Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-09-22 · Civilinė byla Nr. e2A-1574-553/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-22
Bylos Nr.
e2A-1574-553/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18040-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Henrichas Jaglinskis, Eglė Surgailienė
Atsakovas
J. B.
Ieškovas
BUAB „Lietmedis“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1574-553/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18040-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.6.1.; 3.3.1.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos A. T., kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-14 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Lietmedis“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Audata“, patikslintą ieškinį atsakovei J. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2013-02-27 tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties 2.3 p. bei 2013-03-07 susitarimą, priteisti iš atsakovės 6 024,10 EUR skolą, 432,96 EUR palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013-02-27 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl karkasinio skydinio namelio pagaminimo ir sumontavimo. Sutarties 2.2 p. šalys susitarė, jog ieškovo atliekamų darbų kaina sudarys 57 000,00 Lt. Sutarties 2.3 p. nurodyta, kad ieškovas pripažįsta ir užskaito atsakovės tretiesiems asmenims sumokėtą 9 039,96 Lt sumą kaip avansą už vasarnamio pagaminimą, tačiau pagal 2013-03-07 susitarimą, kuriuo buvo pakeistas 2013-02-27 sutarties 2.3 p., šalys susitarė, jog už vasarnamio pagaminimą yra užskaitomas 47 692,61 Lt dydžio avansas. 2013-05-20 tarp ieškovo ir atsakovės buvo pasirašytas atliktų darbų įvertinimo ir perdavimo aktas, kuriame nurodyta, jog ieškovas atliko ir atsakovei perdavė 40 proc. turėtų pagal sutartį atlikti darbų. Akte taip pat nurodyta, kad atliktų darbų vertė yra 22 800,00 Lt. Bankroto administratoriui patikrinus bankrutuojančios įmonės sąskaitų išrašus bei kasos knygą, paaiškėjo, jog be 47 692,61 Lt užskaityto avanso, atsakovė bankiniu pavedimu 2013-07-02 sumokėjo ieškovui 2 000,00 Lt sumą. Jokių kitų mokėjimų ieškovo naudai atsakovė atlikusi nebuvo. Bankroto administratoriaus nuomone, atsižvelgiant į ieškovo finansinę padėtį, buvusią 2013 m., 2013-02-27 tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties 2.3 p. bei šį punktą pakeitęs 2013-03-07 susitarimas yra prieštaraujantys bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams, todėl pripažintini negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu. Ieškovo nuomone, šiuo atveju yra visos sąlygos Pauliana ieškinio patenkinimui. Savo ruožtu minėtus sandorius pripažinus negaliojančiais iš atsakovės priteistina 20 800,00 Lt (6 024,10 EUR) skola už ieškovo atliktus darbus. Tuo pačiu ieškovas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2014-05-20 iki 2015-05-20 paskaičiavo atsakovei 432,96 EUR dydžio palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovė pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.

Paaiškino, kad ieškovo direktorius įkalbėjo atsakovę pasirašyti ginčijamą sutartį dėl namelio pagaminimo, kadangi jis tuo metu neturėjo užsakymų. Anot atsakovės, ginčo namelio gamyba turėjo būti ieškovo darbuotojų apmokymo gaminti tokius vasarnamius ir didesnius gyvenamuosius namus priemonė, tuo pačiu šis namelis galėtų būti rodomas ekspozicijoje potencialiems vasarnamių ar gyvenamųjų namų užsakovams. Nurodo, kad dar prieš ginčijamos rangos sutarties pasirašymą, AB SEB bankas dėl nesumokėtų įmokų grasino ieškovui nutraukti pagrindinio gamybinio pastato lizingo sutartį, dėl ko būtų prarastas pastatas, kuriame stovėjo visos staklės ir vyko gamyba. Atsižvelgiant į tai, 2013-02-21 avansu už namelio statybą likus 6 dienoms iki sutarties pasirašymo iš atsakovės sąskaitos ieškovo prašymu AB SEB bankui buvo pervesta 22 518,65 Lt suma pagal ieškovo ir AB SEB banko lizingo sutartį. 2013-02-27 atsakovei nuvykus pas ieškovą pasirašyti sutarties, ieškovo paruoštoje sutartyje buvo padaryta aritmetinė klaida ir vietoje tuo metu buvusios 47 692,61 Lt dydžio ieškovo skolos atsakovei, buvo užfiksuota mažesnė, t.y. 9 039,96 Lt ieškovo skola atsakovei. Atsižvelgiant į tai, šalys 2013-03-07 pasirašė susitarimą dėl aritmetinės klaidos, padarytos 2013-02-27 sutartyje, ištaisymo, nurodant, kad ieškovo skola atsakovei sudaro ne 9 039,96 Lt, bet 47 692,61 Lt. Minėta sutartimi ieškovas pripažino atsakovės iki rangos sutarties pasirašymo sumokėtų pinigų ieškovui ir jo kreditoriams faktą, t.y. užfiksavo bendrą ieškovo skolos dydį atsakovei, ir tik formaliai užskaitė šią sumą kaip sumokėtą avansą už karkasinio namelio pagaminimą ir sumontavimą. Tuo pačiu nurodo, kad net neatsižvelgiant į minėtą AB SEB bankui atliktą mokėjimą už ieškovą, po ginčo sutarties pasirašymo atsakovė ieškovo nurodytiems kreditoriams iš savo sąskaitos papildomai pervesdavo pinigines lėšas. Anot atsakovės, savo konkliudentiniais veiksmais atsakovė įrodo, kad ji nepasinaudojo jai formaliai suteikta teise nemokėti daugiau avanso. Nurodo, kad net neužskaitant visų mokėjimų, atliktų iki ginčo sutarties pasirašymo, o imant tik tuos mokėjimus, kurie buvo atlikti po ginčo sutarčių pasirašymo, ieškovo prašymu atsakovė iš savo sąskaitos tiesiogiai ieškovui ir jo kreditoriams papildomai sumokėjo 39 084,41 Lt sumą. Pažymi, kad ieškovas atliko darbų iš viso už 22 800,00 Lt sumą, savo ruožtu atsakovė po sutarties pasirašymo papildomai sumokėjo 39 084,41 Lt, t.y. atsakovė sumokėjo 16 284,41 Lt sumą daugiau nei privalėjo pagal sutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teigimu, ji nepažeidė niekieno interesų bei elgėsi sąžiningai, todėl ieškovo ieškinys dalyje dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-14 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino ab initio negaliojančiais UAB „Lietmedis“ ir J. B. 2013-02-27 sudarytos Sutarties „Dėl karkasinio skydinio namelio pagaminimo ir sumontavimo“ 2.3 p. bei UAB „Lietmedis“ ir J. B. 2013-03-07 sudarytą Susitarimą dėl 2013-02-27 sutarties „Dėl karkasinio skydinio namelio pagaminimo ir sumontavimo“ aritmetinės klaidos atitaisymo ir detalizavimo; priteisė ieškovui BUAB „Lietmedis“ iš atsakovės J. B. 6 024,10 EUR skolos, 432,96 EUR palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 6 457,06 EUR sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2015-05-26 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 300,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybės naudai iš atsakovės J. B. 145,00 EUR žyminio mokesčio bei 2,42 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad CK 6.66 str. 3 d. nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjamu atveju nėra praleistas, nes UAB „Lietmedis“ buhalterinių dokumentų perdavimo bankroto administratoriui aktas, datuotas 2015-09-28 diena, o teisme ieškovo pirminis ieškinys gautas 2015-05-21, o patikslintas ieškinys – 2015-11-02. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos būtinos Pauliana ieškinio taikymo sąlygos. Teismas nustatė, kad ieškovas jau nuo 2006 m. veikė nuostolingai, o nuo 2008 m. negalėjo įvykdyti savo prievolių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat kitiems kreditoriams, dėl ko nuolat skolinosi pinigus iš atsakovės. Todėl teismas vertino, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną UAB „Lietmedis“ faktiškai buvo nemokus bei turėjo neįvykdytų prievolių kitiems kreditoriams, kurie turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą. Šalių sudarytas sandoris pažeidė atsiskaitymo su pirmesnės eilės kreditoriais, darbuotojais bei kreditoriais kurių naudai jau buvo išduoti vykdomieji dokumentai, eiliškumo tvarką, suteikiant privilegiją (pranašumą kitų kreditorių atžvilgiu) vienam kreditoriui, t.y. atsakovei. Teismas konstatavo, kad neabejotinai 2013-02-27 Sutarties 2.3 p. bei 2013-03-07 Susitarimas pažeidė kitų kreditorių interesus bei pablogino įmonės finansinę padėtį. Teismas taip pat laikė, kad ieškovo nesąžiningumas yra nustatytas, kadangi vertino, jog UAB „Lietmedis“ valdymo organas, sudarydamas ginčijamus sandorius, negalėjo nežinoti, jog šie sandoriai pažeidžia kitų kreditorių interesus. Teismas taip pat konstatavo ir atsakovės nesąžiningumą. Teismas CK 6.66 str. pagrindu pripažino negaliojančiais ab initio 2013-02-27 Sutarties 2.3 p. bei 2013-03-07 Susitarimo, dalį, kuria į atsakovės mokėtiną ieškovui pagal Sutartį sumą buvo įskaityta ieškovo 47 692,61 Lt skola atsakovei, bei tą dalį, kuria atsakovė pagal Sutartį buvo įpareigota vykdyti mokėjimus ne tik tiesiogiai ieškovui, bet ir tretiesiems asmenims – ieškovo kreditoriams. Teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, taikė restituciją ir ieškovui sugrąžino reikalavimo teisę į atsakovę dėl atliktų darbų kainos – 6 024,10 EUR (22 800,00 Lt - 2 000,00 Lt) priteisimo pagal 2013-02-27 Sutartį bei 2013-05-20 Atliktų darbų įvertinimo ir perdavimo aktą, o atsakovei sugrąžino reikalavimo teisę į ieškovą pagal jos suteiktas įmonei paskolas. Teismas nurodė, kad pripažinus 2013-02-27 Sutarties 2.3 p. negaliojančiu ir toje dalyje, kurioje buvo numatytas kaip tinkamas atsiskaitymas su ieškovu, vykdant mokėjimus ne tik tiesiogiai ieškovui, bet ir tretiesiems asmenims – ieškovo kreditoriams, kuriems jis privalo vykdyti mokėjimus, po ginčo sandorių sudarymo atsakovės atlikti mokėjimai ieškovo nurodytiems kreditoriams nelaikytini tinkamu atsiskaitymu su ieškovu pagal Sutartį. Teismas konstatavo, jog ieškovas įrodė aplinkybę, jog atsakovė liko skolinga ieškovui 6 024,10 EUR sumą ir priteisė šią sumą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamas sprendimas prieštarauja teismų praktikai, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010. Atsakovė nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-2134/2013 nenustatė ieškovo nemokumo, o tai padaryta buvo tik 2014-08-21, todėl teismo padarytos išvados dėl ieškovo nemokumo nuo 2008 m. neatitinka tikrovės. Ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir darbo užmokesčio įsiskolinimų darbuotojams neturėjo;Teismas turėjo įvertinti ieškovo ir atsakovės susiklosčiusią santykių praktiką, jog atsakovė visada pervesdavo pinigus ieškovo nurodytiems kreditoriams pagal ieškovo žodinius nurodymus, prašymus perduotus elektroniniu paštu. Atsakovės tikslas buvo padėti ieškovui įveikti finansinius sunkumus, duodant ieškovui užsakymus ir tokiu būdu suteikti galimybę plėtoti verslą ir teisėtai užsidirbti pinigų, kad galėtų atsiskaityti su visais kreditoriais;Teismas nepagrįstai atsakovę įvertino kaip nesąžiningą, vien tuo pagrindu, kad ieškovo vadovą ir atsakovę siejo artimi santykiai. Tai prieštarauja teismų praktikai civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, CK 6.66 str. pagrindams bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams;Teismas pripažindamas negaliojančiais 2013-02-27 sutarties 2.3 punktą ir 2013-03-07 susitarimą dėl sumokėtų sumų užskaitymo kaip avansą, atsakovės nuomone pažeidė esminę sutarčių sudarymo laisvės principą, išėjo iš savo kompetencijos ribų. Teismas nevertino pasekmių, kurios galėjo ištikti ieškovą, atsakovei nesumokėjus 60 8002,65 Lt mokėjimų, kuriuos ji sumokėjo ieškovo kreditoriams; Teismui pripažinus 2013-02-27 sutarties 2.3. punktą negaliojančiu nuo jos pasirašymo momento, teismas turėjo išspręsti ir klausimą dėl atsakovės sumokėtų ieškovo kreditoriams, tretiesiems asmenims restitucijos klausimą. Tačiau teismas nepasisakė dėl šio dalyko. Teismas, pripažindamas 2013-02-27 sutarties 2.3. punktą negaliojančiu nuo pasirašymo momento, išsprendė klausimus, kurių baigtimi suinteresuotos šalys nedalyvavo.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-14 sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad:

Atsakovei teigiant, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti jai ir ieškovo vadovui veikiant sąžiningai, atsakovė privalėjo paneigti CK 6.67 str. įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Tačiau atsakovė nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją;Pirmos instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą panaikinimas apeliacinėje instancijoje neįrodo aplinkybės, jog bendrovė buvo moki, o patvirtina tik tą aplinkybę, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „LIETMEDIS“, nevisapusiškai ištyrė bendrovės finansinę padėtį. Pats ieškovo vadovas A. B. teismo posėdžių metu nurodė, kad ieškovas jau nuo 2012 m. buvo nemokus. Laikytina, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, o sudaryti ginčo sandoriai suteikė pirmumo teisę atsakovei gauti atsiskaitymą natūra pirmiau kitų ieškovo kreditorių;Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad yra visos Actio Pauliana taikymo sąlygos, taip pat ir aplinkybės, jog atsakovė žinojo, kad ieškovas turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kas leidžia spręsti, jog atsakovė sudarydama ginčo sandorius su ieškovu, elgėsi nesąžiningai. Darytina išvada, kad ieškovo ieškinys buvo patenkintas pagrįstai, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir ar tinkamai nustatė egzistuojant visas Actio Pauliana sąlygas.

Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias visų nurodytų sąlygų buvimą. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą įrodyti jį pagrindžiančias aplinkybes turi pareigą ieškovas (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinis teismas sprendžia dėl apeliaciniame skunde ginčijamų actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygų buvimo ir nepasisako dėl likusių būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, kurios bylą nagrinėjusių teismų jau yra konstatuotos ir apeliantė jų neginčija.

Dėl actio Pauliana sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nustatant kreditorių teisių pažeidimą, kaip vieną iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, būtina aiškintis, ar kreditoriaus teisės buvo pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M., D. M., kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Drustila“, UAB „Grand SPA Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-400/2013).

Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu (nuo 2013-02-27 iki 2013-05-20) ieškovas buvo nemokus, nes per vienerius metus mokėtinos sumos nuolat viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, ieškovas taip pat turėjo įsiskolinimų kitiems kreditoriams – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, tiekėjams, darbuotojams. Atlikęs darbus už kuriuos negavo mokėjimo, ieškovas sumažino savo mokumą ir kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą. Tai, kad apeliantė mokėjo už ieškovą jo kreditoriams, neleidžia vertinti, jog toks atsiskaitymas yra tinkamas, kadangi tokiu būdu didėjo įmonės įsiskolinimai atsakovei. Ieškovas, atlikęs darbus atsakovei, jai kaip kreditoriui suteikė pirmenybę kitų kreditorių reikalavimų atžvilgiu, iš esmės sumažino savo turtą, pablogino kitų kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į skolininką (ieškovę) ir gauti jų patenkinimą, todėl ginčijami mokėjimai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstai įvertinti kitų kreditorių teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliantės argumentai, kad įmonė buvo moki, nes, nors ir turėdama finansinių sunkumų, iki bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, yra nepagrįsti. Vilniaus apygardos teismo 2014-05-08 nutartyje sprendžiant bankroto bylos iškėlimo ieškovui klausimą buvo konstatuota, kad nuo 2012 m. iki bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo įmonės finansinė padėtis blogėjo, o įmonės veikla ir toliau liko nuostolinga. Teismas nustatė, kad 2013 m. ieškovo turto vertė sudarė apie 344 940,34 EUR (1 191 010 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 310 391,57 EUR (1 071 720 Lt). Taigi, vertinti, jog sudaromi sandoriai atitiko verslo praktiką nėra pagrindo, nes įmonė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemoki.

Dėl actio Pauliana sąlygos – sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumo.

Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Grand SPA Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-463/2013).

CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kai yra preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.67 straipsnyje nustatyta civilinėje teisėje galiojančios sąžiningumo prezumpcijos išimtis – nesąžiningumo prezumpcijos atvejai. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias bent vienos CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl joms tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio.

Pagal CPK 6.67 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šioje byloje neginčijama, kad reikalavimo teisių perleidimo sandorį sudarę šalys yra vyras ir žmona. Toks giminystės ryšys savaime lemia CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos taikymą, kurios tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui kartojami apeliantės teiginiai nepaneigia.

Dėl kitų apeliantės apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantės įsitikinimu teismas nepasisakė dėl atsakovės sumokėtų ieškovo kreditoriams, tretiesiems asmenims restitucijos klausimo. Be to teismas išsprendė klausimus suinteresuotiems asmenims nedalyvaujant byloje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais, nes nors apeliantė tiesiogiai mokėjo ieškovo kreditoriams, tačiau paskolos teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo ir atsakovės. Teismas dėl restitucijos taikymo pasisakė ir grąžino ieškovui reikalavimo teisę į atsakovę dėl atliktų darbų kainos, o atsakovei grąžino reikalavimo teisę į ieškovą pagal jos suteiktas paskolas įmonei. Todėl vertinti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl trečiųjų asmenų materialinių teisių ir pareigų, kurie nedalyvavo procese, nėra jokio pagrindo.

Apeliantė iš esmės visą apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartimi priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 (apeliaciniame skunde klaidingai nurodytas bylos Nr. 3K-3-85/2010). Teisėjų kolegija sutinka, kad šioje nutartyje suformuluotos teismo aiškinimo taisyklės yra aktualios nagrinėjamai bylai ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl actio Pauliana sąlygų buvimo, nurodytą teismų praktiką taikė. Tačiau faktinės bylos aplinkybės skiriasi, kadangi nurodytoje civilinėje byloje teismas nepripažino, jog skolininkas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemokus, be to ginčijamą sandorį sudarė su kreditoriumi, nesusijusiu su įmonės valdymo organais jokiais giminystės ryšiais. Todėl teismo išaiškinimai, išimtinai susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis, turi būti vertinimi, atsižvelgus į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, o nagrinėjamu atveju, faktinės bylos aplinkybės skiriasi.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas BUAB „Lietmedis“ pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės 600 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovui BUAB „Lietmedis“ iš apeliantės priteisiama 600 EUR bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo BUAB „Lietmedis“ (į.k. 220445910) naudai 600 EUR (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Aldona TilindienėHenrichas JaglinskisEglė Surgailienė