- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- N-575-2422-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00430-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 48.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 18 d. nutartimi 2010 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados (toliau – ir Institucija) viršininko nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo A. S. buvo paskirta administracinė nuobauda – 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnyje, padarymą, paliko nepakeistą ir A. S. skundo nepatenkino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda A. S. buvo skirta už tai, kad jis 2010 m. balandžio 29 d., apie 12 val. 45 min., Kauno mieste, viešoje vietoje – bendrojo naudojimo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje, garsiai necenzūriniais žodžiais išplūdo B. G. ir R. B., tuo pažeidamas viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Pažymėjo, jog A. S. Institucijos Nutarimą panaikinti prašė, nurodydamas, jog 2010 m. balandžio 29 d., apie 12 val. 45 min., jis buvo atvykęs į bendro naudojimo kiemą, esantį Kapsų gatvėje, nes ten stovi dalis jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, tačiau kieme jis tik nufotografavo jam priklausantį pastatą ir išvažiavo, tačiau nukentėjusiųjų nematė ir necenzūrinių žodžių jų atžvilgiu nevartojo, pridurdamas, jog santykiai tarp jo ir nukentėjusiųjų jau ilgą laiką yra konfliktiški, todėl jos siekia jam atkeršyti. Konstatavo, jog teismui pateiktų duomenų visuma duoda pakankamą ir neginčijamą pagrindą išvadai, kad administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs bei administracinę nuobaudą skyręs pareigūnas padarė pagrįstą išvadą, jog A. S. savo tyčiniais veiksmais viešoje vietoje pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį (garsiai įžeidžiančiais žodžiais be jokios aiškios priežasties koneveikė nukentėjusias), tą matė bei girdėjo pašaliniai asmenys, dėl šios priežasties nukentėjusios buvo priverstos kreiptis į policijos nuovadą. Nurodė, jog tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų R. G. bei J. B. parodymai yra nuoseklūs, atitinka visas faktines pažeidimo aplinkybes, prieštaravimų šiuose parodymuose teismas nenustatė, jie visi buvo nustatyta tvarka įspėti dėl atsakomybės už melagingų paaiškinimų davimą, todėl nėra jokio pakankamo pagrindo nesiremti šiais įrodymais, o A. S. motyvai bei jo paaiškinimas teismo posėdžio metu vertintinas kaip prieštaraujantis nustatytoms faktinėms pažeidimo padarymo aplinkybėms. Tuo tarpu A. S. liudytojų R. V. ir V. K. parodymus teismas įvertino kaip abstrakčius, mažai informatyvius, ir nesuteikiančius pakankamo pagrindo A. S. skundui patenkinti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinė nuobauda A. S. atžvilgiu Institucijos buvo tinkamai individualizuota.
II.
A. S., nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42 – 43), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti, o administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog Institucijos Nutarime nurodytu laiku minėtame kieme buvo, tačiau su B. G. ir R. B. nebendravo, jų neplūdo ir jokių gestų jų atžvilgiu nerodė. Mano, jog B. G. ir R. B. jį apkalba, nes jų vyrai yra jį sumušę ir dėl to buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Pažymi, jog Institucijos viršininkas, priimdamas Nutarimą, patikėjo subjektyviais B. G. ir R. B. parodymais, nesurinko objektyvių įrodymų, rėmėsi tik jį kaltinančiais parodymais, neapklausė visų asmenų, tuo metu buvusių kieme. Nurodo, jog nukentėjusiųjų parodymai nesutampa, todėl teismo išvada, kad jų parodymai atitinka bylos medžiagą, yra nepagrįsta. Pažymi, jog teismas nepasisakė, kodėl netiki jo ir jo liudytojų parodymais, nors jų parodymai yra nuoseklūs, nepasisakė, kokiais įrodymais ar duomenimis yra paneigiami gynybos liudytojų parodymai.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į A. S. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį ir Institucijos Nutarimą palikti galioti, o apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime pažymi, jog A. S. kaltė yra visiškai įrodyta liudytojų parodymais, kitais bylos medžiagoje esančiais dokumentais, o administracinė nuobauda skirta atsižvelgiant į jo asmenybę.
Nukentėjusiosios B. G. ir R. B. atsiliepimu į A. S. apeliacinį skundą sutinka su Institucijos Nutarimu. Atsiliepime pažymi, jog konfliktas su A. S. yra įsisenėjęs, o jis jas byloje minėtomis aplinkybėmis išplūdo necenzūriniais žodžiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. S. Institucijos Nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 174 straipsnyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymą. Apeliaciniu skundu jis su tokiu Institucijos Nutarimu nesutinka, motyvuodamas, jog jis buvo priimtas, išskirtinai remiantis vien tik nukentėjusiųjų, kurios turi pagrindo jį neteisingai apkaltini, parodymais.
ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta, jog nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Akcentuotina, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su A. S. teiginiais, jog jam administracinė nuobauda buvo paskirta iš esmės vadovaujantis vien tik nukentėjusiųjų B. G. ir R. B. parodymais. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog liudytojais byloje buvo apklausti tiek nuosekliai dėstomą nukentėjusiųjų versiją apie įvykio aplinkybes patvirtinę liudytojai – J. B. ir R. G., tiek ir A. S. liudytojai – R. V. ir V. K.. Pasakytina, kad, kaip matyti iš Institucijos pateikto atsiliepimo pirmosios instancijos teismui (b. l. 26 – 27), šie A. S. liudytojai atvykę į apklausą nieko konkretaus nurodyti negalėjo, nors iš jų elgsenos ir matėsi, kad jie viską matė ir girdėjo, tačiau nenorėjo savo parodymais pakenkti darbdaviui. Pridurtina, jog šių liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaip abstrakčius, mažai informatyvius, ir nesuteikiančius pakankamo pagrindo A. S. skundui patenkinti, o tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų R. G. bei J. B. parodymus jis pripažino nuosekliais, neprieštaringais ir atitinkančiais visas faktines pažeidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis, išsamiomis ir motyvuotomis, pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir mano, kad A. S. byla buvo išnagrinėta objektyviai, o Institucija Nutarimą priėmė ir administracinę nuobaudą jam skyrė, atsižvelgusi į byloje surinktų įrodymų visumą bei išnagrinėjusi visus bylos baigčiai reikšmingus faktus. Tuo tarpu tas A. S. nurodomas teiginys, kad nukentėjusios B. G. ir R. B. nori jį neteisingai apkaltinti dėl to, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, prieš jų vyrus ir sūnus dėl jų veiksmų apelianto atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, vertintinas kritiškai, nes, kaip matyti iš byloje esančio įsiteisėjusiojo teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, tiek J. B., tiek R. G. buvo išteisinti (b. l. 5 – 6).
Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.