Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-256/2013

Teisėja Jovita Einikienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00421-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.; 2.4.5.2.; 2.4.7.

2013 m. kovo 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. A. ir civilinio atsakovo UADB ,,Industrijos garantas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012m. gruodžio 13d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteista pagal BK 281str. 1d. 35 MGL (4550 litų) dydžio bauda. BK 67str. 3d., 68str. tvarka jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metams.

Iš A. A. M. B. priteista 2368 litai neturtinės žalos.

Iš UADB ,,Industrijos garantas“ M. B. priteista 1000 litų turtinės žalos ir 8632 litai neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteista už tai, kad 2010-10-21, apie 06.50 val., Vilniuje, Pramonės gatvėje, ties 141 pastatu, vairuodama jai priklausantį automobilį „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini), buvo neatsargi ir neatidi, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė į jos važiavimo krypties eismo juostą įžengusią pėsčiąją M. B., o po eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu nukentėjo pėsčioji M. B., kuriai nustatyti sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais A. A. pažeidė nuo 2010-10-14 galiojusios redakcijos Kelių eismo taisyklių 9, 37, 231 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus nepažeisdamas BPK 20str., 301str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. A. vairuodama automobilį pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. A. A. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281str. 1d., nes nuteistoji pasikėsino į baudžiamojo įstatymo saugomą objektą – transporto eismo saugumą.

Teismas įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o nuosprendžio išvadas pagrindė išsamia įrodymų visumos analize.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 281str. 1d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t.y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šio nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina atskleisti visas jo turinį sudarančias aplinkybes ir įvertinti faktorius, galinčius turėti įtakos, o tai reiškia svarbius priežastinio ryšio nustatymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2010).

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendis paremtas prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, yra nepagrįstas.

Nukentėjusioji M. B. parodė, kad 2010-10-21, apie 6.50 val., ėjo Pramonės gatvės šaligatviu link centro, ties „Žalgirio“ stotele nereguliuojama pėsčiųjų perėja sustojo ir apsidairė, iš kairės pusės automobilių nebuvo, o iš dešinės artėjo, tačiau dar buvo pakankamai toli, maždaug už 40-50 metrų nuo jos. Įėjo į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje ir skubėdama ėjo į kitą pusę, kai perėjusi beveik visą važiuojamąją kelio dalį pajuto automobilio smūgį iš dešinės pusės į šoną, klubą, koją, nuo kurio pargriuvo ant asfalto. Automobilis ją partrenkė priekiu, po smūgio pravažiavo pėsčiųjų perėją ir sustojo šonu. Nuo asfalto nukentėjusiąją pakėlė moteris ir vyras, tačiau ji nematė kas vairavo automobilį. Po įvykio jie nuvežė nukentėjusiąją į darbą, automobilį vairavo vyras, o moteris sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Darbe ji buvo kažkiek minučių po 7.00 val. A. A. yra ta pati moteris, kuri buvo įvykio vietoje, o M. Š. atpažino kaip vyrą, kuris ją vežė iš įvykio vietos į darbą, vedė į kabinetą, ant lapelio užrašė savo telefono numerį. M. B. įsidėmėjo automobilio valstybinį numerį (duomenys neskelbtini), tik rašydama dėl streso supainiojo numerio raides. Automobilio valstybinį numerį ji įsidėmėjo, nes prie darbo stovėjo prie automobilio galo ir jį matė. Eidama iš poliklinikos pamatė M. Š., kuris vairavo tą patį automobilį, todėl prisiminė jo numerio tikslias raides. Liudytojas J. K. tuo metu stovėjo autobusų stotelėje ir viską matė. R. J. apie eismo įvykį pranešė policijai ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t.2 b.l.149-153).

Liudytojas J. K. parodė, kad nukentėjusiąją pažįsta iš matymo, nes ji iš tos pačios stotelės ir tuo pačiu autobusu važiuodavo į darbą. 2010-10-21, apie 7.00 val., jis stovėjo „Žalgirio“ stotelėje ir matė, kaip pėsčiųjų perėja per Pramonės gatvę į autobusų stotelę ėjo nukentėjusioji, kurią priekiniu dešiniu sparnu užkabino ir partrenkė nuo Mickūnų pusės važiuojantis automobilis. Tai įvyko už 50 - 100 metrų nuo liudytojo. Pro automobilio kairiąsias vairuotojo dureles išlipo moteris, o iš priekinės keleivio pusės išlipo vyras, jie įsodino nukentėjusiąją į automobilį ant galinės sėdynės iš keleivio pusės. Automobilis buvo tamsios spalvos, Audi 80 ar 90, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ar 195 (t.2 b.l.153-154).

Liudytoja R. J. parodė, kad 2010-10-21 truputį po 7.00 val. atvažiavusi į darbą prie įėjimo pamatė senos laidos automobilį „Audi 80“. Jo galinės durelės už vairuotojo buvo praviros, o šalia vairuotojo sėdėjo A. A.. Kol pasistatė savo automobilį, šis automobilis išvažiavo. Nuėjusi į kabinetą pamatė ant lovos gulinčią M. B., kuri buvo kritiškos būklės. Nukentėjusioji papasakojo, kaip ją partrenkė automobilis, kurioje vietoje, kaip pakėlė, atvežė į darbą ir palydėjo į kabinetą. Ji turėjo lapelį, ant kurio buvo užrašiusi ją partrenkusio automobilio valstybinį numerį. R. J. apie įvykį informavo vadovybę, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Atvykę medikai nukentėjusiąją išvežė į ligoninę (t.2 b.l.154-156).

Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai atitinka tarpusavyje ir vieni kitus papildo. Juolab, kad šie asmenys analogiškus parodymus davė administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir ikiteisminio tyrimo metu. Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti A. A., jais netikėti teismas neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įrodymų visuma įgalina padaryti išvadą, kad A. A. nusikalto.

Nukentėjusioji M. B. pirminio paaiškinimo dėl įvykio aplinkybių parodė, kad ją partrenkęs automobilis yra tamsiai mėlynos spalvos, keturių durų, „Sedan“ tipo kėbulo, kurio valstybinio numerio skaičiai yra 815 arba 915 (t.1 b.l.45). Iš stalo kalendoriaus lapelio matyti, kad nukentėjusioji po įvykio ant jo užrašė ją partrenkusio automobilio valstybinio numerio skaičius – 915 (t.1 b.l.10). Tiesioginis eismo įvykio liudytojas J. K. parodė, kad aiškiai matė M. B. partrenkusio automobilio valstybinį numerį – (duomenys neskelbtini). Pagal pirminiame paaiškinime nurodytus požymius nukentėjusioji M. B. atpažino ją partrenkusį automobilį „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini) (t.1 b.l.48). Iš automobilio „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini), apžiūros akto matyti, kad automobilio priekinės grotelės yra įstumtos, o priekinio valstybinio numerio rėmelis įtrūkęs (t.1 b.l.55-58). Šie įrodymai patvirtina, kad minėtas automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo sužalota M. B.. Tai, kad nukentėjusioji eismo įvykio metu ar po jo neįsidėmėjo visų automobilio valstybinio numerio raidžių ir skaičių bei jį vairavusio asmens, atsižvelgiant į jos tuometinę psichinę ir fizinę būseną, neleidžia abejoti jos parodymų tikrumu.

A. A. parodė, kad automobilį „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini), vairuoja pati, kiti asmenys jo nevairuoja (t.2 b.l.149). Liudytojas J. K. parodė, kad po įvykio iš automobilio vairuotojo pusės išlipo būtent moteris. Nukentėjusioji M. B. atpažino A. A. kaip moterį, kuri po eismo įvykio vežant ją į darbą sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje (t.1 b.l.48). Taip pat A. A. atpažino liudytoja R. J., kuri atvykusi į darbą matė automobilį „Audi 80“ ir jame sėdinčią nuteistąją.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme patikrintus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo A. A.. Pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti buvo A. A. veiksmai vairuojant automobilį, o būtent, jos neatsargumas ir neatidumas, nes artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė į jos važiavimo krypties eismo juostą įžengusią pėsčiąją M. B.. Jeigu A. A. būtų laikiusis visų atsargumo priemonių, artėdama prie pėsčiųjų perėjos būtų sustojusi arba sulėtinusi automobilio greitį, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nukentėjusiosios M. B. patirti sveikatos sutrikdymai yra A. A. neteisėtų veiksmų rezultatas, pasekmė, be to, nuteistoji pasišalino iš įvykio vietos, nors apie įvykį turėjo pranešti policijai ir imtis visų reikiamų priemonių, kad nukentėjusiajai būtų suteikta pirmoji medicininė pagalba.

Pirmosios instancijos teismas A. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai ir pagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 281str. 1d., tokią išvadą padarė vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Padarius išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento, neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nenagrinėti nukentėjusiosios civilinio ieškinio, nes ji praleido ieškinio padavimo senaties terminą, yra nepagrįstas. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui ar už jo veikas materialiai atsakingam asmeniui (draudėjui). Šių asmenų pareigos atsiradimo pagrindai skirtingi. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.251str. 1d., 6.254str. 2d., 6.987str.). Bendra taisyklė yra ta, kad draudikas prisiima ribotą atsakomybę ir atlygina žalą sutartyje numatytos draudimo sutarties ribose, tuo tarpu žalą padariusio asmens ar materialiai už jį atsakingo asmens (draudėjo) pareiga atlyginti žalą kyla delikto pagrindu, t.y. jį su nukentėjusiuoju (civiliniu ieškovu) sieja deliktinė prievolė ir taikomas visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.251str. 1d., 6.263str. 2, 3d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-76/2008, Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika Nr. 29).

Nagrinėjamu atveju dėl eismo įvykio dalyvio civilinės atsakomybės už padarytą žalą specifiškumo, t.y. kad privalomas jos civilinės atsakomybės draudimas, į procesą dėl pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo įtraukiamas ir draudikas, tačiau tai nereiškia, kad civilinio ieškinio pagrindas yra draudiminiai santykiai, kadangi nukentėjusiosios ir draudimo bendrovės nesieja sutartiniai santykiai. Priešingai, šiuo atveju M. B. pareiškė civilinį ieškinį, kadangi automobilio vairuotoja A. A. savo veiksmais padarė deliktą, dėl ko nukentėjusioji patyrė žalą. Tai yra deliktinės atsakomybės pagrindas. Esant tokioms aplinkybėms sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudiminių teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams netaikytinas (CK 1.125str. 7d.). Be to, BPK 112str. 1d. numato, kad baudžiamajame procese civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusioji M. B. ieškinį teismui padavė 2012-06-08, patikslintą ieškinį – 2012-09-18, o įrodymų tyrimas teisme pradėtas 2012-09-20.

Civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajai priteista didelė neturtinė žala, kuri prieštarauja teismų praktikai ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėms, yra nepagrįstas.

CK 6.250str. 1d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis ne tik CK 6.250str., bet ir 6.282str. nurodytais kriterijais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika.

Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas padarytą neturtinę žalą, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, baimę, fizinį skausmą, nepatogumus, ji yra garbaus amžiaus, buvo gydoma ilgiau nei 10 dienų, patyrė dešinio klubo, abiejų kelių sumušimus, dešinės čiurnos patempimą, nebuvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, šoko būsenoje ji buvo nuvežta į darbą ir ten palikta, po įvykio pablogėjo bendra sveikatos būklė, nuolat vartoja vaistus, sužalojimų pasekmes jaučia iki šiol. Siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiosios ir žalą padariusio asmens interesų, teismas sumažino neturtinės žalos dydį iki 11 000 Lt. Priteista suma nėra aiškiai per didelė ir nėra pagrindo ją labiau ją mažinti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą paprastai priteisiama nuo 2000 Lt iki 12 0000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-280/2010, 2K-215/2010, 2K-461/2010, 2K-200/2010, 2K-401/2009, 2K-64/2009, 2K-350/2012). Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi šiuo atveju 11 000 Lt piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistosios turtinę padėtį, jos kaltės laipsnį, padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumą ir pobūdį.

Civilinis atsakovas ginčija neturtinės žalos, priteistos iš draudimo bendrovės, apskaičiavimo klausimą. Byloje nustatyta, kad 2009-12-07 automobilio Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini), draudėjas su UADB „Industrijos garantas“ sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11str. 1d. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra 2 500 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 2500 Eur (8632 Lt) dėl neturtinės žalos padarymo). Vadinasi, UADB „Industrijos garantas“, sudariusi su draudėju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl transporto priemonės Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini), įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtos sumos, tarp jų ir neturtinę žalą, neviršijančią 2500 Eur (8632 Lt). Taigi pirmosios instancijos teismas, motyvuotai sumažinęs nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. B. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 11 000 Lt, pagrįstai iš UADB „Industrijos garantas“ priteisė 8632 Lt ir iš nuteistosios A. A. – 2368 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Esant tokioms aplinkybėms naikinti ar keisti teismo nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas prašė priteisti iš nuteistosios A. A. atstovavimo išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106str. 2d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios proceso išlaidų priteisimą, taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (kasacinės bylos Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-452/2009, 2K-271/2010).

Nukentėjusiosios atstovas pateikė pinigų priėmimo kvitą, susipažino su apeliaciniais skundais, dalyvavo teismo posėdyje atstovaudamas nukentėjusiosios interesus, pasisakė teisme. Esant tokioms aplinkybėms nukentėjusiosios turėtos proceso išlaidos priteistinos iš nuteistosios.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios A. A. ir civilinio atsakovo UADB ,,Industrijos garantas“ apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistosios A. A. priteisti nukentėjusiajai M. B. 500 (penkis šimtus) litų atstovavimo išlaidų.