Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžių.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu iš A. J. konfiskuota 2 000 Lt. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. G. ir V. I..

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Kartu su A. J. nuteisti A. G. ir V. I. kasacinių skundų nepadavė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir būdu neteisėtai įgijęs 8350 gramų narkotinės medžiagos – susmulkintų aguonų ir jų dalių, turėdamas tikslą jas parduoti, neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini), ir 2005 m. lapkričio 21 d., apie 19.15 val., 8350 gramų šios narkotinės medžiagos už 2000 Lt pardavė A. G..

Kasaciniame skunde nuteistasis A. J. teigia, kad teismai nesilaikė BPK 1 straipsnio reikalavimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nekaltas nebūtų nuteistas, o vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnį – nesivadovavo reikalavimu remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, teismai nepagrindė įrodymais savo išvadų ir motyvų, dėl kurių buvo atmesti kasatorių teisinantys įrodymai, ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad dėl ratų vagystės nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, nepaneigė aplinkybės, kad V. I. anksčiau buvo kasatorių apkalbėjęs. Šiam argumentui patvirtinti jis nurodė J. K. ir D. B., kuriems tai yra žinoma, tačiau teismas atsisakė juos apklausti, vadovaudamasis neinformatyviu Vilkaviškio rajono policijos komisariato raštu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. J. apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad A. G. mažiau nei per pusę valandos negalėjo spėti nuvykti iš Vilkaviškio į jo gyvenamąją vietą ir grįžti atgal iki sulaikymo vietos (daugiau nei 40 km), ignoravo objektyvius bylos duomenis. Pokalbis telefonu tarp A. G. ir V. I. fiksuotas 2005 m. lapkričio 21 d., 19.03 val. (T. 1, b. l. 64). Tai rodo, kad tiek V. I., tiek A. G. apie 19 val. buvo skirtingose vietose, nes būnant kartu kalbėtis telefonu nebūtų reikėję. Tai paneigia jų aiškinimą, kad apie 19 val. jie buvo atvykę į A. J. namus. Ši faktinė aplinkybė daro abejotina teismo išvadą dėl jų parodymų patikimumo. Nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų, jog A. G. ir V. I. buvo užtrukę. V. I. teisme paaiškino, kad jiems atvykus A. J. namuose nerado, klausė tėvų, ėjo jo ieškoti link sandėlių apie vieną kilometrą ir sutiko jį grįžtantį dviračiu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Kasacinio skundo turinys rodo, kad jame ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu kasatorius pripažintas kaltu neteisėtai įgijęs, laikęs ir pardavęs 8 350 gramų narkotinės medžiagos – susmulkintų aguonų ir jų dalių. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, teisės taikymo aspektu tikrindamas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, tačiau gali patikrinti, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažino kasatorių A. J., taip pat V. I. ir A. G. kaltais dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, patikrinęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus: kaltinamųjų A. G. ir V. I., liudytojų V. L., I. K. parodymus, tarnybinį pranešimą, įvykio vietos apžiūros protokolą ir daikto apžiūros protokolą, patvirtinančius, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo aptiktos narkotinės medžiagos, svėrimo aktą ir specialisto išvadą Nr. 64-8-KTS-680, patvirtinančius, kad įvykio vietoje paimta ir tyrimui pateikta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – susmulkintos aguonos ir jų dalys, kurių bendra masė yra 8 350 gramų. Nuteistojo A. J. ir liudytojų A. M. bei J. A. K. parodymai teismo pripažinti keliančiais abejonių. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, kuriame šis ginčijo jo kaltumą patvirtinančius įrodymus.

Vertindama kasacinio skundo argumentus, kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad jo kaltumas įgyjant, laikant ir parduodant narkotikus iš esmės pagrįstas tik kaltinamųjų V. I. ir A. G. parodymais. Jokių kitų įrodymų, leidžiančių susieti narkotikų įgijimą su A. J. arba bent netiesiogiai susieti jį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis apskritai, nesurinkta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamasis A. G. A. J. neatpažino, vietos, kurioje pirko aguonas, ir kitų detalių nurodyti nesugebėjo, todėl pagrįstas yra kasatoriaus teiginys, kad jį tiesiogiai kaltinantys yra tik V. I. parodymai. Pabrėžtina ir tai, kad tiek V. I., tiek A. G. davė parodymus kaip kaltinamieji, todėl nebuvo susaistyti liudytojo priesaika ir jiems negrėsė atsakomybė už melagingus parodymus, be to, jie buvo suinteresuoti bylos baigtimi, o narkotinių priemonių gavimo šaltinio nurodymas leido jiems tikėtis švelnesnės bausmės paskyrimo. Kolegija konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis apkaltinamais nuosprendis A. J. galėjo būti grindžiamas tik tokiais šių kaltinamųjų parodymais, kurie detaliai paaiškina įvykio aplinkybes, sutampa, yra nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nekelia jokių abejonių dėl jų patikimumo.

Savo kaltės nepripažįstantis nuteistasis A. J. tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde pateikė argumentus, kuriais siekė sumenkinti nuteistųjų V. I. ir A. G. parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Dalį šių argumentų apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė, tačiau labai svarbūs argumentai, atkreipiantys dėmesį į įrodymų prieštaringumą, liko nepaneigti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į A. J. apeliacinio skundo teiginius apie V. I. ir A. G. parodymų nesutapimus: V. I. teigimu, atvažiavę pas A. J., jie iš pradžių jo namuose nerado, o į kiemą išėjęs jo tėvas pasakė, kad jo reikia ieškoti sandėlyje; kad jie apie vieną kilometrą važiavo link sandėlio ir sutiko A. J. dviračiu grįžtant namo, po to visi grįžo prie namų (T. 1, b.l. 107). Nuteistasis A. G. savo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, šios detalės nenurodo, nors jis vairavo automobilį ir turėtų tai atsiminti. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė ne tik parodo parodymų prieštaravimus, bet ir neleidžia paneigti apeliacinio ir kasacinio skundų argumento, kad A. G., fiziškai negalėjo spėti tamsiu paros metu per pusvalandį (nuo 19.00 val. iki 19.30 val., kai A. G. buvo sulaikytas) nuvykti nuo Vilkaviškio m. iki A. J. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), nusipirkti aguonų ir nuvažiuoti atgal (daugiau kaip 40 km).

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė A. J. apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvardijo A. G. parodymus kaip nuoseklius ir jais rėmėsi. Bylos medžiaga rodo, kad, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (T.1 b.l.125-126) ir teisme (T. 2, b.l. 99-100), A. G. negalėjo pasakyti, į kokį kaimą buvo nuvykęs pirkti aguonų, neprisiminė, kiek pinigų sumokėjęs už aguonas, į kiek maišų jos buvo supiltos. Anot jo, aguonų pardavėjo jis gerai nematė, sandoris įvyko „kažkokiame kambaryje“, aguonas jis pirko nervus raminančiai arbatai ruošti. Kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. I. ir A. G. parodymai iš esmės sutampa ir kad nėra pagrindo jais abejoti, nėra įtikinama, o apelianto minėtas argumentas nėra paneigtas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, kad V. I., duodamas parodymus teisme, aiškino, jog derino su A. J. narkotikų pirkimo laiką skambindamas jam mobiliuoju telefonu (T. 2, b.l. 101), tačiau šie parodymai prieštarauja byloje esančioms telefono skambučių išklotinėms, kurios rodo, jog nei V. I. skambino A. J., nei šis skambino V. I.. Šio nuteistojo argumento apeliacinės instancijos teismas taip pat nesugebėjo motyvuotai paneigti, o klausimas, kaip V. I., gyvendamas apie 10 km atstumu nuo A. J., palaikė su juo ryšį ir derino būsimo sandorio detales, liko neišnagrinėtas.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2005 m. lapkričio 22 d. (kitą dieną po įvykio), V. I., duodamas parodymus, tvirtino, kad pirmą kartą jis su A. G. buvo nuvykę pas V. J. 2005 m. lapkričio 17 d. (dar prieš įvykį) ir būtent tada susitarė su juo dėl aguonų pirkimo (T. 1, b.l. 89). Vėlesniuose parodymuose, duotose ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b.l. 107) ir teisme (T. 2, b.l. 101), V. I. apie šį svarbų faktą neužsimena, teigdamas, kad pas A. J. jie kartu su A. G. (pirmą ir vienintelį kartą) nuvyko 2005 m. lapkričio 21 d. Šis prieštaravimas nebuvo įvertintas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į tai neatkreiptas dėmesys tikrinant A. J. apeliacinio skundo argumentus dėl V. I. įrodymų nepatikimumo. Nėra įvertinti ir kiti V. I. 2005 m. lapkričio 22 d. (T. 1, b.l. 88) ir 2006 m. gegužės 22 d. (T. 1, b.l. 107) duotų parodymų nesutapimai, susiję su tuo, kaip ir kada jis susitarė su A. J. dėl aguonų pirkimo-pardavimo.

Kolegijos nuomone, šioje byloje nuteistųjų susitarimo dėl narkotikų pirkimo-pardavimo susiformavimo aplinkybės, tarpusavio ryšio palaikymo, atvykimo pas A. J. ir jo suradimo, aguonų paėmimo ir atsiskaitymo už jas detalės turi didelę reikšmę vertinant įrodymų patikimumą ir sprendžiant A. J. kaltumo klausimą, o nesutapimai vertintini jo naudai. Kitaip neįmanoma paneigti abejonės, kad V. I., tikėdamasis švelnesnės bausmės, norėdamas ką nors apsaugoti nuo atsakomybės ar siekdamas kitų tikslų, kaip narkotikų pardavėją galėjo nurodyti pirmą pasitaikiusį pažįstamą asmenį, kieno gyvenamoji vieta jam žinoma.

Kolegija pažymi, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi nuostata, kad abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, o kartu ir dėl kaltės įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis Nr. 2K-611/2004). BPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą pagal byloje paduotus apeliacinius skundus. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendyje ar nutartyje pateikiamos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde – nepateikė įtikinamų argumentų, paneigiančių esminius apeliacinio skundo argumentus, įrodymų prieštaravimų, į kuriuos buvo atkreiptas dėmesys apeliaciniame skunde, nepašalino ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo atmetimo naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir perduoti bylą dėl šios dalies iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

A. J. iš pataisos namų paleisti.