- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-06
- Bylos Nr.
- 1A-290-468/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11218-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Kaltinamasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- L. D.
- Advokatai
- Linas Žalnieriūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas jam nepadarius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje.
Šiuo nuosprendžiu taip pat D. N. bei R. K. išteisinti jiems nepadarius nusikaltimų, numatytų BK 286 straipsnyje, šioje dalyje skundai neteikiami.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnams: 2019-03-18, apie 16.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme A. M., būdamas su D. N. užvestame automobilyje „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. N. sėdint prie automobilio vairo, o A. M. sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, (duomenys neskelbtini) vyriausiajam tyrėjui A. R. ir vyresniajai tyrėjai K. U. priėjus prie automobilio iš priekio, (duomenys neskelbtini) vyriausiajam tyrėjui D. N. ir vyresniajam tyrėjui S. P. priėjus prie automobilio iš kairio šono, S. P. atidarius automobilio vairuotojo dureles ir D. N. bandant atidaryti automobilio kairės pusės galines dureles, (duomenys neskelbtini) vyresniajai tyrėjai L. D. priėjus prie automobilio iš dešinio šono ir atidarius automobilio dešinės pusės priekines dureles, kad D. N. ir A. M. sulaikytų ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, siekiant atlikti su jais reikiamus proceso veiksmus ir aiškiai prisistačius policijos pareigūnais, D. N. siekiant pačiam išvengti sulaikymo ir padėti tą padaryti jam, D. N. nepaisant minėtų policijos pareigūnų teisėto reikalavimo išlipti iš automobilio ir tyčia dideliu greičiu pajudėjus iš kiemo, nors tuo metu automobilio dešinės pusės priekinės durelės buvo atviros ir L. D. stovėjo ant šių durelių slenksčio, o L. D. per jį pasiekus uždegimo raktelį ir išjungus degimą, D. N. tyčia atitraukus L. D. ranką, vėl tyčia užvedus automobilį ir pradėjus važiuoti dar greičiau, suvokiant, kad L. D., kuri tuo metu, įsikibusi į atidarytas dešinės pusės priekines dureles, stovėjo ant automobilio slenksčio, gali būti važiuojant sužalota, tačiau to nepaisant, dėl ko, D. N. tyčia stipriai pasukus automobilį į kairę pusę, jis, siekdamas pats išvengti sulaikymo ir padėti tą padaryti D. N., tyčia pastūmė L. D. rankomis į dešinę pusę iš automobilio, dėl ko L. D. neišsilaikė ir nukrito ant asfalto, dėl ko L. D. patyrė fizinį skausmą ir jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis dešinio momens srityje ir dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimu dešiniame šone ir dešinės plaštakos trečio piršto sumušimu su minkštųjų audinių patinimu.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroras M.Zupkauskas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 nuosprendį dalyje dėl A. M. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir jam paskirti 100 MGL dydžio baudą, iš dalies patenkinti Vilniaus ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš A. M. 122,32 Eur L. D. gydymo išlaidų, iš dalies patenkinti Vilniaus apskrities VPK civilinį ieškinį ir priteisti iš A. M. L. D. 6 368,86 Eur dydžio išmoką už sužalojimą tarnyboje.
2.1 Prokuroras sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad pagal turimus duomenis D. N. ir R. K. galėjo nesuprasti, jog vyksta policijos sulaikymo operacija, nes policijos pareigūnai tinkamai jiems neprisistatė, tačiau pažymi, jog byloje yra surinkta pakankamai A. M. kaltę pagrindžiančių duomenų. Nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog policijos pareigūnė L. D. sulaikymo operacijos metu reikiama tvarka prisistatė A. M., parodė tarnybinį pažymėjimą, tą patvirtina tiek pačios L. D., tiek kito policijos pareigūno A. R. parodymai, tą iš esmės netiesiogiai patvirtino ir pats A. M.. Prokuroro teigimu, nors A. M. sakė, kad pažymėjimas jam nebuvo parodytas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis iš pradžių pakluso L. D. nurodymams dėl sėdėjimo ramiai ir rankų padėjimo ant prietaisų skydelio, vadinasi suprato, kad ji policijos pareigūnė, vykdanti savo pareigas, ir tuo neabejojo.
2.2 Nurodo, kad nors A. M. nežinojo, jog vyksta sulaikymas, tačiau atsakomybės požiūriu kaltininkas ir neturi tiksliai žinoti, ką konkrečiai veikia policijos pareigūnas, o turi suvokti, kad policijos pareigūnas atlieka kažkokį veiksmą, vykdydamas savo pareigas, ir turi paklusti to pareigūno teisėtiems reikalavimams. Pažymi, kad atsakomybei pagal BK 286 straipsnį iš esmės nėra būtina, kad būtų imperatyviai išpildyta Lietuvos Respublikos Policijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, visiškai pakanka to, kad kaltininkas suvoktų, kad prieš jį yra policijos pareigūnas, nepriklausomai nuo jo aprangos, skiriamųjų ženklų, atliekamų veiksmų ar kitų aplinkybių, ir jam pasipriešintų.
2.3 Pažymi, kad A. M. ir L. D. parodymai dėl įvykio aplinkybių kardinaliai skiriasi: pasak L. D., automobiliui važiuojant ir sukant į kairę, A. M., sėdėjęs priekinėje keleivio vietoje, ją rankomis išstūmė iš automobilio pro atviras priekinio keleivio dureles, dėl ko ji nugriuvo ant asfalto ir patyrė sužalojimus, tuo tarpu, A. M. teigimu, jis L. D. nelietė – ji pati važiuojant automobiliui iškrito pro atviras dureles ir susižalojo, kitų duomenų, svarbių procesiniam sprendimui, iš esmės nėra. Prokuroras nesutinka su teismo išvadomis, kad L. D. iškrito iš automobilio be kito asmens įsikišimo, veikiant fizikos dėsniams dėl išcentrinių jėgų veikimo, nurodo, kad tokią išvadą gali pateikti tik specialistas, susipažinęs su bylos medžiaga ir atlikęs reikiamus tyrimus, ko padaryta nebuvo. Prokuroro vertinimu, akivaizdu, kad tokioje situacijoje išcentrinė jėga negalėjo būti tokia stipri, kad būtų taip lengvai išsviedusi iš automobilio žmogų, kuris beveik visas, kaip matyti iš L. D. ir A. M. parodymų, buvo salone ir užgulęs keleivį. Pažymi, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti aiškiais L. D. parodymais, kadangi ji yra policijos pareigūnė, kurios reputacija yra nepriekaištinga.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo A. M. gynėjas advokatas L.Žalnieriūnas prašo prokuroro skundą atmesti.
3.1 Nurodo, kad išteisintasis A. M., išgirdęs policijos pareigūnės L. D. nurodymus padėti rankas ant automobilio panelės, šiuos nurodymus įvykdė, nors netikėjo, kad juos užpuolę asmenys buvo policijos pareigūnai. Pažymi, kad pati L. D. nurodė, jog, kai ji liepė išlipti iš automobilio, A. M. atsisakė tai padaryti, tačiau jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų sustiprinęs savo atsisakymą, neatliko, buvo ramus, nesipriešino, todėl, gynėjo vertinimu, situacija, kai asmuo nepanaudojo fizinio smurto ar negrasino tuoj pat jį panaudoti, bet kitokiu būdu nevykdė teisėtų reikalavimų, BK 286 straipsnio prasme laikoma pasyviu pasipriešinimu ir nesudaro šio nusikaltimo sudėties. Gynėjo teigimu, kaltinimas A. M. tuo, kad jis panaudojo fizinį smurtą pareigūnės L. D. atžvilgiu, kai automobilis judėjo ir atlikinėjo staigų posūkio manevrą, pagrįstas vienintelės L. D. parodymais, kurie nėra pagrįsti ar patvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis, dėl ko negali būti pripažinti įrodymais.
3.2 Pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai iš dalies keitėsi ir nebuvo nuoseklūs: 2019-03-18 apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad A. M. atsisakius išlipti iš automobilio, ji pasilipėjo ant automobilio slenksčio ir per jį bandė pasiekti raktelį, esantį užvedimo spynoje, kad užgesinti automobilį, tuo metu automobilis pajudėjo, o ji stovėjo ant automobilio slenksčio, D. N. paspaudė greičio pedalą, dėl ko automobilis pradėjo judėti dar greičiau, o automobiliui sukant į kairę A. M. rankomis pastūmė ją į durelių pusę, ji neišsilaikė ir iškrito iš automobilio. Apklausta teisme nukentėjusioji savo parodymus pakeitė nurodydama, kad A. M. atsisakius išlipti iš automobilio, ji viena koja pasilipo ant automobilio slenksčio, o ranka prispaudė abi jo rankas ir pasilenkusi siekė automobilio raktelio, automobiliui pradėjus važiuoti, A. M. posūkio metu kilstelėjo prispaustas rankas ir ji iškrito iš automobilio. Atsakinėdama į proceso dalyvių klausimus ir detalizuodama savo parodymus nukentėjusioji nurodė, kad krito nuo vienos rankos mosto, vėliau, kad nuo abiejų rankų pakėlimo. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad tokie veiksmai, kaip „pastūmimas rankomis į durelių pusę“ ir „rankos kilstelėjimas“ yra labai skirtingi savo turiniu ir prasme.
3.3 Nurodo, kad apklausiama teisme L. D. pažymėjo, kad saugodama save nuo galimų A. M. veiksmų, specialiai užspaudė jo rankas, todėl išstūmimo versija, gynėjo manymu, yra abejotina. Pažymi, kad L. D. teisme apibūdindama A. M. veiksmus nenurodė, kad jo veiksmai buvo aiškūs ir kryptingi, nevienareikšmiai, kad tokie veiksmai buvo nukreipti į jos išstūmimą iš automobilio, priešingai, pareigūnė vartojo tokius terminus, kaip „keleivis sėdėjo ramiai“, „kilstelėjo“, „pakėlė rankas“, „nesipriešino“, „rankos mostas“. Gynėjas nurodo, kad atsakydama į klausimus teisme L. D. paaiškino, kad sveria apie 80 kg, ir kad ši savo kūno svoriu buvo užspaudusi A. M. rankas, todėl, gynėjo teigimu, mažai tikėtina, kad lieso kūno sudėjimo A. M. galėjo kilstelėti rankas taip stipriai, kad pakeltų visu svoriu užgriuvusią L. D. nepadedamas kitų jėgų, ir juo labiau išmesti ją iš automobilio. Nurodo, kad atsakydama į klausimą, ar ji mano, kad A. M. savo veiksmais siekė išmesti šią iš automobilio, L. D. atsakė teigiamai ir tai pagrindė ne A. M. atlikto veiksmo pobūdžiu, kryptingumu, intensyvumu, stiprumu, bet tik manymu, kad šis turėjo priežasčių vengti sulaikymo, vadinasi, apie tai, kad A. M. ją tyčia išmetė iš automobilio kilstelėjęs ranką ar rankas, L. D. sprendė ne iš to, kaip pasireiškė konkretus veiksmas, bet iš kitų aplinkybių, t. y. net ir pačiai L. D. A. M. atliktas veiksmas nebuvo vienareikšmis, aiškiai suprantamas.
3.4 Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas A. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl visiškai paneigtos prielaidos, kad šis turėjo priežasčių vengti sulaikymo ar atsikratyti pareigūne. Gynėjo teigimu, net jeigu ir buvo atliktas koks nors rankos judesys, rankos kėlimas į viršų, tokio judesio reikšmė, paskirtis labai abejotina, nevienareikšmiška, kadangi tai galėjo būti netikėta reakcija ar refleksas į staiga padidėjusį automobilio greitį, inertiškas kūno judesys, nepriklausantis nuo A. M. valios, automobiliui dideliu greičiu atlikus posūkio manevrą. Pažymi, kad L. D. buvo patekusi į netikėtą, stresinę, išgąstį sukeliančią situaciją, todėl galėjo neadekvačiai įvertinti susiklosčiusią situaciją. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apklausta teisme L. D. nurodė, kad visiškai nejautė traukos, inercijos, tačiau tai objektyviai neįmanoma, nes automobiliui staigiai pajudėjus, pasiekus didelį greitį ir staigiai pakeitus trajektoriją, traukos jėgos reiškiasi itin smarkiai ir nepriklausomai nuo asmenų valios ar suvokimo, todėl subjektyvūs L. D. svarstymai negali paneigti objektyviai egzistuojančių fizikos dėsnių.
3.5 Nurodo, kad pagal BK 286 straipsnį asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už tyčinius veiksmus, galimai atliktas A. M. veiksmas pasireiškė tik prispaustos rankos (-ų) atkėlimu, toks veiksmas nepanašus į smūgio sudavimą, grubų stūmimą, griebimą už rūbų, plaukų ar kūno dalių, tempimą, vilkimą, tariamas rankos kontaktas įvyko net ne delnu, ar rankos plaštaka, o rankos dilbiu tiesiog jį atkeliant, toks tariamas judesys, buvo vienintelis, nepakartotinis ir buvo atliktas kaip tik tuo metu, kai buvo atliekamas staigus posūkis. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teisme apklausti policijos pareigūnai, išskyrus S. N., vienareikšmiškai nurodė, jog iš anksto buvo rengiamasi sulaikyti tik D. N. ir nebuvo planuojama sulaikyti A. M., jis buvo sulaikytas tik todėl, kad buvo kartu, todėl akivaizdu, kad sulaikymo veiksmai, o ir vėliau pradėtas ikiteisminis tyrimas A. M. atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai ir atsitiktinai.
3.6 Gynėjas taip pat nesutinka su prokuroro prašymu patenkinti iš dalies Vilniaus apskrities VPK civilinį ieškinį ir priteisti iš A. M. 6 368,86 Eur dėl išmokos L. D. patyrus sužalojimą tarnyboje. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Vilniaus apskrities VPK A. M. neįtraukė į civilinių atsakovų tarpą ir iš šio nereikalavo atlyginti civilinio ieškinio, pateikdamas civilinį ieškinį rėmėsi tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje šie neįžvelgė neteisėtų A. M. veiksmų išmetant L. D., toks reikalavimas atlyginti civilinį ieškinį atsirado tik apeliacinėje instancijoje prokurorui savavališkai įtraukiant A. M. į civilinių atsakovų sąrašą. Gynėjo teigimu, tai prieštarauja teisingumo principui.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijamas D. N. ir R. K. išteisinimas pagal BK 286 straipsnį, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakoma. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria buvo išteisintas A. M., jo manymu, byloje yra surinkta pakankamai šio asmens kaltę pagrindžiančių duomenų, todėl jo atžvilgiu turi būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
6. Teisėjų kolegija, teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme pakartotinai apklaususi išteisintąjį A. M., nukentėjusiąją L. D., taip pat įvertinusi prokuroro apeliaciniame skunde išdėstomus motyvus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai ištyrė byloje esančius duomenis, susijusius su L. D. kritimu iš transporto priemonės, ir pagrįstai A. M. išteisino pagal BK 286 straipsnį, kadangi iš surinktų duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. M. aktyviais tyčiniais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnei L. D., dėl ko ji iškrito iš automobilio ir patyrė fizinį skausmą, o tai, kad prokurorui nepriimtinos tokios teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, prokuroro skundas atmestinas ir skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.
7. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2006, 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
8. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-467/2014 ir kt.). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi, smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015 ir kt.). Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar A. M. gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už pasipriešinimą policijos pareigūnei, būtina nustatyti, jog jis panaudojo fizinį smurtą arba grasino jį panaudoti L. D. atžvilgiu.
9. Iš bylos aplinkybių neabejotinai nustatyta, kad vykdant D. N. ir A. M. sulaikymą siekiant atlikti su jais reikiamus proceso veiksmus, D. N. vairuojamam automobiliui pajudėjus iš kiemo, esant atviroms automobilio dešinės pusės priekinėms durelėms ir L. D. stovint ant šių durelių slenksčio ir siekiant variklio uždegimo raktelio, pasukus automobilį į kairę pusę, L. D. neišsilaikė automobilyje ir nukrito ant asfalto dėl ko patyrė fizinį skausmą ir jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje keliamas klausimas, ar L. D. iškritimas iš automobilio yra nulemtas A. M. pasipriešinimo veiksmų, ar sąlygotas kitų, nuo A. M. valios nepriklausančių aplinkybių.
10. Apylinkės teismas vertindamas L. D. iškritimo iš D. N. vairuojamo automobilio aplinkybes, konstatavo, kad transporto priemonė važiavo pakankamai greitai, atliko staigų posūkį, kurio metu joje esančius objektus veikė išcentrinė jėga, todėl pareigūnės iškritimas vertintinas kaip fizikos dėsnių, o ne A. M. veiksmų, nulemtas rezultatas. Su tokiomis išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Akivaizdu, jog L. D. nustatyti sužalojimai yra susiję būtent su transporto priemonės pajudėjimu iš stovinčios pozicijos esant atidarytoms automobilio durelėms, tuo tarpu šie veiksmai buvo sąlygoti ne A. M., o transporto priemonės vairuotojo D. N.. Tiek teismo posėdžio apylinkės teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, metu A. M. parodė, kad matė, jog automobilio pavarų dėžė buvo „drive“ pozicijoje, staiga automobilis vairuojamas D. N. labai staigiai pajudėjo iš vietos, dėl ko jis net prisispaudė sėdynėje, minėtas automobilis važiavo apie 50 km/h greičiu. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad jis neliepė D. N. važiuoti iš kiemo, tai padaryti nusprendė pats D. N. (t. 1, b. l. 117-118, 123-124). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu D. N. taip pat patvirtino, kad automobilis iš vietos pajudėjo ne A. M., o jo iniciatyva. Parodė, kad stovint kieme automobilio pavarų dėžė buvo „drive“ pozicijoje, o jis, laikydamas koją ant stabdžio pedalo, pro atidarytą langą kalbėjo su R. K., betraukiant jį iš automobilio nuo stabdžio pedalo nuslydo koja, dėl ko automobilis pradėjo judėti, norėjo sustabdyti automobilį, bet vietoje stabdžio pedalo paspaudė greičio pedalą ir automobilis staigiai pajudėjo į priekį. Pamatė ranką, kuri pasuko automobilio raktelį ir dingo, po ko automobilis užgeso, jis automobilį vėl užvedė ir tam, kad automobilis neatsitrenktų į kitus automobilius, stovinčius priekyje, jis vairą suko į dešinę pusę, paskui – į kairę pusę ir išvažiavo iš kiemo (t. 1, b. l. 138, 142-143). Nukentėjusioji L. D. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad vairuotojas pradėjo judėti todėl, kad ji siekė atimti automobilio užvedimo raktelį. Nurodė, kad tuo metu, kai ji siekė raktelio, atsisuko vairuotojas ir automobilis pradėjo važiuoti, pasiekusi automobilio raktelį pastarąjį ji pasuko, tačiau automobilio vairuotojas numušė jos ranką nuo raktelio ir atsuko raktelį atgal, automobilis kažkiek pristabdė, tačiau neužgeso, vairuotojas iškart nuspaudė greičio pedalą, automobilis pradėjo staigiai važiuoti į priekį.
11. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog L. D. parodymai turi būti vertinami kaip patikimi, kadangi ji yra policijos pareigūnė, turinti nepriekaištingą reputaciją, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienu atveju vertinant asmens parodymų patikimumą turi būti atsižvelgiama į asmens procesinį statusą, suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat būtina atlikti tokių parodymų analizę kitų surinktų duomenų kontekste. Nagrinėjamu atveju L. D. parodymus davė ne kaip policijos pareigūnė, apibūdinanti aplinkybes, užfiksuotas įvykio vietoje, o kaip nukentėjusioji. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog ji iš D. N. automobilio iškrito ir patyrė sužalojimus, todėl jos tam tikras asmeninis suinteresuotumas yra akivaizdus, todėl šioje byloje L. D. parodymai turi būti sistemiškai vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, kas ir buvo atliekama apylinkės ir apeliacinės instancijos teismo.
12. Iš A. M. pareikštų kaltinimų matyti, kad pasipriešinimo veiksmai siejami su asmens sąmoningu L. D. išstūmimu iš važiuojančio automobilio, tačiau be pačios nukentėjusiosios parodymų, tokias išvadas patvirtinančių duomenų nėra. Teismo posėdžio apylinkės ir apeliacinės instancijos teisme metu A. M. parodė, kad kai moteris lindo į minėto automobilio vidų bandydama ištraukti automobilio raktelius, ji už nieko nesilaikė, jis nei rankomis, nei kita kūno vieta moters iš automobilio nestūmė, pareigūnė iškrito pati. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A. M. su L. D. elgėsi itin ramiai, reagavo į pareigūnės nurodymus, nesielgė įžūliai ir agresyviai, tiesiog sėdėjo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių apylinkės ir apeliacinės instancijos teisme metu, A. M. parodė, kad L. D. atidarė automobilio duris ir pasakiusi „policija“, liepė rankas dėti ant prietaisų skydelio, pradėjo lįsti į automobilį, palieptas jis padėjo rankas ant automobilio panelės ir sėdėjo keleivio sėdynėje, pasipriešinimo veiksmų neatliko. Tai, kad A. M. vykdė jos nurodymus, pažymėjo ir nukentėjusioji L. D.. Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu ji parodė, kad atidariusi automobilio dureles keleiviui pasakė išlipti iš automobilio, jis sėdėjo, nesipriešino, nebuvo nusiteikęs agresyviai, nesutikus išlipti iš automobilio, pastarajam ji pasakė „dėkite rankas ant panelės, kad aš jas matyčiau, nedarykite staigių judesių“, asmuo jos reikalavimui pakluso ir padėjo rankas delnais į apačią.
13. Nors, L. D. teigimu, ji iš automobilio iškrito dėl A. M. veiksmų, pati nukentėjusioji apklausų metu nurodo, kad prarado laikymosi atramą būtent tada, kai jos ranką numušė automobilio vairuotojas. Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu parodė, kad ji viena koja pasilipo ant automobilio slenksčio ir pasilenkusi siekė automobilio raktelio, automobilio vairuotojui nuo raktelio numušus jos ranką ji neturėjo už ko laikytis, nes rakteliai buvo vienintelis daiktas, už kurių ji galėjo laikytis, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad pasilypėjo viena koja slenksčio, ranka prispaudė A. M. rankas ir norėjo pasiekti užvedimo raktelį, tuo metu automobilis pradėjo važiuoti, tada vairuotojas kirto per ranką, kuria laikė raktelį ir ji jau neturėjo už ko laikytis ir būtent tuo metu automobilis darė posūkį, ikiteisminio tyrimo metu L. D. parodė, kad kai D. N. staiga pradėjo važiuoti į priekį, ji sugebėjo pasiekti raktelį ir pastarąjį pasukti, kad užgesintų variklį. Tuo metu D. N. griebė ją už rankos, atitraukė jos ranką nuo raktelio, pasuko raktelį ir pradėjo važiuoti (t. 1, b. l. 14-15).
14. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai dėl A. M. veiksmų jos atžvilgiu viso proceso metu kito. Ikiteisminio tyrimo metu L. D. parodė, kad automobiliui sukant į kairę A. M. rankomis pastūmė ją į durelių pusę, dėl ko ji neišsilaikiusi iškrito iš automobilio bei nukrito ant asfalto (t. 1, b. l. 14-15), apylinkės ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad posūkio metu A. M., ant kurio ji buvo uždėjusi rankas, kilstelėjo rankas, tarsi norėtų ja atsikratyti, ir ji iškrito. Teismo vertinimu, tokie veiksmai, kaip „pastūmimas rankomis į durelių pusę“ ir „rankos kilstelėjimas“ yra labai skirtingi savo turiniu ir prasme, kadangi vienas iš jų yra sąmoningas, tyčinis veiksmas, o kitas gali būti sąlygotas nuo asmens nepriklausančių veiksnių, ką ir konstatavo apylinkės teismas, toks rankų judesys galėjo būti netikėta reakcija ar refleksas į staiga padidėjusį automobilio greitį, inertiškas kūno judesys, nepriklausantis nuo A. M. valios, automobiliui dideliu greičiu atlikus posūkio manevrą.
15. Kaip ir minėta, siekiant konstatuoti BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą nepakanka nustatyti atliktus tam tikrus veiksmus pareigūno atžvilgiu, bet būtina įrodyti kryptingą fizinio smurto panaudojimą siekiant pasipriešinti pareigūnams. Nagrinėjamu atveju, išskyrus L. D. parodymus, nėra jokių duomenų apie kryptingus, intensyvius, aiškiai išreikštus A. M. veiksmus, galimus susieti su jo siekiu fiziniu smurtu pasipriešinti pareigūnei, jeigu koks nors kontaktas automobilyje ir įvyko, jis nėra pakankamas prilyginti fiziniam smurtui BK 286 straipsnio prasme. Kaip ir minėta, nusikalstamos veikos sudėties konstatavimui, būtina nustatyti visus keturis elementus – objektą, objektyviuosius požymius, subjektą, subjektyviuosius požymius, tuo tarpu nesant bent vieno iš jų, asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, jog A. M. smurtavo L. D. atžvilgiu, nėra vieno iš esminių nusikaltimo elementų, todėl asmens atžvilgiu pagrįstai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
16. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. ir nukentėjusiosios L. D. parodymai apie veiksmų eigą skiriasi, net ir papildomos apklausos apeliacinės instancijos teisme metu šių prieštaravimų pašalinti nepavyko, o kitų neginčijamų įrodymų, kad A. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, byloje nėra, vien L. D. parodymais vadovautis įrodinėjant jog asmuo padarė nusikalstamą veiką negalima. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai. Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.
17. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, apylinkės teismas visiškai pagrįstai išteisino asmenį iš jam pareikštų kaltinimų, todėl jį keisti ar naikinti dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinį skundą atmesti.