- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eA-2570-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01808-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Veslava Ruskan, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 7.6.1Ligos pašalpa
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Neskirti ligos išmokos“; 2) panaikinti VSDFV 2020 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl ligos išmokos“; 3) priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai ligos išmoką, kurios dydis lygus 65,94 proc. pareiškėjos kompensuojamo uždarbio dydžio; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 27 d. jai buvo suteiktas laikinas nedarbingumas vaikui prižiūrėti dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino. Skundžiamu 2020 m. kovo 31 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjai atsisakyta išmokėti ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį motyvuojant tuo, kad pareiškėja neturi teisės tokios išmokos gauti, nes pirmajai laikino nedarbingumo dienai pareiškėja neturėjo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodyto ligos socialinio draudimo stažo.
3. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, jį apskundė VSDFV, kuri savo sprendimu patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
4. Pareiškėjos tvirtinimu, jai priklauso ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpį, kuri sudaro 65,94 proc. kompensuojamojo jos darbo užmokesčio dydžio. Ši išmoka pareiškėjai priklauso pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalį, nepriklausomai nuo pareiškėjos turimo ligos socialinio draudimo stažo. Paminėta nuostata atsirado Vyriausybei paskelbus karantiną, todėl šioje nuostatoje nėra keliamos jokios papildomos sąlygos arba reikalavimai ligos išmokai gauti, nėra daromos nuorodos į kitas šio įstatymo nuostatas.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius, atsisakydamas skirti pareiškėjai ligos išmoką už laikinąjį nedarbingumą, vadovavosi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nors šis straipsnis yra taikomas skiriant ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, tuo tarpu pareiškėjos atveju taikoma specialioji įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalies nuostata.
6. Pareiškėja laikėsi pozicijos, jog VSDFV sprendimas surašytas abstrakčiai, lakoniškai, nenurodant jokių pagrįstų argumentų, detaliai neatsakant į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus. Sprendime nenurodoma įstatyme įtvirtinta bendra taisyklė dėl visiems ligos išmokų gavėjams taikytino stažo reikalavimo. Kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios teisės normos, tada specialioji norma įgija viršenybę prieš bendrąją normą. Taigi šiuo atveju, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnis yra speciali įstatymo norma, kuri yra viršesnė bei taikoma visiems, neatsižvelgiant į asmenų sukauptą darbo stažą ar bet kokias kitas sąlygas.
Atsiliepimas
7. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas paaiškino, jog teisę gauti ligos išmoką turi apdrausti ligos socialiniu draudimu asmenys, kurie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamas, jeigu jie iki pirmosios laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Išimtys, kada ligos išmoka skiriama neturint tokio stažo įtvirtintos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 3, 4 dalyse. Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas 2020 m. kovo 17 d. buvo papildytas 11¹ straipsniu, kurio 3 dalyje įtvirtinta, jog atsiradus būtinybei prižiūrėti pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, tėvams, įtėviams ar seneliams yra sumokama 65,94 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio ligos išmoka. Paminėtu straipsniu, įstatymų leidėjas nesiekė įtvirtinti ir neįtvirtino jokių specialių stažo skaičiavimo taisyklių ar nustatyto stažo reikalavimų taikymo išimčių.
9. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 27 d. buvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas vaikui prižiūrėti. Iki pirmosios nedarbingumo dienos pareiškėjos stažas sudarė 1 mėnesį ir 8 dienas per paskutinius 12 mėnesių, o per paskutinius 24 mėnesius – 5 mėnesius ir 24 dienas. Kadangi pareiškėja nustatyto stažo neturėjo, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ligos išmokos pareiškėjai neskirti. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis turėtų būti vertinama kaip speciali įstatymo norma. Nustatyto stažo ligos išmokai skirti reikalavimo taikymo išimtys įtvirtintos šio įstatymo 8 straipsnio 2, 3, 4 dalyse, tačiau pareiškėja įstatyme įtvirtintų sąlygų, kurioms esant gali būti taikomos nustatyto stažo ligos išmokai skirti reikalavimo išimtys, neatitinka.
Atsiliepimas
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad ligos išmoka suteikiama asmenims, apdraustiems ligos socialiniu draudimu, jeigu jie tampa nedarbingi ir dėl to praranda pajamų ir iki laikinojo nedarbingumo pradžios turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Vienintelės išimtys, kada ligos išmoka gali būti skiriama neturint reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo, nustatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Įstatymų leidėjui ekstremaliosios situacijos ir karantino metu įtvirtinus papildomą galimybę gauti išmoką vaiko priežiūrai, pareiga atitikti visiems taikomas bendrąsias sąlygas į išmoką nebuvo eliminuota nei 11¹ straipsnio 3 dalyje, nei kitose šio straipsnio dalyse numatytais atvejais, priešingai, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse papildomai įtvirtinta nuoroda į įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos
skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. spalio 23 d. pateikė prašymą
nuo 2016 m. spalio 17 d. skirti ir mokėti jai ligos išmokas už visus laikinojo nedarbingumo laikotarpius pagal jai išduotus nedarbingumo pažymėjimus, pervedant jas į pareiškėjos asmeninę banko sąskaitą. Pareiškėjai išduotas elektroninis laikinojo nedarbingumo pažymėjimas laikotarpiui nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 27 d. dėl epideminės situacijos vaikui prižiūrėti, iki 2020 m. kovo 15 d. pareiškėjos ligos socialinio draudimo stažas sudarė 1 mėn. 8 d. per paskutinius 12 mėn. ir 5 mėn. 24 d. per paskutinius 24 mėn.
14. VSDFV Vilniaus skyrius 2020 m. kovo 31 d., vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, nusprendė, kad pareiškėja neturi teisės gauti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 27 d., nes neturi 3 mėn. per paskutinius 12 mėn. arba ne trumpesnio kaip 6 mėn. per paskutinius 24 mėn. ligos socialinio draudimo stažo. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 kovo 31 d. sprendimu, 2020 m. balandžio 6 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą, motyvuodama tokį reikalavimą aplinkybėmis, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 11¹ straipsnyje nėra nuorodų nei į įstatymo 8 straipsnį, nei į 5 straipsnį, atsižvelgiant į ekstremaliąją situaciją, įstatymų leidėjo valia buvo mokėti ligos išmoką, lygią 65,94 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio visiems asmenims, atsiradus būtinybei prižiūrėti vaiką, neatsižvelgiant į asmenų stažą ar bet kokias kitas sąlygas. VSDFV ginčijamu 2020 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) paliko galioti VSDV Vilniaus skyriaus sprendimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja neteisingai aiškina Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, o teisę į išmokas įgyja tik atitinkamą laikotarpį mokėjus įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, t. y. įgijus atitinkamą reikalaujamą socialinio draudimo stažą.
15. Teismas įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą priėjo prie išvados,
kad skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Išaiškino, kad teisė gauti ligos išmoką priklauso nuo nurodytų įstatymo sąlygų, t. y. fizinis asmuo turi būti apdraustas socialiniu draudimu. Ligos išmoka taip pat mokama su tikslu kompensuoti prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį (Įstatymo 2 straipsnis) dėl konkrečių priežasčių, įtvirtintų Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, įskaitant ir 5 punkte įtvirtintą atvejį, kai asmuo praranda ar negauna pajamų dėl ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomų vaikų priežiūros, jeigu švietimo įstaigose nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas. Ligos išmokos mokėjimo ypatumus nurodomu atveju detalizuoja Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis, suteikianti teisę gauti ligos išmoką vaiko motinai (tėvui) jeigu abiems tėvams ar vienam iš jų nėra galimybės pasinaudoti nuotoliniu darbu arba jiems (jam) darbdavys nepaskelbė prastovos, tokios išmokos dydis yra lygus 65,94 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas vertino, kad Įstatymo 8 straipsnis įtvirtina visoms Įstatymu reglamentuotoms ligos išmokoms taikytinas sąlygas, t. y. nustato sąlygas, kuriomis asmuo įgyja teisę gauti ligos išmoką Įstatymo nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu ligos išmoka mokama – dėl infekcijų plitimą ribojančio režimo, dėl sergančio šeimos nario slaugymo ar kitais atvejais. Pareiškėjos nurodoma Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis nėra specialioji nuostata kitų nuostatų dėl ligos išmokų kontekste, nes Įstatymo 11¹ straipsnis nustato Įstatymu nustatytų ligos išmokų mokėjimo ypatumus, tačiau ne išskirtines ligos išmokas, mokamas kitokiomis, nei Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis bendrosiomis sąlygomis. Pareiškėjos atveju nėra išimčių, nurodytų Įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.
17. Teismas laikėsi pozicijos, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami skundžiamus sprendimus, veikė viešojo administravimo srityje ir įgyvendino jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Įstatyme nesant įtvirtintos išimties dėl ligos socialinio draudimo stažo tuo atveju, kai motina (tėvas) prižiūri pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, nenustačius nuotolinio darbo ar prastovos, laikoma, kad susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomos bendrosios taisyklės, įtvirtintos Įstatymo 8 straipsnyje, pagal kurias, pareiškėja, neįgijus 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnio kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo, neturi teisės gauti ligos išmokos, kurios ypatumus įtvirtina 11¹ straipsnio 3 dalis. Nustatęs, jog pareiškėjos ligos socialinio draudimo stažas pirmajai nedarbingumo dienai buvo 1 mėn. 8 d. per paskutinius 12 mėn. ir 5 mėn. 24 d. per paskutinius 24 mėn., konstatavo, jog pareiškėja neįgijo teisės gauti ligos socialinę išmoką.
18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad VSDFV skundžiamas sprendimas surašytas abstrakčiai, lakoniškai, nenurodant jokių pagrįstų argumentų. Vertino, kad skundžiamas VSDFV sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, jame pateikiami argumentai, kurių pagrindu pareiškėjos skundas dėl teritorinio skyriaus sprendimo panaikinimo buvo atmestas. Todėl skundžiamus sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, priimtais tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, pagrindo jų naikinti nenustatė.
III.
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalyje nėra keliamos jokios papildomos sąlygos ar reikalavimai išmokos gavėjui, t. y. nėra jokių nuorodų nei į Įstatymo kitus straipsnius, kaip į 8 straipsnio 1 dalį ar Įstatymo 5 straipsnį, nei daromos nuorodos į kitus įstatymus. Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis reglamentuoja visiškai skirtingą teisinį santykį ir sąmoningai įstatymų leidėjas nenurodo jokių nuorodų į kitus Įstatymo straipsnius ar kitus įstatymus, taip sudarydamas specialiąją nuostatą atsižvelgiant į nepaprastą ir nenumatytą padėtį sukėlusią COVID-19 pandemiją. Analizuojant Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, kai ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims, nenustatyta, kad tarp Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų būtų nurodyta ligos išmokos mokėjimas paskelbus ekstremaliąją situaciją ar karantiną. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta ligos išmoką skirti ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programomis ugdomų vaikų priežiūrai, jeigu švietimo įstaigose nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas. Tačiau, šios konkrečios ligos išmokos užkrečiamųjų ligų protrūkių arba jų epidemijų metu mokėjimo trukmę nustato Įstatymo 11¹ straipsnis (konkrečiai Įstatymo 11¹ str. 4 d., bet ne Įstatymo 11¹ str. 3 d). Todėl atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis nustato ligos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną bei atsiradus būtinybei prižiūrėti pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, turėjo būti taikoma būtent ši specialioji Įstatymo norma.
20.2. Teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie: <...> 3) iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.“). Reikalavimas taikyti ligos socialinio draudimo stažą taikomas tik tais atvejais, kai teisę gauti ligos išmoką asmuo įgyja pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, tačiau 5 straipsnio 2 dalyje nėra pateiktos Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalies formuluotės. Be to, reikalavimas turėti ligos socialinio draudimo stažą nėra absoliutus ir vertinant Įstatymo bendrąsias nuostatas, t. y. gali būti taikomos ligos socialinio draudimo stažo reikalavimo išimtys. Teismas nepagrįstai priimdamas sprendimą vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A- 602-1865/2013, nes ši nutartis priimta kai dar nebuvo papildytas įstatymas 11¹ straipsnio 3 dalies specialiąja nuostata. Todėl tokiu atveju, Įstatymo 11¹ str. 3 d. taikoma paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną, ligos išmoka, kurios dydis lygus 65,94 procento pareiškėjos kompensuojamojo uždarbio dydžio priklauso neatsižvelgiant į Įstatymo 8 str. 1 d. 3 p. bei pareiškėjos ligos socialinio draudimo stažą.
20.3. Teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas, dėl ko buvo palikti galioti nepagrįsti ir neteisėti VSDFV ir jo teritorinio skyriaus sprendimai, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjai ligos išmoką, todėl jie turėtų būti naikintini. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatas.
Šalies argumentai
21. Atsakovas VSDFV su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
22. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
22.1. Pareiškėjos argumentai, kad skundžiamas teismo sprendimas nepagrįstas, nėra pagrįsti
jokiais objektyviais įrodymais, ir tai negali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jeigu valstybė nusprendžia padėti asmenims tam tikrais gyvenimo atvejais, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų ar įgyto socialinio draudimo stažo, ji skiria socialines išmokas (šalpos išmokas, kompensacijas ir kt.), numatytas kituose įstatymuose. Ligos socialinio draudimo išmokos (kaip ir kitos socialinio draudimo išmokos) yra mokamos iš lėšų, surinktų iš asmenų mokamų socialinio draudimo įmokų, kurios turi būti mokamos atitinkamą (pakankamą) laikotarpį, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas būtų subalansuotas.
22.2. Ligos išmokos skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas Įstatymo II skyriuje „Ligos išmoka“. Įstatymo 8 straipsnyje numatytos sąlygos, kurias atitinkantys asmenys įgyja teisę gauti ligos išmoką, taip pat išimtys iš šių bendrų sąlygų; 9 – 12 straipsniuose – ligos išmokų (dėl ligos arba traumos, šeimos nario slaugos, vaiko priežiūros ir kt.) mokėjimo trukmė; 13 straipsnyje – ligos išmokos mokėjimo ypatumai asmens atostogų metu; 14 straipsnyje – ligos išmokų dydis; 15 straipsnyje – sąlygos, kurioms esant paskirta ligos išmoka nemokama. Todėl sprendimas (ne) skirti asmeniui ligos išmoką turi būti priimamas pagal visas Įstatymo II skyriaus nuostatas: tikrinama, ar asmuo atitinka ligos išmokos skyrimo sąlygas, jeigu atitinka – kokio dydžio ligos išmoka jam turi būti skiriama, ir ar nėra aplinkybių, kurioms esant paskirta ligos išmoka neturi būti mokama arba jos mokėjimas nutraukiamas.
22.3. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, teisę gauti ligos išmoką įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje
nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie yra apdrausti ligos socialiniu draudimu, tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda pajamų ir iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Tai yra bendra Įstatymo taisyklė, taikoma visiems ligos išmokų gavėjams. Išimtys, kai ligos išmoka gali būti skiriama neturint reikiamo ligos socialinio draudimo stažo, yra numatytos Įstatymo 8 straipsnio 2-4 dalyse, kitų išimčių Įstatyme nėra numatyta.
Bet kuri teisės akto norma, ypač jeigu jos tekstas yra neaiškus ar dviprasmiškas, turi būti aiškinama sistemiškai – ne tik visų to teisės akto normų kontekste, bet neatsiejamai ir nuo kitų teisės aktų bei Konstitucijos. Pareiškėjos pasirinktas ginčijamos Įstatymo normos aiškinimo metodas nėra visiškai tinkamas nagrinėjamu atveju, nes juo remiantis padaryta klaidinga išvada, kad jeigu Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos į 8 straipsnį, jis ir neturėtų būti taikomas. Vien lingvistinio ar lyginamojo teisės aiškinimo metodo taikymas gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir pavojingas, nes galimi netinkami teisės aiškinimo rezultatai.
22.4. Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, Įstatymas buvo papildytas 11¹ straipsniu, kurio 3 dalyje nustatyta, kad tėvams, įtėviams ar seneliams esant poreikiui prižiūrėti pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, mokama 65,94 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio ligos išmoka. Šis specialus straipsnis nustato, kuriems asmenims, atitinkantiems bendrąsias sąlygas teisei į ligos išmoką, ir kokio dydžio ligos išmoka bus mokama esant šiai situacijai. Įstatymų leidėjui ekstremaliosios situacijos ir karantino metu įtvirtinus papildomą (ne išskirtinę) galimybę gauti ligos išmoką vaiko priežiūrai, pareiga atitikti visiems taikomas bendrąsias sąlygas į išmoką nebuvo eliminuota (nei 11¹ straipsnio 3 dalyje, nei kitose šio straipsnio dalyse numatytais atvejais), priešingai, šio straipsnio 4 ir 5 dalyse papildomai įtvirtinta nuoroda į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.
22.5. Pirmajai laikinojo nedarbingumo dienai pareiškėja neturėjo reikiamo ligos socialinio draudimo stažo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimą neskirti jai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį. Todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą yra nepagrįstas.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą
su juo nesutinka, prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
24. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
24.1. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai išanalizavęs Įstatymo nuostatas pagrįstai konstatavo, kad Įstatymo 8 straipsnis įtvirtina visoms Įstatymu reglamentuotoms ligos išmokoms taikytinas sąlygas, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu ligos išmoka mokama. Teismas pagrįstai vertino, kad Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis nėra specialioji nuostata kitų nuostatų dėl ligos išmokų kontekste, kadangi Įstatymo 11¹ straipsnis nustato Įstatymu nustatytų ligos išmokų mokėjimo ypatumus, tačiau ne išskirtines ligos išmokas, mokamas kitokiomis, nei Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis bendrosiomis sąlygomis. Kadangi Įstatymo 11¹ straipsnyje jokių nustatyto stažo ligos išmokai skirti taikymo išimčių nebuvo numatyta, o Įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų sąlygų, kurioms esant gali būti taikomos nustatyto stažo reikalavimo išimtys, pareiškėja neatitiko, ligos išmoka VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjai buvo pagrįstai neskirta.
24.2. Teismas išsamiai bei sistemiškai įvertino ginčą reglamentuojančius teisės aktus ir bylai
reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Neskirti ligos išmokos“ ir VSDFV 2020 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl ligos išmokos“, pagrįstumo ir teisėtumo.
26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, pripažinęs kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytas teisės aktų nuostatas.
27. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalyje nėra keliamos jokios papildomos sąlygos ar reikalavimai išmokos gavėjui. Šiuo atveju nėra taikomas ligos socialinio draudimo stažas siekiant gauti ligos išmoką. Teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
30. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims šiais atvejais: 1) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos išmokos skyrimo ir mokėjimo atvejus; 2) sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį; 3) apdraustiesiems asmenims, nušalintiems nuo darbo dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų, ir šio įstatymo 11¹ straipsnio 2 ir 6 dalyse nurodytiems apdraustiesiems asmenims; 5) šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje ir 11¹ straipsnio 8 dalyje nurodytų vaikų ir neįgalių asmenų priežiūrai, jeigu švietimo įstaigoje (įstaigose) nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas, bei šio įstatymo 11¹ straipsnio 3 ir 7 dalyse nurodytų vaikų ir neįgalių asmenų priežiūrai; 6) vaiko priežiūrai, jeigu asmuo, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos ar atostogos vaikui prižiūrėti (toliau – vaiko priežiūros atostogos), dėl savo ar kito vaiko iki 3 metų, kurio priežiūrai jam suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ligos ar traumos negali šio vaiko prižiūrėti; 7) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl audinių, ląstelių ar organų paėmimo transplantacijai donorystės tikslu; 8) šio įstatymo 11¹ straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų asmenų priežiūrai, jeigu sustabdoma nestacionarių socialinių paslaugų įstaigos (dienos centro) veikla.
31. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie: 1) yra apdrausti ligos socialiniu draudimu; 2) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus), taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 3) iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.
32. Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalyje teigiama, jog Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu atsiradus būtinybei prižiūrėti vaiką iki 8 metų, bet ne ilgiau kaip iki jo ugdymo pagal pradinio ugdymo programą pradžios, ar pagal pradinio ugdymo programą ugdomą vaiką, ar pagal bendrojo arba specialiojo ugdymo programą besimokantį neįgalų asmenį, ligos išmoka vaiko ar neįgalaus asmens motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), senelei (seneliui), budinčiam globotojui ar globėjui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios vaiko ar neįgalaus asmens priežiūros dienos. Šioje dalyje nustatytos ligos išmokos dydis yra lygus 65,94 procento išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Šioje dalyje nurodyta ligos išmoka turinčiai (turinčiam) teisę ją gauti motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), senelei (seneliui), budinčiam globotojui ar globėjui, prižiūrinčiam vaiką, kurio priežiūrai kitam asmeniui (motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), senelei (seneliui) ar globėjui) suteiktos vaiko priežiūros atostogos, nemokama, išskyrus atvejus, nurodytus šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje.
33. Įstatymo 11¹ straipsnis nustato ligos išmokų skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ar karantiną. Šio reguliavimo nustatymas įtvirtinant specialias taisykles nepaneigė būtinumo vadovautis bendromis šio įstatymo normomis, būtent įtvirtinančiomis teisę gauti ligos išmoką, įskaitant taisykles dėl asmenų turinčių teisę gauti pašalpą, taip pat taisykles dėl ligos išmokos skyrimo, jeigu teisė ją gauti atsirado atleidimo iš darbo dieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2161-602/2021).
34. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 11¹ straipsnio 3 dalis nustato papildomą pagrindą gauti ligos išmoką ekstremaliosios situacijos ir karantino metu, taip pat mokėjimo pradžią ir maksimalų leistiną mokėjimo laikotarpį. Šiuo reguliavimu nėra sureguliuoti visi klausimai, kuriais remiantis skiriama ligos pašalpa. Turi būti vadovaujamasi Įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis taisyklėmis, kurias ir taikė pirmosios instancijos teismas.
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
36. Nėra pagrindo teigti, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Neskirti ligos išmokos“ ir VSDFV 2020 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl ligos išmokos“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtuose sprendimuose pateikiami argumentai, kurių pagrindu pareiškėjos skundas yra netenkinamas, nurodomi pakankami motyvai, teisinė situacija įvertinta tinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.
37. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
38. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.