Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-05-26 · Civilinė byla Nr. 2A-224-183/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-05-26Lietuvos apeliacinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-12-29Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-26
Bylos Nr.
2A-224-183/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02905-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Audronė Jarackaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,MOBILĖJA“
Atsakovas
akcinei bendrovei LESTO
Trečiasis asmuo
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-224-183/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02905-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.11.1; 45.5; 121.20; 121.21. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,MOBILĖJA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3298-619/2014, kuriuo atmestas nurodyto ieškovo ieškinys atsakovui akcinei bendrovei LESTO dėl fiksuoto tarifo taikymo (tretieji asmenys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,MOBILĖJA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB LESTO, kuriuo prašė:

- pripažinti neteisėtu 2013 m. liepos 24 d. atsakovo raštu Nr. 80000-2154 „Dėl PVM sąskaitų – faktūrų grąžinimo ir sutarties vykdymo“ pranešimą apie 2013 m. kovo 21 d. Elektros – energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą tarp AB LESTO ir ieškovo;

- pripažinti, kad atsakovas pažeidė 2012 m. kovo 21 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties ir teisės aktų reikalavimus, laiku neišmokėdamas lėšų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio;

- priteisti iš atsakovo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, t. y. 67 079, 70 Lt;

- priteisti 9 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija jam išdavė leidimą plėtoti 60 kW elektros energijos gamybos pajėgumus, 2011 m. gruodžio 21 d. – leidimą gaminti elektros energiją; 2012 m. kovo 21 d. su atsakovu sudarė Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurios 1. 2. punktą atsakovas įsipareigojo, vadovaudamasis galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais reikalavimais bei vykdydamas visuomeninio tiekėjo ir skirstomųjų tinklų operatoriaus funkcijas, pirkti visą pardavėjo (ieškovo) elektrinėje pagamintą ir pateiktą į tinklą elektros energiją; Sutarties 5.1 punktas nustatė, kad ieškovo tiekiamos elektros energijos kaina nustatoma Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisijos) nutarimu, o šios kainos dydis ir jos dedamosios (rinkos kaina ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kaina) yra nurodytos Sutarties 4 priede. Ieškovo teigimu, minėtos Sutarties nuostatos pagrindu, atsakovas jo pagamintos elektros energijos supirkimo kainai taikydavo 1, 63 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris buvo numatytas Komisijos 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 7 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros sektoriuje kainų“ (toliau – Nutarimas dėl VIAP kainų) 4.4 punkte; šio tarifo taikymą reglamentavo 2001 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1474 patvirtinti „Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarka“ aprašo (toliau – Aprašas) 7 ir 9 punktai, kurie nustatė, kad, laikantis Aprašo, skatinama elektros energijos gamyba vėjo, biomasės, saulės elektrinėse ir ne didesnės negu 10 MW galios hidroelektrinėse, taip pat šios energijos pirkimas (Aprašo 7 p.); elektros energija, pagaminta Aprašo 7 punkte nurodytose elektrinėse perkama Nutarimo dėl VIAP kainų patvirtintais tarifais (Aprašo 9 p.).

Šalies argumentai

Ieškovas paaiškino, kad minėtų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, gaminti elektros energiją išdavimo bei Sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – AIEĮ), kurio 20 straipsnio 1 dalis nustatė, kad elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis; be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtino“ pakeitimo (toliau – Skatinimo tvarkos aprašas) buvo panaikintas 2001 m. Aprašo galiojimas.

Ieškovas nurodė, kad 2013-07-24 raštu Nr. 80000-2154 „Dėl PVM sąskaitų grąžinimo ir sutarties vykdymo“ atsakovas informavo jį apie tai, kad 2013-07-24 kreipėsi į Komisiją, prašydamas paaiškinti, kokios skatinimo priemonės turi būti taikomos ieškovui bei jo elektrinėje pagamintai ir į atsakovo tinklus pateiktai elektros energijai; atsakovas minėtame rašte nurodė, kad tuo atveju, jeigu Komisija nurodys, jog ieškovo pagamintai elektros energijai neturi būti taikomas fiksuotas tarifas ir kitos skatinimo priemonės, šis raštas, vadovaujantis Sutarties 9.3 punktu, bus laikomas įspėjimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą; kadangi Komisija 2013-08-30 raštu Nr. R2-2545 išaiškino, kad ieškovui neturi būti taikomas fiksuoto tarifo dydis, atsakovas nuo 2013-08-31 vienašališkai nutraukė Sutartį. Pasak ieškovo, dėl tokių atsakovo veiksmų, 2013-09-05 jis kreipėsi į Komisiją, prašydamas išnagrinėti ginčą ir įpareigoti atsakovą vykdyti Sutartį, tačiau Komisija 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimu atmetė jo reikalavimus. Ieškovas teigė, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog 2001 m. Aprašas galiojo tik tiek, kiek neprieštaravo AIEĮ nuostatoms; Komisija peržengė jo reikalavimų ribas, konstatuodama, jog Sutarties sąlygos prieštarauja AIEĮ nuostatoms, bei pripažindama Sutartį niekine.

Atsiliepimas

Atsakovas AB LESTO atsiliepime nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad AIEĮ nuostatos, nurodančios, kokiems asmenims kaip skatinimo priemonė gali būti taikomas fiksuotas tarifas 12 metų laikotarpiui, galiojo nuo pat AIEĮ įsigaliojimo momento, t. y. 2011-05-24, taigi galiojo ir tada, kai ieškovui buvo išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei gaminti elektros energiją. Atsakovas teigė, kad ieškovui, kurio elektrinės įrengtoji galia yra 60 kW, negalėjo būti taikomas fiskuotas tarifas vadovaujantis AIEĮ 20 straipsnio 1 dalimi, todėl ieškovas neturėjo teisės gauti lėšų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – VIAP), tuo tarpu sudarytos Sutarties turinys prieštaravo imperatyvioms teisės normoms; atsakovas savo veiksmais, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės nemokėdamas ieškovui VIAP lėšų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, tinkamai informavo ieškovą apie susidariusią situaciją, stengėsi kuo operatyviau gauti kompetentingų institucijų išaiškinimus dėl teisės aktų nuostatų taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu atmetė ieškovo UAB „MOBILĖJA“ ieškinį atsakovui AB LESTO.

Teismas nurodė, kad AIEĮ 20 straipsnio 1 dalyje (redakcija, kuri galiojo ieškovo leidimo plėtoti gamybos pajėgumus ir leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu) buvo nurodyta, jog fiksuotas tarifas, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra taikomas saulės šviesos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW; gamintojas, kurio elektrinės įrengtoji galia viršija 30 kW, dėl skatinimo kvotos privalo dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (AIEĮ 20 str. 3 d.). Teismas konstatavo, kad, atsižvelgus į minėtas įstatymo nuostatas, ieškovui, kurio elektrinės galia yra 60 kW, negali būti taikomas fiksuotas tarifas.

Teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų asmenų pozicija, kad 2001 m. Aprašas galiojo tiek, kiek neprieštaravo AIEĮ nuostatoms; tai atitinka tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą teisės aktų hierarchijos principą, tiek bendruosius teisės principus bei galiojantį teisinį reglamentavimą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog, atsakovui laiku neišmokėjus ieškovui lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio, atsakovas pažeidė šalių Sutarties ir teisės aktų reikalavimus, ar priteisti ieškovui iš atsakovo 67 079,70 Lt lėšų už VIAP. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Sutarties 9.3 punktu, informavęs ieškovą prieš 30 kalendorinių dienų, nuo 2013-08-31 nutraukė Sutartį.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad Komisija, spęsdama šalių ginčą ikiteismine tvarka, peržengė savo kompetencijos ribas. Teismas pažymėjo, kad Komisija pagal savo įgalinimus vertino Sutarties nuostatų atitikimą teisiniam reglamentavimui, tačiau jos nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta ir priimta sprendimo dėl Sutarties sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, todėl negalima daryti išvados, kad Komisija panaikino šalių sudarytos Sutarties sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,MOBILĖJA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (I b. t., 230 – 236 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas netinkamai įvertino teisės aktų sistemą ir ginčo teisiniams santykiui taikytinus teisės aktus. Teismas iš esmės turėjo įvertinti, ar ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikomi 2001 m. aprašas ir Nutarimas dėl VIAP kainų.Įsigaliojus AIEĮ, buvo suteikta teisė gauti skatinamąjį tarifą elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams, tačiau nebuvo nustatyta konkreti ir detali tokio skatinimo tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) jurisprudencijoje nustatyta, kad teisės aktas iš teisinės sistemos gali būti pašalintas tik tuomet, kai jo nuostatos pripažįstamos prieštaraujančiomis aukštesnės teisinės galios aktams Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka, kai jis pripažįstamas netekusiu galios. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtą KT jurisprudenciją: Skatinimo tvarkos aprašas įsigaliojo tik 2012 m. liepos 13 d., t. y. po Sutarties sudarymo, todėl atsakovas turėjo toliau tinkamai vykdyti Sutartį ir taikyti 1, 63 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą. Teismas neįvertino, kad ginčo teisinių santykių metu 2001 m. galiojo Aprašas ir nebuvo panaikintos Nutarimo dėl VIAP kainų nuostatos. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta kad 2001 m. Aprašas neatitinka aukštesnės teisinės galios aktams, jis (apeliantas) turėtų teisę gauti pagal Sutartį numatytas sumas, kadangi Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti ir ginti tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (KT 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Teismo argumentai, kad Skatinimo tvarkos aprašo nuostatos dėl santykio su AIEĮ turi įtakos ir ginčo teisiniams santykiams, yra nepagrįsti, nes Skatinimo tvarkos aprašas buvo priimtas po Sutarties sudarymo.Skundžiamame sprendime nurodoma, jog 2001 m. Aprašas ir Nutarimas dėl VIAP kainų negaliojo nuo AIEĮ įsigaliojimo (t. y. nuo 2011 m. gegužės 24 d.), tačiau nesuprantama, kodėl Skatinimo tvarkos aprašo 2 punkte aiškiai nurodyta, kad tik nuo Skatinimo tvarkos aprašo įsigaliojimo 2001 m. Aprašas pripažįstamas netekusiu galios. Teismas neįvertino ieškovo atstovo nurodytų aplinkybių, kad nei atsakovas, nei tretieji asmenys nesuprato, kaip ieškovo pagamintai elektros energijai turėtų būti taikoma skatinimo priemonė, paaiškinimų, pagrindžiančių ieškovo teisėtų lūkesčių, egzistuojančių Sutarties pagrindu, pagrįstumą. Ieškovo jėgainėje pagamintai elektros energijai netaikant Sutartyje numatyto 1, 63 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo, jėgainės atsipirkimas įvyktų tik po 90 metų, kai pačios jėgainės veikimo laikotarpis yra tik 20 metų.

Atsiliepimas

Atsakovas AB LESTO atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas (II b. t., 1 – 6 l.). Nurodo šiuos atsikirtimus:

1. AIEĮ nuostatos, nurodančios, kokiems asmenims kaip skatinimo priemonė gali būti taikomas fiksuotas tarifas 12 metų laikotarpiui, galiojo nuo pat šio įstatymo įsigaliojimo momento, t. y. nuo 2011 m. gegužės 24 d., taigi ir tada, kai ieškovui buvo išduotas leidimas plėtoti 60 kW elektros energijos gamybos pajėgumus ir leidimas gaminti elektros energiją. Vadovaujantis KT jurisprudencija, žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu aukštesnės galios teisės aktuose. Taigi 2001 m. Aprašas galiojo tiek, kiek neprieštaravo AIEĮ nuostatoms.

2. Vadovaujantis aptartomis teisės aktų nuostatomis, Sutartis buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai.

3. Apeliantas, kaip ūkio subjektas, kurio ekonominė veikla per se yra susijusiu su rizikos elementu ir elektros energijos gamyba, neturėjo pagrindo turėti teisėtų lūkesčių, kylančių iš Sutarties, nes Sutarties sudarymo metu galioję teisės norminiai aktai (AIEĮ) nenumatė, jog apelianto pagaminta elektros energija turi būti superkama taikant skatinimo priemones.

Trečiasis asmuo Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto reikalavimus kaip nepagrįstus ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (II b. t., 9 – 15 l.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos nagrinėjimo objektas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo faktinius ir teisinius pagrindus, patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263, 301, 320, 329 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2, 3 d., 263 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl vienašališko Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, šalių sutartiniams teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatų bei sutartinių įsipareigojimų pažeidimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2012-03-21 sudarė elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovo pagamintą elektros energiją supirkdavo, vadovaudamasis 2001 m. Aprašu bei Nutarimu dėl VIAP kainų, ieškovo pagamintos elektros energijos supirkimui taikydamas fiksuotą – 1, 63 Lt/kWh tarifą (Nutarimo dėl VIAP kainų 4.4 p.); tokį elektros energijos supirkimo kainos tarifą atsakovas ieškovo pagamintai elektros energijai taikė iki 2013 m. gegužės mėnesio, o 2013-06-14 raštu informavo ieškovą apie tai, kad nutraukia lėšų už VIAP mokėjimą iki gaus VIAP lėšų administratoriaus – Komisijos išaiškinimą dėl skatinamojo tarifo taikymo ieškovui teisėtumo (I b. t., 100 l.); be to, 2013-07-24 raštu Nr. 80000-2153 atsakovas informavo ieškovą apie galimą Sutarties nutraukimą, jeigu Komisija nurodys, kad ieškovo pagamintai elektros energijai neturi būti taikomas fiksuotas tarifas (I b. t., 102 l.). Nustatyta, kad Komisija 2013-08-30 raštu Nr. R2-2545 išaiškino, jog, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, ieškovui 12 metų laikotarpiu nėra taikomas fiksuoto tarifo dydis, o atsakovas 2013-09-02 elektroniniu paštu ir 2013-09-11 registruotu pranešimu informavo ieškovą apie vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2013-08-31, nurodydamas Sutarties 9.3 p. pagrindą, pagal kurį nustatyta šalims teisė vienašališkai nutraukti Sutartį, įspėjus kitą šalį prieš 30 kalendorinių dienų (I b. t., 1-49, 106 – 110 l.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad tol, kol teisės aktas nustatyta tvarka nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai/įstatymams arba nustatyta tvarka pripažintas netekusiu galios, jame nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Be to, apeliantas teisingai teigia, kad 2001 m. Aprašas galiojo ginčo Sutarties sudarymo metu ir buvo panaikintas po Skatinimo tvarkos aprašo įsigaliojimo (2012-07-13). Tačiau 2001 m. Aprašas (priimtas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą) nustatė, kad laikantis šio teisės akto, skatinama elektros energijos gamyba vėjo, biomasės, saulės elektrinėse ir ne didesnės negu 10 MW galios hidroelektrinėse, bei šios energijos pirkimas (Aprašo 7 p.); kad elektros energija, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys ir atliekiniai energijos ištekliai, superkama Nutarimo dėl VIAP kainų patvirtintais tarifais (Aprašo 9 p.), pagal kurio 4. 4 punktą, skatinamojo tarifo saulės (fotoelektrinėms) pagal pikinę galią iki 100 kW dydis – 1, 63 Lt / kWh, bet nuo 2011-05-24 įsigaliojusio AIEĮ 20 straipsnio 1 dalis nustatė, jog fiksuoto tarifo taikymas yra galimas elektros energijai, pagamintai elektrinėje, kurios įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Taigi minėta įstatymo norma apribojo subjektų, kuriems gali būti taikomas fiksuotas tarifas, ratą.

Pažymėtina, jog CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarčių laisvės principą, kuris suteikia sutarties šalims savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai.

Nagrinėjamu atveju ginčo Sutartis buvo sudaryta atsakovui, kaip visuomeniniam tiekėjui, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigojimą supirkti elektros energiją iš gamintojų, elektros energijos gamybai naudojančių atsinaujinančius energijos šaltinius (Sutarties 1.1 punktas). Minėtu Sutarties 5.1 punktu šalys susitarė dėl fiksuoto tarifo kainos – 1,63 Lt/kWh ieškovo pagaminamai elektros energijos supirkimui taikymo (Nutarimo dėl VIAP kainų 4.4 punktas), o AIEĮ 20 straipsnio 1 dalis tokio tarifo taikymą nustatė tik tiems subjektams, kurių elektrinių įrengtoji galia neviršija 30 kW. Tai, kad ginčo Sutarties sudarymo metu šalys nepaisė aptartos įstatymo nuostatos, nesudaro pagrindo apeliantui teigti, kad jo pagaminamos elektros energijos supirkimo kainai turi būti taikomas fiksuotas tarifas.

Be to, ginčo Sutartis numatė galimybę šalims vienašališkai nutraukti Sutartį, pranešus apie tai kitai šaliai prieš 30 dienų (Sutarties 9.3 p.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas įvykdė reikalavimą informuoti ieškovą apie Sutarties nutraukimą, bei įvertinęs Sutarties nutraukimo metu galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių elektros energijos prekybos ir VIAP teikimo sąlygas, pagrįstai sprendė, kad atsakovas teisėtai nutraukė Sutartį (CK 6.217-6.218 str.; CPK 185 str., 265 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog ginčo Sutartis buvo vykdoma daugiau nei metus, o iš atsakovo 2013-07-24 pranešimo apie galimą Sutarties nutraukimą matyti, kad nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai nebuvo aišku dėl ieškovui taikytino fiksuoto tarifo, tačiau tai nepaneigia aukščiau aptartų teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 328 str.).

Kaip minėta, AIEĮ 20 straipsnio 1 dalies nuostata, apribojanti ieškovo teisę už pagaminamą elektros energiją gauti fiksuotą tarifą, galiojo jau ginčo Sutarties sudarymo metu, tuo tarpu aplinkybės, kad šios įstatymo nuostatos nepaisė atsakovas ir Sutartį vykdė ilgiau negu metus laiko, bei tai, kad iškilus ginčui dėl fiksuoto tarifo taikymo ieškovo atžvilgiu, nei atsakovui nei trečiajam asmeniui – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai nebuvo aišku dėl tolimesnio fiksuoto tarifo ieškovui taikymo, nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą toliau tęsti ginčo sutartinius teisinius santykius su ieškovu (CK 6.157 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliantui, kaip ūkio subjektui (verslininkui), kurio ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu bei reglamentuojama teisės norminių aktų, turėjo ir galėjo būti žinomi galiojančių teisės aktų reikalavimai. Todėl atsakovui nustačius, kad skatinamasis elektros energijos supirkimo tarifas ieškovui negali būti taikomas, ir nutraukus Sutartį, ieškovas turi prisiimti dėl to kilusias pasekmes, kurių negali išvengti, apeliuodamas į minėtus atsakovo ir trečiojo asmens veiksmus ar teisėtų lūkesčių principu. Juolab kad tiek leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei gaminti elektros energiją išdavimo metu, tiek Sutarties sudarymo metu galiojęs AIEĮ nenumatė, jog ieškovo pagaminamai elektros energijai gali būti taikomas fiksuotas tarifas.

Pažymėtina, kad apelianto argumentai, jog teismas neįvertino jo atstovo teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad, nepritaikius ieškovo pagamintai elektros energijai skatinamojo tarifo, ieškovo valdomos jėgainės atsipirkimas įvyktų tik po 90 metų, kai pačios jėgainės veikimo laikotarpis yra tik 20 metų, nepagrįsti objektyviais duomenimis, skaičiavimais, todėl teismas neturėjo pagrindo jų vertinti ar jais remtis (CPK 178, 185 str.). Beje, nagrinėjamu atveju ieškovas turi galimybę dalyvauti aukcione, kurio metu paskirstomi fiksuoti tarifai ir skatinimo kvotos (AIEĮ 20 str. 1, 3, 6, 7 d.). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų nutraukęs elektros energijos gamybos veiklą ir iš jos negautų pajamų, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali užtikrinti net minimalių interesų, kurių jis siekė, įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei gaminti elektros energiją, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi šiuo atveju nepateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo pažeistas proporcingumo principas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas nepagrindė savo reikalavimo dėl ginčo Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtą ieškinio dalį (CPK 185 str., 265 str.).

Tačiau, visiškai atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, apygardos teismas netinkamai taikė civilinio proceso taisykles ir materialinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškinyje suformuluoti reikalavimai ir argumentai apibrėžia teismo veiklos ribas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (ginčo dalyko ir pagrindų; CPK 110-111,135, 141, 259, 263, 269 str.).

Apeliacinės instancijos teismas turi nagrinėti bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo nustatytų ribų, tačiau išimtinais atvejais gali jas peržengti, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių procesinės teisės normų pažeidimų, kai jų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės, ir tarp nustatytų procesinės teisės pažeidimų ir revizuojamo teismo sprendimo neteisėtumo yra priežastinis ryšis, grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 str. 1 d. 1 ir 2 p. ir 329 str. 2 d. 7 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas nevisapusiškai ištyrė ir netinkamai išsprendė ieškovo ieškinyje pareikštą reikalavimą pripažinti, kad atsakovas, laiku neišmokėjęs ieškovui lėšų už VIAP atitinkančias paslaugas (fiksuotu tarifu) už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki Sutarties nutraukimo, pažeidė Sutartį ir teisės aktų reikalavimus, bei priteisti iš atsakovo lėšas už VIAP ir 9 proc. procesines palūkanas.

Bylos duomenimis, atsakovas 2013-07-24 raštu Nr. 80000-2154 informavo ieškovą apie galimą vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu Komisija išaiškins, kad fiksuotas tarifas ieškovo atžvilgiu negali būti taikomas; taip pat nurodė šį raštą laikyti įspėjimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą (I b. t., 25-26 l.). Nustatyta, kad Komisija 2013-08-30 raštu Nr. R2-2545 išaiškino, jog, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, ieškovui 12 metų laikotarpiu nėra taikomas fiksuoto tarifo dydis, o atsakovas 2013-09-02 elektroniniu paštu ir 2013-09-11 registruotu pranešimu informavo ieškovą apie Sutarties nutraukimą nuo 2013-08-31 Sutarties 9.3 punkto pagrindu (I b. t., 106-110 l.). Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai neįvertino bylos aplinkybių, kad lėšų pagal Sutartį už VIAP mokėjimas atsakovo ieškovui buvo sustabdytas dar 2013 m. gegužės mėnesį (I b. t., 100 l.), o apie galimą Sutarties nutraukimą atsakovas ieškovą informavo tik 2013-07-24, taigi beveik tris mėnesius atsakovas buvo sustabdęs savo sutartinių įsipareigojimų pagal tuo metu dar galiojusią šalių Sutartį (Sutarties 5.1, 6.3 p.) vykdymą, be to, kad sutartis buvo nutraukta tik nuo 2013-08-31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės – rugpjūčio mėn. laikotarpiu ieškovo į skirstomuosius elektros tinklus patiektą elektros energiją atsakovas supirko rinkos kaina, tačiau pagal Sutarties 5. 1 punktą, atsakovo perkamos ieškovo pagamintos elektros energijos kainos dydį sudarė ne tik rinkos kainos, bet ir VIAP kainos dedamoji dalis (Nutarimo dėl VIAP kainų 4.4 p.; CK 6.189 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad nėra pagrindo pripažinti, jog, atsakovui laiku nesumokėjus ieškovui lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki tinkamo Sutarties nutraukimo, atsakovas pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus, atmesdamas ir reikalavimą priteisti lėšas už nurodytą laikotarpį, tinkamai neįvertino atsakovo veiksmų, sustabdant lėšų už VIAP paslaugas mokėjimą ieškovui, galiojant ginčo Sutarčiai, neatsižvelgdamas ir į bendrąsias sutarčių vykdymo taisykles, reglamentuotas CK 6. 200 – 6.216 straipsniuose.

Taigi yra pagrindo pripažinti, jog atsakovas, laiku neišmokėjęs ieškovui lėšų už VIAP atitinkančias paslaugas nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki tinkamo Sutarties nutraukimo, pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus (Sutarties 7.3.1. p.; CK 6.200 str.).

Nors apeliacinės instancijos teismas, kaip teisminė instancija fakto ir teisės klausimams nagrinėti, įprastais atvejais turi kompetenciją ir galimybes pats pašalinti pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus, tačiau, turint omenyje tai, kad byloje nėra įrodymų ar kitų duomenų, pagrindžiančių ieškovo reikalaujamų priteisti iš atsakovo lėšų už VIAP paslaugas dydį, jo apskaičiavimą ir detalizavimą, sprendžia, kad, pripažinus, jog atsakovas, laiku neišmokėjęs ieškovui lėšų už VIAP atitinkančias paslaugas aukščiau nurodytu laiku pažeidė Sutarties ir teisės aktų reikalavimus, yra pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai lėšas už VIAP nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki tinkamo Sutarties nutraukimo, 9 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, paliekant nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (CPK 313 str., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylos dalį nagrinėti iš naujo apygardos teismui, nepasisako dėl paskirstymo bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, šį klausimą palikdamas išspręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str. 5 d., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą.

Palikti nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobilėja“, į. k. 300023607, ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo neteisėtu 2013 m. kovo 21 d. Elektros – energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą.

Panaikinti kitą teismo sprendimo dalį. Pripažinti, kad atsakovas akcinė bendrovė „LESTO“, į. k. 302577612, pažeidė 2012 m. kovo 21 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties ir teisės aktų reikalavimus, laiku neišmokėdamas ieškovui lėšų už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki sutarties nutraukimo. Bylos dalį, kuria netenkinti ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo lėšas už VIAP už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki tinkamo nurodytos sutarties nutraukimo, 9 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui.

Teisėjos Danutė GasiūnienėAudronė JarackaitėDalia Kačinskienė