Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mindaugo Povilansko ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 215 straipsnio 1 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 4 dalį 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir A. R. paskirta subendrinta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. R. paskirta 2 (dviejų) mėnesių 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. nutartimi paskirta ir neatlikta bausmės dalis – 5 (penki) mėnesiai 2 (dviejų) dienų laisvės atėmimo ir A. R. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynių) mėnesių 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

A. R. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai panaudojęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę pasikėsino apgaule savo naudai įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis 2023 m. rugpjūčio 30 d. apie 12.03 val. parduotuvėje „Maxima“, Vilniuje, Kalvarijų g. 129, ketvirtoje mokėjimo kasoje, norėdamas atsiskaityti už prekes, kurių bendra vertė 164,52 Eur, t. y. už 6 (šešias) skardines alkoholio alaus „Heineken“, 5 procentų stiprumo, kurių bendra vertė su depozitine tara 8,59 Eur; braškių skonių fermentinio jogurto gėrimą „Actimel“ 4,49 Eur vertės, alkoholinio gėrimo viskio „Jameson“ butelį, 40 procentų stiprumo, 27,99 Eur vertės; alkoholinio gėrimo konjako „Hennessy VS“ butelį, 40 procentų stiprumo, 27,99 Eur vertės; alkoholinio gėrimo viskio „Jack Daniels“ butelį, 40 procentų stiprumo, kurio vertė 17,99 Eur, vieną pieninį šokoladą „Milka Toffee Wholenut“, 4,49 Eur vertės; vieną žiebtuvėlį „Bic Maksi CR“, 0,99 Eur vertės (su nuolaida); 10 (dešimt) pakelių cigarečių „L&M Loft Silver Blue“, 44 Eur vertės, neteisėtai panaudojo svetimą V. P. vardu išduotą AB „Swedbank“ banko debetinę kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), pridėdamas ją prie mokėjimo kortelių skaitytuvo, tačiau finansinė operacija nebuvo atlikta, nes nebuvo pateiktas debetinės kortelės saugos kodas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 12.04 val., toje pačioje vietoje antrą kartą norėdamas atsiskaityti už tas pačias 6 (šešias) skardines alkoholinio alaus „Heineken“, 5 procentų stiprumo, kurių bendra vertė su depozitine tara 8,59 Eur, pateikė tą pačią svetimą V. P. vardu išduotą „AB Swedbank“ banko debetinę kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), pridėdamas ją prie mokėjimo kortelių skaitytuvo, tačiau finansinė operacija nebuvo atlikta, nes nebuvo pateiktas debetinės kortelės saugos kodas. Tokiais savo veiksmais A. R. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir pasikėsino apgaule įgyti prekių už 164,52 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes abiem atvejais finansinės operacijos buvo atmestos.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę arba jį išteisinti. Nurodo, kad nepadarė nusikaltimo, kadangi banko kortelės nevogė ir jos nepasisavino, o ją rado. Kaip loterijoje norėjo patikrinti, ar jam pasisekė. Jis niekam nepadarė žalos, neketino atspėti banko kortelės PIN kodo. Banko kortelę pateikė atsiskaityti spontaniškai, iš anksto neplanuodamas. Prie kasos pastebėjo, kad su savimi neturi pinigų. Nesakė kasininkei, kad banko kortelė yra jo, ją pateikė tik patikrinti. Vėliau būtų ieškojęs banko kortelės savininko ir jam grąžinęs išleistus pinigus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad A. R. neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su jo atliktų veiksmų kvalifikavimu kaip nusikalstamų pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 4 dalį. Be to, prašo paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

Skundžiamu nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis du iš eilės kartus neteisėtai panaudojęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę pasikėsino apgaule savo naudai įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. pirmą kartą parduotuvėje norėdamas atsiskaityti už prekes, kurių bendra vertė yra 164,52 Eur, neteisėtai panaudojo svetimą banko mokėjimo kortelę pridėdama ją prie mokėjimo kortelių skaitytuvo, tačiau finansinė operacija nebuvo atlikta, nes nebuvo pateiktas kortelės saugos kodas; tęsdamas nusikalstamą veiką antrą kartą norėdamas atsiskaityti už prekes, kurių bendra vertė yra 8,59 Eur, pateikė tą pačią kortelę pridėdamas ją prie mokėjimo kortelės skaitytuvo, tačiau ir šį kartą finansinė operacija nebuvo atlikta, nes nebuvo pateiktas kortelės saugos kodas.

BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo supranta, jog svetimos banko mokėjimo kortelės panaudojimas ir finansinės operacijos inicijavimas yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad svetimos mokėjimo priemonės panaudojimas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo, prieš jo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289-697/2020; 2K-137-697/2023).

BK 182 straipsnio 4 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 4 dalį kyla tuo atveju, kai turto vertė viršija 3 MGL (150 Eur), bet neviršija 10 MGL (500 Eur) dydžio sumos. Pažymėtina, kad sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, kuri pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-104-1073/2020). BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu A. R. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas, BK 215 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje. Nuteistojo kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog supranta kaltinamo esmę ir savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažįsta visiškai. Kadangi A. R. nebuvo kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu ir prisipažino esąs kaltas, pirmosios instancijos teismas, sutikus proceso dalyviams, tarp jų ir pačiam A. R. bei jo gynėjai, vadovaudamasis BPK 273 straipsniu, bylos įrodymus ištyrė sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Tai sudarė pagrindą A. R. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Be to, A. R. kaltės prisipažinimas kartu su nuoširdžiu gailėjimusi buvo pripažintas jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau apeliaciniame skunde A. R. jau teigia, kad jis rastą banko kortelę pateikė atsiskaityti spontaniškai, iš anksto neplanuodamas, jau prie kasos pastebėjo, kad su savimi neturi pinigų. Taigi, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis ginčija savo kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia A. R. pozicija yra nenuosekli ir ja siekiama nepagrįstai sušvelninti savo teisinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu A. R. šią poziciją būtų pateikęs bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tai eliminuotų galimybę atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir vienu trečdaliu sumažinti jam skiriamą bausmę. Kita vertus, nuteistasis gali pakeisti savo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo bet kurioje proceso stadijoje, todėl teisėjų kolegija dėl jos pasisako.

Nuteistasis apklaustas du kartus ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą pirmosios instancijos teisme. Viso baudžiamojo proceso metu visiškai pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų ir davė nuoseklius parodymus. Apklaustas kitą dieną po nagrinėjamo įvykio A. R. parodė, kad įvykio dieną išėjo iš baro ir rado ant žemės banko kortelę. Pakėlė šią kortelę ir nusprendė, kad pasinaudodamas ja galės nueiti į parduotuvę ir nusipirkti dar alkoholio, kadangi savo pinigų jis nebeturėjo. Jis aiškiai suprato, kad negalima pasinaudoti svetima banko kortele ir atsiskaityti už prekes, tačiau labai norėjo nueiti į parduotuvę nusipirkti dar alkoholio, jam reikėjo „pasipagirioti“. Parduotuvėje pririnko skirtingo alkoholio, atėjo į kasą. Kasininkė skenavo prekes, o jis jai nurodė, kad atsiskaitys banko kortele. Kai užsidegė mokėjimo suma banko kortelių skaitytuve, jis pridėjo rastą banko kortelę, kad galėtų atsiskaityti bekontakčiu būdu, tačiau kortelių skaitytuvas pareikalavo PIN kodo. Jis PIN kodo nežinojo, todėl paprašė kasininkės, jog ji atimtų visas prekes, išskyrus alaus pakuotę, tikėdamasis, kad su mažesne pinigų suma skaitytuvas nereikalaus įvesti PIN kodo. Tačiau po dar vieno bandymo reikėjo vėl įvesti PIN kodą. Aplinkybę, kad jis nežino PIN kodo, A. R. pasakė apsaugos darbuotojui, kuris įtaręs, kad tai ne jo (A. R.) kortelė, išvedė jį į parduotuvės apsaugos darbuotojų kambarį ir iškvietė policiją (1 t., b. l. 64–66). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas papildomai A. R. nurodė, kad laikosi anksčiau savo duotų parodymų ir papildomai patvirtino, kad rado banko mokėjimo kortelę, kuria ketino pasinaudoti vien tam, kad nusipirktų alkoholio, saldumynų ir tabako gaminių. Atsiskaityti banko mokėjimo kortele jam nepavyko, kadangi jis nežinojo PIN kodo. Jis aiškiai suprato, kad taip elgtis nevalia ir tai draudžia įstatymai, tačiau jis labai norėjo išgerti (1 t., b. l. 89–92). Iš esmės analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje (2 t., b. l. 15).

Nuteistojo kaltę dėl neteisėto svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimo ir pasikėsinimo apgaule savo naudai įgyti nedidelės vertės svetimą turtą patvirtina ir liudytojo parduotuvės apsaugos darbuotojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie pirmosios instancijos teisme ištirti BPK 273 straipsnyje numatyta tvarka. Liudytojas R. K. parodė, kad jis per vaizdo įrašymo kameras pastebėjo, jog pirkėjas su krepšeliu priėjo prie pirmos kasos ir buvo aptarnaujamas (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo A. R.). Visos prekės iš krepšelio buvo nuskenuotos. Pastebėjo, kad šis asmuo parduotuvės darbuotojui teigė, jog už prekes atsiskaitys banko kortele. Asmeniui bandant atsiskaityti už prekes, banko atsiskaitymo prietaisas paprašė įvesti banko kortelės slaptažodį. Asmuo to nepadarė, nes galimai nežinojo slaptažodžio, tad parduotuvės kasininkės paprašė, kad nutrauktų apsipirkimą, teigdamas, kad pirks tik vieną alaus dėžutę. Asmeniui vėl bandant atsiskaityti už prekę banko kortele, banko atsiskaitymo prietaisas vėl pareikalavo įvesti slaptažodį, todėl jam (liudytojui) tai sukėlė įtarimų, kad asmuo galimai bando atsiskaityti svetima banko kortele. Atsivedus šį asmenį į apsaugos postą, šis savanoriškai parodė banko kortelę ir savo asmens tapatybės kortelę. Banko kortelė ir asmens tapatybės kortelė buvo išduotos skirtingiems asmenims. Pasiteiravus, iš kur pas asmenį banko kortelė, šis nurodė, kad ją rado gatvėje ir bandė atsiskaityti už prekę, nes jam buvo bloga (1 t., b. l. 40–41). Bylos duomenimis, nuteistojo pateikta banko kortelė išduota kitam asmeniui –V. P. (1 t., b. l. 13–14).

Liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina byloje pateiktas UAB „Maxima“ vaizdo įrašas „Camera 9 2023-08-30 12-01-36_097“. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad yra skenuojamos prekės, kurias A. R. ketino įsigyti pasinaudodamas svetima mokėjimo kortele. Visą laiką, kol parduotuvės darbuotojas skenavo prekes, ir po skenavimo A. R. krovė prekes į pirkinių maišelį. Taip pat užfiksuota, kad A. R. pateikia banko mokėjimo kortelę kaip savo ir bando ja atsiskaityti už prekes bekontakčiu būdu, t. y. pridėdamas ją prie kortelių skaitytuvo (1 t., b. l. 24–30). Byloje yra ir UAB „Maxima“ kvito kopija, kurioje nurodytos prekės ir jų vertė, kurias ketino įsigyti A. R.. Be to, iš šio kvito matyti, kad buvo bandyta atsiskaityti banko mokėjimo kortele, kurios paskutiniai skaičiai sutampa su tos banko kortelės skaičiais, kurią policijos pareigūnams pateikė apsaugos darbuotojas R. K., paėmęs ją iš A. R. (1 t., b. l. 34, 45–46). Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nuteistasis suvokė, kad neteisėtai naudoja svetimą kito asmens vardu išduotą banko mokėjimo kortelę ir norėjo taip veikti. Be to, jis suvokė, kad panaudodamas svetimą banko mokėjimo kortelę jis ketina apgaule, nurodydamas save kaip asmenį, turintį teisę atlikti finansines operacijas su šia banko mokėjimo kortele, įsigyti parduotuvėje esančias prekes, tačiau jam to padaryti nepavyko vien dėl to, kad jis nežinojo banko mokėjimo kortelės saugos kodo. Kaip matyti, A. R. nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Taigi, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis banko mokėjimo kortelę pateikė tik patikrinti, ar ji suveiks, o vėliau būtų grąžinęs išleistus pinigus jų teisėtam savininkui, vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmetami.

Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tarp jų paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, ir juos susiejus į visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. R. kaltė pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 4 dalį yra visiškai įrodyta.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Pažymėtina, kad nuteistasis ginčija ne tik savo kaltę, bet ir jam paskirtą bausmę. Visgi teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Skundžiamu nuosprendžiu teisingai nustatyta, kad A. R. tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis, 215 straipsnio 1 dalis) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jo dydį, atsižvelgė į tai, kad yra viena A. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir viena sunkinanti (nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. nuteistasis yra jauno amžiaus, anksčiau teistas septynis kartus, per penkerių metų laikotarpį 52 kartus baustas administracine tvarka, daugiausia už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, smulkias vagystes, viešosios tvarkos pažeidimą ir Kelių eismo taisyklių pažeidimus, apmokėtos tik dvi paskirtos baudos, o dėl kitų paskirtų baudų apmokėjimų duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis pirmą kartą buvo nuteistas dar būdamas nepilnamečiu. Jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, tačiau nuteistajam nesilaikius atidėjimo sąlygų bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir jis išsiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę. Be to, šioje byloje tiriamas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė neatlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. nutartimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus įgyvendinti nuteistajam už nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, paskyrus laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam, o už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje, padarymą – areštą, nustatant jo maksimalų dydį, kuris yra skiriamas už baudžiamąjį nusižengimą (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jų dydį. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas A. R. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas bausmes, t. y. paskirdamas jam galutinę 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, be kita ko, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam paskirta galutinė 2 (dviejų) mėnesių ir 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir bendrindamas šią bausme su ankstesniu nuosprendžiu A. R. paskirta ir neatlikta bausme – 5 (penkiais) mėnesiai 2 (dviem) dienoms, paskirdamas nuteistajam galutinę subendrintą 7 (septynių) mėnesių 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, yra proporcinga ir atitinkanti A. R. asmenybės bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris nusikalstamo elgesio nekeičia, gali būti pasiekti jam paskiriant dar švelnesnę bausmę.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš nuteistojo A. R. valstybės naudai prašoma išieškoti 200 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo A. R. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis bylos teisminio nagrinėjimo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį. Skundžiamu nuosprendžiu jam taip pat paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurią jis turi atlikti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgiama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. R. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. R. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo A. R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.