- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-248-519/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19600-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Vidmantas Mylė, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- T. J., M. D.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis
- Kategorijos
- 1.1.7.2.1Viešieji darbai (BK 46 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
Bausmė paskirta atlikti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020-05-21 18.10 val. iki 2020-05-22 13.40 val.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas M. D., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. J. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą platinti, iš nenustatyto asmens, nupirkdamas už 680 eurų neteisėtai įgijo užspaudžiamą plastikinį maišelį su 82,189 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 4,443 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią neteisėtai laikė tiksliai nenustatytoje vietoje, šalia žvyrkelio, esančio ties (duomenys neskelbtini). Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2020 m. gegužės 21 d., apie 17 val., neteisėtai įgytą ir laikytą užspaudžiamą plastikinį maišelį su 82,189 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 4,443 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai atgabeno savo automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai už 680 eurų pardavė M. D..
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį nuteistojo T. J. atžvilgiu. Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 54 straipsnio 3 dalį už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, skirti maksimalią 2 metų laisvės apribojimo bausmę įpareigojant nuteistąjį per teismo nustatytą terminą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įmokėti maksimalią įmoką į nukentėjusių fondą.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas, už kurį nuteistas T. J., sankcija numato bausmę nuo 2 metų iki 8 metų laisvės atėmimo. Supranta, kad tokio sunkaus nusikaltimo padarymas yra aplinkybė, eliminuojanti galimybę nuteistam asmeniui taikyti BK 75 straipsnį, t. y. nuostatas, leidžiančias atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą skiriant reikšmingus ir pakankamus įpareigojimus ar draudimus bausmės tikslų tinkamam įgyvendinimui. Todėl mano, kad dėl šios priežasties teismas turėjo atidžiai ir teisingai nuspręsti, ar šiuo atveju realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas nepažeistų jau minėto teisingumo principo.
2.2. Teigiama, kad teismas nepagrįstai nuosprendžiu pripažino, kad T. J. nusikalstami veiksmai buvo iš anksto apmąstyti ir suplanuoti. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl narkotinių medžiagų neteisėto įgijimo ir siekio kartu su M. D. jas pasidalinti ir vartoti, kas šiuo atveju ir buvo nusikalstamos veikos pradžia ir ištakos. Pripažindamas atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininko nuoširdų gailestį ir prisipažinimą – teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti tai, kad narkotines medžiagas T. J. įgijo iš esmės prašomas savo draugo, kurias išbandė bei turėjo tikslą dalį jų pasilikti sau. Pažymi, jog nusikalstamą veiką paradęs asmuo net neketino praturtėti iš savo veikos, o būtent psichotropines medžiagas perdavė M. D. už tą pačią sumą, už kurią ją buvo įgijęs. Jokio išankstinio planavimo užsiimti neteisėta veikla ir vien iš to gauti lėšas pragyvenimui nuteistasis neturėjo, ką patvirtina ir teismo nurodytos nuosprendyje aplinkybės. Tokiu būdu, pasak apeliantų, teismas neįvertino to, kad nuteistasis nusikalstamą veiką vykdė ne vien tik savanaudiškais tikslais, vien tik įžūliais ir piktybiškais tikslais, bet tik kaip pagundą lengvai įgyti papildomų pragyvenimo lėšų šalia oficialiai vykdomos darbinės veiklos. Teigia, kad teismas neįvertino, kad „lengvų pinigų“ nuteistasis neįgijo ir jokios turtinės naudos iš nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas, negavo, nes iš jo buvo konfiskuoti 400 eurų, kuriuos pats sumokėjo už psichotropines medžiagas jas nusipirkdamas.
2.3. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje pažymėjo ir tokiu būdu akivaizdžiai suteikė pranašumą tam, kad T. J. padarė ir yra nuteisiamas už sunkų nusikaltimą, kurio užkardymas yra daugelio pasaulio valstybių prioritetinė teisėsaugos veiklos kryptis. Teigia, kad sunkaus nusikaltimo padarymas sukelia teisines pasekmes, bet nepašalina galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju nuteistojo pirmasis ne tik teistumas (kai bendrosios baudžiamojo įstatymo nuostatos verčia asmeniui skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes), bet ir apskritai patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pirmą kartą, nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas, teigiama asmenybės charakteristika, pastangos būti socialiai naudingu dirbant, taip siekiant išlaikyti save ir nesinaudoti valstybės biudžeto lėšomis pašalpų pavidalu, padarytos reikalingos išvados, gauta skaudi pamoka ir akivaizdus ryžtas ateityje nebedaryti jokių nusikalstamų veikų. Teigia, kad ne visos nurodytos aplinkybės teismo buvo įvertintos, nebuvo susietos į reikšmingą visumą, leidžiančią daryti išvadą, kad bausmės tikslai tikrai bus realiai įgyvendinti nesiunčiant žmogaus į įkalinimo įstaigą, kur iki šiol galiojanti nuteistųjų subkultūra padarytų ne teigiamą, bet žalingą ir neigiamą poveikį nuteistajam.
2.4. Nurodo, kad teismas nuosprendyje niekur nepasisakė ir dėl to akivaizdžiai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos dalyko, o būtent neteisėtai disponuotos narkotinės medžiagos rūšies ir kiekio. Atlikę tyrimą specialistai nustatė ir teismas pripažino, kad T. J. pardavė 82,189 g medžiagos, kurios sudėtyje yra tik 4,443 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Pažymi, jog dėl mažo kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimo ir dekriminalizavimo pakankamai senai diskutuojama ir Lietuvos Respublikoje, o šiuo metu tema yra ypatingai aktuali įvertinant Lietuvos Respublikos Seimo laimėjusios Laisvės partijos pažadus, šios partijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programines nuostatas. Apeliantų teigimu, nors tokia aplinkybė savaime nemenkina T. J. padarytos nusikalstamos veikos turinio, tačiau yra ypatingai reikšminga įvertinant nusikalstamos veikos pobūdį ir aktualiją laikotarpiui, kurio metu padarytas nusikaltimas nereikalauja griežto visuomenės pasmerkimo, dėl ko realus laisvės atėmimo bausmės skyrimas akivaizdžiai nėra tinkama ir teisinga bausmė, kuri būtų reikalinga ir pateisinama visuomenės lūkesčiais tinkamam nusikaltimą padariusio asmens nubaudimui.
2.5. Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį ir paskirdamas bausmę netinkamai įvertino arba apskritai neatsižvelgė į kaltininko jau patirtas represinio poveikio priemones, į T. J. baudžiamojo proceso turinį ir jo pasekmes. Pažymi, jog nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos neturėjo ne tik jokios ekonominės naudos ar kito teigiamo poveikio, bet tik neigiamas pasekmes, kurių prisiminimas ir patirtis neabejotinai asmenį sulaikys nuo bet kokios pagundos elgtis nusikalstamai. T. J. turi labai stiprius socialinius ryšius, šeimoje augina du mažamečius vaikus yra vienas išlaikantis šeimą, įkūręs asociaciją, vertinamas tik teigiamai, todėl nuteistojo pasiuntimas atlikti realios bausmės turės tiesioginės įtakos jo šeimai. Šios aplinkybės neleidžia abejoti nuteistojo T. J. padarytomis reikalingomis išvadomis dėl įvykdytos nusikalstamos veikos pasmerkimo, susilaikymo nuo bet kokių nusikaltimų ateityje ir patirtu nubaudimu. Jau vien dėl to teisingai taikant baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas) ir paskyrus teisingumo principui neprieštaraujančią kitą bausmę asmuo susilauktų tokio poveikio, kuris daugiau nei akivaizdžiai būtų pakankamas bausmės tikslų ir jos paskirties reikšmingam įgyvendinimui. Šiuo atveju, apeliantų teigimu, reikšminga yra tai, kad pats bausmės neišvengiamumo faktas, jau patirta valstybės prievarta, o ne formalus sankcijoje numatytos bausmės griežtumo taikymas yra tinkamas asmens nubaudimas.
2.6. Apeliantų nuomone, tinkamai ir teisingai įvertinus visas tiek padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, atsižvelgiant į nusikalstamas paskatas, asmens spontaniškai susiformuotą kaltės rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstamų veikų žalą ir visuomenės požiūrį į ją, į neteisėtai disponuotų narkotinių medžiagų rūšį, jau patirtas ir baudžiamuoju procesu nuteistajam sukeltas pasekmes, padarytas jo ryžtingas išvadas, visas šias aplinkybes vertinant be išskirtinio pranašumo, ne atsietai bet reikšmingai jungiant į visumą, kartu atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir Konstitucinio Teismo nuostatas, yra pagrindas pripažinti, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu T. J. buvo netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nepagrįstai neįvertintos minėtos šiame procese akivaizdžiai egzistuojančios išimtinės aplinkybės, dėl to paskirta neteisinga bausmė. Teigia, kad pagal sankciją paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka nei padarytos veikos turinio, nei jos pavojingumo, nei kaltininko asmenybės. Tokios neteisingos, neproporcingos bausmės paskyrimas yra įstatymo pagrindas priimtą nuosprendį T. J. atžvilgiu pakeisti ir jam paskirti teisingumo principui neprieštaraujančią švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę.
3. Teismo posėdyje nuteistasis T. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu neginčijama T. J. kaltė, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei veikos kvalifikavimas, tačiau prašoma T. J. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo T. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde.
5. Nagrinėjamoje byloje T. J. nuteistas už veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, numatančią, kad tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į tai, kad T. J. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kad nusikalto būdamas neteistas ir baustas administracine tvarka, dirba, charakterizuojamas teigiamai, paskyrė minėto BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijos žemutinę ribą atitinkančią bausmę, t. y. laisvės atėmimą dvejiems metams. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmę, svarstė ir galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau padarė išvadą, jog T. J. skirti švelnesnės rūšies bausmę, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nėra pagrindo, nes nenustatyta ypatingų aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos vienintelės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nagrinėjamu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų teisėjų kolegija nesutinka.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-64-303/2018 išaiškino, kad BK 41 straipsnis (bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu - bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).
7. Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).
8. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017).
9. Atkreiptinas dėmesys ir į kitą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Šioje nutartyje išaiškinta, kad sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).
11. Iš to, kas buvo išaiškinta paminėtose kasacinėse nutartyse, matosi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstamą veiką, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetu. Svarbiausia yra tai, kad būtent tų aplinkybių visetas ir leidžia padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principams. Apie tai pasisakoma ir vienoje iš naujausių kasacinių nutarčių baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-788/2020. Joje nurodoma, jog BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios išimtinės aplinkybės ar kokia reikšmingų aplinkybių visuma rodo, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
12. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir minimalios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. J. šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę.
13. Byloje nustatytos ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad T. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisiėmė atsakomybę už savo padarytą nusikaltimą, savo veiksmus vertino neigiamai ir gailėjosi. Praeityje jis nėra teistas, iki nusikalstamos veikos padarymo jis buvo baustas tik du kartus už smulkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (3 t., b. l. 94–95). Byloje nėra duomenų, kad T. J. verstųsi sistemingu draudžiamų medžiagų platinimu, nustatyta, kad jis pirmą kartą pardavė narkotines medžiagas, kurių specialisto išvadoje nustatytas kiekis nėra itin didelis, jog po šios nusikalstamos veikos padarymo, praėjus daugiau nei metams, jokių teisės pažeidimų nepadarė, visą laiką dirbo, darbdavio charakterizuojamas itin teigiamai, o tai rodo ne tik, kad nuteistasis padarė teigiamas išvadas, bet leidžia daryti ir išvadą, jog T. J. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Be to, iš byloje esančių duomenų bei nuteistojo T. J. duotų paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose yra žinoma, kad jis turi tvirtus socialinius ryšius, šeimoje augina du mažamečius vaikus, vienas iš jų gimęs (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 104, 182), jog šiuo metu jis išlaiko šeimą, įkūrė asociaciją, (3 t., b. l. 179, 180), padeda savo pensinio amžiaus tėvams (3 t., b. l. 93). Taigi įvertinus aptartas aplinkybes, nuteistojo T. J. teigiamą elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo pastangas dirbti, užsidirbti bei tuo pačiu finansiškai išlaikyti šeimą, padėti savo pensinio amžiaus tėvams, rodo jo mažesnį pavojingumą, ir tai vertintina kaip išskirtinės nagrinėjamos bylos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija konstatuota, kad net ir minimalios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. J. būtų neproporcingas nuteistojo asmenybei ir neužtikrintų bausmės paskirties. Tokios bausmės paskyrimas nepasiektų visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, priešingai, iš esmės pasiektų tik vieną tikslą – nubaudimą. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas pirmą kartą teisiamam, po nusikalstamos veikos padarymo daugiau jokių teisės pažeidimų nepadariusiam, dirbančiam ir prie šeimos finansinio aprūpinimo prisidedančiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, kolegijos nuomone, skiriant bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teismui teisę paskirti švelnesnę nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmę.
14. Esant išdėstytoms aplinkybėms, T. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirtina švelnesnės rūšies nei laisvės atėmimas bausmė – laisvės apribojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bausmės rūšies paskyrimas maksimaliam dvejų metų terminui sulaikys T. J. nuo nusikalstamų veikų darymo, paveiks, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, atliks ir nubaudimo funkciją bei tuo pačiu ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktai). Įvertinus nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus bei anksčiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam T. J. skirtinas įpareigojimas, sietinas su nuteistojo visuomenei naudingo darbo atlikimu, taip pat draudimas vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 5 dalies 4 punktas). Atsižvelgus į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo prašymus, įvertinus nuteistojo turtinę padėtį, jog jis vienintelis šeimoje dirba, išlaiko šeimą, augina du mažamečius vaikus, nuteistajam T. J. taip pat skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai padės tinkamai koreguoti nuteistojo požiūrį ir elgesį ir pasirinkti tinkamą gyvenimo būdą, kuris būtų pagrįstas tinkamu elgesiu visuomenėje ir teisės normų laikymusi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį pakeisti:
nuteistajam T. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmę.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu ir paskirti T. J. galutinę 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 5 dalies 4 punktu, T. J. įpareigoti per laisvės apribojimo paskirtą laiką neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir uždrausti viso laisvės apribojimo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsnio 1 dalimi, T. J. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 1 (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į T. J. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinojo sulaikymo laiką nuo 2020-05-21 18:10 val. iki 2020-05-22 13:40 val., vieną laikino sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.