- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- I-3970-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00462-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- O. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. K. (toliau – ir O. K., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 60 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. vasario 27 d. (skundo išsiuntimo data) (b. l. 5).
Pareiškėjas O. K. skunde nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. vasario 27 d. bausmę atliko Alytaus pataisos namų 7-ame lokaliniame sektoriuje, buvo paskirtas į 13-o būrio 3-ią miegamąjį. Teigė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, todėl jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Sanitariniame mazge, prausykloje trūko sanitarinių įrenginių, todėl tekdavo stovėti eilėse. Teigė, jog prausyklos patalpose buvo įrengta rūkykla, kurios plotas buvo labai mažas. Nurodė, kad prausyklose nėra šilto vandens, o galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą į savaitę. Prausyklų būklė tragiška, skardų konstrukcijos pavojingai sutrūkusios, miegamuosiuose esančios lovos, čiužiniai bei patalynė seni, pageltę, jie nėra valomi ir dezinfekuojami. Nurodė, kad gyveno patalpose, įrengtose virš metalo apdirbimo cecho, kuriame 2017 m. kilo gaisras, gaisro metu į gyvenamąsias patalpas skverbėsi dūmai, nuteistųjų iš gyvenamųjų patalpų niekas neevakavo. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau- ir Konstitucija) 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, pažeminimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 10-16) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui esant Alytaus PN tekdavo nuo 3,13 kv. m. iki 3,19 kv. m ploto. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė patikrinimo aktą Nr. PA-309, kurio išvadoje pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. 2018 m. gruodžio 21 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo akto Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545) išvadoje visuomenės sveikatos centras pažeidimų taip pat nenustatė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ne rečiau, kaip vieną kartą į savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose rūkyti draudžiama ir juose nerūkoma, prie bendrabučio tipo kiekviename būryje, lauke, įrengtos rūkymo vietos. Nurodė, kad Alytaus PN priklausančiose patalpose ginčo laikotarpiu gaisrų nebuvo, duomenų, kad dėl neva kilusio gaisro būtų sutrikdyta pareiškėjo sveikata, atsakovės atstovas neturi. Atsakovės atstovas nurodė, kad prieš išduodant minkštą inventorių: čiužinius, pagalves, antklodes jis yra dezinfekuojamas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. vasario 27 d. (skundo išsiuntimo data) patirtą neturtinę žalą (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 22 d., vėliau nuo 2017 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. – į 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio, 1 miegamąjį kurio plotas 35,10 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,19 kv. m (35,10/11) ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 27 d. – į 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio, 3 miegamąjį kurio plotas 34,46 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,13 kv. m (34,46/11) ploto (b. l. 11, 18-20).
Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde teigė, jog sanitariniuose mazguose bei prausyklose trūko sanitarinių įrenginių.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN 7-o lokalinio sektoriaus 6, 8 ir 13 būrių sanitariniame mazge įrengta 9 praustuvės, 5 unitazai ir 1 pisuaras. Ginčo laikotarpiu 7 sektoriaus 6,8 ir 13 būriuose bausmę atliko 157 nuteistieji (b. l. 13).
Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 7 lokaliniame sektoriuje, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.
Pareiškėjas skundė tvirtino, kad Alytaus PN rūkymui skirta patalpa yra įrengta patalpose, kuriose įrengta ir prausykla, nuo sanitarinio mazgo rūkymui skirta patalpa atskirta tik mūrine siena.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Taigi, Alytaus pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Higienos normos HN 134:2015 7 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką.
Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir ten nerūkoma. Nurodė, jog 7 lokalinio sektoriaus kieme yra įrengta rūkykla, taip pat šio sektoriaus viduje įrengtas rūkomasis, atsakovės atstovo argumentus patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos (44-45) iš kurių matyti, kad Alytaus PN yra įrengtos atskiros rūkymui skirtos patalpos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo rūkymo patalpų įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad į prausyklas nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, šiltu dušu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą į savaitę.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą į savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta. Pažymėtina, jog teisės aktuose nenumatytas šilto vandens tiekimas bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų prausyklose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN esančių prausyklų būklė buvo tragiška, įrenginių konstrukcijos pavojingai sutrūkusios, surūdiję.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas.
Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo, kad Alytaus PN prausyklos yra blogos būklės ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad lovos buvo senos, čiužinys, patalynė susidėvėję, pageltę, nėra dezinfekuojami.
Higienos norma HN 134:2015 42 punkte nurodyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN prieš išduodant minkštą inventorių: čiužinius, pagalves, antklodes jis yra dezinfekuojamas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė.
Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis į įstaigos administraciją būtų kreipęsis dėl netinkamos lovos kokybės, čiužinio ar patalynės, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs minėtą inventorių pakeisti. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namų administracija, žinodama apie galimus nepatogumus, ėmėsi veiksmų sprendžiant nuteistųjų gyvenimo sąlygų klausimus. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad lovos buvo senos, čiužinys, patalynė susidėvėję, pageltę, nėra dezinfekuojami, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Alytaus PN 2017 metais kilus gaisrui jis nebuvo evakuotas.
Atsakovės atstovas, atsikirsdamas į minėtus pareiškėjo teiginius, nurodė, jog Alytaus PN priklausančiose patalpose ginčo laikotarpiu gaisrų nebuvo, duomenų, kad dėl neva kilusio gaisro būtų sutrikdyta pareiškėjo sveikata, atsakovės atstovas neturi (b. l. 13). Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą pareiškėjas nepateikė, taip pat nenurodė konkrečios datos, kada galimai buvo kilęs gaisras, neįvardino kokios pasekmės jam galimai kilo (buvo sutrikdyta sveikata ar pan.). Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardinti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl saugumo neužtikrinimo kalinimo įstaigoje, atmestini kaip neįrodyti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitariniuose mazguose ginčo laikotarpį trūko inventoriaus), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo O. K. (O. K.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. vasario 27 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.