Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. nuteistas už tai, kad būdamas uždaros akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tyčią iššvaistyti UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtinę teisę, pažeisdamas UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 7.25 punktą, kuris numato, kad administracijos vadovo sudaromiems sandoriams dėl turto perleidimo, pardavimo, perdavimo, nuomos, įkeitimo ir kt., o taip pat laidavimo, garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą, reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas, nepagrįstai, nesant UAB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, priešingai bendrovės interesams, 2005-06-07 pasirašė trišalę skolos perkėlimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Trišalė skolos perkėlimo sutartis), kuria perkėlė uždarai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) priklausiusią turtinę teisę pagal 2003-10-24 lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Lizingo sutartis) iš UAB (duomenys neskelbtini) už 2 046 460 Lt įgyti turtą – 1 956,42 m² dydžio dalį pastato Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Pastato dalis), kurios rinkos vertė tuo metu buvo 2 641 425 Lt. Tokiu būdu E. T. tyčia iššvaistė užimamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusią svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausiusią didelės - 594 965 Lt vertės, turtinę teisę.

Nuteistasis E. T. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: jį išteisinti ir bylą nutraukti, arba skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neatskleidė byloje nustatytų aplinkybių, išsamiai ir nešališkai neištyrė surinktų įrodymų, nuosprendyje atlikto ne visų duomenų analizę. Skundžiamas teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant jo turinį nustatančias BPK 302-307 straipsnių nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimus.

Teismas pažeidė teisingo bylos nagrinėjimo principą. Kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jam buvo pateikti abstraktūs, leistinais įrodymais nepagrįsti kaltinimai. Iš pateikto kaltinimo buvo neaišku kokiu leistinu įrodymu vadovavosi prokuroras, nustatydamas žalos dydį ir kaltindamas jį nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Gynyba prašė grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui, tačiau teismas pats ėmėsi iniciatyvos rinkti papildomus įrodymus, tikslinti kaltinamąjį aktą, ir tuo pažeidė jo teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas, apskųsti prokuroro veiksmus dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuotą teisę į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Jis ikiteisminio tyrimo metu (2011-04-28) apskundė Klaipėdos miesto apylinkės teismui Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro nutarimą panaikinti prokuroro D. A. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau jo skundas nebuvo išnagrinėtas ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Klaipėdos apygardos teismui. Tuo buvo atimta jo teisė apskųsti prokuroro veiksmus, o tai yra baudžiamojo proceso pažeidimas.

Apelianto manymu, teismas šališkai išnagrinėjo bylą, nebuvo objektyvus ir atidus vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, todėl netinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Apelianto teigimu, jo veikoje nėra šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymių: neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp veiksmų ir padarinių bei žalos.

Jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Jam neteisingai ir nepagrįstai inkriminuotas UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 7.25 punkto, kuriame nurodoma administracijos vadovo kompetencija, pažeidimas. Apeliantas pažymi, kad administracijos vadovo sąvoka ir kompetencija nėra tapati įmonės vadovo sąvokai, be to, 2003-12-11 įstatymo leidėjas priėmė naują Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) redakciją, kuri įsigaliojo 2004-01-01, ir kurioje neliko įmonės valdymo organo „Administracijos vadovas“. Ši aplinkybė padarė negaliojantį ir UAB (duomenys neskelbtini) bendrovės įstatų 7.25 punktą, nes jis tapo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau –CK) 2 knygos II daliai bei ABĮ. Teismui manant, kad minėtas pažeidimas vis tik buvo padarytas, turėjo būti taikomas iki 2004-01-01 galiojančio įstatymo nuostatos dėl administracijos vadovo atsakomybės, t. y. 2002 m. ABĮ redakcijos 38 straipsnis, kuriame buvo numatyta civilinė atsakomybė prieš bendrovę. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovė UAB (duomenys neskelbtini) būtų kreipusis į teismą dėl žalos atlyginimo iš apelianto ar jo veiksmų pripažinimo neteisėtais, todėl jam neteisingai ir neteisėtai inkriminuotas Bendrovės įstatų 7.25 punkto pažeidimas. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad jis pažeidė UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 7.3.17 punktą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas įstatų punktas susideda iš dviejų dalių, kurio pirma dalis, kurioje nurodyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę analizuoti ir tvirtinti Bendrovės sandorius dėl turto perleidimo, pardavimo, perdavimo, nuomos ir įkeitimo ir kt., neįpareigoja Bendrovės vadovo gauti akcininkų sutikimą, sudarant skolos perleidimo sandorius, o antros dalies, kurioje nurodyta, kad ,,... laidavimo, garantavimo juo (turtu) kitų subjektų prievolių įvykdymą, reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas“, jis nepažeidė, nes jokių laidavimo ir garantavimo turtu sutarčių jis nesudarė, jo sudarytas sandoris yra skolos perkėlimo sandoris. Apeliantas teigia, kad jis, kaip bendrovės vadovas, 2005-06-07 trišalės sutarties sudarymui neprivalėjo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Tai patvirtino liudytojas A. K., kuris pasirašė minėtą sutartį, ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) teisininkai išanalizavę bendrovės įstatus, įstatymus, nurodė, kokių dokumentų reikia šiam sandoriui sudaryti. Be to, sandoris buvo atlygintinas, nes visos lėšos skirtos turto išpirkimui buvo susigrąžintos, bendrovės balansas po šio sandorio pagerėjo. Piniginės lėšos gautos iš lizingo buvo skirtos skoloms padengti. Lizingo įmokoms sumokėtos lėšos buvo pilnai kompensuotos.

Teismo išvada, kad sudarydamas skolos perleidimo sutartį, jis padarė beveik 594 965 Lt žalos, nepagrįsta nei vienu leistinu įrodymu. Visos turto vertinimo ataskaitos nėra leistini įrodymai, nes jos yra arba preliminarios arba retrospektyvinės, atliktos atbuline data, o jose pateikiama bendra viso pastato vertė. Atlikus priestatą pastato vertė išaugo ne tik įdėtų UAB (duomenys neskelbtini) pinigų sumos dydžiu, bet ir galimybe kelis kartus daugiau gauti pajamų iš nuomos, nes pastatas patrauklesnis tapo dėl jo padidėjimo, atnaujinimo ir remonto. UAB (duomenys neskelbtini) realiai už minėtą pastatą sumokėjo daugiau kaip 2.700.000 Lt.

Jis, kaip bendrovės vadovas, siekdamas neprarasti bendrovės turto, privalėjo sudaryti 2005-06-07 trišalę sutartį. Tokio sandorio teisėtumas ar neteisėtumas dažnai nustatinėjamas pagal vadinamą rūpestingo šeimos galvos (bonus pater familias) elgesio standartą, suponuojantį pareigą elgtis apdairiai ir protingai. Šis kriterijus ne kartą pabrėžtas ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Byloje nustatyta, tai patvirtina ir liudytojai V. P. ir V. P., kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), būklė iki rekonstrukcijos, kuri pradėta 2004 metais, buvo prasta, ji netenkino elementarių pastate įsikūrusių nuomininkų - UAB (duomenys neskelbtini) reikalavimų. Siekiant, kad pastato eksploatavimas būtų pelningas, jį valdanti įmonė privalėjo atlikti kapitalinę rekonstrukciją ir pastatų išplėtimą. Faktą, kad UAB (duomenys neskelbtini) numato išplėsti iš UAB (duomenys neskelbtini) išsinuomotą pastatą ir jį nuomoti UAB (duomenys neskelbtini), patvirtina byloje esanti 2003-08-01 FNTT išvada. UAB (duomenys neskelbtini) finansinė būklė blogėjo jau nuo 2000 m., prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje. Jis, jausdamas atsakomybę prieš įmonės darbuotojus, privalėjo elgtis taip, kad UAB (duomenys neskelbtini) nebankrutuotų ir galėtų atsiskaityti su darbuotojais ir visais įmanomais teisėtais būdais stengėsi grąžinti skolas, tačiau dėl Rusijoje vykstančios krizės įmonės būklė pastoviai blogėjo. Iš 2007-05-31 FNTT specialisto išvados nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) finansinė būklė 2003-2005 m. buvo itin sudėtinga, UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos 2003-2005 m. buvo areštuotos, įmonė turėjo skolų, kurios 2005-06-01 siekė 2 295 140,41 Lt. UAB (duomenys neskelbtini), dar prieš pasirašant sutartį su (duomenys neskelbtini), prekybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įkeitusi (duomenys neskelbtini), tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojas A. K., kuris teismo posėdyje nurodė, kad didžioji lizingo pinigų dalis buvo pervesta (duomenys neskelbtini). Apeliantas pažymi, kad pagal lizingo sutartį, bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu klientas daugiau kaip 20 kalendorinių dienų pradelsia mokėti privalomus mokėjimus, jeigu klientas tampa nemokus arba klientui inicijuojama bankroto procedūra. Sutarties nutraukimo atveju pastatas negrąžintinai taptų banko nuosavybe, o iki nutraukimo sumokėtos sumos lizingo gavėjui nebūtų grąžintos. Bankui pagrasinus nutraukti minėtą sutartį, ir matant, kad pati UAB (duomenys neskelbtini) tokių finansinių įsipareigojimų nesugebės įvykdyti, buvo pradėta ieškoti sprendimo kaip nepatirti dar didesnių nuostolių ir neprarasti bankui jau sumokėtų įmokų – 180 000 Lt. Skolos perkėlimo sutarties pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) gavo 180 000 Lt, t. y. neprarado nei vieno sumokėto lito, tuo paneigiama teismo išvada, kad turtinė teisė buvo perleista neatlygintinai. Apeliantas mano, kad jo veiksmais padaryta žala yra hipotetinio pobūdžio, nes nepagrįsta specialisto ar eksperto išvada.

Nepagrįsta teismo išvada, kad dviejų pastatų sujungimas į bendrą erdvę buvo įtakotas jo (apelianto) veiksmų. Iki skolos perleidimo sutarties sudarymo momento UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) patalpos nebuvo bendros, tai buvo du skirtingi pastatai. UAB (duomenys neskelbtini) statėsi atskirą pastato priestatą ir jo, kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovo, veiksmai UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo reikalingi. Bendra erdvė atsirado tik po to, kai UAB (duomenys neskelbtini) perėmė UAB (duomenys neskelbtini) skolinius įsipareigojimus prieš lizingo bendrovę. UAB (duomenys neskelbtini) neprivalėjo informuoti UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų apie atliekamus veiksmus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pati UAB (duomenys neskelbtini) negalėjo užsiimti nuomos veikla, nes visos jos lėšos, sąskaitos ir kasa buvo areštuotos, tai patvirtina 2007-05-31 FNTT specialisto išvada. Bendrovė nebūtų galėjusi gražinti paskolos (duomenys neskelbtini), jei vykdytų veiklą tiesiogiai ir būtų bankrutavusi dar 2003 m., o pastatas pagal įkeitimą būtų perėjęs (duomenys neskelbtini). Todėl sudarius lizingo sutartį ir neišgalint toliau vykdyti įsipareigojimų, buvo nuspręsta parduoti teises į lizingo objektą pastato bendraturčiams - UAB (duomenys neskelbtini). Bendraturčių pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, nustato CK 4.79 straipsnis, todėl jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, buvo priverstas minėtas patalpas pirmiausia pasiūlyti pirkti pastato bendraturčiams - UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktorė yra jo sutuoktinė, ir tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai. Jis veikė vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo principais ir įmonės interesais, o kadangi UAB (duomenys neskelbtini) pati iš savo lėšų negalėjo rekonstruoti pastato, statybos leidimas buvo išduotas pastato bendraturčiui, be kurio UAB (duomenys neskelbtini) būtų bankrutavusi dar 2003 m. ar ankščiau, kas iš esmės įrodo, kad pastatas būtų prarastas dar ankščiau, o įmonės skolos būtų beveik 2 mln. didesnės.

Apelianto manymu, jo veiksmuose nėra tyčios ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir pasekmių, ginčas dėl jo, kaip vadovo, veiksmų teisėtumo kilęs su akcininku V. P. turi būti sprendžiamas civiline tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-388/2007). Apeliantas pažymi, kad turtas nėra iššvaistytas, jis priklauso veikiančiai bendrovei ir teismui pripažinus, kad jis viršijo savo kompetenciją, UAB (duomenys neskelbtini) gali laisvai patenkinti savo reikalavimą civiline tvarka.

Apeliantas mano, kad buvo padaryti procesiniai teisės pažeidimai. Teismas išvadas grindė ne teismo posėdyje tiesiogiai ir betarpiškai ištirtais įrodymais, o prielaidomis, nepasisakė, kokiais motyvais vadovaudamasis atmetė apelianto argumentus bei jį teisinančius įrodymus, kas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas bei BPK 301 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus. Teismas nuosprendyje paminėjo liudytojos O. D. parodymus, tačiau jų nuosprendyje neaptarė ir nepaneigė, tuo pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytus reikalavimus. Teismas taip pat neaptarė ir neįvertino byloje esančių trijų specialistų išvadų (2007-05-31 Nr.5-3/101; 2010-01-15 Nr. 5-3/5; 2010-11-30 Nr. 5-3/101), kurios paneigia teismo išvadą dėl jo veiksmų kryptingumo ir leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo kitos išeities, kaip veiklą vykdyti kartu su UAB (duomenys neskelbtini), nes jei UAB (duomenys neskelbtini) būtų veikusi ne per UAB (duomenys neskelbtini), o nuomotų patalpas tiesiogiai nuomininkams, tai visos lėšos būtų nurašomos pirma eile pagal antstolių vykdomuosius raštus, ir lizingo bendrovė būtų gavusi įmokas tik jei būtų likę lėšų po 2.295.140,41 Lt nurašymo, tokiu būdu lizingo bendrovė pinigines lėšas būtų galėjusi gauti tik po 7 metų. Vertinant šį faktą kartu su lizingo sutarties sąlygomis, UAB (duomenys neskelbtini) niekuomet nebūtų įvykdžiusi lizingo sutarties ir pastatas būtų perėjęs lizingo bendrovei. Teismas tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes pagrįsdamas prielaidomis ne tik iš esmės pažeidė BPK 301, 305 straipsnius, bet ir esminius baudžiamojo proceso principus, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo/nuteistojo naudai (in dubio pro reo) bei nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas laikė, jog objektyvesnis ir maksimaliai atitinkantis tikrąją faktinę padėtį yra UAB (duomenys neskelbtini) 2005-05-05 atliktas turto vertinimas, pagal kurį aptariamo pastato dalies rinkos vertė, skolos perkėlimo momentu, buvo 2 641 425 Lt, tačiau ši teismo išvada yra pagrįsta tik prielaidomis. UAB (duomenys neskelbtini) pažyma nėra objektyvus įrodymas, kadangi ataskaita yra preliminari ir neatitinka 1999-05-25 Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr. VIII-1202 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos reikalavimų, todėl šis įrodymas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Gynyba prašė skirti teismo ekspertizę nekilnojamojo turto įvertinimui 2004-04-09 ir 2005-10-06 datoms, paskiriant ekspertu UAB (duomenys neskelbtini) vadovą K. J., tačiau teismas šį prašymą atmetė. Teismas nepašalino kitų neaiškumų, prieštaravimų, abejonių (buhalterės parodymai prieštarauja liudytojo P., P. parodymams, šių liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje, prieštaringos yra specialisto išvados, nepašalintos abejonės dėl UAB (duomenys neskelbtini) gebėjimo savarankiškai veikti be UAB (duomenys neskelbtini), nenuneigta apelianto gynybinė pozicija, nenustatyta nekilnojamojo turto vertė), todėl nepašalintos abejonės vertintinos tik jo (apelianto) naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-611/2004, 2K-17/2008; 2K-34/2009; 2K-190/2009; 2K-32/2010; 2K-553/2010).

Be to, apeliantas mano, kad jam paskirta bausmė neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, bausmės paskirties ir tikslų. Jis savo veiksmais tik bandė gelbėti UAB (duomenys neskelbtini) turtą, siekė atsiskaityti su visais darbuotojais, ieškojo būdų kaip sumažinti įsiskolinimus. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo daugiau kaip 150 darbuotojų, todėl įmonei susidūrus su sunkumais, jis siekė su visais atleidžiamais darbuotojais atsiskaityti. UAB (duomenys neskelbtini) skolinosi lėšas, už šias paskolas jis laidavo savo asmeniniu turtu. Bendrovės turtas šiuo metu nėra prarastas ir pastato susigrąžinimas nėra apsunkintas. Ikiteisminis tyrimas vyko 7 metus, teisminis bylinėjimasis vyko dar 1 metus, per šį laikotarpį jis prarado sveikatą, susirgo hipertenzija, jaučia pastovų nerimą, jo nervinė sistema išbalansuota dėl pastovios nežinomybės dėl ateities, todėl reali laisvės atėmimo bausmė jam yra pernelyg griežta bausmė, dėl to apeliantas prašo skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo E. T. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo E. T. apeliacinį skundą.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas tenkintinas.

E. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad:

jis, nuo 1994-08-01, būdamas UAB (duomenys neskelbtini), direktoriumi, atsakingu asmeniu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tyčią iššvaistyti UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtinę teisę, nepagrįstai, nesant UAB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, pažeisdamas ABĮ 34 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kuriame numatyta, kad ,,valdyba priima sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo, nuomos“, 37 straipsnio 8 dalį, kuriame numatyta, kad ,,bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose numatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei“, UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 7.25 punktą, kuris numato, kad ,,administracijos vadovo sudaromiems sandoriams dėl turto perleidimo, pardavimo, perdavimo, nuomos, įkeitimo ir kt., o taip pat laidavimo, garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą, reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas“, 2005-06-07, veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, priešingai bendrovės interesams, pasirašė Trišalę skolos perkėlimo sutartį, kuria perkėlė negrąžintą UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau - (duomenys neskelbtini)), skolos dalį dėl visų UAB (duomenys neskelbtini) teisių ir pareigų, kylančių iš 2003-10-24 Lizingo sutarties dėl Pastato dalies, UAB (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu, UAB (duomenys neskelbtini) įgijo teisę pagal Lizingo sutartį visiškai sumokėjus 1 500 000 Lt, įgyti turtą – Pastato dalį, kurio 2005-06-07 rinkos vertė 4 100 000 Lt. Tokiu būdu E. T. tyčia iššvaistė turtinę teisę už 1 500 000 Lt išsipirkti 4 100 000 Lt vertės turtą ir tuo padarė UAB (duomenys neskelbtini) 2 600 000 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino įrodytu, kad:

E. T., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 7.25 punktą, veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, priešingai bendrovės interesams, 2005-06-07 pasirašydamas Trišalę skolos perkėlimo sutartį, kuria perkėlė UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) priklausiusią turtinę teisę pagal Lizingo sutartį iš UAB (duomenys neskelbtini) už 2 046 460 Lt įgyti 1956,42 m² dydžio Pastato dalį, kurio rinkos vertė tuo metu buvo 2 641 425 Lt, tyčia iššvaistė užimamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusią svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausiusią didelės vertės - 594 965 Lt turtinę teisę. Tokią E. T. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip tyčinį kaltininko žinioje buvusios didelės vertės svetimos turtinės teisės iššvaistymą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teigia, jog jo veikoje nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, todėl prašo jį išteisinti.

Apelianto prašymas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, naujai įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo E. T. veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatančio turto iššvaistymą, sudėties, kuri būtina veikos nusikalstamumui konstatuoti.

BK 184 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio nusikaltimo objektas yra visų formų nuosavybė, o dalyku gali būti tiek materialus turtas, tiek ir turtinės teisės. Aptariamoje byloje nagrinėjamas turtinės teisės iššvaistymo atvejis, todėl šios bylos kontekste aptartina turtinės teisės samprata.

Visų pirma pažymėtina, kad turtinės teisės sąvoka yra dualistinė: pirma, turtinė teisė turi objektą, antra, ji pati yra objektas, kuris kažkam priklauso. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas turtinių teisų kategorijai priskiria daiktines teises, prievolines teises, ir teises, atsirandančias iš intelektualinės veikos rezultatų (CK 1.112 straipsnis). Turtinė teisė kaip turtinių nusikalstamų veikų dalykas apima tuos civilinių teisių objektus, kurie atitinka ,,bekūnio“ daikto sampratą, pvz. reikalavimo teisės prievolėje, prekės ženklas, firmos vardas, negrynieji pinigai, komercinės paslaptys, dizainas, išradimas, patentas, licencija ir kt. Turtinių nusikaltimų kontekste nekilnojamas turtas ir vardiniai vertybiniai popieriai dėl juridinio jų įgijimo/perleidimo režimo ir negalimumo jų fiziškai užvaldyti, taip pat vadinami turtine teise. Turtinės teisės vertė paprastai nustatoma pagal turtinės teisės objektą, kuris vertinamas piniginiu ekvivalentu. Turtinė teisė gali būti iššvaistyta: 1) neteisėtai perleidžiant ją kitiems asmenims; 2) juridiškai ją panaikinant; 3) nerealizuojant jos per nustatytą terminą ir taip nulemiant jos išnykimą; 4) padarant ją beverte. Inkriminuojant turtinės teisės iššvaistymą būtina nustatyti akivaizdų atlikto sandorio neteisėtumą ir neatlygintinumą, ypač jeigu tai padaryta ūkinėje veikloje.

Šioje byloje E. T. buvo kaltinamas ir nuteistas už svetimos turtinės teisės iššvaistymą ūkinėje veikloje, o būtent: už UAB (duomenys neskelbtini) turtinės teisės - pagal Lizingo sutartį iš UAB (duomenys neskelbtini) už 2 046 460 Lt įgyti 1 956,42 m² dydžio Pastato dalį - iššvaistymą, dėl ko UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta turtinė žala, kuri kaltinamajame akte buvo įvertinta - 2 600 000 Lt suma, o skundžiamame teismo nuosprendyje - 594 965 Lt. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrovei (duomenys neskelbtini) padaryta turtinė žala buvo apskaičiuota kaip Lizingo sutartyje numatytos Pastato dalies įsigijimo kainos (su palūkanomis ir nekilnojamojo turto mokesčiu) ir Pastato dalies rinkos vertės (atitinkamu laikotarpiu) skirtumas. Toks turtinės žalos apskaičiavimo būdas leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir pirmosios instancijos teismas turtinės teisės dalyku šioje byloje laikė UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į nekilnojamą daiktą – Pastato dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausanti teisė - pagal Lizingo sutartį įgyti Pastato dalį - negali būti pripažinta turtine teise BK 184 straipsnio prasme.

Kaip jau buvo minėta, turto iššvaistymo objektu gali būti tik nuosavybė, todėl ir šios nusikalstamos veikos dalyku gali būti tik nuosavybės teise subjektui priklausantis turtas ar turtinės teisės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrovei (duomenys neskelbtini) susidūrus su finansinėmis problemomis, visuotinis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų susirinkimas priėmė sprendimą parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį Pastato dalį už 1 500 000 Lt UAB (duomenys neskelbtini), bei įsigyti šį pastatą iš UAB (duomenys neskelbtini) grįžtamuoju lizingo būdu per 8 metų laikotarpį už tokią pat sumą (3 t., 123-124 b. l.). Šio akcininkų susirinkimo sprendimo pagrindu buvo sudarytos dvi sutartys: 2004-03-12 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria UAB (duomenys neskelbtini) pardavė, o UAB (duomenys neskelbtini) nupirko Pastato dalį už 1500000 Lt (3 t., 14-18 b. l.) ir įgijo nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą (3 t., 101 b. l.), bei 2003-10-24 finansinio lizingo sutartis, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) įgijo teisę per 8 metų laikotarpį už 2 046 460 Lt išpirkti Pastato dalį iš UAB (duomenys neskelbtini) (3 t., 174-185 b. l.; 20 t. 41-57 b. l.). Pagal lizingo sutartį turtas lizingo gavėjui perduodamas patikėjimo teise valdyti ir naudotis mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus, įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas pereina Lizingo gavėjo nuosavybėn, iki to momento turto savininkas yra lizingo bendrovė. Kitaip tariant, lizingo sutartis suponuoja finansinę atitinkamo turto nuomą. Neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grįžta savininkui (lizingo bendrovei). Būtent tokio turinio Lizingo sutartis buvo sudaryta tarp bendrovių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šios sutarties bendrosios dalies 12.1 punkte nurodyta, kad visą lizingavimo laikotarpį ir jam pasibaigus iki Turto priėmimo - perdavimo Kliento nuosavybėn akto (ar kito dokumento, kuris yra pakankamas pagrindas įregistruoti Turtą bei Kliento nuosavybės teisę į Nekilnojamojo turto registre) pasirašymo momento turtas nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) (3 t., 174-182 b. l.). Taigi akivaizdu, kad Lizingo sutarties pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į 1 956,42 m² dydžio Pastato dalį neįgijo, todėl šios bendrovės teisė - lizingo būdu įsigyti šią Pastato dalį - negali būti pripažinta turtine teise BK 184 straipsnio prasme. Po Lizingo sutarties tarp bendrovių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasirašymo tarp bendrovių susiklostė prievolinės kilmės civiliniai teisiniai santykiai - UAB (duomenys neskelbtini) tapo lizingo davėju, o UAB (duomenys neskelbtini) lizingo gavėju. Iš Trišalės skolos perkėlimo sutarties turinio matyti, kad šia trišale sutartimi UAB (duomenys neskelbtini) buvo perkelta UAB (duomenys neskelbtini) skola, kartu perleidžiant teisę įgyti lizinguojamą Turtą nuosavybėn, o ne nuosavybės teisė į minėto Pastato dalį (3 t. 30-33 b. l.). Todėl, remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju nenustatytas nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnyje, objektas (dalykas), nes UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo nuosavybės teisių į 1 956,42 m² dydžio Pastato dalį, todėl E. T. negalėjo šios teisės iššvaistyti.

Vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo - turto iššvaistymo - objektas (dalykas), E. T. veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties, todėl jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą. Jis išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegijai nusprendus, kad E. T. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio, sudėties būtino požymio – objekto (dalyko), kiti apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu motyvai ir juos pagrindžiantys argumentai nenagrinėjami ir nevertinami.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad ūkinėje veikloje atlikto sandorio neteisėtumas identifikuojamas ne pagal formalią teisę atlikti vieną ar kitą sandorį, bet pagal tai, kiek šie sandoriai atitinka patikėtojo valią ir interesus. Iššvaistymo normos taikymas turi būti grindžiamas akivaizdžiu veikos žalingumu savininko interesams, o esant abejonėms, prioritetas suteikiamas ne baudžiamosioms, bet civilinėms pažeistų teisių atstatymo priemonėms. Tai ypač aktualu, kai nagrinėjamos įmonės administracijos vadovo, siejamo su įmone pasitikėjimo (fiduciariniais) santykiais, sudarytas sandoris. Tokio sandorio teisėtumas ar neteisėtumas dažnai nustatinėjimas pagal vadinamą rūpestingo šeimos galvos (bonus pater familias) elgesio standartą, suponuojantį pareigą elgtis apdairiai ir protingai. Šis kriterijus ne kartą pabrėžtas ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) pasirašius Trišalę skolos perkėlimo sutartį, kurios pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) buvo perkeltos UAB (duomenys neskelbtini) teisės ir pareigos, kylančios iš Lizingo sutarties, tarp šalių atsirado civiliniai teisiniai santykiai, todėl E. T. veiksmų teisėtumas, pasirašant trišalę skolos perkėlimo sutartį, ir šios sutarties įtaka (žalingumas ar nauda) UAB (duomenys neskelbtini) ekonominiams interesams, nustatinėtini civilinio proceso tvarka.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje E. T. buvo pateiktas ydingas kaltinimas, o pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes E. T. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto iššvaistymas, nes jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalies sudėties būtino požymio – objekto (dalyko), todėl E. T. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.