- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Atskiroji nuomonė
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-1668-479/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žydrūnas Bertašius (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- R. M., A. S.
- Trečiasis asmuo
- A. S., Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro
DĖL KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2015 M. GRUODŽIO 17 D. NUTARTIES CIVILINĖJE BYLOJE NR. 2A-1668-479/2015
2015 m. gruodžio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka 2015-12-17 išnagrinėjusi ieškovo A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams R. M., A. S., R. M. dėl žalos atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys A. S., Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro notarė V. M., Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimą paliko nepakeistą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 9 dalimi išdėstau atskirąją nuomonę dėl Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1668-479/2015.
Būdamas teisėjų kolegijos nariu nesutinku su kolegijos priimtu procesiniu sprendimu palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą, kuriuo ieškovo A. N. ieškinys buvo atmestas. Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovo apeliacinį skundą ir palikdama galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-03 sprendimu kitoje civilinėje byloje atsakovo R. M. reikalavimai nebuvo visiškai atmesti. R. M. ieškinys A. N. buvo patenkintas iš dalies. Be to, teisėjų kolegija įvertino faktą, jog šalys buvo sudariusios apsimestinį sandorį. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, suponavo faktą, jog transporto priemonės areštas ginčijant nuosavybės teisės įgijimo pagrindą buvo proporcinga ir teisėta procesinė priemonė būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą taikymo, turi nustatyti neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (LR CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Ieškovo kaltė tokiose bylose nenustatinėjama, t. y. pripažįstama, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-335/2013 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, kuri patvirtina prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusio asmens neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-10 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-318/2014; 2011-02-28 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-74/2011). Taigi šiame kontekste esminė civilinės atsakomybės sąlyga už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą yra neteisėti veiksmai, kurie nustatomi pagal civilinės bylos, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, baigtį. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovo ieškinys kitoje civilinėje byloje ir buvo patenkintas iš dalies, t. y. automobilio pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, tačiau reikalavimo dalis, kurios užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atmesta. Būtent ieškinio atmetimas dalyje, kurios įvykdymo užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, lėmė atsakovo neteisėtus veiksmus. Aplinkybę, jog ginčas kitoje civilinėje byloje buvo išspręstas atsakovo A. N. naudai, konstatavo ir teisėjų kolegija, tačiau šią aplinkybę nepagrįstai susiejo su pasekmių, numatytų LR CK 1.87 straipsnio 1 dalyje, taikymu, kaip neteisėta automobilio įgijimo sąlyga. Manytina, kad šiuo atveju teisinių santykių tarp šalių atsiradimo aplinkybės ir pobūdis kitoje civilinėje byloje neturi teisinės reikšmės, nes iš apsimestinio sandorio kilusios teisės ir pareigos buvo eliminuotos Lietuvos apeliacinio teismo, taikant sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, nurodytos taisyklės (LR CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pagal šalių susiklosčiusių teisinių santykių faktines aplinkybes ieškovas teisėtai įgijo automobilį BMW 530, todėl negalima sutikti su teisėjų kolegijos pozicija, jog ginčo šalims esant nesąžiningoms ieškovo A. N. teisių gynimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Procesinio sprendimo, dėl kurio reiškiama atskiroji nuomonė, turinys patvirtina, kad teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, rėmėsi teisiniu reguliavimu, pagal kurį atsakovui civilinė atsakomybė negali būti taikoma dėl paties nukentėjusiojo asmens veiksmų (LR CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo dalyvavimas apsimestiniame sandoryje yra pakankama aplinkybė taikyti LR CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atleisti atsakovą R. M. nuo atsakomybės dėl nuostolių, atsiradusių kitoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Net ir sutikus su teisėjų kolegijos pozicija, jog ieškovas, sudarydamas apsimestinį sandorį, prisidėjo prie žalos atsiradimo, konstatuotina, kad tai būtų pagrindas galimai mažinti jam priteistinos žalos dydį, tačiau ne visiškai eliminuoti jo teisę į nuostolių atlyginimą, padarytą neteisėtais atsakovo veiksmais. Akcentuotina tai, kad ne tik ieškovas buvo apsimestinio sandorio šalimi, apsimestinį sandorį jis sudarė su atsakovu, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat buvo nesąžiningas. Dėl to nesuprantama teisėjų kolegijos pozicija visiškai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ir visą nuostolių atsiradimą perkelti vien tik ieškovui. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad apsimestinio sandorio faktu, ginant savo pažeistas teises, turi teisę pasinaudoti tik tretieji asmenys, šį faktą jie gali panaudoti būtent prieš sandorio šalis (LR CK 1.87 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu įstatymas nenumato, kad apsimestinio sandorio šalys šį faktą galėtų panaudoti viena prieš kitą, todėl nagrinėjamu atveju LR CK 6.253 straipsnio 1 dalis netaikytina. Nurodytų aplinkybių pagrindu sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą, išimtinai turi būti vertinamos tik civilinės atsakomybės sąlygos, nulemiančios vienos iš šalių civilinę atsakomybę. Kaip jau minėta, kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu atmetus atsakovo reikalavimų dalį, kurių užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemones, yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir byloje esant pakankamai duomenų apie ieškovo patirtų nuostolių dydį, ir esant atsakovo neteisėtiems veiksmams, teisėjų kolegija turėjo spręsti atlygintinų nuostolių dydžio pagrįstumo klausimą.
Išdėstyti argumentai suteikia pagrindą manyti, kad priteisus atitinkamą dalį nuostolių, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti jam žalą, padarytą taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, turėjo būti panaikinta ir šioje dalyje priimtas naujas sprendimas, tuo tarpu bylos dalis dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu turėjo būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas, atmesdamas ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo, visiškai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl neatskleidė bylos esmės.