Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja V. J. teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti nepagrįstus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2020-03-31 sprendimą Nr. VPA_SP11E-2057 „Neskirti ligos išmokos“; 2) panaikinti VSDFV 2020-04-21 sprendimą Nr. (11.1) I-2526 „Dėl ligos išmokos“; 3) priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai ligos išmoką, kurios dydis lygus 65,94 proc. pareiškėjos kompensuojamo uždarbio dydžio; 4) priteisti pareiškėjai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2020-03-16 iki 2020-03-27 turėjo laikiną nedarbingumą vaikui prižiūrėti dėl Lietuvoje paskelbto karantino dėl COVID-19. Pareiškėja ginčijamu 2020-03-31 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu informuota, kad neturi teisės gauti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2020-03-16 iki 2020-03-27, nes pirmajai laikino nedarbingumo dienai pareiškėja neturi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodyto ligos socialinio draudimo stažo. Pareiškėja nesutiko su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu, apskundė jį VSDFV, kuri patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą.

Pareiškėjai priklauso išmoka, kurios dydis yra 65,94 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio. Pareiškėjai ši išmoka priklauso pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalį ir nepriklausomai nuo pareiškėjos turimo ligos socialinio draudimo stažo. Minėta įstatymo nuostata atsirado Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną. Minėtoje nuostatoje nėra keliamos jokios papildomos sąlygos ar reikalavimai išmokos gavėjui, nėra daromos nuorodos į kitas šio įstatymo nuostatas. Atsiradus būtinybei peržiūrėti šalyje paskelbtą ekstremalią situaciją, įstatymo leidėjo valia buvo mokėti ligos išmoką visiems vaiko tėvams, globėjams, neatsižvelgiant į jų stažą ar bet kokias kitas sąlygas.

VSDFV Vilniaus skyrius, atsisakydamas skirti pareiškėjai ligos išmoką už laikinąjį nedarbingumą, vadovavosi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nors jis taikomas tik skiriant ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, tuo tarpu pareiškėjos atveju taikoma specialioji nuostata, nurodyta įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalyje.

Ginčijamas VSDFV sprendimas surašytas itin abstrakčiai, lakoniškai, nenurodant jokių pagrįstų argumentų, detaliai neatsakant į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus. VSDFV sprendime nenurodė įstatyme įtvirtintos bendrosios taisyklės dėl visiems ligos išmokų gavėjams taikytino stažo reikalavimo. Tais atvejais, kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios teisės normos yra taikomas principas, kuriuo specialusis įstatymas įveikia bendrąjį, specialioji norma yra viršesnė už bendrąją. Šiuo atveju, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnis yra speciali įstatymo norma, kuri yra viršesnė bei taikoma visiems, neatsižvelgiant į asmenų sukauptą darbo stažą ar bet kokias kitas sąlygas.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Paaiškina, kad teisę gauti ligos išmoką turi apdrausti ligos socialiniu draudimu asmenys, kurie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, jeigu jie iki pirmosios laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Išimtys, kada ligos išmoka skiriama neturint tokio stažo įtvirtintos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 3, 4 dalyse.

Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas 2020-03-17 buvo papildytas 11¹ straipsniu, kurio 3 dalyje įtvirtinta, jog atsiradus būtinybei prižiūrėti pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, tėvams, įtėviams ar seneliams yra sumokama 65,94 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio ligos išmoka. Minėtu straipsniu įstatymų leidėjas nesiekė įtvirtinti ir neįtvirtino jokių specialių stažo skaičiavimo taisyklių ar nustatyto stažo reikalavimų taikymo išimčių.

Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2020-03-16 iki 2020-03-27 buvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas vaikui prižiūrėti. Iki pirmosios nedarbingumo dienos pareiškėjos stažas sudarė 1 mėnesį ir 8 dienas per paskutinius 12 mėnesių, o per paskutinius 24 mėnesius – 5 mėnesius ir 24 dienas. Kadangi pareiškėja nustatyto stažo neturėjo, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ligos išmokos pareiškėjai neskirti.

Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Paaiškina, kad ligos išmoka suteikiama asmenims, apdraustiems ligos socialiniu draudimu, jeigu jie tampa nedarbingi ir dėl to praranda pajamų ir iki laikinojo nedarbingumo pradžios turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Vienintelės išimtys, kada ligos išmoka gali būti skiriama neturint reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo, nustatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.

Įstatymų leidėjui ekstremaliosios situacijos ir karantino metu įtvirtinus papildomą galimybę gauti išmoką sveiko vaiko priežiūrai, pareiga atitikti visiems taikomas bendrąsias sąlygas į išmoką nebuvo eliminuota nei 11¹ straipsnio 3 dalyje, nei kitose šio straipsnio dalyse numatytais atvejais, priešingai, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse papildomai įtvirtinta nuoroda į įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2020-03-31 sprendimo Nr. VPA-SP11E-2057 „Dėl ligos išmokos“ ir VSDFV 2020-04-21 sprendimo Nr. (11.1) I-2526 „Dėl ligos išmokos“ teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nagrinėjamoje byloje vertins ar pareiškėja turėjo teisę gauti ligos išmoką vaikui prižiūrėti karantino metu, neturėdama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnio kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo.

VSDFV Vilniaus skyrius 2020-03-31, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, nusprendė, kad pareiškėja neturi teisės gauti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2020-03-16 iki 2020-03-27, nes neturi 3 mėn. per paskutinius 12 mėn. arba ne trumpesnio kaip 6 mėn. per paskutinius 24 mėn. ligos socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėn. laikotarpį yra tik 1 mėn. 8 d., o per 24 mėn. laikotarpį – 5 mėn. 24 dienos).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2020-03-31 sprendimu, 2020-04-06 skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą, motyvuodama tokį reikalavimą aplinkybėmis, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnyje nėra nuorodų nei į įstatymo 8 straipsnį, nei į 5 straipsnį, atsižvelgiant į ekstremaliąją situaciją, įstatymų leidėjo valia buvo mokėti ligos išmoką, lygią 65,94 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio visiems asmenims, atsiradus būtinybei prižiūrėti vaiką, neatsižvelgiant į asmenų stažą ar bet kokias kitas sąlygas.

VSDFV ginčijamu 2020-04-21 sprendimu Nr. (11.1) I-2526 paliko galioti VSDV Vilniaus skyriaus sprendimą, argumentuodama, kad pareiškėja neteisingai aiškina Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, o teisę į išmokas įgyja tik atitinkamą laikotarpį mokėjus įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, t. y. įgijus atitinkamą reikalaujamą socialinio draudimo stažą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas; aktuali teisės akto redakcija galiojanti nuo 2020-03-19).

Pagal Įstatymo 2 straipsnį, ligos socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių ar jų šeimos narių arba budinčio globotojo, globėjo ar rūpintojo prižiūrimų vaikų ligos ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį.

Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį apdraustuoju asmeniu laikomas fizinis asmuo, kuris pats moka ir (ar) už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims šiais atvejais: 1) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos išmokos skyrimo ir mokėjimo atvejus; 2) sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį; 3) apdraustiesiems asmenims, nušalintiems nuo darbo dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų; 4) apdraustiesiems asmenims, kurie gydosi sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas. Ši išmoka skiriama apdraustiesiems asmenims už visą gydymosi tokioje įstaigoje laiką, taip pat vykimo į ją ir grįžimo iš jos laiką; 5) pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomų vaikų priežiūrai, jeigu švietimo įstaigose nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas; 6) vaiko priežiūrai, jeigu asmuo, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos ar atostogos vaikui prižiūrėti (toliau – vaiko priežiūros atostogos), dėl savo ar kito vaiko iki 3 metų, kurio priežiūrai jam suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ligos ar traumos negali šio vaiko prižiūrėti; 7) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl audinių, ląstelių ar organų paėmimo transplantacijai donorystės tikslu.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie: 1) yra apdrausti ligos socialiniu draudimu; 2) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus), taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 3) iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagrindas skirti ligos išmoką yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles.

Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsiradus būtinybei prižiūrėti pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, taip pat pagal bendrojo arba specialiojo ugdymo programą besimokantį neįgalų asmenį iki 21 metų, ligos išmoka vaiko motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), seneliui (senelei), jeigu abiem tėvams (įtėviams) arba turimam vienam iš jų nėra galimybės pasinaudoti nuotoliniu darbu arba jiems (jam) darbdavys nepaskelbė prastovos Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, taip pat budinčiam globotojui ar globėjui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios vaiko priežiūros dienos ir mokama ne ilgiau kaip iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino pabaigos. Šioje dalyje nustatytos ligos išmokos dydis yra lygus 65,94 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad šiame įstatyme numatytas išmokas, išskyrus darbdavio mokamas ligos išmokas už dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai (toliau – Fondo valdybos teritoriniai skyriai), vadovaudamiesi šiuo įstatymu ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais (1 dalis).

Įvertinęs aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei ginčo santykiui taikytiną teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

Teisė gauti ligos išmoką priklauso nuo nurodytų Įstatymo sąlygų. Fizinis asmuo, siekdamas gauti tokią išmoką, turi būti apdraustas socialiniu draudimu, t. y. pats mokėti ir (ar) už jį turi būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Ligos išmoka taip pat mokama su tikslu kompensuoti prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį (Įstatymo 2 straipsnis) dėl konkrečių priežasčių, įtvirtintų Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, įskaitant ir 5 punkte įtvirtintą atvejį, kai asmuo praranda ar negauna pajamų dėl ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomų vaikų priežiūros, jeigu švietimo įstaigose nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas. Ligos išmokos mokėjimo ypatumus dėl nurodyto atvejo detalizuoja Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis, suteikiant teisę gauti ligos išmoką vaiko motinai (tėvui) jeigu abiems tėvams ar vienam iš jų nėra galimybės pasinaudoti nuotoliniu darbu arba jiems (jam) darbdavys nepaskelbė prastovos, tokios išmokos dydis yra lygus 65,94 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Teismo vertinimu, Įstatymo 8 straipsnis įtvirtina visoms Įstatymu reglamentuotoms ligos išmokoms taikytinas sąlygas, t. y. nustato sąlygas, kuriomis asmuo įgyja teisę gauti ligos išmoką Įstatymo nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to kokiu pagrindu ligos išmoka mokama – dėl infekcijų plitimą ribojančio rėžimo, dėl sergančio šeimos nario slaugymo ar kitais atvejais. Kaip pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę dėl teisės gauti ligos išmokas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-1865/2013). Pareiškėjos nurodoma Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis nėra specialioji nuostata kitų nuostatų dėl ligos išmokų kontekste, nes Įstatymo 11¹ straipsnis nustato Įstatymu nustatytų ligos išmokų mokėjimo ypatumus, tačiau ne išskirtines ligos išmokas, mokamas kitokiomis, nei Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis bendrosiomis sąlygomis. Pareiškėjos atveju nėra išimčių, nurodytų Įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, veikė viešojo administravimo santykių srityje, įgyvendino suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (Įstatymo 33 straipsnis). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 8 punktą, 10 straipsnio 1 dalį, nuostatas, administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Atsižvelgiant į tai, kad administracinių aktų priėmimo pagrindai yra įtvirtinti įstatyme, toks teisinis reguliavimas, kuris leistų pakeisti (panaikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, taip pat turėtų turėti įstatyminį pagrindą (2012-03-16 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-6/2012).

Nagrinėjamu atveju Įstatyme nesant įtvirtintos išimties dėl ligos socialinio draudimo stažo tuo atveju, kai motina (tėvas) prižiūri pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, nenustačius nuotolinio darbo ar prastovos, laikoma, kad susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomos bendrosios taisyklės, įtvirtintos Įstatymo 8 straipsnyje, pagal kurias, pareiškėja, neįgijusi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnio kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo, neturi teisės gauti ligos išmokos, kurios ypatumus įtvirtina 11¹ straipsnio 3 dalis. Kadangi pareiškėjos ligos socialinio draudimo stažas pirmajai nedarbingumo dienai buvo 1 mėn. 8 d. per paskutinius 12 mėn. ir 5 mėn. 24 d. per paskutinius 24 mėn., pareiškėja neįgijo teisės gauti ligos socialinę išmoką.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos nurodomus argumentus, kad ginčijamas VSDFV sprendimas surašytas abstrakčiai, lakoniškai, nenurodant jokių pagrįstų argumentų. Teismo vertinimu, ginčijamas VSDFV sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jame pateikiami argumentai, kurių pagrindu pareiškėjos skundas dėl teritorinio skyriaus sprendimo panaikinimo yra netenkinamas, šie argumentai atitinka Įstatymo nuostatas, ginčo teisinė situacija įvertinta tinkamai, motyvai pakankami, išdėstyti aiškiai, nedviprasmiškai.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijami 2020-03-31 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. VPA_SP11E-2057 „Neskirti ligos išmokos“ ir 2020-04-21 VSDFV sprendimas Nr. (11.1) I-2526 „Dėl ligos išmokos“ yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, jų naikinti nei pareiškėjos nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl toks prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.