- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-23
- Bylos Nr.
- N-575-1692-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00635-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutarties T. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą T. B. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad T. B. 2010 m. balandžio 7 d., apie 14.45 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, automobilį „BMW 525“ paliko stovėti ant šaligatvio, kai nėra tokį stovėjimo būdą nurodančio kelio ženklo. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 155.5 punkto reikalavimus.
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2010 m. balandžio 9 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) T. B. už ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 100 litų baudą.
Šalies argumentai
T. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Pareiškėjo manymu, pareigūnai, nagrinėjantys panašaus pobūdžio pažeidimus, privalo įvertinti visas aplinkybes, taip pat būtinojo reikalingumo taikymą, įvertinant realias vairuotojų galimybes išvengti tokių pažeidimų, taip pat miesto valdžios institucijų atsakomybę, užtikrinant parkavimo problemų sprendimą. Nurodė, kad šaligatvio dalimi, kurioje buvo pastatytas automobilis, pėstieji nesinaudoja, nes ši dalis įrengta viduryje stovėjimo aikštelės ir gatvės važiuojamosios dalies, be to, įrengta ir patvari nuovaža. Taip pat pažymėjo, jog Nutarime nepagrįstai nurodyta, kad per metus T. B. yra padaręs tos pačios rūšies pažeidimą, kadangi niekada už automobilio parkavimą ant šaligatvio nėra baustas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 1 d. nutartimi T. B. skundo netenkino ir Nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad padarytą teisės pažeidimą, be pažeidėjo prisipažinimo, įrodo policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, fotonuotraukos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus raštas, liudytojų parodymai teisme ir kita bylos medžiaga. Teismas nurodė, kad pažeidimui inkriminuoti neturi reikšmės tas faktas, ar ant šaligatvio stovintis automobilis trukdė pėstiesiems, atsakomybei pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį kilti pakanka konstatuoti KET pažeidimą, o ne pėsčiųjų teisių pažeidimą, nes ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje nustatyto pažeidimo sudėtis yra formalioji. Teismas nurodė, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių (ATPK 264 str., 269 str.), kurios taikymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes kaip jau minėta, šioje byloje tiriamas tik inkriminuoto pažeidimo sudėties buvimo ar nebuvo klausimas. Atkreipė dėmesį, jog skundo argumentai dėl to, kad prie darbo nėra vietos automobiliams statyti, kad miesto valdžios institucijos ir policijos pareigūnai turėtų spręsti šią problemą, taip pat nepašalina atsakomybės už KET pažeidimą, o Nutarimo panaikinimas neišspręs automobilių statymo (duomenys neskelbtini) gatvėje problemų. Be to, akcentavo, jog nuobauda parinkta atsižvelgiant į tai, kad nėra T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą. Teismas nurodė, kad tos pačios rūšies teisės pažeidimas reiškia, jog padarytas bet koks pažeidimas, numatytas tame pačiame ATPK skirsnyje, kaip ir prieš tai padarytasis, šiuo atveju – dešimtame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), 2008 m., 10 psl.). Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu T. B. atžvilgiu galėtų būti taikomas ATPK 30¹ straipsnis, reglamentuojantis mažesnės ar švelnesnės nuobaudos, negu inkriminuoto pažeidimo sankcijoje numatyta minimali, taikymą.
II.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog anksčiau baustas už tos pačios rūšies pažeidimo padarymą, nes 2009 m. rudenį jis buvo baustas už automobilio statymą po parkavimo ženklu, kur nurodytas autobusų parkavimas be pažymėto laiko, o ne už automobilio statymą ant šaligatvio. Akcentuoja, jog liudytojas A. S. duodamas parodymus painiojosi. Pabrėžia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ant šaligatvio stovėjęs automobilis realiai trukdė pėstiesiems. Nurodo, jog teismas, atmesdamas pažeidėjo skundą, vadovavosi formaliosios pažeidimo sudėties buvimu, kurią sudaro aplinkybė, kad nurodytoje vietoje nėra pastatyto ženklo, leidžiančio ant šaligatvio parkuoti automobilį. Pabrėžia, jog minėtam parkavimo būdui yra sudarytos visos techninės sąlygos, o pėsčiųjų eismui ši šaligatvio dalis neturi praktinio pritaikymo, nes iš visų pusių yra apsupta gatvės ir aikštelės važiuojamąja dalimi. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad miesto valdžios institucijos ne tik kad nesprendžia parkavimo problemų, bet dar iš šių problemų pasipelno organizuodamos priverstinį automobilių nutempimą.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Institucija) atsiliepimu prašo T. B. apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
T. B. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad <...> stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, <...>, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų (pagal pažeidimo padarymo metu galiojusią įstatymo redakciją).
T. B. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius minėtą pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ant šaligatvio stovėjęs automobilis realiai trukdė pėstiesiems.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė nepažeisdamas minėtų reikalavimų. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje inter alia nustatyta, jog policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę už padarytus pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnyje (tarp jų ir – transporto priemonės stovėjimą ant šaligatvio), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui. Byloje esančiais duomenimis – T. B. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu ir Nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, nuotraukomis – buvo neginčijamai įrodyta, jog minėtą administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį T. B. padarė. Tuo tarpu apelianto aiškinimas, jog jo automobilis transporto ar pėsčiųjų eismui netrukdė, laikytinas nepagrįstu ir neobjektyviu, nes jis, palikęs automobilį stovėti neleistinoje vietoje ir išėjęs, neturėjo objektyvios galimybės matyti, kokią įtaką tai darė transporto ar pėsčiųjų eismui. Atkreiptinas dėmesys, jog policijos pareigūnai neprivalėjo papildomai daryti jokios schemos, ar matuoti šaligatvio, siekiant nustatyti, ar ant šaligatvio paliktas T. B. automobilis iš tikrųjų trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, nes nagrinėjamu atveju pažeidimą užteko ir nufotografuoti (žr. Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 5-V-200 (toliau – ir Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašas) 6.3 punktą).
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. B. teiginys, jog jis per vienerių metų laikotarpį nėra padaręs tokios pačios rūšies teisės pažeidimo, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš byloje esančios pažymos apie asmens baustumą matyti, jog 2009 m. spalio 28 d. T. B. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, taip pat 2010 m. sausio 11 d. jis baustas už ATPK 134 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą (b. l. 16-17). Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N444- 1504/2008 ir kt.), vienarūšiais pažeidimais ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme laikytini pažeidimai, numatyti to paties ATPK skirsnio straipsniuose, o ne analogiški pažeidimai. Todėl laikytina, kad T. B. pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
T. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.