Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2012-02-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1-111-870/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-02-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-18Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-02-08
Bylos Nr.
1-111-870/2012
Teisminio proceso Nr.
1-18-1-00031-2011-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Virginija Liudvinavičienė
Nukentėjusysis
R. J.
Kaltinamasis
M. K.
Advokatai
Jonas Jasiulevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-111-870/2012Proceso Nr. 1-18-1-00031-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.1. (S)
VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 8 d.Vilnius
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė,sekretoriaujant Laurai Rimšaitei, Galinai Levickienei, Vitai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,kaltinamojo gynėjui – advokatui Jonui Jasiulevičiui,nukentėjusiajai R. J.,vertėjaujant Audronei Adomavičienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

2007-01-02 Molėtų rajono apylinkės teismo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – LR BK) 281 str. 1 d. bauda 4 MGL (500 Lt), baudą sumokėti per 2 mėnesius.2007-11-21 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, pagal LR BK 178 str. 4 d. bauda 5 MGL (650 Lt).2008-02-11 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, pagal LR BK 180 str. 1 d., 302 str. 1 d. laisvės atėmimas 9 mėn. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2007-08-05 iki 2007-08-07. Vadovaujantis LR BK 75 str., teismo paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, kaltinamas pagal LR BK 180 str. 1 d.

teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. panaudojęs fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis 2011-01-06 17.25 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, Architektų g. ties namu Nr. 37 Vilniuje, iš už nugaros priėjęs prie nukentėjusiosios R. J., staiga rankomis suėmė už nukentėjusiosios dešinėje rankoje laikomos rankinės, tačiau nukentėjusiajai šios rankinės nepaleidus iš rankų vieną kartą spyrė jai į dešinę koją, dėl ko nukentėjusioji R. J. pargriuvo ant žemės, tuomet ne mažiau kaip tris kartus spyrė jai į įvairias kūno dalis. Po ko iš rankinės iškritus mobiliojo ryšio telefono aparatui „Nokia 1616“, 119 Lt vertės, kuriame buvo UAB „Tele 2“ SIM kortelė, 20 Lt vertės ir nukentėjusiajai siekiant pasiimti iškritusį minėtą telefoną spyrė R. J. vieną kartą į dešinę ranką ir paėmęs ant žemės buvusį nukentėjusiajai priklausantį telefoną, iš įvykio vietos pasišalino. Tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą prieš R. J., pagrobė jai priklausantį bendros vertės 139 Lt turtą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis M. K. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir paaiškino, jog 2011-01-06 buvo namuose, po to sakė tėvams, kad eina į polikliniką, telefonu susitarė su L. ir D., kad susitiks, anksčiau jis vartojo narkotikus, dabar jau gydosi, jam trūkinėja kapiliarai, jei 50 metrų paeina, pradeda dusti, reikia pasėdėti. Ant jo kojų yra opos. Kuomet su D. ir L. susitarė susitikti, jie važiavo iš Grigiškių, jis nuėjo į stotelę juos pasitikti, kai susitiko, jie turėjo heroino ir ruošėsi susileisti, namuose turėjo purino ampulę, nuėjo jos pasiimti, grįžo pas Liną į rūsį. Kai nuėjo namo, tėvas paskambino jam ir jis po to davė jį motinai pašnekėti. Tas pokalbis kaip tik vyko vagystės momentu. Kol buvo namuose, motina su tėvu telefonu kalbėjo, kai jie baigė pokalbį, jis nuėjo į rūsį pas D. ir L.. Kai tik nuėjo, jie užsirakino, po kiek laiko kažkas pradėjo belsti į duris, kuomet atidarė duris, pamatė ten stovinčius pareigūnus ir matė vyrą su moterimi netoli jų. Moteris sakė, kad tai jos telefonas, po to pareigūnai nieko nepaaiškinę kuo kaltinamas nuvežė į komisariatą, kai gavo kaltinimą, paaiškino, kad apiplėšė tą moterį, iš jos pagrobė jis mobilųjį telefoną. Jis iki tualeto net negali nueiti ir dabar jam labai sunku stovėti, nes sveikatos būklė yra bloga. Tą moterį pirmą kartą matė, jis jos neapiplėšė.

2011-01-06 laiko tikslaus nepamena, maždaug apie 16.50 autobusu atvyko Linas su D. ir nuėjo link rūsio, esančio prie Lino namų, jis dar nutarė pareiti namo, ten pabuvo gal 20 min ir išėjo 17.35 min. Kai išėjo iš namų šnekėjo telefonu su D.. Turėjo telefoną Nokia 2626, nukentėjusioji teigė, jog tai jos telefonas, tačiau negalėjo taip būti, nes turėjo paėmęs savo motino telefoną. Kai atvažiavo pareigūnai, jis rūsyje turėjo vieną telefoną, kuris buvo jo motinos. Nežino, kodėl nukentėjusioji parodė, kad jis ją apiplėšė. Kaip liudininkas pro savo buto langą maždaug 115 metrų atstumu nuo tos vietos kur vyko apiplėšimas, vietovė apaugusi medžiais, tamsoje jį sugebėjo atpažinti. Jis buvo prie to namo priėjęs ir ten nieko nesimato iš tos vietos. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus kaltinamasis paaiškino, rūsyje gal 2 minutes buvo iki kol atvyko policijos pareigūnai. Likus trims dienoms iki to įvykio, susimušė su vaikinu, jis jam peiliu sužeidė rankas ir veidą, ėjo į polikliniką ten viskas užregistruota. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškindamas veido sužalojimo aplinkybes, sakė, kad jį sužeidė, bet nesakė kas. Tuo metu kai buvo apiplėšimas, lauke jau buvo sutemę, kieme viena lempa degė, kita nedegė. Nuo jo namų iki įvykio vietos atstumas yra (ten stovi namas reikia jį apeiti) maždaug 50-70 metrų. Jis bėgti negali, opa yra ant kojų dėl to ir eiti nelabai gali, gal 50 metrų paeina, dūsta ir tinsta kojos, jam reikia nuolat pailsėti.

Atsakydamas į teismo klausimą, ar lankėsi 2011-01-06 Lazdynų poliklinikoje, kaltinamasis paaiškino, kad registratūroje kažkas buvo atsitikę su kompiuteriais ir negalėjo pasižiūrėti, ar jis yra apdraustas, todėl negalėjo užrašyti pas gydytoją. Jie liepė nueiti namo ir atsinešti invalidumo pažymėjimą. Jis nutarė tą dieną vėliau nueiti į polikliniką, bet taip ir nenuėjo, jam labai skaudėjo, draugai pasiūlė pavartoti narkotinių medžiagų ir jis sutiko, galvojo kad paskui nueis į polikliniką, kai pavartos, bet nepavartojo ir nenuėjo į polikliniką dėl to, kad jį suėmė.

Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji R. J. parodė, kad 2011 metų sausio 6 dieną atvažiavo iš darbo turėjo eiti į polikliniką apie 17 val. nuėjo į polikliniką, nuėjo į parduotuvę, apsipirko, perėjo sankryžą ir išgirdo žingsnius, iš už nugaros pajuto staigų tempimą už rankinuko. Iš pradžių galvojo, gal kažkas juokauja, tada koja spyrė į jos krepšį su prekėmis, po to antrą kartą ją timptelėjo, ji nepaleido rankinuko, jis jai spyrė, kai rankinuko nepaleido. Jis jai į galvą bandė spirti ir telefonas pradėjo šviesti, jis įtūžo, spyrė į plaštaką ir telefonas išslydo, ji jį antrą kartą paėmė, tuo metu, kai jie kovojo, ėjo mergina, daugiau nieko nebuvo, kai jis telefoną pagriebė, mergina priėjo prie jos ir visa tai matė, jis pastebėjęs merginą, pabėgo link namų. Iš jos pagrobė telefoną Nokia, modelio nepamena, telefone buvo pildyk kortelė. Vyriškis jai pirmiausiai į krepšį spyrė, pamatė, kad slydo, tada į koją spyrė. Paskui tampėsi dėl rankinuko. Jis nubėgo, ji liko ant sniego, priėjusi mergina iškvietė policiją, ištraukė iš savo krepšio maišiuką, surinko daiktus, ji paskambino sūnui, pasakė, kad ją netoli namų apiplėšė ir po truputį ėjo namo. Kai iškvietė policiją, viskas greitai vyko, tuo metu laiko nesuvokė. Prie kelinto namo vyko apiplėšimas, tiksliai negali atsakyti, ji gyvena Architektų g. 33 name. Jos sūnus paskambino ir sakė, kad kaimynas Artūras matė, į kurią pusę nubėjo plėšikas, sūnus sakė su kaimynu, kuris matė tą įvykį, seka pagal plėšiko pėdas. Jos sūnus nematė paties įvykio, jam kaimynas pranešė. Plėšimo metu kaltinamasis buvo su striuke ir su kepure, rūsyje jis buvo be kepurės. Ji yra visiškai tikra, kad ją apiplėšė kaltinamasis (M. K.), esantis salėje, jis iš karto ją pamatęs tame rūsyje, paklausė, o ką jis paėmė. Atsakydama į teismo bei proceso dalyvių klausimus nukentėjusioji paaiškino, kad ji gynėsi, buvo su pirštine, vienoje rankoje laikė rankinuką, kita ranka bandė gintis, gal ir apdraskė ją užpuolusį vyriškį, nematė, nes pati šoke buvo. Policijos pareigūnai rūsyje telefono nerado. Telefonas kažkur dingo. Užpuolikas po apiplėšimo nubėgo į kitą kelio pusę, jai liko tik psichologinė žala, telefoną atgavo. Civilinio ieškinio nereiškia, nori, kad tas žmogus suprastų savo veiksmus ir nenori, kad kažkam kitam tai pasikartotų. Įvykio metu apšvietimas buvo prastas, viskas vyko 17.30 val. ji įsidėmėjo tik užpuoliko profilį. Jai tik rankos sužalotos, ant kojos buvo mėlynė, jautė rankų skausmą ir savaitę dirbti negalėjo, taip pat buvo psichologiškai paveikta. Kaltinamajam ant jo veido buvo įdrėskimas, nežiūrėjo labai įdėmiai ir tuo labiau, kad žiemą būna paraudimų ant veido. Kai gynėsi galėjo užpuoliką apdraskyti, bet ji tuo metu buvo su pirštinėmis. Tas asmuo lėtai bėgo ir nuolat atsigręždavo. Policijos pareigūnai rūsyje pas visus jaunuolius telefonų ieškojo. Savo telefoną atgavo policijoje, o kokiu būdu jis ten pateko nežino. Kai jis nubėgo, buvo gyvybingas, bet ir sutrikęs. Jį atpažino iš veido bruožų, ūgio ir striukės, rūsyje buvo su juoda striuke, kelnių ir batų nepamena. Rūsyje buvo taip pat sutrikęs, keistai tampėsi. Ji prisimena tik ją užpuolusio vaikino profilį ir siluetą, kai jis nubėgo nuo jos. Kada ji teisme pamatė kaltinamąjį, tai iš jo profilio, iš jo eisenos, iš jo elgesio – tai buvo jis, kaltinamasis M. K.. Kai jis jai trenkė į galvą, ji pradėjo rėkti „gelbėkit“, tada ji išgirdo jo balsą, jis su tokiu nelietuvišku akcentu pasakė „ko rėki“. Prieš įvykį, kada ji ėjo link namų, girdėjo, kad iš paskos kažkas eina sunkiai kvėpuodamas, lyg uždusęs. Kai ji tą pačią dieną pamatė kaltinamąjį su draugais rūsyje, ji iš karto jį atpažino iš jo elgesio. Galbūt ji dar suabejotų, bet jis pats tiesiog išsidavė, buvo pasimetęs, išsigandęs, iš karto pasakė „o ko tu ieškai“. Policininkai išėmė iš kaltinamojo kišenės telefoną, švirkštą, kitus daiktus ir padėjo ant mašinos. Policininkas paklausė, ar tai jos telefonas, ji pasakė, kad čia ne jos telefonas, o kaltinamasis pasakė „tai kokį telefoną tu ieškai“.

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytoju pareigūnas A. P. paaiškino, kad apie įvykio aplinkybes negali nieko pasakyti, nepamena, prašė vadovautis tyrimo metu duotais parodymais. Jau 8 mėnesiai dirba kitą darbą. Teisėjai pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis patvirtino, kad viskas teisingai surašyta. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodė, kad jis 2011-01-06 dirbo su patruliu V. P.. Gavo pranešimą, kad Architektų g. 33 Vilniuje vyras sumušė moterį, atėmė iš jos mobilųjį telefoną. Jiems buvo nurodyta, kad vyro požymiai: ūgis apie 170 cm, buvo apsirengęs juodos spalvos odine striuke, mėlynos spalvos džinsinėmis kelnėmis. Atvykus nurodytu adresu, juos pasitiko R. J.. Kartu su nukentėjusiąja dirbo pagal nurodytus įtariamojo požymius, t. y. pradėjo važinėti aplinkui, tikėdamiesi, kad pamatys apiplėšusį vyrą. Nukentėjusiajai sėdint automobilyje, jai paskambino sūnus ir pasakė, kad matė kur link nubėgo jų ieškomas vyras – į Architektų g. 74 namą ir pasislėpė rūsyje. Privažiavo prie minėto namo, norėjo užeiti į rūsį, tačiau rūsio durys buvo uždarytos iš vidaus. Po kelių minučių duris atidarė ir iš rūsio išėjo trys jaunuoliai, kurie juos pamatę labai išsigando, paklausus ką jie čia daro paaiškinti negalėjo. Prie jų stovėjusi nukentėjusioji ir jau prie namo rasti du vaikinai, kaip suprato nukentėjusiosios sūnus ir kaimynas, atpažino moterį apiplėšusį vaikiną. (t. 2, b. l. 10).

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja A. G. parodė, kad įvykio datos tiksliai nepamena, laikas buvo 17-18 val. vakaro, ji leidosi Architektų gatve ir pamatė priešais kažką judant ant žemės, kai priėjo arčiau, pastebėjo kaip vyras atsistojo ir ėjo į ją su kažkokiais ketinimais, tada jis staigiai apsisuko ir nubėgo. Ant žemės gulėjo moteris, buvo išmėtyti produktai, iškvietė policiją ir davė moteriai kalbėti su policija. Atsakydama į teismo bei proceso dalyvių klausimus paaiškino, kad užpuolimo pradžios nematė, matė tik kaip moteris grūmėsi. Tai buvo salėje sėdinti moteris, vyro veido nematė, vyro ūgis toks pat kaip kaltinamojo, iš veido bruožų, nežino ar panašus. Vyriškis buvo tamsiai apsirengęs. Moteris nebuvo sumušta, nesiskundė, tik buvo labai išsigandusi. Moteris pasakė, kad griebė už rankinės, tačiau nesugebėjo jos atimti, tik žino, kad telefoną pavogė. Ji girdėjo šaukiant moterį, tuo metu kai vyras jau nubėgo. Įvykio metu jau buvo tamsu, veidus gal dar ir buvo galima matyti. Ji nepamena, ar vyras, kuris apiplėšė buvo su kepure. Vyras bėgo į ją, ėjo greitindamas žingsnį, vėliau pradėjo bėgti. Vyras bėgo greitai ar lėtai ji neatkreipė dėmesio. Ji matė situaciją nuo tada, kai nukentėjusioji su užpuoliku jau vartėsi kartu ant žemės.

Apklaustas teisiamajame posėdyje A. R. parodė, kad įvykio datos tiksliai nepamena, jis buvo namie, priėjo prie lango ir matė, kaip kažkas bando apvogti kaimynę. Iš karto paskambino jos sūnui, tada su juo išėjo į lauką ir nuėjo ta kryptimi, kuria užpuolikas nubėgo. Kaip tik sekė paskui jį iki namo kol atvažiavo policija. Jis gyvena Architektų g. 33 name pirmame aukšte. Nukentėjusioji yra jo kaimynė. Jis parodė, kad aiškiai matė įvykį, matomumas buvo geras, nors viskas vyko jau tamsiu paros metu, tačiau švietė žibintai. Viskas vyko ne visai po jo langais, šiek tiek toliau. Vyriškį, kuris užpuolė jo kaimynę tik pagal drabužius įsidėmėjo, jo veido nematė. Kaip buvo apsirengęs užpuolikas nepamena. Gal 10 minučių buvo paleidęs iš akiračio tą vaikiną, tiksliai negali pasakyti, kiek laiko jo nematė (atsakydamas į gynėjo klausimą, atsakė, kad apie 20 minučių). Kaimynę apiplėšęs vyras nubėgo už namo, tada aš jis su kaimynės sūnumi ta kryptimi sekė paskui plėšiką. Plėšiko veido nematė, ar salėje sėdi tas pats vyras, negali atsakyti, bet rūsyje matė šitą vaikiną. Tiksliai atsimena, kad užpuolikas buvo su striuke ir kepure, dėvėjo džinsus. Užpuoliko ūgis panašus, sudėjimas panašus, bet ne identiški šio kaltinamojo bruožų atžvilgiu. Užpuolikas bėgo normaliai. Smūgiai buvo į galvą su kumščiu moteriai, po to daugiau ir nematė. Tada nuėjo užpultos kaimynės sūnui paskambinti ir pranešti, kad jis greičiau išeitų. Iš karto užpuoliko neatpažino. M. K. jis gerai pažįsta, iš matymo labai gerai žino. Tuo metu kai buvo įvykis veido nematė, kai nusekė paskui iki rūsio, rado M. su dviem draugais tame rūsyje. Kaltinamojo pravardė Miša. Rūsyje buvo 3 žmonės. Jis visus pažino. Moterį apiplėšė Miša, atpažino pagal drabužius. Pagarsinus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 184) jis parodė, kad jo parodymai teisingi, jis yra įsitikinęs, kad jis (M. K.) apiplėšė. Rūsyje pas vaikinus pareigūnai ieškojo iš nukentėjusiosios pavogto telefono ir nerado nei pas vieną iš jų. Atsakydamas į teismo klausimus, liudytojas patvirtino, kad moterį užpuolęs vyras yra M. K.. Jis įsitikino, kad tai tikrai Miša, kai sekė jam iš paskos. Kilo įtarimas, kad jis sutrikęs, nes buvo išsiblaškęs ir bėgo. Mano, kad jis nesuprato, kad jie jį sekė. Kai kaltinamąjį antrą kartą pamatė, tada įsitikino, kad jis užpuolė jo kaimynę.

Teisiamajame posėdyje apklaustas Ž. J. parodė, kad nukentėjusioji yra jo mama. Įvykio datos tiksliai nepamena. Jam paskambino mama ir pasakė, kad ją užpuolė, minėjo, kad atvažiuos policija ir prašė ateiti, rankinę paimti. Jis nusileido į apačią, paėmė mamos rankinę, grįždamas sutiko kaimyną, kuris matė įvykį ir su juo ėjo pasižiūrėti ta kryptimi, kuria nubėgo užpuolikas, pamatė greitai bėgantį neaukštą vaikinuką, kaimynas sakė, kad tai tas vaikinas, jis bėgo labai greitai ir žvalgydamasis į šonus. Priėjo 76 namą, pamatė, kad vaikinas įbėgo į rūsį ir užsirakino. Jam Artūras sakė, kad plėšikas buvo tamsiai apsirengęs, nedidelio ugio. Vaikiną pamatė, praėjus 15-20 min. po įvykio. Užpuolikas vilkėjo juodą striukę ir dėvėjo ryškiai raudonos spalvos kepurę su dryželiu, iš rūsio vaikinas jau be kepurės išėjo. Užpuoliko kelnės buvo baltos spalvos. Užpuolikas bėgdavo, momentais sustodavo ir toliau bėgdavo. Nuo jų užpuolikas gal 50 metrų atstumu bėgo. Pati motina atpažino ją užpuolusį asmenį, o Artūras tai patvirtino, atpažino pagal kūno sudėjimą. Motina užtikrintai atpažino ją užpuolusį asmenį. Užpuolikas tuo metu, kai bėgo, buvo su raudona kepure ir baltom kelnėm. Kai pareigūnai sulaikė, jis buvo su baltom kelnėm. Rūsyje plėšikas jau buvo be kepurės. Kelnių medžiaga buvo panaši į džinsus.

Teisiamajame posėdyje apklaustas D. S. teismui parodė, kad M. K. yra jo draugas. Jie su Linu nuvažiavo į Grigiškes pas Lino močiutę, grįžo apie 18 val. K. paskambino jam ir tarėsi susitikti. Susitiko su K. Lazdynų ligoninės stotelėje, sakė, kad eina pas Liną į rūsį pavartoti narkotikų, pasiūlė M. pasidalinti. K. nuėjo namo švirkšto, užėjo į rūsį, susileido ir policija atėjo. K. pats nežinojo, kodėl policija išsivežė, tik nuvykus komisariatą, sužinojo, kad iš moters buvo pavogtas telefonas. K. nieko nepasakojo apie telelefoną, jam atrodo, kad jokio plėšimo ten nebuvo, rūsyje buvo trise: jis, Linas ir M. K. aprangos nepamena, lengvai - striukė, džinsai.

Teisiamajame posėdyje apklausta T. K. paaiškino, kad yra kaltinamojo motina. 2011-01-06 buvo namuose, sūnui reikėjo į polikliniką, tėvą nusiuntė į parduotuvę, kai tėvas paskambino sūnus buvo namuose ir davė sūnui telefoną tada sūnus išėjo į polikliniką ir žiūri, kad ilgai negrįžta, jam pirma grupė invalidumo, pagalvojo gal blogai pasidarė, tada iš policijos paskambino ir pranešė, kad sūnus sulaikytas. Sūnus grįžęs namo dar kalbėjo su tėvu telefonu, po to jam davė telefoną, kad pakalbėtų su tėvu. Sūnus buvo namuose, gal 17.30 val. grįžo. Sūnus grįžo trumpam namo, paėmė invalidumo pažymėjimą ir išėjo į polikliniką, vėliau paskambino iš policijos, pranešė, kad jis suimtas. Sūnus grįžo namo dėl to, kad be pažymėjimo poliklinikoje neregistruoja. Ar jis buvo poliklinikoje nežino, kiek pats sakė, tai sprendžia, kad buvo. Sūnui visada reikia vaistų. Sūnaus judėjimas apribotas, kai sproginėja kapiliarai, jis net paeiti negali, anksčiau su ramentais vaikščiojo, dabar pagerėjo būklė. Sūnus sunkiai vaikšto, lasktyti negali.

Teisiamajame posėdyje apklaustas S. K. paaiškino, kad yra kaltinamojo tėvas. Sausio 6 d. vakare po 17 val. buvo išėjęs į parduotuvę, sūnus sakė, kad eina į polikliniką. Išėjo iš IKI parduotuvės, nuvažiavo į Rimi, paskambino sūnui, jis pakėlė ragelį ir pasakė, kad pats gali su mama pakalbėti, kadangi sūnus grįžo namo, nes buvo palikęs pažymėjimą. Nuvažiavo į Rimi, apsipirko ir grįžo namo, sūnaus dar nebuvo, 7 val. vakaro jam paskambino iš policijos ir pasakė, kad jo sūnus sulaikytas, kadangi įtariamas plėšimu. Sūnaus sveikata bloga žaizdos buvo ant abiejų kojų, jis be tablečių nelabai ir pavaikščiot galėjo, jis priklausomas nuo medikamentų, jau kokius 4 metus jam nuo skausmo vaistus išrašo medikai. Tą dieną jis vaiščioti galėjo, bėgioti tai niekaip, labai abejoja. Jis buvo su mėlyna striuke ir priekyje užrašas kažkoks buvo ant striukės. Džinsus lyg tai dėvėjo tą dieną, nepamena tiksliai. Kepurės niekada neturėjo, su striukės gobtuvu būdavo. Kai skambino sūnui, buvo prie Iki parduotuvės, skambino maždaug 17.30val. arba 17.33 val. Kai paskambino, sūnus atsiliepė ir ragelį perdavė žmonai.

Teisiamajame posėdyje apklaustas E. J. parodė, kad šių metų kovo mėnesį grįžo iš Anglijos, ten jam sudegė telefonas ir į saloną nuėjęs nusipirko Alcatel telefoną. Kai grįžo į Lietuvą, jo Meridian viešbutis paprašė sutvarkyti kambarius, su juo tuo metu dirbo pažįstamas statybininkas Algis. Jam papasakojo, kad iš Anglijos parsivežė naują telefoną ir jis jam nepatinka, Algis, pamatęs tą telefoną pasiūlė apsikeisti, sakė, kad jo vaikui labai patiktų toks, jis sutiko. Kai jie apsikeitė telefonais, paklausė, kur dokumentai, sakė atneš kitą dieną, jis atidavė telefoną po kiek laiko jam paskambino iš policijos ir pranešė, kad yra kviečiamas atvykti į nuovadą. Nuvykus į policiją, ten pranešė, kad telefonas yra vogtas, Algio telefono numerį pasakė policijai. Algis jam sakė, kad pirko naują telefoną iš salono.

Teisiamajame posėdyje apklaustas R. J. parodė, kad jos vyras apsikeitė telefonais su pažįstamu žmogumi, ji jo nežino ir taip gavo tą vogtą telefoną. Telefonu naudojosi jos vyras, ji nežinojo, kad jis vogtas.

Teisiamajame posėdyje apklaustas D. K. teismui paaiškino, kad telefoną įsigijo sugadintą, anksčiau pirkdavo sulaužytus telefonus, tvarkydavo ir parduodavo, šis telefonas buvo pas jį vitrinoje parduodamas ir iš jo jį nusipirko. Pats telefoną įsigijo iš vyriškio, daug laiko praėjo jau neatsimena tiksliai kas jam telefoną pardavė. Telefoną jam parduoti atnešė vakare, buvo žiemos vakaras. Telefoną pirko už 10-20 Lt tokį sulaužytą, iš jo telefoną nupirko vyriškis.

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju V. K. paaiškino, jog jis dirba gydytoju Vilniaus miesto Lazdynų poliklinikoje Erfurto g. 15. M. K. stebimas maždaug 10 metų. Nuo 1997 metų jam yra diagnozuotas hemoraginis vaskulitas, tai reiškia tokios kraujosruvos visame kūne, kurios vėliau perėjo į sunkesnę formą, vadinamą nekrozuojanti vaskulopatija, tai yra kada minkštieji kūno audiniai nekrozuoja. Jam atrodo ir dabar pas jį tas yra, nes jis pas jį buvo prieš kelias dienas, pažiūrėjo specialiai jo kojas, ten yra žaizdos ir gana gilios. Kartais būna paūmėjimai, kada absoliučiai visas kūnas būna su tokiais nekrozuojančiais kraujuojančiais pūliniais. Dėl to jis buvo ne kartą siųstas į Santariškių klinikas pas specialistus, jį apžiūrėjo reumatologas, neurologas ir kiti specialistai. Dėl jo funkcinių galimybių būtent 2011 m. sausio 6 d. negali vertinti tiksliai, kaip ten buvo tuo momentu, nes jo tą dieną nematė, jis nesikreipė į jų įstaigą. Bet stebint jį 10 metų, buvo variacijos nuo vidutinio laipsnio sunkumo judėjimo iki sunkaus laipsnio. O tuomet, vertinant iš tos dokumentacijos, kurią jie turi poliklinikoje, tai turbūt reikėtų vertinti vis dėlto kaip vidutinį judėjimo pajėgumą. Ir dar įsivėlė viena klaida, išraše nurodyta, kad jo darbingumo lygis yra 40%, anksčiau tai buvo vadinam 2-a invalidumo grupe. Tačiau nuo 2011-05-11 iki 2013 dviems metams jam yra suteiktas 30% nedarbingumo lygis, tai yra 1-a invalidumo grupė. Dar gavo vakar iš psichiatro papildomus dokumentus apie M. K. psichines ligas. Vertinant viską, gali pasakyti, kad jis yra rimtas ligonis, jis kartais ateidavo, tiksliau tėvas jį už rankos atvesdavo, jis šlubuodavo, bet būdavo ir pagerėjimų. Bet čia klausimas dėl remisijos, kada būdavo remisijos, tada būna vidutinio laipsnio, kada būna paūmėjimai, tada būna sunkaus laipsnio. Tada dažniau ateidavo ne jis, o jo tėvas, kad gauti nuskausminančius vaistus - jis naudojo tramadolį gana didelėm dozėm. Prieš metus bėgioti M. K. tikrai negalėjo, vaikščioti galėjo. Spardytis, aišku su skausmais, galima, bet čia, jam atrodo, toks dalykas labai santykinis. Jeigu tuo metu jam buvo paūmėjimas, tai jis negalėjo spardytis, o jeigu nebuvo paūmėjimo, tada galėjo. Todėl negali atsakyti į klausimą, ar tada jis galėjo spardytis. Jeigu 2011-01-06 jam buvo pagerėjimas, tai bėgti jis galėjo, bet labai trumpai, galbūt tik keliasdešimt metrų. Bet jis abejoja, kad jis su tom savo žaizdom galėtų bėgti, nes kiek matė jį atėjusį pas juos jis niekada nebėgdavo, eidavo šlubuodamas, nes būna stiprūs skausmai. Pavartojus narkotikų skausmai praeina ne visai, tik dalinai. Praėjus skausmams jo fizinės judėjimo galimybės yra vidutinės. Bėgti taip, kaip sveikas žmogus, jis negali. Tačiau būtent tos dienos jo būklės jis nežino. 2011-01-06 M. K. į polikliniką nesikreipė, tą dieną buvo atėjęs jo tėvas. Tėvas kreipėsi dėl pažymos išdavimo. Tokiais atvejais, jeigu ligonis prašo išduoti pažymą nenurodant kam ir kur, jie privalo išduoti tokią pažymą užrašant, kad pažyma išduota ligoniui prašant. Tai tokią pažymą apie sūnų prašė išduoti M. K. tėvas. Kelintą valandą buvo atėjęs tėvas dabar negali pasakyti. Tėvas buvo atėjęs ne sausio 6 d., o anksčiau, rodos. Neatsimena, ar tuo pačiu metu buvo išrašyti kokie nors nuskausminamieji vaistai, bet to ligos istorijoje nėra įrašyta. M. K. pastoviai turėjo turėti vaistus prie savęs. Dažniausiai jam buvo išrašomas tramadolis - tai narkotinė medžiaga, bet nėra kitos išeities. Kartais vartoja antibiotikus dėl tų žaizdų, bet gana dideles dozes. Tramadolis malšina skausmą, jis veikia per centrinę nervų sistemą, slopina galvoje tam tikrus centrus, nuo jo gali pasikeisti psichika, elgesys, būna neadekvatumas, euforija. Tramadolį išrašydavo įvairiam laikui - nuo kelių dienų iki mėnesio, žiūrint, kokia dozė ir kada ateidavo, maksimaliai galimas laikas – iki mėnesio. Nuo 2011 m. gegužės mėnesio mėnesį M. K. darbingumas buvo nustatytas 30%, o prieš tai, tai yra 2011 m. sausio šeštai dienai jo darbingumo lygis buvo 40%. Darbingumo lygis sumažėjo dėl jo būklės pablogėjimo, nes ta jo liga progresuoja. Neatsimena tiksliai datos, kada M. K. tėvas kreipėsi į jį dėl pažymos išdavimo, kažkur sausio pradžioje. Jis paprašė išduoti pažymą nenurodant kam ir kur, bet ligoniui prašant jie privalo išduoti tokią pažymą apie ligonio sveikatą, jo būklę. Taip galima daryti, žinant kuo serga vaikas, tėvams galima išrašyti vaistus nematant ligonio. Atėjus ligoniui pas gydytoją jie nereikalauja jo asmens dokumento. Poliklinikoje yra tokia sistema, kad atėjęs ligonis kreipiasi į registratūrą, ten per kompiuterį patikrina, ar ligonis registruotas poliklinikoje ar ne. Tai jie jo paso nereikalauja, nes per kompiuterį mato, ar jis registruotas ir teisėtai atėjo ar ne. Be to, M. K. su savim atnešdavo kompensuojamų vaistų knygutę, kur yra užrašyti jo duomenys, asmens kodas. Pažymėjimas M. K. tėvui buvo išduotas ne 2011-01-06, o 2011-01-12, bet kreipėsi tėvas anksčiau, datos neatsimena. Ligos istorijoje užfiksuota, kad iki 2011-01-06 pats M. K. paskutinį kartą į jį kreipėsi 2010-09-02. Po to asmeniškai pats M. K. į jį kreipėsi tik 2011-04-29. Bet jis daug kartų yra gulėjęs stacionare, daug kartų yra konsultuotas įvairių specialistų, tai dėl tų apsilankymų medicinos įstaigose dar reikia tikslinti. M. K. ligos istorijoje dėl kūno sužalojimo 2011 m. sausio mėnesį nėra nieko užfiksuota. Dėl kūno sužalojimo paprastai kreipiasi pas traumatologus, o ne pas juos. Gali būti taip, kad žmogus kreipėsi į polikliniką dėl kūno sužalojimo, tačiau jo asmeninėje medicininėje kortelėje nėra jokio įrašo. Taip gali būti, jeigu kartais jo ligos istorijos nerado, bet dabar viskas kompiuterizuota ir viską išsiaiškinti daug paprasčiau. Kada 2010 m. rugsėjo 2 d. M. K. kreipėsi į jį, jis skundėsi visiškai tais pačiais dalykais, tai yra skausmais kojose, žaizdomis rankose ir kojose. Minėjo, kad M. K. gali bėgti keliasdešimt metrų, o toliau jis gali tik eiti šlubuodamas. Kad po to jis galėtų toliau bėgti, manau, turi praeiti gana ilgas laiko tarpas. Nors jis asmeniškai kiek jį pažįsta, mano, kad su tokiom žaizdom vargu ar galima kiek toliau pabėgti, ypač paūmėjimo metu. Tačiau jis nežino, kokia jo būklė buvo 2011-01-06, todėl vertinant turimą dokumentaciją jo judėjimo galimybes vertina kaip vidutinį mobilumo laipsnį. Yra lengvas, vidutinis, sunkus ir normalus mobilumo laipsnis. Normalus – tai yra kai normaliai bėgi. Lengvas – tai kada ligonis neskubėdamas gali nubėgti 100 metrų. Vidutinis mobilumo laipsnis – kada ligonis gali nubėgti 10 metrų, maksimum 20 metrų, bet ne daugiau. O sunkus – kada ligonis yra gulintis, iš viso neatsikeliantis, negalintis nueiti net į tualetą. M. K. invalidumą turi apie 5 metus. Prieš 5 metus jam buvo nustatytas 40% darbingumo lygis, o nuo 2011-05-11 iki 2013-05-29 dėl būklės pablogėjimo jam suteiktas 30% darbingumo lygis.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulis V. P. parodė, kad 2011-01-06 kartu su vyr. patruliu A. P. dirbo maršrutu Argo-501. Apie 22.00 val. iš Vilniaus AVPK OVS gavo pranešimą, kad Architektų g. 33, Vilniuje vyras sumušė moterį ir atėmė iš jos mobilųjį telefoną. Jiems buvo nurodyta, kad vyro požymiai: ūgis apie 170 cm, buvo apsirengęs juodos spalvos odine striuke, mėlynos spalvos džinsinėmis kelnėmis. Atvykus nurodytu adresu juos pasitiko R. J., kurios duomenis nurodė tarnybiniame pranešime, kuri pasakė kad ją sumušė nepažįstamas vyras ir iš jos atėmė mobilųjį telefoną NOKIA. Kartu su nukentėjusiąją dirbo pagal nurodytus įtariamojo požymius, t.y. pradėjo važinėti aplinkui, tikėdamiesi, kad pamatys moterį apiplėšusį vyrą. Jiems važinėjant su nukentėjusiąją, pastarajai į mobiliojo ryšio telefoną kažkas paskambino. Nukentėjusioji, baigusi pokalbį pasakė, kad jai paskambino jos sūnus ir pasakė, kad jis šiuo metu su kaimynu, kuris matė patį apiplėšimą, matė, kad jų ieškomas vyras, apiplėšęs moterį, nubėgo į Architektų gatvės 74-ą namą ir pasislėpė rūsyje tos laiptinės, kur butai prasideda nuo 46-o buto. Privažiavus prie minėto namo norėjo užeiti į rūsį, tačiau rūsio durys buvo uždarytos iš vidaus, į rūsį patekti negalėjo. Prie šio namo jau buvo minėtas liudytojas, kuris kartu su nukentėjusios sūnumi atėjo prie šio namo, sekdami nukentėjusiąją apiplėšusį vaikiną. Pradėjo belstis į duris, kai po kelių minučių jas iš vidaus atidarė. Po kelių minučių iš rūsio išėjo trys jaunuoliai, kurie pamatę juos labai išsigando, o paklausus ką jie čia daro, negalėjo paaiškinti. Prie jų priėjęs arčiau liudytojas atpažino vieną iš vaikinų kaip tą, kuris apiplėšė jo kaimynę, t.y. būtent nukentėjusią, su kuria jie tuo metu buvo, o ir pati nukentėjusioji tada pasakė, kad būtent tas vaikinas, kurį atpažino liudytojas, ją apiplėšė. Šis vaikinas, kaip buvo nustatyta tai M. K., viską neigė, sakė, kad jis nieko neplėšė. Kiti du vaikinai paėjus su jais į šalį pradėjo sakyti, kad M. K. jiems paskambino ir atbėgo į rūsį nieko konkrečiai nepaaiškinęs. Visų vaikinų duomenis nurodė tarnybiniame pranešime. Visus vaikinus pristatė į penktąjį policijos komisariatą. Vaikino, kurį atpažino nukentėjusioji ir liudytojas, matė, kad veidas ir rankos buvo apdraskytos. Paties fakto, kai iš moters buvo atimtas mobilusis telefonas, nematė, todėl daugiau nieko pasakyti negali, (b.l. 11-12, t. 2).

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. P., paaiškino, patvirtina parodymus, prie jo telefono nerado, apžiūrėjo rūsį, telefono irgi nerado. Sūnus ir draugas ėjo iš paskos, jis išbėgo už namo, kur buvo plėšimas, apibėgo namą, kaip jam atrodo, jis nubėgo link to namo, kur pasislėpė, jie iš paskos jo ėjo, matė, kaip viskas buvo, norėjo pažiūrėti, kur jis pasislėps, jie prie to namo stovėjo, kol jie atvažiavo, stovėjo prie namo, kad neišeitų iš laiptinės, todėl ir tas atpažinimas toks. Jį atpažino iš drabužių, matė veidą, jis gal su kapišonu buvo, jie ėjo iš paskos iki rūsio, tuo labiau draugai pasakė, kad atbėgo išsigandęs kažkoks, nieko nesako. Draugai iš karto sakė, ko čia mus pakišai, o jis pasakė, visus pristatys, kad išsiaiškinti, kas pavogė. Sakė, kad jis ką tik atbėgo. M. K. galėjo bėgti, vaikščioti, judėti. Tuo metu nepastebėjo, kad jam sunku judėti. Atkreipė dėmesį, kad buvo apdraskytas veidas. Dabar negali pasakyti laiko, tarnybiniame turi būti laikas, viskas nurodyta, kada buvo iškvietimas, apytiksliai, kada pristatė. Būna, kad skiriasi laikai, jie atvyko kažkur per 10-15 min. jie ją iš karto paėmė, ji pasakė požymius, jie atvyko prie laiptinės. Praėjo labai nedaug laiko, kai moteris buvo apiplėšta, pamatė liudytojas, kaip suprato paskambino sūnui, kartu su sūnumi laukė prie laiptinės, tas kaimynas viską pamatė pirmas ir sekė. Kaimynas, kuris matė įvykį buvo įsitikinęs, kad moterį apiplėšė M. K., jam nebuvo dvejonių. Žino iš jų žodžių. Prie rūsio atpažino abu, nukentėjusioji ir liudytojas, negali pasakyti, kuris pirma, neatsimena. Neprisimena, kaip liudytoja pasakė, kad tai jos telefonas. Jis visas toks, kaip apsvaigęs, jis judėjo, jis normaliai išėjo iš rūsio. Jo akivaizdoje nebėgo, normaliai išėjo iš rūsio. Iš drabužių atpažino ir iš veido, kaip daugiau gali atpažinti, sakė, kad apdraskė žmogų, jis buvo apdraskytas. Kaip ir sakė, yra parašyta, kad pagal medžiagą, buvo odinė striukė, džinsai. Nėra pagrindo manyti, kad liudytojas, kuris yra kaimynas meluotų, kad žmogus padarė nusikaltimą, bėgo iš paskos, žiūrėjo, kur nori pasislėpti, draugai irgi aiškina tą patį, kad jis atbėgo, nieko nesakė, jie iš karto prie laiptinės pasakė jam, kad juos pakišai, jiems nurodė liudytojas, jie dėl to ir sulaikė, jie įvykio nematė. Jis neatsimena, kokia buvo striukė, daug laiko praėjo, bet kaip pranešėja jiems pranešė, atpažino ir jinai, ir tas liudytojas, net iš 3 vaikinų parodė, kad šitas, čia net abejonių nėra, ir liudytojas ir pranešėja iš karto sako, pagal požymius kiti buvo aukštesni, stambesni. Kai pamatė, iš karto sako, kad tai jis, tuo labiau, prie rūsio stovėjo, niekas negalėjo išeiti, rūsį apžiūrinėjo, daugiau nieko nebuvo, niekas negalėjo išeiti, draugai pasakė, kad jis neseniai atbėgo. Draugai sakė, kad atbėgo nieko nesakydamas, užėjo ten. Kai jie apžiūrinėjo visus tris, jie apžiūrinėjo rūsį, iš karto sakė „začiem ty nas padstavil“. Čia jų žodžiai buvo. Telefoną gal kur užmetė, rūsyje daug visokiausių durų, gal kur įmetė, kai pamatė, kad ateina jie. Jie ilgai stovėjo, net ėjo pas kaimynus paklausti, kas turi raktą. Po to žiūri, kad išėjo, nes buvo iš vidaus uždaryta, jie stovėjo apie 20 min., jam atrodė, kad jau buvo pavartoję narkotikų, matėsi iš judesių. Draugai iš karto pasakė, kad jis ką tik atbėgo.

Teisiamajame posėdyje, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, buvo perskaityti liudytojo L. B. parodymai (jis išvykęs į užsienio valstybę). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. B. parodė, kad 2011-01-06 po pietų, tikslaus laiko nepamena, susitiko su savo pažįstamu D., kurio pavardės ir kitų duomenų nežino. Su juo autobusu nuvažiavo į Grigiškes pas jo močiutę. Kažkur apie 17.00 val. jiems grįžtant iš Grigiškių D. susiskambino su jo pažįstamu M., kurio pavardės ir kitų duomenų taip pat nežino. Ką jie rašinėjosi, apie ką kalbėjosi ir kuris kuriam pirmas paskambino, nežino. Kai privažiavo prie Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės, stotelėje, kurios pavadinimo tiksliai nepamena, jų jau laukė M.. Jis pasakė, kad jam reikia nueiti pas jį į rūsį, kad gal ras jame ką tokio, ką būtų galima parduoti. M. ir D. taip pat ėjo su juo. D. pasakė, kad turi narkotikų ir kad nori juos suvartoti. M. tam taip pat pritarė ir kai jie buvo netoli jo namų, M. pasakė, kad jis greit nubėgs namo pasiimti ampurino. Kažkur apie 17.30, nors tikslaus laiko nepamena, M. nuo jų atsiskyrė ir nuėjo į namus. Jis su D. nuėjo pas jį į rūsį, kuris yra Architektų g. 74 name. Po kokių dešimties minučių Deniai paskambino M. ir paprašė atidaryti duris ir jį įsileisti į rūsį. Jis nuėjo į viršų ir atidarė rūsio duris. Pamatė skubiu žingsniu ateinantį M., kuris atėjo nuo kelio pusės. Taip pat pastebėjo, kad link M. bėga kažkoks vyriškis. M. įėjo į rūsį ir jis uždarė rūsio duris. Jie nusileido į apačią ir po kelių minučių išgirdo, kad kažkas bando atidaryti rūsio duris, kažkas nori pateikti į vidų. Jie pradėjo klausinėti M., kas nutiko, tačiau jis nieko nepasakojo, tik buvo matyti, kad yra pavargęs, uždusęs ir išsigandęs. Po kelių minučių išgirdo, kad lauke yra ir policijos pareigūnai, kurie bando atidaryti su gyventojais duris. Jis pats nuėjo į viršų ir atidarė rūsio duris ir jie visi trys vienas paskui kitą išėjo į lauką. Lauke pamatė policijos pareigūnus, taip pat matė jam iš matymo pažįstamą vaikiną vardu Artūras. Pareigūnai jiems nieko nesakė, nieko neklausė, pasakė, kad reikia važiuoti į policijos komisariatą ir viską išsiaiškinti. Kartu su policijos pareigūnais buvo kažkokia moteris, taip pat minėtas iš matymo pažįstamas vaikinas vardu Artūras, kuris pasakė, kad M. atėmė iš moters telefoną, kad ją spardė. Juos visus tris nuvežė į policijos komisariatą. Jis su D. M. paklausė, ką jis prisidirbo, kodėl čia atvažiavo policija. Jis pasakė, kad nieko neprisidirbo, kad pats nežino, ko pareigūnai iš jų nori. Kad M. būtų turėjęs kokį nors telefoną apskritai nematė. Mano, kad M. negalėjo iš moters atimti mobilaus telefono, o tuo labiau spardyti moters, nes jis apskritai sunkiai vaikšto, negali bėgioti, tai kaip jis galėjo spardyti moterį, (t. 2, b.l. 21).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. B. papildomai parodė, kad 2011-01-06 jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, į kurį buvo įdėta „Tele2" sim kortelė, kurios abonento Nr. 8 608 22383. Minėtu abonentu jis naudojosi kažkur iki 2011 metų vasario mėnesio pradžios, po ko jis mobiliojo ryšio telefoną kartu su minėta sim kortele kažkur pametė. Minėtą dieną vaikinas vardu M. jam neskambino, jis su juo telefonu nebendravo. Kiek jam yra žinoma jis sms žinutėmis bendravo su D. M. mobiliojo ryšio telefono abonemento numerio jis nežino. Pas M. ant veido, dešiniame žande jis matė įdrėskimus, panašius į šakos įdrėskimus, atrodo jų buvo du. Juos matė dar prieš tai kai jie buvo pirmą kartą sutikę M., po to M. dar nubėgo pas save namo, o jis su D. nuėjo pas jį į rūsį. Iš kur pas M. minėti įdrėskimai, jis neklausė, matėsi, kad įdrėskimai buvo jau kelių dienų ir buvo užgiję (b.l. 22, t. 2).

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančios Policijos įvykių registracijos suvestinės matyti, jog 2011-01-06 17.25 pranešta telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), jog „ką tik iš moters vyras odine striuke, džinsai, iš moters atėmė mob. ryšio telefoną“ (t. 1, b. l. 9).

Iš byloje esančio 2011-08-25 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas E. J. savo iniciatyva pateikė mobiliojo ryšio telefono aparatą Nokia 1616, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 1 vnt., juodos spalvos, su mėlynos spalvos šonais (t. 1, b. l. 64).

Iš byloje esančių abonentų išklotinių matyti išeinantis skambutis iš numerio (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi tuo metu S. K.) 2011-01-06 17.35 val. į numerį (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi M. K., taipogi užfiksuoti skambučiai tarp M. K. ir abonento, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (juo naudojosi D. S.), taipogi telefonų veikimo zonos (pririšimas) prie bazinių stočių (t. 1, b. l. 89-97, 140-145).

Iš byloje esančio 2011 m. kovo 23 d. įvykio vietos apžiūros protokolo bei priedo prie protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, pažymėti atstumai iki Architektų g.70 namo, Architektų g. 37 namo, Architektų g. 33 namo (t.1, b.l. 12-16).

Iš byloje esančio 2011-01-06 tarnybinio pranešimo matyti, kad vyr. patrulis A. P. ir patrulis V. P. gavę pranešimą 2011-01-06 apie 17. 25 val. nuvyko į įvykio vietą, juos pasitiko nukentėjusioji ir prisistatyti nepanoręs jaunuolis pasakė, kad matė įvykį ir kad vyriškis nubėgo į rūsį (t. 2, b. l. 9).

Iš byloje esančio 2011-01-06 apžiūros protokolo matyti, kad sandėliuke, adresu Architektų g. 74 , paskutinės laiptinės rūsyje, naudingų tyrimui daiktų nerasta (t. 2, b. l. 13-16).

Iš byloje esančio liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytojas A. R. savo parodymus patvirtino įvykio vietoje (t. 1, b. l. 195-202).

Iš byloje esančios 2011- m. sausio 7 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutarties matyti, kad M. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesių laikotarpiui. (t. 2, b. l. 55-56).

Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Nors M. K. neigia jog įvykdė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją R. J., tačiau teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad M. K. įvykdė plėšimą. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs nukentėjusiosios, liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius rašytinius įrodymus.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodyta, kad įrodymų vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina ne atskirai vienas nuo kito, o jų visumą, nustatydami, kiek jie tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Pripažindamas M. K. kaltu teismas vadovaujasi nuosekliais nukentėjusiosios R. J. parodymais, kur ji nurodė, jog atvažiavus su policijos pareigūnais prie rūsio, kur jų laukė sūnus su draugu, ji vieną tamsiai apsirengusį vaikiną atpažino, kaip ją apiplėšusį vaikiną. Vaikiną atpažino pagal ūgį bei tamsios spalvos striukę. Apklausta teisme nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, kad ji yra visiškai tikra, jog ją apiplėšė M. K., ji jį atpažino pagal bendrus bruožus ir pagal ūgį, taip pat iš striukės, rūsyje jis buvo su juoda striuke. Apie tai, kad nukentėjusiąją R. J. apiplėšė būtent kaltinamasis M. K. patvirtina ir liudytojo A. R. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kuriuose jis nurodė, jog jo kaimynę apiplėšusį vaikiną jis pažįsta iš matymo, kieme jį vadina M. pravarde. Taip pat nurodė, jog vaikinams išėjus iš rūsio kaimynė Rima prie policijos pareigūnų iškart pasakė, kad ją apiplėšė būtent M., ji tai pasakė tvirtai ir užtikrintai, kai tik M. išėjo iš rūsio į lauką, taip pat ir teisme liudytojas A. R. parodė, jog moterį apiplėšė Miša, jis yra įsitikinęs, atpažino pagal drabužius. Pastebėtina, kad A. R. iš karto po to, kai tiesiogiai matė per langą vykdomą plėšimą, jis su Ž. J. pradėjo ieškoti asmens apiplėšusio moterį ir jį sekė. Netikėti nukentėjusiosios ir šių liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jie visiškai tarpusavyje sutampa.

Vertindamas kaltinamojo parodymus, kad jis neįvykdė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jie yra nenuoseklūs bei prieštaringi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, jog 2011-01-06 iki 18.00 val. buvo namuose, o prieš tai buvo poliklinikoje, tačiau iš teismui pateiktų dokumentų, t.y. išrašo iš medicininių dokumentų nustatyta, jog kaltinamasis M. K. tą dieną gydymosi įstaigoje nesilankė, taip pat tai patvirtino ir kaltinamąjį gydantis gydytojas V. K., kuris teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog M. K. ligos istorijoje užfiksuota, kad iki 2011-01-06 į jį kreipėsi tik 2010-09-02.

Taip pat teismas kritiškai vertina kaltinamojo parodymus ir laiko juos nepatikimais, jog jis negalėjo įvykdyti plėšimo dėl savo sveikatos tai yra negalėjimo bėgioti, spardytis. Sutiktina, jog šiuo metu kaltinamojo M. K. sveikata remiantis teismo posėdyje apklausto jį 10 metų gydžiusio gydytojo V. K. yra prasta – darbingumo lygis 30 procentų šiuo metu yra pablogėjimas ir jo judėjimas labai ribotas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pasak gydytojo jo liga progresuoja, o veika buvo padaryta daugiau nei prieš metus (2011-01-06) Tuo metu jo darbingumo lygis buvo aukštesnis nei dabar (40 procentų), taip pat jo negalėjimą judėti paneigia liudytojų A. R. ir Ž. J. parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė, jog jie kartu išėjo ieškoti įtariamojo, kuris apiplėšė R. J. ir po kelių minučių pamatė bėgantį vaikiną kurį A. R. atpažino kaip tą, kuris įvykdė apiplėšimą. Tas vyras bėgo greitai, tada jie abu pradėjo bėgti paskui tą vyrą. Vaikinas bėgo labai greitai, vaikino pavyti nepavyko, jie matė, kad tas vaikinas nubėgo į Architektų g. 74 namo rūsį. Taip pat jie matė, kad kai vaikinas pribėgo prie rūsio durų, tai jau kažkas jas laikė praviras, nes jau matė šviesą. Taip pat tai patvirtino ir kaltinamojo draugai L. B. ir D. S.. L. B. parodė, jog Deniai paskambino M. ir paprašė atidaryti duris ir jį įsileisti į rūsį. Jis nuėjo į viršų ir atidarė rūsio duris. Pamatė skubiu žingsniu ateinantį M., kuris atėjo nuo kelio pusės. Taip pat pastebėjo, kad link M. bėga kažkoks vyriškis. M. įėjo į rūsį ir jis uždarė rūsio duris. Jie nusileido į apačią ir po kelių minučių išgirdo, kad kažkas bando atidaryti rūsio duris, kažkas nori pateikti į vidų. Jie pradėjo klausinėti M., kas nutiko, tačiau jis nieko nepasakojo, tik buvo matyti, kad yra pavargęs, uždusęs ir išsigandęs. Taip pat ir D. S. patvirtino liudytojo L. B. parodymus, nurodydamas, jog jie išsiskyrę su kaltinamuoju nuėjo į rūsį, užrakino lauko duris ir nuėjo į sandėliuką, kuris priklauso Linui. Po kokių dvidešimties minučių jam paskambino M. ir paklausė, kur jie. Pasakė, kad pas Liną name, rūsyje esančiame jo sandėliuke. Tada M. pasakė, kad darytų duris, nes jis irgi ateina. Linas nuėjo atidaryti rūsio lauko durų. M. lauke dar nebuvo, tačiau Linas pasakė, kad matė jį atbėgantį nuo dvylikaaukščio namo. Ir po kokios minutės ar dviejų išgirdo į rūsio lauko duris kažką beldžiantis, kažkas bandė laužtis į vidų. Taip pat ir liudytojas V. P. nurodė, jog M. K. galėjo bėgti, vaikščioti, judėti. Tuo metu nepastebėjo, kad jam sunku judėti. Teismo posėdyje apklaustas kaltinamojo M. K. gydantis gydytojas V. K. nepaneigė kaltinamojo galimybės judėti, nurodė, jog kaltinamajam būna pagerėjimų ir pablogėjimų, tačiau kokia kaltinamojo sveikatos būklė buvo 2011 m. sausio 6 d. vertinti negalėjo. Teismas neturi pagrindo netikėti teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. Vertindamas liudytojų T. K. ir S. K. parodymus dėl kaltinamojo M. K. galimybės bėgti 2011-01-06 teismas vertina kritiškai. Tai, kad jie yra kaltinamojo M. K. tėvai, leidžia daryti išvadą, kad jų duoti parodymai dėl galimybės bėgti yra šališki, nes šiais parodymais jie stengiasi padėti sūnui M. K..

Taip pat teismas kritiškai vertina kaltinamojo parodymus, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo savo namuose, o tai patvirtina tai, jog į jo telefoną skambino tėvas. Nustatyta, jog abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi S. K., abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi M. K. bei abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi D. S.. Iš byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų mobiliojo ryšio abonentinių numerių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių išklotinių nustatyta, jog S. K. sūnui M. K. skambino 2011-01-06 17.35 val. (t.1, b.l. 89). Apie įvykdytą plėšimą bendrajam pagalbos centrui buvo pranešta 2011-01-06 17.25 val. (t. 1, b.l. 9), t.y. S. K. sūnuj M. K. skambino, jau po įvykdytos nusikalstamos veikos. Teismo vertinimu, po įvykdyto plėšimo M. K. buvo namuose, kadangi kaip matyti iš 2011 m. kovo 23 d. apžiūros protokolo (t.1, b.l. 12-16), nusikalstama veika buvo įvykdyta prie Architektų g. 37 namo, o kaltinamasis gyvena (duomenys neskelbtini), tai yra šalia nusikalstamos veikos įvykio vietos, taip pat ir apklausti liudytojai A. G., nurodė, jog R. J. apiplėšęs asmuo nubėgo į kiemą tarp Architektų g. 37 ir 33 namų, taip pat tai patvirtino ir liudytojas A. R., nurodydamas jog asmuo nubėgo link Architektų g. 37 ir 35 namo, tai yra M. K. turėjo galimybę įvykdžius nusikalstamą veiką, grįžti namo. Taip pat, kad tik 10 minučių M. K. buvo grįžęs į savo namus patvirtino ir T. K., kuri nurodė, jog kiek laiko buvo namuose pasakyti negali, gal 10 minučių. Sūnus namo grįžo trumpam, paėmė invalidumo pažymėjimą ir išėjo į polikliniką. Tačiau iš kaltinamojo parodymų nustatyta, jog M. K. namo grįžo ne pažymėjimo, o ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, jog grįžo paimti švirkštą, tuo tarpu teisme nurodė, jog ėjo pasiimti purino ampulę. Taip pat tai, kad po įvykdyto apiplėšimo M. K. galėjo grįžti namo, patvirtina ir tiesiogiai įvykį matęs liudytojas A. R., kuris nurodo, jog tą vaikiną, kuris apiplėšė jo kaimynę iš akiračio buvo paleidęs gal 10 minučių, taip pat liudytojas Ž. J., kuris nurodė, jog vaikiną pamatė praėjus 15-20 minučių po įvykio. Ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog kaltinamasis M. K. įvykdyto plėšimo metu nebuvo savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini).

Iš kaltinimo matyti, jog iš nukentėjusiosios R. J. buvo pagrobtas mobilaus ryšio telefono aparatas „Nokia 1616“, kuriame buvo UAB „Tele 2“ SIM kortelė. Kaip matyti iš bylos medžiagos į minėtą telefoną nuo 2011-02-24 iki 2011-03-01 buvo įdėta kortelė numeriu (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog tai išankstinio papildymo kortelė, koks asmuo naudojasi minėta kortele ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. Į iš nukentėjusiosios pagrobtą telefoną nuo 2011-03-02 iki 2011-03-23 buvo įdėta kortelė numeriu (duomenys neskelbtini), minėta kortele naudojasi D. K., kuris parodė, jog telefoną įsigijo iš vyriškio, daug laiko praėjo jau neatsimena tiksliai, kas jam telefoną pardavė. Nuo 2011-03-23 iki 2011-05-05 buvo įdėta kortelė numeriu (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog tai išankstinio papildymo kortelė, koks asmuo naudojasi minėta kortele ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. Nuo 2011-05-05 iki 2011-07-17 buvo įdėta kortelė numeriu (duomenys neskelbtini), minėta kortelė registruota R. J. vardu. Liudytoja R. J. nurodė, jog nuo pat sutarties paėmimo minėtu numeriu naudojasi jos vyras E. J.. Liudytojas E. J. parodė, jog savo Alcatel telefoną jis pasikeitė su pažįstamu Algiu. Algis jam sakė, kad telefoną Nokia 161 pirko naują iš salono. Kai jie apsikeitė telefonais, paklausė, kur dokumentai, Algis jam sakė atneš kitą dieną. Kad šis telefonas galėjo būti vogtas, jis net neįtarė. Telefonas iš E. J. pagal Daiktų, dokumentų pateikimo protokolą buvo paimtas ir vėliau grąžintas nukentėjusiajai R. J. (t. 1, b.l. 64, 69). Kaltinamasis M. K. laikinai sulaikytas buvo 2011-01-06 18.40 val. (t. 2, b.l. 42), t.y. nuo įvykdytos nusikalstamos veikos praėjo nemažas laiko tarpas. Teismo vertinimu, kai M. K. atbėgo į rūsį, adresu Architektų g. 74, turėjo galimybę, kartu su ten buvusiais draugais, pagrobtą telefoną paslėpti, kadangi, jie ten buvo užsirakinę ir pagal liudytojų parodymus, kurį laiką durų dar neatidarė.

Aukščiau paminėti ir teismo išanalizuoti ir ištirti įrodymai neprieštarauja vieni kitiems, sudaro vientisą įrodymų grandinę, leidžiančią teismui padaryti išvadą, kad kaltinamasis M. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Analizuojant nukentėjusiosios, liudytojų parodymus bei kitą baudžiamosios bylos rašytinę medžiagą, neginčijamai nustatyta, jog kaltinamasis panaudojęs fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, nes kaltinamasis panaudodamas fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiosios turtą. M. K. įvykdė baigtą nusikalstamą veiką, nes užvaldė svetimą, t.y. R. J. priklausantį turtą ir įgijo galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis ir juo disponuoti.

Nukentėjusiosios R. J. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu, kadangi ji teismo posėdžio metu nuo civilinio ieškinio atsisakė.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę M. K., teismas vertina visas baudžiamojoje byloje ištirtas aplinkybes bei atsižvelgia į LR BK 54 str., 56 str. nuostatas. M. K. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, praeityje yra teistas (t.2, b.l. 98-99). Teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, vadovaujantis LR BK 27 straipsnio 1 d. šiuo atveju yra nusikaltimų recidyvas. Kaltinamasis baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 115-118). M. K. įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę nuo 2002-09-03. Diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, (t. 2, b.l. 126). M. K. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas 3 kartus, paskutinį kartą nuo 2010-09-21 iki 2010-10-01. Diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos būklė. Priklausomybės nuo opioidų sindromas. Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, (t. 2, b.l. 127). M. K. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė, tačiau jo asmens sveikatos istorija yra Vilniaus miesto Lazdynų poliklinikos Psichikos sveikatos centre, (t. 2, b.l. 124-125). Įskaitose neįrašytas (t. 2, b.l. 55).

Pagal LR BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

M. K. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis M. K. LR BPK 140 str. tvarka sulaikytas nuo 2011 m. sausio 6 d. iki 2011 sausio 7 d. (t. 2, b.l. 42). 2011 m. sausio 7 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi M. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams. 2011 m. balandžio 6 d. M. K. panaikinta kardomoji priemonė suėmimas ir paskirtos kardomosios priemonės - įtariamojo įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, (t. 2, b.l. 85-86), o nuo 2011-05-04 paskirta kardomoji priemonė - dokumento paėmimas, (t. 2, b.l. 88).

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė apysunkį nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau teistas 3 kartus, vartoja narkotines medžiagas), kaltinamojo sveikatos būklę (nustatytas 30 % darbingumo lygis, diagnozė: nekrozuojanti vaskulopatija (M31.8). Dermatitis exfoliativa, necrolysis epidermalis toxica. Reaktyvinis poliartritas (M36.4). Neurozė (M48.9). Priklausomybė nuo psichotropinių medikamentų. Išreikštas skausminis kūno sindromas. Dispepsija (K30)), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Šių padarytą nusikalstamą veiką ir kaltinamąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad LR BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam M. K. paskiriant laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas, atsižvelgiant į šiuo metu esančią kaltinamojo sveikatos būklę (nustatytas 30 % darbingumo lygis, pagal kaltinamąjį gydančio gydytojo parodymus šiuo metu liga progresuoja), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, atidėtinas. Teismas vertina, jog kaltinamajam bausmės tikslai esant stipriai progresuojančiai ligai gali būti pasiekti be jo realaus atlikimo, paskiriant įpareigojimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 302 str., 303 str. 2 d.,

nusprendžia:

M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2011 m. sausio 6 d. iki 2011 m. balandžio 6 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, teismo paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant įpareigojimą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo M. K. palikti kardomąsias priemones - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą.

Nukentėjusiosios R. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. 2 apylinkės teismą apeliaciniu skundu.

Teisėja Virginija Liudvinavičienė