- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-09
- Bylos Nr.
- e2S-117-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23109-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- A. B., V. S., atstovaujamo A. B.
- Kreditorius
- P. S.
- Skolininkas
- V. S.
- Kategorijos
- 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-6058-608/2014 pagal pareiškėjo V. S., atstovaujamo A. B., prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus P. S. pareiškimą skolininkui V. S. dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. S., atstovaujamas A. B., kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal P. S. pareiškimą skolininkui V. S. dėl teismo įsakymo išdavimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. išduotą įsakymą, įpareigojant P. S. pateikti ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Proceso eigoje pareiškėjui V. S. mirus, jis pakeistas teisių perėmėju A. B.. Pareiškėjas nurodė, kad skolininkas V. S. yra garbingo 84 metų amžiaus, jau daugiau nei metus neišeina iš savo gyvenamosios vietos, jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba, todėl galimai dėl nusilpusio regėjimo ir ne itin geros sveikatos, priėmęs teismo įsakymą, nesuvokdamas tokių dokumentų priėmimo teisinių pasekmių, laiku neparodė jų V. S. besirūpinančiam A. B., su kuriuo buvo sudaręs išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Tik 2013 m. spalio mėn. V. S. besirūpinančiam A. B. pradėjus aiškintis dėl atliekamo priverstinio išieškojimo ir pas V. S. radus teismo atsiųstus procesinius dokumentus, paaiškėjo susiklosčiusi situacija ir buvo imtasi procesinių veiksmų. Šiuo metu ikiteisminio tyrimo įstaigoje yra pateiktas prašymas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, esant pagrįstam įsitikinimui, kad yra padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str., t. y. dokumentų suklastojimas ir panaudojimas. Pareiškėjas teigė, kad iki 2013 m. spalio mėn. jam nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės dėl tariamos V. S. skolos P. S. pagrindų. Pareiškėjas nurodė, kad kreditoriaus patekti dokumentai – 2012 m. gruodžio 30 d. tarp V. S. ir P. S. pasirašyta paskolos sutartis, taip pat V. S. 2013 m. gegužės 31 d. pasirašytas įsipareigojimas iki 2013 m. birželio 20 d. grąžinti P. S. 24 000,00 Lt dydžio paskolą, turi būti vertinami kritiškai ne tik dėl jų turinio, bet ir dėl pačios paskolos suteikimo kaip fakto. V. S. ir A. B. 2013 m. vasario 27 d. pasirašė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią V. S. perdavė A. B. nuosavybėn žemės sklypą, o A. B. įsipareigojo teikti V. S. iki gyvos galvos materialinį aprūpinimą natūra bei reikiamos pagalbos pavidalu. Todėl nesuprantama, kam 84 metų žmogui, neturinčiam didelių piniginių sumų reikalaujančių įpročių bei poreikių, skolų, verslo reikalų, nevedančiam prabangaus gyvenimo būdo, neketinančiam įsigyti jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, apskritai būtų reikalinga tokia pinigų suma, kai visas reikalingas aprūpinimas buvo teikiamas rentos mokėtojo. V. S. jau daugiau nei metus neišeina iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dėl ko jis objektyviai neturi galimybės išleisti tokios neva pasiskolintos pinigų sumos. V. S. teigimu, jis niekada negavo jokių piniginių sumų iš P. S. ir nepasirašinėjo jokių paskolos sutarčių ar kitokių įsipareigojimus patvirtinančių dokumentų. Paskolos sutarties 2 str. 2 p. nurodyta, kad paskolos gavėjas, šiuo atveju V. S., įsipareigoja grąžinti visą paskolos sumą ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas nuo paskolos davėjo raštiško pareikalavimo, pervesdamas pinigus į paskolos davėjo nurodytą banko sąskaitą. Pareiškėjas nurodė, kad tokiomis sąlygomis paskolos sutartis negalėjo būti pasirašyta, nes skolininkui, kaip pensininkui, išlaikomam ir tokio amžiaus žmogui per sutartyje numatytą terminą nebūtų galimybės surinkti pinigų paskolos grąžinimui. Be to, paskolos sutartis nepatvirtinta notaro, joje nenurodytas paskolos gavėjo asmens kodas, kas leidžia abejoti paskolos sutarties tikrumu bei paskolos sandorio buvimo faktu. Pareiškėjo nuomone, abejotinas ir V. S. parašų autentiškumas paskolos sutartyje bei įsipareigojime grąžinti paskolą, nes V. S. parašai įgaliojime, išduotame A. B., bei turto perleidimo su išlaikymu iki gyvos galvos sutartyje, kurie patvirtinti notaro, yra skirtingi, nei paskolos sutartyje ir minėtame įsipareigojime.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.
Teismas nurodė, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog teismo įsakymas, kuriuo priteista skola iš V. S. kreditoriaus P. S. naudai, buvo įteiktas skolininko V. S. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), asmeniškai skolininkui V. S.. Minėta aplinkybė dėl tinkamo procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjo pripažįstama ir neginčijama. Nagrinėjamu atveju kliūtis per įstatymo nustatytą terminą pateikti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus pareiškimo pareiškėjas grindžia subjektyviomis skolininko asmens savybėmis, t. y. amžiumi, sveikatos būkle, tačiau į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog skolininko amžius bei jo sveikatos būklė iš esmės lėmė skolininko galimybes suvokti jam įteiktų procesinių dokumentų prasmę ir apsunkino galimybes realizuoti procesinę teisę per įstatymo nustatytą terminą pateikti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus pareiškimo. Pareiškime nurodyta aplinkybė, jog skolininkas pats asmeniškai negalėjo suvokti jam įteiktų procesinių dokumentų prasmės ir savarankiškai įgyvendinti teisės pareikšti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus pareiškimo, anot teismo, neįrodyta, paneigiama rašytine bylos medžiaga bei faktinėmis aplinkybėmis. Skolininkas P. S. teismo įsakymo įteikimo metu ir po to buvo veiksnus, jo veiksnumas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apribotas. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių V. S. sveikatos būklę teismo įsakymo priėmimo momentu bei kad jo sveikatos būklė trukdė skolininkui išreikšti valią dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo įsakymas išduotas praėjus tik apie 4,5 mėnesio po to, kai skolininkas V. S. 2013 m. vasario 27 d. sudarė su A. B. turto perleidimo su išlaikymu iki gyvos galvos sutartį, taip pat prieš penkis mėnesius iki V. S. 2013 m. gruodžio 2 d. įgaliojimo A. B. išdavimo. Minėti turto perleidimo su išlaikymu iki gyvos galvos sutartis ir įgaliojimas patvirtinti notaro, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog juos pasirašiusio asmens V. S. sveikatos būklė leido jam visiškai suvokti savo veiksmų esmę. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad V. S. sveikatos būklė ir savo veiksmų esmės suvokimas iki minėtų notaro patvirtintų sandorių sudarymo, taip pat ir po to buvo kitokia, t. y. pasikeitė taip, jog asmuo negalėtų suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Prašyme dėl proceso atnaujinimo patvirtinama aplinkybė, jog tiek iki teismo įsakymo išdavimo, tiek po to skolininkas gyveno vienas jam nuosavybės teise priklausančiame bute adresu (duomenys neskelbtini), kas, anot teismo, liudija jo savarankiškumą ir paneigia prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytą aplinkybę, kad skolininkas negalėjo savarankiškai įgyvendinti procesinės teisės pateikti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus pareiškimo.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ar įrodymų, kurie nebuvo ir negalėjo būti žinomi pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia proceso atnaujinimo pagrindą, teismo nuomone, nepaneigia teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir nesuponuoja pagrindo tokį sprendimą panaikinti bei priimti kitokį sprendimą. Teismas nurodė, kad nors bylose dėl teismo įsakymo išdavimo teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 435 str. 2 d. numato, kad teismas atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 str. 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreditoriaus reikalavimų nepagrįstumą grindžia aplinkybe, jog nei paskolos sutarties, nei įsipareigojimo grąžinti paskolą, iš kurių kildinamas kreditoriaus reikalavimas, nėra pasirašęs, tačiau nepateikia skolininko parašo tikrumą minėtuose sandoriuose paneigiančių įrodymų, sandorių sudarymo faktą grindžia net ne betarpišku skolininko V. S. tvirtinimu, o jo atstovo pagal pavedimą A. B. subjektyviomis prielaidomis apie V. S. poreikio skolintis pinigines lėšas nebuvimą, tikėtiną dokumentų suklastojimą ir pan. Tokios aplinkybės nepatvirtina kreditoriaus reikalavimo aiškaus nepagrįstumo ir nesudaro Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p. numatyto pagrindo atnaujinti procesą. Pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumas, yra neįrodytos ir prieštaringos. Pareiškėjas teigia, jog jis neturėjo poreikio skolintis, nes buvo visiškai išlaikomas rentos mokėtojo A. B., tačiau išlaikymo iki gyvos galvos sutartis tarp V. S. ir A. B. buvo sudaryta tik 2013 m. vasario 27 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po paskolos sutarties sudarymo. Pats sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymo faktas suponuoja pagrindą laikyti, jog skolininkui V. S. buvo reikalingas išlaikymas, piniginės lėšos, kas taip pat paneigia ir poreikio skolintis nebuvimą. V. S. poreikio skolintis pinigines lėšas nebuvimą 2012 m. gruodžio 30 d. paskolos sutarties sudarymo momentu taip pat paneigia ir teismų sistemos LITEKO duomenys, iš kurių matyti, jog 2013 m. liepos 26 d. kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ buvo išduotas teismo įsakymas dėl 1504,75 Lt skolos priteisimo iš V. S. už šilumos energiją, tiektą skolininko gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Paties skolininko veiksmai, anot teismo, paneigia prašyme dėl proceso atnaujinimo išreikštą jo poziciją dėl kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo. Skolininkas 2012 m. gruodžio 30 d. sudarė su P. S. paskolos sutartį dėl 24000,00 Lt paskolos, 2013 m. vasario 27 d. sudarė su A. B. turto perdavimo su išlaikymu iki gyvos galvos sutartį, 2013 m. gegužės 31 d. pasirašė įsipareigojimą iki 2013 m. birželio 20 d. grąžinti P. S. 24000,00 Lt paskolos sumą. Minėtų sandorių galiojimas nenuginčytas ir neginčijamas įstatymų nustatyta tvarka; tokie sandoriai paneigia skolininko poreikio skolintis pinigines lėšas nebuvimą, taip pat liudija skolininko veiksmų nuoseklumą sudarant su kreditoriumi paskolos sutartį, vėliau pasirašant patvirtinimą apie paskolos sumos gavimą bei išreiškiant įsipareigojimą grąžinti paskolos sumą šalių sutartu terminu. Vėliau skolininkas pasirašytinai gavęs teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriame buvo aiškiai nurodyta tiek priteisiama suma, tiek kreditoriaus reikalavimo faktinis pagrindas, per įstatymo nustatytą terminą nepateikė prieštaravimų dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus pareiškimo. Tik pradėjus teismo įsakymo vykdymo procesą A. B. iniciatyva ir pastarajam atstovaujant skolininką paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo, kuriame pradėtas ginčyti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas. Tokie skolininko veiksmai leidžia daryti išvadą, jog skolininkas nepateikė prieštaravimų dėl teismo įsakymo ne dėl jam pareikšto kreditoriaus reikalavimo nesuvokimo ir negalėjimo realizuoti savo procesines teises, o todėl, kad su kreditoriaus reikalavimu sutiko.
Teismas pabrėžė, kad proceso atnaujinimu siekiama išvengti galimo neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių padarinių bei užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas, todėl siekis atnaujinti procesą vien tam, jog būtų tęsiamas bylinėjimasis, yra nepateisinamas ir negali būti įgyvendinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios nebuvo ar negalėjo būti žinomos pareiškėjui teismo įsakymo priėmimo metu. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo įsakymo teisėtumo nei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismo proceso tinkamumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį ir perduoti proceso atnaujinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai interpretavo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus ir aplinkybes. Pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad V. S. buvo nesavarankiškas ar neveiksnus. Teismui pateiktame pareiškime buvo nurodyta, kad V. S. buvo garbingo amžiaus, daugiau kaip metus iki teismo įsakymo išdavimo neišeidavo iš buto, jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba, kurią suteikdavo apeliantas, todėl galimai dėl nusilpusio regėjimo ir ne itin geros sveikatos, neturėdamas teisinio išsilavinimo, priėmęs teismo siųstus procesinius dokumentus, nesuvokdamas jų priėmimo pasekmių, laiku neparodė jų apeliantui, todėl laiku nebuvo pateikti prieštaravimai dėl akivaizdžiai nepagrįstų ir neteisėtų tariamo kreditoriaus reikalavimų. Garbingo amžiaus sulaukęs asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, gali nesuprasti procesinių dokumentų ir jų įteikimo procesinės reikšmės, todėl tokia aplinkybė turėtų būti pripažįstama visuotinai žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti. Taigi amžius ir sveikatos būklė neabejotinai gali turėti įtakos teisinių reikalų supratimui ir to net nereikia įrodinėti. Nors bylos medžiagoje nėra oficialių medicininių dokumentų, vien tas faktas, kad apeliantas rūpinosi ir išlaikė V. S., pastarasis mirė dėl širdies veiklos nepakankamumo nepraėjus nė dviem mėnesiams po prašymo atnaujinti procesą padavimo, atitinkamai po pusmečio nuo teismo įsakymo išdavimo, notariniai veiksmai (įgaliojimo išdavimas) atlikti V. S. bute, suponuoja išvadą, kad V. S. sveikatos būklė nebuvo gera, jam reikėjo priežiūros, atitinkamai jis negalėjo pats savimi pasirūpinti bei įgyvendinti savo teisių ir pareigų.
2. Pagal apelianto prašymą pradėtame ikiteisminiame tyrime V. S. parodė, kad iš P. S. jokių pinigų nesiskolino, taip pat neatsimena, kad būtų pasirašęs paskolos sutartį ar kokį nors įsipareigojimą. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus rašysenos ekspertizę nustatyta, kad ant 2012 m. birželio 19 d. pažymos (kuri nebuvo pateikta į civilinę bylą dėl teismo įsakymo išdavimo) ir 2012 m. gruodžio 30 d. paskolos sutarties (kurioje nenumatytas konkretus tariamos skolos grąžinimo terminas) esantys parašai yra V. S., tačiau tai, ar ant 2013 m. gegužės 31 d. įsipareigojimo (kuriuo buvo grindžiamas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo) esantis parašas yra V. S., nustatyti negalima. Taigi, atsižvelgiant į vizualius V. S. parašų ant oficialių dokumentų skirtumus, labiau tikėtina, kad ant 2013 m. gegužės 31 d. įsipareigojimo yra ne V. S. parašas, t. y. ne V. S. įsipareigojo grąžinti skolą iki 2013 m. birželio 20 d., todėl tokių rašytinių įrodymų pagrindu priimtas teismo įsakymas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu P. S. parodė, kad 2012 m. birželio 19 d. pažymoje nurodomas skolos dydis neatitiko realaus skolos dydžio, kadangi pats V. S. esą nurodė, kad ateityje skolinsis dar, tad sumą derėtų iš anksto įrašyti didesnę. Tai, kad P. S. teigia, kad paskolino pinigus dalimis iki paskolos sutarties sudarymo, tikėtina, yra tik jo formuojama gynybinė pozicija. Pareiškime dėl proceso atnaujinimo buvo nurodyti argumentai, kodėl nėra suprantama, kaip galima imti tokio dydžio paskolą sutartyje nustatytomis sąlygomis. Be to, jeigu V. S. iš tiesų būtų pasiskolinęs iš P. S. itin didelę pinigų sumą, jis nebūtų turėjęs įsiskolinimų už komunalines paslaugas. Kita vertus, teismo įsakymas UAB „Vilniaus energija“ buvo išduotas panašiu laiku, kaip ir šioje byloje ginčijamas teismo įsakymas, todėl galimai įvyko panašus nesusipratimas ir su šiuo teismo įsakymu.
3. Prieštaravimų nepateikimas nereiškia, kad buvo ir yra sutinkama su teismo išduotu įsakymu ir pripažįstamas tariamas įsiskolinimas, juo labiau, kad teismui buvo nurodytos prieštaravimų nepateikimo priežastys.
4. Tiek prašyme dėl proceso atnaujinimo, tiek atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia teismas, suponuoja išvadą dėl proceso atnaujinimo būtinybės, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl priimto teismo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo bei kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos teismo įsakymo išdavimo metu, atitinkamai kurios paneigia tiek kreditoriaus reikalavimo, tiek teismo įsakymo pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo kreditorius P. S. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad V. S. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, ir remiasi tik bendro pobūdžio prielaidomis, kad asmuo senyvas, todėl galėjo nesuvokti jam įteiktų procesinių dokumentų prasmės. Atskirajame skunde apeliantas remiasi aplinkybėmis, kurios buvo išsamiai ištirtos Vilniaus apylinkės prokuratūros atliekant ikiteisminį tyrimą. Pastarasis buvo nutrauktas 2014 m. birželio 11 d. nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tai, kad V. S. per įstatyme numatytą terminą nepateikė prieštaravimų, gali reikšti tik tai, kad pats V. S. sutiko su teismo įsakymu. Tuo tarpu apeliantas, veikdamas pagal įgaliojimą, pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo bei pradėjo ginčyti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą, siekdamas sau asmeninės naudos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių.
Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014).
Atskirajame skunde apeliantas dėsto argumentus, kuriais įrodinėja, kad pirminis pareiškėjas V. S. nebuvo pasiskolinęs pinigų iš P. S., todėl priimtas teismo įsakymas dėl skolos priteisimo, anot apelianto, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tačiau akivaizdu, kad nurodyta aplinkybė apie skolos nebuvimą (nesudarytą paskolos sutartį) pareiškėjui turėjo būti žinoma teismo įsakymo įteikimo pareiškėjui metu, t. y. dar iki teismo įsakymo įsiteisėjimo, todėl ji neatitinka teismų praktikoje suformuluoto naujai paaiškėjusios aplinkybės požymio, kad aplinkybė turi tapti žinoma jau įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad turėtų būti visuotinai pripažįstama, taigi ir atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos, kad senyvo amžiaus žmonės nesuvokia teismo siunčiamų procesinių dokumentų (šiuo atveju teismo įsakymo ir pranešimo dėl prieštaravimų pateikimo) turinio. Apeliantas pats pripažįsta, kad egzistuoja tik tokio nesuvokimo galimybė, todėl tai, ar konkrečiu atveju procesinių dokumentų turinys iš tikrųjų nebuvo suvoktas, turi įrodyti asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi, šiuo atveju apeliantas (CPK 178 str.). Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad skolininko amžius bei jo sveikatos būklė iš esmės lėmė skolininko galimybes suvokti jam įteiktų procesinių dokumentų prasmę ir apsunkino galimybes realizuoti procesinę teisę pateikti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus pareiškimo, yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į byloje nustatytą aplinkybę, kad panašiu metu, kai V. S. buvo įteiktas teismo įsakymas, pastarasis atliko kelis itin reikšmingus ir suvokimo reikalaujančius teisinius veiksmus: 2013 m. vasario 27 d. (t. y. 4,5 mėn. iki teismo įsakymo išdavimo) sudarė su apeliantu turto perleidimo su išlaikymu iki gyvos galvos sutartį, o 2013 m. gruodžio 2 d. (t. y. po ~ 4 mėnesių nuo teismo įsakymo išdavimo) išdavė apeliantui įgaliojimą. Pažymėtina, kad apeliantas neteigė, kad pastaruosius veiksmus V. S. irgi atliko nesuvokdamas jų esmės, todėl apeliantui nepateikus anksčiau nurodytų įrodymų, atmestini jo argumentai apie teismo procesinių dokumentų nesuvokimą.
Nors teismui konstatavus, kad apeliantas nenurodė (ir neįrodė) jokių esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių, pareiškimas dėl proceso atnaujinimo (o kartu ir atskirasis skundas) yra atmestinas, teismas papildomai atkreipia dėmesį ir į apelianto paminėtą ikiteisminį tyrimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nurodytas ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl galimo dokumentų (skolos dokumentų) klastojimo ir panaudojimo, buvo nutrauktas, ikiteisminio tyrimo metu negavus jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių esant padarytai nusikalstamai veikai. Vilniaus apygardos teismas galutinėje ir neskundžiamoje 2015 m. vasario 10 d. nutartyje, kuria atmetė apelianto atstovės skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, be kita ko, išanalizavo apelianto nurodomus argumentus dėl V. S. parašų ant skolos dokumentų bei pažymėjo, kad V. S. paaiškinimas, duotas ikiteisminio tyrimo metu, nėra pakankamai išsamus ir informatyvus tam, kad galima būtų paneigti P. S. nurodomas aplinkybes (Bylos Nr. 1S-147-387/2015).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Kreditorius P. S. pateikė prašymą priteisti iš apelianto 181,50 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Remiantis teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų 8.15 punktu, ši suma mažinama iki 150 EUR (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti kreditoriui P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.