęsis dėl techninių sąlygų sąvado atsijungimui nuo bendros šildymo sistemos darbams atlikti gavimo arba ieškovo atlikti darbai demontuojant šildymo sistemą ir pakeitimai atlikus darbus būtų nustatyta tvarka priimti naudoti, jog ieškovas pažeidė CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnį ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas. Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, taip pat ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. V. M., bylos Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrijos „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. 3K-3-519/2010; kt.). Todėl apelianto motyvai apie tai, kad atsakovė pažeidžia ieškovo teises reikalaudama apmokėti už šildymo paslaugas, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Kaip nustatyta anksčiau, ieškovas nepateikė byloje įrodymų, kad elgėsi rūpestingai, nepažeidė nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, todėl negali teisme reikalauti, kad jo teisė būtų apginta, nes iš neteisės negali atsirasti teisė. Ieškovo pateiktas byloje patikrinimo aktas 2004-10-23, kuriame nurodyta, kad ieškovo bute buvo atjungta šildymo sistema (b. l. 8), neatleidžia jo nuo pareigos sumokėti jam tenkančius už šildymo paslaugas mokesčius, nes ieškovo butas nėra atjungtas įstatymo nustatyta tvarka nuo bendros namo šildymo sistemos, o ieškovo iniciatyva bute atlikta šildymo sistemos rekonstrukcija nėra nustatyta tvarka įteisinta, dėl to nesudaro pagrindo uždrausti atsakovei ateityje skaičiuoti ieškovo nuosavybės daliai tenkančius mokesčius už namui teikiamas šilumos paslaugas.
Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė ir neuždraudė atsakovei reikalauti iš ieškovo atlyginimo už šilumos paslaugas, nes apeliantas nutraukė paslaugos tiekimą fizine prasme (demontavimo būdu), o ne nustatyta tvarka, kaip to reikalauja įstatymas. Dėl to atmestinas apelianto motyvas, kad iš ieškovo negalima reikalauti mokesčio už šildymo paslaugą paaiškėjus, jog apeliantas šios šildymo paslaugos negauna, kadangi nupjovė radiatorius.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo motyvai, tarp jų ir apeliaciniame skunde cituojama kasacinio teismo nutartis, yra nesusiję su ginču šioje byloje, todėl teisėjų kolegija paminėtus skundo motyvus atmeta kaip teisiškai nereikšmingus. Vadovaudamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatytas, todėl skundžiamas sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimo nekeisti.