- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-18
- Bylos Nr.
- 1A-413-172-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00031-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pavelas Frolovas (pirm.), Viktoras Dovidaitis, Stasys Punys
- Nuteistasis
- M. K.
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Teisėja V. Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00031-2011-9
NUTARTIS
2012 m. balandžio 18 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-08 nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t.y. jis, 2011-01-06 17.25 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, Architektų g. ties namu Nr. 37, Vilniuje, iš už nugaros priėjęs prie nukentėjusiosios R. J. staiga rankomis suėmė už nukentėjusiosios dešinėje rankoje laikomos rankinės, tačiau nukentėjusiajai šios rankinės nepaleidus iš rankų, vieną kartą spyrė jai į dešinę koją, dėl ko nukentėjusioji R. J. pargriuvo ant žemės, tuomet ne mažiau kaip tris kartus spyrė jai į įvairias kūno dalis. Po ko, iš rankinės iškritus mobiliojo ryšio telefono aparatui „Nokia 1616“, 119 Lt vertės, kuriame buvo UAB „Tele 2“ SIM kortelė, 20 Lt vertės, ir nukentėjusiajai siekiant pasiimti iškritusį minėtą telefoną spyrė R. J. vieną kartą į dešinę ranką ir, paėmęs ant žemės buvusį nukentėjusiajai priklausantį telefoną, iš įvykio vietos pasišalino. Tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą prieš R. J., M. K. pagrobė jai priklausantį 139 Lt vertės turtą. Tokiais savo veiksmais M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-08 nuosprendį ir M. K. išteisinti. Skunde teigiama, jog teismas, nuosprendį grįsdamas nuketėjusios, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, telefoninių pokalbių išklotinėmis, netinkamai juos įvertino, dėl to padarė klaidingas išvadas ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Niekas neginčija tos aplinkybės, kad R. J. buvo užpulta ir apiplėšta, o apiplėšimo metu iš jos buvo atimtas mobiliojo telefono aparatas, tačiau, kad tai būtų padaręs M. K. įrodymų nėra.
Skunde nurodoma, jog M. K. atpažinimas nepagrįstai pripažintas įrodymu, pagrindžiančiu jo kaltę. Nukentėjusioji R. J. parodė, kad ji asmens, kuris ją užpuolė veido nematė. Tačiau, sprendžiant pagal apsirengimą ir ūgį, tai atitiko M. K. aprangai ir ūgiui. Tačiau rūbų, kuriais buvo apsirengęs ją užpuolęs asmuo individualių žymių ar ypatybių, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 191 straipsnio nuostatos, R. J. nurodyti negalėjo, tuo labiau, kaip matyti iš R. J. parodymų, ją užpuolęs asmuo vilkėjo tamsius masinės gamybos drabužius, kokiais įvykio dieną vilkėjo ir M. K.. O kas dėl M. K. ūgio, tai jis savo ūgiu nuo pagrindinės tokio amžiaus asmenų irgi niekuo nesiskiria. Analogiškus parodymus davė ir liudytoja A. G.. Ji parodė tik tiek, kad asmens, kuris užpuolė R. J. veido nematė, o pagal apsirengimą, ūgį, panašus į M. K.. Liudytojas A. R. matė įvykį per savo buto langą, apie 70 metrų atstumu, tuo labiau, esant prieblandai, dėl to jis veido irgi nematė ir matyti negalėjo, o kad tai galėjo būti M. K. sprendžia tik iš apsirengimo ir ūgio, tačiau kuo to minimo asmens ūgis ir apranga išsiskyrė nuo kitų asmenų apsirengimo ir ūgio, A. R. irgi paaiškinti negalėjo. Taigi, ir šie parodymai įrodomosios galios neturi.
Nukentėjusioji R. J. ir liudytoja A. G. parodė, kad asmuo apiplėšęs R. J. iš įvykio vietos pasišalino pabėgdamas. Liudytojas A. R. parodė, kad asmuo apiplėšęs R. J., iš įvykio vietos nubėgo gana greitai. Tuo tarpu byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu M. K. sirgo tokia liga, kuri trukdė ne tik lakstyti, bet ir vaikščioti. Gydytojas V. K., kuris buvo apklaustas liudytoju, parodė, kad esant 30 % darbingumui, M. K. galėjo prabėgti apie 10 metrų. Nei nukentėjusioji, nei liudytoja nepastabėjo, kad asmuo, kuris iš įvykio vietos pasišalino pabėgdamas, bėgdamas būtų šlubavęs, kai tuo tarpu, M. K. dėl minimo susirgimo greitai ir tolygiai (nešlubuodamas) bėgti negalėjo. Taigi, teismo išvada, kad iš įvykio vietos pasišalino M. K. ir tai padarė pabėgdamas yra nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad R. J. buvo užpulta 2011-01-06 17.25 val., tačiau M. K. teigia, kad jis tuo metu buvo savo bute. Šis M. K. alibi atitinka įrodymus. Liudytoja T. K. parodė, kad 2011-01-06 po 17 val. jos sutuoktinis S. K. išėjo į parduotuvę, o apie 17.20 val. į namus grįžo sūnus M. K.. Apie 17.30 val. iš parduotuvės į namus paskambino S. K., o į jo skambutį atsiliepė M. K., kuris telefoną pardavė jai. Po to, jos sūnus M. K. iš namų išėjo. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas S. K., kuris parodė, kad būdamas parduotuvėje, apie 17.30 val. paskambino į namus, namuose telefonu atsiliepė sūnus M. K., kuris po to telefoną perdavė T. K.. O kad toks pokalbis buvo ir, kad jis buvo 2011-01-06 17.35 val., matyti ir iš telefoninių pokalbių išklotinių (t. 1, b. l. 89). Taigi šios aplinkybės rodo, kad įvykio metu M. K. buvo namuose.
Skunde teigiama, kad liudytojo A. R. parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi jo parodymai tai yra tik jo vaizduotė. Jis įvykį matė iš gana didelio atstumo, esant prieblandai, todėl asmens, užpuolusio R. J., matė tik siluetą. Tik atsidūręs kieme pastebėjo, kaip M. K. pranyko namo Nr. 74, Architektų gatvėje, sandėliuką. Tačiau, policijos pareigūnai, paskui M. K. patekę į minimą sandėliuką, pas M. K. iš R. J. pagrobto telefono aparato nerado, telefono aparato nerado ir sandėliuke, policija padarė kratą ir ten buvusių asmenų – L. B. ir D. S., tačiau mobiliojo telefono pas juos irgi nerado. Nors mobilus telefonas ir nebuvo surastas, M. K. buvo nuvežtas į policijos skyrių ir vėliaus suimtas. Be to, tuo metu, kai M. K. buvo izoliuotas nuo visuomenės ir patalpintas į tardymo izoliatorių, jis realizuoti mobiliojo telefono negalėjo. O kaip matyti iš liudytojo D. K. parodymų, 2011 m. vasario mėnesį pagrobtas mobilusis telefonas pasirodė nelegalioje prekyboje. Ir, kaip matyti iš telefoninių išklotinių, tai buvo R. J. telefonas, kuris jos buvo atpažintas ir jai grąžintas. D. K. parodė ir tai, kad telefoną jis įsigijo ne iš M. K., o iš nepažįstamo asmens.
Taigi, išvardintos aplinkybės patvirtina, kad M. K. R. J. apiplėšime nedalyvavo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas prašė skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Nors M. K. savo kaltę neigia, jo kaltę pilnai patvirtina nukentėjusiosios R. J., liudytojų A. P., A. G., A. R., Ž. J., V. P. parodymais, iš dalies liudytojo L. B. parodymais, kita bylos medžiaga.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-02-08 nuosprendyje išsamiai išanalizavo tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje, nurodė, kodėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais vadovaujasi, o kaltinamojo M. K. parodymus atmeta. Kolegijos nuomone, vertindamas byloje surinktus duomenis ir pripažindamas juos įrodymais, pagrindžiančiais M. K. kaltę, apylinkės teismas BPK 20 str. nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo įrodymų vertinimu, todėl pakartotinai visų M. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų neanalizuoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad ją apiplėšė būtent M. K.. Nukentėjusioji kaltinamąjį atpažino iš karto po įvykio. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji nuosekliai teigė, kad atpažino M. K. pagal kūno sudėjimą, ūgį, tamsią striukę. Be to, M. K., kaip vaikiną apiplėšusį nukentėjusiąją R. J., atpažino liudytojas A. R., kuris matė įvykį per langą ir įsidėmėjo vaikino sudėjimą ir drabužius, o po to, išėjęs į lauką su nukentėjusiosios sūnumi, sekė M. K. iki rūsio, kuriame pastarasis vėliau buvo sulaikytas. Kad nukentėjusiąją apiplėšusio vyro ūgis toks kaip kaltinamojo ir kad jis buvo apsirengęs tamsia striuke, apklausiama teisme patvirtino ir liudytoja A. G.. Nors nukentėjusioji R. J. ir minėti liudytojai nematė kaltinamojo veido, tačiau visi kiti skiriamieji požymiai, pagal kuriuos jis buvo atpažintas, sutampa. Tai, kad nukentėjusiosios ir liudytojų nurodyti požymiai, pagal kuriuos jie atpažino M. K., nėra išskirtiniai, neduoda pagrindo abejoti šių asmenų parodymais. Be to, M. K. kaltę patvirtina ir kiti bylos duomenys. Kaip minėta, liudytojas A. R. matė įvykį per langą ir iš karto po to, su nukentėjusiosios sūnumi išėjęs į lauką, pradėjo ieškoti nukentėjusiąją užpuolusio asmens, kurį vėliau atpažino. Liudytojas parodė, kad, nors buvo tamsu, tačiau gatvėje švietė žibintai ir jis gerai matė, kaip buvo užpulta nukentėjusioji, kadangi ją pažino ir iš karto po to paskambino nukentėjusiosios sūnui. Taigi, nėra pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais apie tai, kad jis iš karto po įvykio nusekė R. J. užpuolusį vaikiną ir, kuomet Architektų g. 74 namo rūsyje policijos pareigūnai rado tris asmenis, jį atpažino. Nenustatyta jokių duomenų, dėl ko nukentėjusioji ir liudytojas A. R. galėtų apkalbėti M. K..
M. K. skunde teigia, kad jis negalėjo iš įvykio bėgti, kaip tą nurodė nukentėjusioji R. J. ir liudytojai A. R. bei A. G., kadangi to padaryti jam neleidžia sveikatos būklė, ką patvirtino teisme apklaustas gydytojas V. K., kuris parodė, kad esant 30 % darbingumui, M. K. galėjo prabėgti apie 10 metrų. Dėl M. K. sveikatos būklės išsamiai pasisakė nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Teismas pagrįstai nurodė, kad įvykio metu M. K. turėjo 40 % darbingumą. Teisme apklaustas gydytojas nurodė, kad M. K. sveikatos būklė buvo tokia, kad jam būdavo ir pagerėjimų ir pablogėjimų, tačiau kokia jo sveikatos būklė buvo įvykio dieną – 2012-01-06 – gydytojas nurodyti negalėjo, kadangi tuo metu jo neapžiūrinėjo. Gydytojas tik spėjo, kad M. K. judėjimo galimybės galėjo būti vidutinės. Taigi, iš esmės, gydytojas nepatvirtino, tačiau ir nepaneigė aplinkybės, kad 2012-01-06 iš įvykio vietos galėjo pasišalinti pabėgdamas. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų S. K. ir T. K. parodymus apie tai, kad M. K. bėgti negalėjo, kadangi šie liudytojai yra kaltinamojo tėvai, todėl gali būti šališki. Be to, šie liudytojai įvykio nematė. Tuo tarpu, nukentėjusiosios versiją, kad M. K. iš įvykio vietos pabėgo, patvirtino liudytoja A. G., kuri tai matė. Be to, liudytojai A. R. ir Ž. J. parodė, kad išėję į lauką ieškoti asmens, kuris apiplėšė nukentėjusiąją, pamatė bėgantį vaikiną, kurį A. R. atpažino kaip apiplėšusį R. J.. Vaikinas nubėgo į Architektų g. 74 namo rūsį. Jie matė, kad vaikinui pribėgus prie rūsio durų, kažkas jau jas laikė atviras, kadangi matė degančią šviesą. Ši liudytojų nurodyta aplinkybė sutampa su ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo L. B. (kurio parodymai remiantis BPK 276 str. 4 d. buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu), parodymais, kuris nurodė, kad jam su Deniu būnant Architektų g. 74 namo rūsyje, Deniui paskambino Micha, ir paprašė atidaryti duris. Tada jis pamatė skubiu žingsniu ateinantį Michą. Taip pat pastebėjo, kad link Michos bėga kažkoks vyriškis. Michai įėjus į rūsį, duris uždarė. Nusileidę į apačią po kelių minučių išgirdo, kad kažkas bando atidaryti rūsio duris, nori patekti į vidų. Jie pradėjo klausinėti Michos, kas nutiko, tačiau jis nieko nepasakojo, tik buvo matyti, kad yra pavargęs, uždusęs ir išsigandęs. Taigi, aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad M. K. iš įvykio vietos pasišalino pabėgdamas. Ar jis tai darė greitai, ar lėtai, kiek metrų jis bėgo, o kiek ėjo sparčiu žingsniu, šiuo atveju M. K. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi.
M. K. teigia, kad įvykio metu jis buvo namuose. Tačiau tai paneigia byloje esančiose mobiliojo ryšio telefono išklotinėse užfiksuota informacija. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad, kaip ir teigia pats kaltinamasis, jis buvo savo namuose, tačiau ne įvykio metu, o iš karto po jo. Pranešimas apie R. J. užpuolimą bendrajame pagalbos centre buvo užfiksuotas 17.25 val. (t. 1, b.l. 9). Apie įvykį pranešė liudytoja A. G., kuri į bendrąjį pagalbos centrą paskambino tuomet, kai nukentėjusiąją užpuolęs vaikinas jau buvo pasišalinęs iš įvykio vietos. Vadinasi, nukentėjusioji apiplėšta buvo anksčiau, nei 17.25 val. Įvykis įvyko netoli Erfurto g. 44 namo, kuriame gyvena M. K.. Kad užpuolikas pasišalino link Architektų 37 namo, kuris yra šalia Erfurto 44 namo, patvirtino ir minėta liudytoja bei liudytojas A. R.. Kad sūnus gal 10 minučių buvo grįžęs namo ir tuo metu kalbėjosi telefonu su tėvu, nurodė liudytoja T. K.. Šie liudytojos parodymai sutampa su telefono pokalbių išklotinėse užfiksuotais duomenimis – 17.35 val. užfiksuotas įeinantis skambutis iš S. K. telefono į M. K. telefoną. Po kelių minučių, 17.39 val., užfiksuotas skambutis iš D. S. mobiliojo ryšio telefono į M. K. mobiliojo ryšio telefoną, o 17.42 val. M. K. skambino D. S. (t. 1, b.l. 144). Šie duomenys sutampa su liudytojo L. B. nurodyta aplinkybe, kad M. K. skambino D. S. ir prašė atidaryti rūsio duris. Taigi, iš nurodytų duomenų visumos darytina pagrįsta išvada, kad po nukentėjusiosios užpuolimo, M. K. buvo grįžęs namo, o po to pasišalino į Architektų g. 74 namo rūsį, kur ir buvo sulaikytas.
Tai, kad sulaikant M. K. nebuvo surastas iš nukentėjusiosios R. J. pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas ir kad M. K., būdamas suimtas, neturėjo galimybės jo realizuoti, nepaneigia jo kaltės apiplėšus nukentėjusiąją. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, atbėgęs į rūsį, esantį Architektų g. 74 name, M. K. kartu su buvusiais draugais turėjo galimybę pagrobtą telefoną paslėpti, kadangi jie kurį laiką ten buvo užsirakinę. Be to, kaip minėta, M. K. po apiplėšimo buvo grįžęs namo, todėl taip pat turėjo galimybę mobiliojo ryšio telefoną paslėpti. Tai, kokiu būdu pagrobtasis telefonas pateko į apyvartą ir atsidūrė pas niekuo su įvykiu nesusijusius žmones, t.y., kas, kaip ir kur jį realizavo, kvalifikuojant M. K. veiksmus pagal BK 180 str. 1 d. reikšmės neturi, kadangi nukentėjusiosios ir aukščiau paminėtų liudytojų parodymai pilnai patvirtina, kad A. J. užpuolė būtent M. K..
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. K. kaltu dėl nukentėjusiosios R. J. turto pagrobimo panaudojant fizinį smurtą. Tai, kad M. K. nesutinka su apylinkės teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir byloje surinktus duomenis interpretuoja sau palankia linkme, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo M. K. apeliacinį skundą.