Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2020-01-23 · Administracinė byla Nr. I1-125-283/2020

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-23
Bylos Nr.
I1-125-283/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00982-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
S. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Lietuvos valstybė
Administracinė byla Nr. I1-125-283/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00982-2019-5
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1;(S)20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 23 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,dalyvaujant per vaizdo konferenciją pareiškėjui S. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. J. (toliau – ir S. J., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, ir atsakovės atstovė), priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo LAVL netinkamomis sąlygomis, atlyginti už 2014-2015 metų laikotarpį (tikslios datos nenurodytos). S. J. nurodė, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2014-2015 metais buvo gydytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad gydymo įstaigoje trūko nustatyto patalpos ploto, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas ir neužtikrino privatumo, buvo priverstas naudotis nepatogiu tupiamu tualetu. Tvirtino, kad suteikta miegamoji vieta buvo nesaugi ir nepatogi miegoti, kadangi gulto tarpai buvo 6 cm dydžio ir į juos nuolat įlįsdavo čiužinys. Nurodė, kad patalpų sienos buvo apipelijusios, nuo jų krisdavo kreidos gabalai, sukeldami dulkes, kurios pareiškėją alergizuodavo. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė gauti gydymo paslaugas, kadangi LAVL neatlikdavo reikiamų tyrimų. S. J. vertinimu, dėl kalinimo tokiomis netinkamomis ir žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, neigiamais pergyvenimais (b. l. 3-4).

Teismo posėdyje S. J. prašė tenkinti skundą. Teikdamas paaiškinimus pareiškėjas iš esmės pakartojo skunde nurodytas faktines aplinkybes apie netinkamas jo laikymo sąlygas. Pareiškėjas akcentavo, jog LAVL neužtikrinus galimybių gauti gydymą, jį 2017 metais ištiko infarktas. S. J. pabrėžė, kad jo laikymo LAVL sąlygos buvo itin prastos ir nežmoniškos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepimu prašė S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu buvo gydytas 4 kartus Vidaus (Bendrajame) ir Psichiatrijos skyriuose. Lietuvos valstybei atstovaujanti LAVL, atsižvelgusi į tai, kad S. J. skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2019 m. gegužės 2 d., prašė taikyti trejų metų senaties terminą (b. l. 27-30).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) už 2014 -2015 metų laikotarpį (tikslios datos nenurodytos), atlyginimą. Byloje LAVL pateikti duomenys patvirtina, kad S. J. buvo gydytas šioje gydymo įstaigoje 2014 m. spalio 1 d. – 2014 m. spalio 3 d., 2015 m. sausio 5 d. – 2015 m. sausio 7 d. , 2015 m. vasario 17 m. – 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. rugsėjo 25 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiais (b. l. 27). Lietuvos valstybei atstovaujanti LAVL pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekė, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis galimai patyrė gydydamasis LAVL 2014 m. spalio 1 d.- 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu, atlyginimas. Teismas vertina, kad S. J. pateikti paaiškinimai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad pareiškėjas, ginčo laikotarpiu būdamas LAVL, jautė skunde ir teismo posėdyje nurodytus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos kėlė, jo teigimu, labai prastos ir nežmoniškos sąlygos, todėl turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimus. Bylos duomenimis, S. J. skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. gegužės 2 d. (b. l. 10). Teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta objektyvių, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių per CK normų nustatytą ieškinio senaties terminą laiku kreiptis į teismą.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant Lietuvos valstybei atstovaujančios institucijos prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimą, S. J. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2014 m. spalio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

S. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaDalytė Zlatkuvienė