Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Deneira“ ieškinį atsakovui S. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 441 straipsnio 3 dalies nuostatomis priimamame sprendime nurodoma įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat trumpai išdėstyti motyvai.

Iš byloje esančių įrodymų, nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „Ferratum“ su atsakovu 2010 m. gegužės 4 d. nuotoliniu būdu sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovui 115,85 EUR (400 Lt) dydžio paskolą 30 dienų terminui. Atsakovas, ieškovo teigimu, paimto kredito nustatytu terminu negrąžino. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal 2013 m. lapkričio 5 d. tarp pirminio kreditoriaus UAB „Ferratum“ ir ieškovo UAB „Deneira“ sudarytą Gautinų sumų pirkimo sutartį Nr. 017 ir šios sutarties priedus, visas savo reikalavimo teises į skolininkus, iš kurių vienas yra atsakovas, pradinis kreditorius perleido ieškovui. Remiantis CK 6.101 straipsnio 2 dalimi reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovas buvo informuotas tinkamai ir pats šio fakto neginčija. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovui buvo suteikta 115,85 EUR dydžio paskola ir paskaičiuotas 26,06 EUR (90 Lt) paskolos suteikimo mokestis, todėl ieškovo prašoma priteisti skola, susidariusi dėl paimto ir negrąžinto kredito bei kredito suteikimo mokesčio, yra 141,91 EUR. Kadangi atsakovas nevykdė prievolės grąžinti pirminiam kreditoriui susidariusią skolą, taip pat neatsiskaitė su reikalavimo teises perėmusiu ieškovu (CPK 178 str.), ieškovo reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovo priteistina 141,91 EUR skolos (CK 6.63 str., 6.200 str., 6.870 str., 6.873 str.).

CK 6.874 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovo reikalavimas priteisti jam 5 pro. dydžio metines palūkanas už pavėluotą atsiskaitymą, kuris sudaro 42,34 EUR, yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.210 str. 1 d., 6.261 str.).

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 str.). Nors ieškovas teigia, kad šalių sudaryta sutartis negali būti prilyginama rašytinei sutarčiai, tačiau tokie atsakovo argumentai nepagrįsti. Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.192 straipsnyje numatyta, kad elektroninė forma prilyginama rašytinei formai, jeigu užtikrinama elektroninio pranešimo apsauga ir jų pasirašymas identifikuojamas elektroniniu parašu. Šios normos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 9 - 11 straipsnių normomis, ir dėl to, šalių apsikeitimas elektroniniais pranešimais, nors ir be elektroninio parašo (t. y. nepasirašyti elektroninio pašto pranešimai) yra pakankamas faktas konstatuoti šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimą. Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalies ir 6.192 straipsnio nuostatos, kuriose nurodomi „telekomunikacijų galiniai įrenginiai“, leidžia sutartis sudaryti rašytine - elektronine forma. Įstatymas numato, jog sutartis gali būti laikoma sudaryta (galiojanti) net ir nepasirašyta, vienai iš šalių pateikiant pasiūlymą (oferta) sutartį sudaryti. Tokiu atveju reikia kitos šalies patvirtinimo (akceptas) (CK 6.162 str. 1 d.). Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas akceptavo pradinio kreditoriaus pasiūlymą sumokėdamas registracijos mokestį, ir taip patvirtindamas, jog susipažino su kredito teikimo sąlygomis. Be to, gavęs paskolos sumą į savo sąskaitą, atsakovas jos pradiniam kreditoriui negrąžino, sudaryto sandorio neatsisakė.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 127,72 delspinigių už termino grąžintą paimtą paskolą praleidimą. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties, teismas ex officio imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Sudaryta paskolos sutartimi šalys susitarė dėl 0,5 proc. dydžio delspinigių nuo pradelstos sumokėti sumos (sutarties 8.2 p.). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Vienas tokių sutarties laisvės ribojimo atvejų – Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012). Atsakovo teiginiai, jog minimalius kreditoriaus nuostolius atlygina 0,02 proc. dydžio delspinigiai, laikytini nepagrįstais, nes formuojamoje teismų praktikoje nėra nustatytas minimalus netesybų dydis ir konstatuota, jog tokio dydžio neįmanoma nustatyti, kadangi sprendžiant dėl sutartų netesybų dydžio turi būti atsižvelgiama į ginčo faktines aplinkybes, šalių sutartinių santykių pobūdį, šalių elgesį ir tai yra teismo teisė. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas sprendžia, taip pat sutarties šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo ir protingumo principus, mano, jog tinkami ir protingi būtų 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, kurie nagrinėjamu atveju sudarytų 12,77 EUR (141,91 EUR x 0,05 proc. x 180 d.). Sudarytos paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 8.3 punkte taip pat numatyta, kad jeigu paskolos davėjas delsia grąžinti paskolą ar jos dalį ir/ar delsia sumokėti paskolos mokestį ar jo dalį ilgiau kaip 45 kalendorines dienas po paskolos termino pabaigos, paskolos gavėjas privalo papildomai sumokėti paskolos davėjui vienkartinę 23,17 EUR (80 Lt) dydžio baudą. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių susitarimas dėl delspinigių ir baudos mokėjimo sutarties pažeidimo atveju, laikytinas šalių susitarimu dėl netesybų mokėjimo (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007 ir kt.). Nagrinėjamu atveju už tą patį sutarties pažeidimą sutartyje numatant atsakovo pareigą mokėti ir delspinigius, ir baudą, t.y. dvigubas netesybas, reiškia dvigubos atsakomybės taikymą atsakovo atžvilgiu, kas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.), bei sudaro prielaidas kreditoriui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Tais atvejais, kai kreditorius prašo priteisti dviejų rūšių netesybas, taikytinas netesybų įskaitymo principas, kurio esmė yra ta, jog kreditoriui priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Taigi šiuo atveju ieškovui priteisiama 23,17 EUR dydžio baudos suma, kuri apima 12,77 EUR delspinigių sumą. Ieškovas reikalaudamas didesnių nuostolių turi juos įrodyti, o šioje byloje to nepadarė.

Taip pat ieškovas, vadovaudamasis sutarties 8.1 punktu, prašo priteisti jam iš atsakovo 34,71 EUR už raginimų sumokėti skolą atsakovui siuntimą. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų (CPK 178 str.), patvirtinančių, kad tokie raginimai buvo siųsti atsakovui. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad patyrė prašomas priteisti išlaidas už raginimų siuntimą atsakovui, todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam 34,71 EUR už raginimų atsakovui siuntimą atmestinas..

Taip pat ieškovui iš atsakovo priteistinos įstatyme numatytos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str., 6.37 str.).

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 15 EUR dydžio žyminį mokestį. Patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos iš atsakovo. Šiuo atveju teismas patenkino 56 % ieškinio reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 8,40 EUR bylinėjimosi išlaidų (15 EUR x 56 %) (CPK 93 str. 2 d.).

Valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija įstatymų nustatytos minimalios sumos, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 str.).

Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti iš atsakovo S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Deneira“ (į. k. 302880890) naudai 141,91 EUR (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą ir 91 euro centą) skolos, 42,34 EUR (keturiasdešimt du eurus ir 34 euro centus) materialiąsias palūkanas, 23,17 EUR (dvidešimt tris eurus ir 17 euro centų) baudą, 5 % (penkių procentų) dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 207,42 EUR (dviejų šimtų septynių eurų ir 42 euro centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2016 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8,40 EUR (aštuonis eurus ir 40 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.