- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-04
- Bylos Nr.
- e2-1223-1044/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23942-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gerda Sinkevičienė
- Advokatai
- Arnas Bareika, Lina Šikšniutė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo užsienio juridinio asmens AirHelp Limited ieškinį atsakovui užsienio juridiniam asmeniui Ryanair DAC dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė
Šalies argumentai
Ieškovas AirHelp Limited (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovo Ryanair DAC (toliau – atsakovas) 250 Eur kompensaciją pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą Nr. 261/2004 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004), 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas, vykdydamas oro pervežimo paslaugas, pažeidė Reglamento Nr. 261/2004 nuostatas keleivės M. Š. atžvilgiu, nes 2019 m. kovo 17 d. skrydis Nr. (duomenys neskelbtini), maršrutu Oslas – Vilnius, buvo atidėtas ir keleivė daugiau nei 3 valandas vėlavo pasiekti galutinę paskirties vietą. Sutrikdyto skrydžio atstumas, pagal kurį skaičiuojamas keleiviams priklausančios kompensacijos dydis, yra 1046 km, todėl atsakovas turi išmokėti 250 Eur kompensaciją. Keleivė savo reikalavimo teises reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido ieškovui. Ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija atlyginti kompensaciją, tačiau atsakovas vengia Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintos oro vežėjo pareigos sumokėti kompensaciją, esant skrydžio atšaukimui, atidėjimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Ryanair DAC atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, o nusprendus, kad ieškinys teismingas – taikyti Airijos teisės nuostatas, susijusias su reikalavimo teisės perleidimo reglamentavimu ir atmesti kaip nepagrįstą. Nurodoma, kad pagal CPK 780 straipsnį CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas). Pagal Reglamento 81 straipsnį, Reglamentas privalomas visas ir pagal sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, numato, kad ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinę, kad kiek tai yra susiję su tiesioginiu skrydžiu, tiek lėktuvo atvykimo, tiek išvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal vežimo sutartį. Reglamento 25 straipsnyje numatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas arba paliudijamas raštu. Atsakovo Bendrųjų vežimo sąlygų ir nuostatų (toliau – Sąlygos) 2.4.2 punkte numatyta, kad keleivis turi teisę kreiptis į savo vietinį teismą, tačiau Airijos teismams yra išimtinai teismingi ginčai, susiję su EB Reglamento Nr. 261/2004 taikymu, jei nesilaikoma Sąlygų 15.2.1-15.2.7 punktų reikalavimų, ir ginčai nesusiję su vartotojų skundais (verslas verslui). Ši Sąlygų nuostata laikytina susitarimu dėl išimtinės jurisdikcijos. Nei keleivė pati, nei jų vardu atstovai nesikreipė į atsakovą dėl kompensacijų, taigi nebuvo laikomasi Sąlygų 15.2.1 -15.2.7 punktų. Ieškovas nėra laikytinas keleivės atstovu, kadangi jis veikia kaip teisės įgijėjas ir turėtojas. Atsakovas neneigia, kad keleiviai, su kuriais buvo sudaryta vežimo sutartis, turėjo teisę kreiptis tiek į lėktuvo išvykimo, tiek į atvykimo vietos teismus, tiek į Airijos teismą, tačiau ieškovas nėra vežimo sutarties šalis, jai atsakovas vežimo paslaugų neteikė, jis yra reikalavimo teisių perėmėjas, todėl jam netaikytinas Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b punktas, numatantis jurisdikciją pagal prievolės įvykdymo vietą. Kauno apylinkės teismas 2019-10-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. eE2-10908-717/2019 paliko ieškinį nenagrinėtą, nurodęs, kad „perleidimo sutartimi pradiniai kreditoriai negalėjo perleisti daugiau teisių turėjo <...>. Šiuo atveju tai reiškia, kad pradiniai kreditoriai – keleiviai, įsigiję bilietus į atšauktą skrydį, galėjo perleisti naujajai kreditorei (ieškovei) tik teises ir pareigas, kylančias iš pradinės sutarties, be kita ko, ir ginčų sprendimą būtent Airijos teismuose“. Dėl to teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismui, o kadangi jis priimtas, todėl turi būti paliktas nenagrinėtas. Sąlygų 2.4 punkte numatyta, kad vežimo sutarčiai, vežimo nuostatoms ir sąlygoms, atsakovo taisyklėms taikoma Airijos teisė.
Šalies argumentai
Ieškovas dublike prašė ieškinį tenkinti. Nurodoma, kad Sąlygų 15.2.2 punktas, kuriame nustatyta, jog prieš kreipdamiesi į trečiąsias šalis dėl kompensacijos, keleiviai (vartotojai) prašymus turi pateikti tiesiogiai atsakovui ir palaukti atsakymo, yra akivaizdžiai nesąžininga ir pažeidžianti keleivių kaip vartotojų teises, nes užkerta kelią vartotojui ginti savo pažeistus interesus visomis teisėtomis priemonėmis, šiuo atveju – pasinaudojant profesionaliomis ieškovo teikiamomis paslaugomis. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad keleivė pažeidė atsakovo Sąlygas ir prarado teisę į kompensaciją pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Europos Komisija aiškinamosiose gairėse dėl Reglamento Nr. 261/2004 yra nurodžiusi, kad keleiviai turi teisę laisvai pasirinkti kokiu būdu ginti savo teises išieškant kompensacijas pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Keleiviai yra laisvi pretenzijas bei ieškinius reikšti patys arba pasirinkti būti atstovaujami kitų asmenų ar įmonių, teikiančių profesionalias kompensacijų išieškojimo paslaugas. Taigi egzistuoja neginčijama keleivės teisė perleisti reikalavimą į keleivei pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priklausančią kompensaciją. Reikalavimo perleidimo forma atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų keliamus reikalavimus ir teismų praktiką (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimai civilinėse bylose Nr. e2-9229-933/2018, e2-9265/2018, e2-9226-905/2018, e2-34296/2018). Atsakovas nesąžiningai dėsto argumentus dėl išimtinės jurisdikcijos, nes jie buvo pripažinti negaliojančiais tiek Lietuvos teismo, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT). Dėl to atsakovo Sąlygų 2.4.2 p., numatantis išimtinę Airijos teismų jurisdikciją yra nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, ir ji negali būti taikoma. Tai, kad atitinkamos išimtinės jurisdikcijos sąlygos sutartyse su vartotojais yra nesąžiningos ir neprivalomos, yra ne kartą patvirtinta tiek Lietuvos teismo, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT). Byloje pateikti keleivio įlaipinimo bilietai patvirtina skrydžio maršrutą – Oslas – Vilnius, todėl pagal Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punktą ieškovas turėjo teisę pateikti ieškinį lėktuvo atvykimo vietos teismui. Vežimo sutartis ir kompensacija pagal Reglamentą Nr. 261/2004 negali būti sutapatinta, nes vežimo sutartis niekaip neturi įtakos kompensacijos pagal Reglamentą Nr/ 261/2004 atsiradimą ir išmokėjimą. Atitinkama kompensacija pagal Reglamentą Nr. 261/2004 keleiviams priklauso neatsižvelgiant į tai, ar vežėjas yra įsisteigęs Europos Sąjungoje, ar ne ir taip pat nepriklauso nuo vežimo sutarčiai taikytinos teisės. Dėl to vežimo sutarčiai taikytinos teisės, jurisdikcijos ir kompensacijos mokėjimo pagrindai negali būti sutapatinami dėl imperatyvaus taikytino teisės akto - Reglamento Nr. 261/2004.
Atsakovas triplike prašo ieškinį palikti nenagrinėtą, nes jis neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui; o nusprendus priešingai – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad Sąlygos turi būti aiškinamos kompleksiškai ir jos neužkerta kelio keleiviui ginti pažeistus interesus tiek pačiam, tiek pasitelkiant ir atstovus. Sąlygų 15.2.2 straipsnis nedraudžia keleiviui kreiptis į teisinius ar trečiųjų šalių patarėjus. Keleivių galimybė naudotis patarėjų ar atstovų pagalba nėra ribojama ir tai yra konkrečiai nurodyta 15.2.7 punkte, o 15.2.6. punkte numatyta, kad tretieji asmenys privalo pateikti atstovavimą patvirtinančius dokumentus. Tai yra visiškai pagrįstos ir teisingos nuostatos, kadangi atsakovas turi įsitikinti tinkamu keleivio atstovavimu. Ieškovo argumentai, jog Sąlygų nuostatos apsunkina keleivių interesų gynimą yra visiškai nepagrįsti. Išankstinis kreipimasis į vežėją negali būti laikomas apsunkinančiu keleivio teises, kadangi tai yra nusistovėjusi ir ne tik atsakovo, bet ir kitų oro linijų taikoma tvarka. Atsakovo teigimu, tokios Sąlygų tikslas apsaugoti keleivių interesus gaunant visą kompensaciją be tarpininkavimo mokesčių ar uždelsimo. Teigia kad Bendrųjų taisyklių 15.2.2. punkto nuostata yra sąžininga ir nepažeidžia keleivių kaip vartotojų teisių, ką yra pripažinęs ir Londono Aukštojo Teismo Apeliacinis skyrius 2019-02-12 sprendime byloje, kurioje buvo prašoma panaikinti 15.2.2. punkto nuostatą. Sąlygų 15.4. punkte numatyta, kad teisė į kompensaciją ar pinigų grąžinimą galioja fiziniams asmenims, įtrauktiems į skrydžio registracijos registrą kaip papildomiems keleiviams ir / arba kartu keliaujančių grupių nariams, nepilnamečiams asmenims arba teisiškai nekompetentingiems asmenims ir šių asmenų globėjams. Visais kitais atvejais teisės į kompensaciją ar pinigų grąžinimą perleidimas tretiesiems asmenims negalimas. Teisės perleidimo draudimas netaikomas tuo atveju, jei teisės perleidimas yra pagrįstas įstatymais. Atsakovas teigia, kad pagal Sąlygų 15.4 punktą draudžiamas reikalavimo teisės perleidimas vadovaujantis CK 6.101 straipsnio nuostata, numatančia, jog „reikalavimo teisė gali būti perleista tokiu atveju, jeigu tai neprieštarauja sutarčiai“. Taigi šalys susitarė, kad reikalavimo teisės dėl kompensacijos perleidimas yra draudžiamas ir tai yra leidžiamas susitarimas pagal CK. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, sudaryta pažeidžiant keleivės sudarytą su atsakovu vežimo sutartį ir Sąlygas, negali būti pagrindas ieškovui gauti keleivei priklausančią kompensaciją, todėl ieškinys turi būti atmestas.
Sąlygos nesuvaržo keleivių teisių būti atstovaujamais kitų asmenų ar įmonių, tačiau šiuo atveju ieškovas yra ne keleivio atstovas, o reikalavimo teisių perėmėjas. Reikalavimo teisės perleidimo dokumento turinys liudija, jog tarp šalių yra susitarta ne dėl atstovavimo santykių, o yra sudarytas reikalavimo perleidimo sandoris. Reikalavimo teisės perleidimo sutartyje nėra įgaliojimo ieškovui veikti keleivio vardu, įpareigojimo keleivio vardu pateikti pretenzijas ar ieškinius atsakovui. Taigi ieškovas nėra advokatas ar kitas asmuo turintis teisę būti keleivio – fizinio asmens atstovu pagal pavedimą teisme, dėl ko akivaizdu, kad jis veikia savo vardu, o ne atstovauja keleiviui. Pažymi, kad ieškovo atstovo cituojamoje teismų praktikoje buvo nagrinėjamos kitokio pobūdžio nuostatos dėl išimtinės jurisdikcijos, nei nuostata aptarta atsakovo Sąlygų 2.4.2 punkte. Atsakovo Sąlygų 2.4.2 punkte numatyta jurisdikcija yra sąlyginė ir neužkerta kelio keleiviui kreiptis dėl kompensacijų pagal Reglamentą Nr. 261/2004 į išvykimo ar atvykimo vietos teismus. Airijos teismams byla yra teisminga tik tuo atveju, jeigu keleivis nesilaikė Sąlygų 15.2.1-15.2.7 nuostatų, kaip yra nagrinėjamu atveju. Tokia sąlyga teismų praktikoje yra laikoma sąžininga (pvz., Švedijos Karalystės apeliacinio teismo 2019-06-14 sprendimas byloje Nr. Ö2703-19, kurį patvirtino Švedijos Aukščiausiasis Teismas) Sąlygų 2.4.1 punkte įtvirtinta, kad, jei kitaip nenumatyta Konvencijoje (1999 m. Monrealio konvencijoje) arba galiojančiuose teisės aktuose, vežimo sutarčiai, vežimo nuostatoms ir sąlygoms bei atsakovo taisyklėms taikoma Airijos teisė ir pagal ją šios taisyklės aiškinamos. Nurodoma, kad reikalavimo perleidimas yra laikytinas neteisėtu ne tik pagal Lietuvos teisę, tačiau ir pagal Airijos precedento teisę bet koks reikalavimo perleidimas laikomas administraciniu pažeidimu ir nusikaltimu. Pagal Airijos precedentų teisę trečiosios šalies, neturinčios intereso bylos baigtimi, pagalbos suteikimas šaliai, dalyvaujančiai byloje (maintenance), ar svetimos bylos vedimas laimėjimo atveju už tai gaunant dalį ginčo dalyko ar ginčo sumos (champerty) laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir yra negaliojantis, nes bylinėjimasis nėra prekė, kuria turi būti prekiaujama ar kuri turi būti diskontuojama.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje ieškovo atstovas palaikė pareikštus reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti visiškai.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašymus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad 2019 m. kovo 17 d. skrydis Oslas – Vilnius Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo skrido keleivė M. Š., buvo atidėtas ir keleivė galutinę paskirties vietą pasiekė daugiau nei 3 valandas pavėlavusi. Numatytas sutrikdyto skrydžio atstumas – apie 1046 km. M. Š. reikalavimo teisę dėl jai priklausančios kompensacijos už atidėtą skrydį 2019 m. kovo 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau ir reikalavimo perleidimo sutartis) perleido ieškovui. Ieškovas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, reiškia reikalavimą atsakovui dėl 250 Eur kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimu, teigia, kad byla teisminga Airijos teismui, nes keleivė ir atsakovas Bendrosiose vežimo sąlygose ir nuostatose (toliau – Sąlygos) buvo susitarę dėl išimtinės Airijos teismų jurisdikcijos tuo atveju, kai nesilaikoma Sąlygų reikalavimo kreiptis visų pirma tiesiogiai su pretenzija į atsakovą dėl kompensacijos (Sąlygų 15.2 punktas); ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, nes keleivės reikalavimo teisė buvo perleista pažeidžiant Sąlygų 15.4 punkte įtvirtintą draudimą perleisti reikalavimo teisę dėl kompensacijos tretiesiems asmenims.
Dėl jurisdikcijos
Ieškinys pareikštas vadovaujantis Reglamentu Nr. 261/2004, kuris nereglamentuoja teismingumo klausimų. Dėl to teismingumas nustatomas pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamento Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas.
Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje narėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje narėje. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles (Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 – 7 skirsniai).
Pagal specialiąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukoje, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės įvykdymo vietos teismuose, o paslaugų teikimo atveju prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (žr. pvz. 2009 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. C-204/08). Be to, ieškovui lieka Reglamento nustatyta galimybė kreiptis į atsakovo nuolatinės buvimo vietos teismą. Taigi vežimo oru atveju prievolės vykdymo vieta laikoma tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta, dėl kurių sudaryta oro vežimo sutartis. Kadangi ši vieta pakankamai susijusi su ginčo esminiais elementais ir dėl to užtikrina glaudų ryšį, kurio siekiama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte išdėstytomis specialios jurisdikcijos taisyklėmis, tarp oro vežimo sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, ji atitinka glaudaus ryšio principą (žr. pvz. 2018 m. kovo 7 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-274/16, Nr. C-447/16, Nr. C-448/16). Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-821-803/2019; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-826-567/2019). Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-757-852/2019, ir Kauno apygardos teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-80-264/2019, konstatavo, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog Lietuva turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo tuo pagrindu, kad prievolės vykdymo vieta (lėktuvo atvykimo vieta) yra Lietuva pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, nėra būtinybės toliau analizuoti apelianto argumentų dėl kitokio ginčo teismingumo, remiantis kitomis teismingumo taisyklėmis (dėl ginčo, kilusio iš vartojimo santykių ir ginčo teismingumo pagal juridinio asmens filialo buveinės vietą). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtose apeliacinės instancijos nutartyse buvo sprendžiama dėl bylos dėl kompensacijos pagal Reglamentu Nr. 261/2004 priteisimo teismingumo pagal juridinio asmens, įgijusio reikalavimo teisę iš keleivių, ieškinį. Taigi ieškovas turi teisę savo pasirinkimu kreiptis dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo į atsakovo buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos, lėktuvo išvykimo arba atvykimo vietos valstybės narės teismą. Dėl to nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad ieškovas, kaip juridinis asmuo, turi kreiptis į Airijos teismą pagal Sąlygų 2.4.2 punktą.
Nagrinėjamu atveju lėktuvo išvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės vykdymo vieta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos teismams ir atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes skrydis buvo vykdomas iš Vilniaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas neginčija, jog pagal Sąlygų nuostatas keleiviai, skridę maršrutu Vilnius-Dublinas turi teisę pareikšti ieškinį ir Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau atsakovas, ginčydamas Lietuvos teismų jurisdikciją, iš esmės remiasi su keleive sudarytos vežimo sutarties dalimi esančių Sąlygų 15.2 punktų nuostatomis, pagal kurias prieš kreipdamiesi į trečiąsias šalis dėl kompensacijos keleiviai turi pateikti tiesiogiai atsakovui prašymą ir palaukti atsakymo nustatytą terminą (Sąlygų 15.2.2 punktas). Sąlygų 15.2.3 punkte įtvirtinta, kad atsakovas nepriims prašymų iš trečiųjų šalių, jei kompensacijos reikalaujantis keleivis nepateikė tiesiogiai prašymo atsakovui ir nelaukė, kiek tai nustatyta 15.2.2 punkte reikalavimų; Sąlygų 15.2.6 punkte įtvirtinta, kad visais atvejais, išskyrus numatytus 15.2.4 ir 15.2.5 punktuose atsakovas nepriims prašymų iš trečiųjų šalių, nebent būtų pridėti dokumentai, aiškiai rodantys, kad keleivis įgaliojo trečiąją šalį veikti jo vardu; Sąlygų 15.2.7 punkte įtvirtinta, kad keleiviams nedraudžiama prieš tiesiogiai pateikiant prašymą atsakovui, pasitarti su teisininkais ar kita trečiąją šalimi; Sąlygų 15.2.7 punkte įtvirtinta, kad laikantis atsakovo taisyklių, mokėjimai arba jų grąžinimas bus atliekami į mokėjimo kortelę, kuria buvo atliktas užsakymas arba į užsakymo metu nurodytą keleivio banko sąskaitą; atsakovas gali paprašyti įrodyti, kad banko sąskaitos savininkas yra pats keleivis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad į atsakovą su 2019 m. gegužės 22 d. pretenzija dėl kompensacijos už 2018 m. gruodžio 27 d. skrydžio Vilnius-Dublinas vėlavimą kreipėsi ieškovas, nurodydamas reikalavimo faktinį pagrindą (keleivės asmens, maršruto duomenis), prie pretenzijos pridėjo reikalavimo perleidimo sutartį. Iš keleivės ir ieškovo susitarimo perleisti reikalavimo teisę ieškovui turinio matyti, kad šiuo susitarimu keleivė taip pat įgaliojo ieškovą veikti jos vardu ,,jeigu teisių perleidimas pagal šį reikalavimo perleidimą yra pripažintas negaliojančiu dėl bet kokios priežasties, tuomet šis reikalavimo perleidimas laikomas kliento įgaliojimų suteikimu AirHelp, pagal kurį AirHelp suteikiamos išimtinės teisės, pakeičiančias teises: teisėtai atstovauti klientą prieš trečiąsias šalis, susijusias su reikalavimu; kliento vardu gauti bet kokią reikalaujamą informaciją, taip pat inicijuoti prašymus dėl informacijos, susijusios su bet kokiomis civilinėmis ar administracinėmis teisės procedūromis ir pateikti skundus atitinkamuose teismuose arba administracinėse institucijose, kurios atsakingos už keleivių keliaujančių oru teisių priežiūrą; kliento vardu rinkti ir gauti mokėjimus, susijusius su reikalavimu“. Atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad nėra ginčo dėl kompensacijos pirmiau nurodytai keleivei pagrįstumo, todėl gavęs šią ieškovo pretenziją jis pats kreipėsi tiesiogiai į keleivę dėl kompensacijos išmokėjimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad nebuvo laikytasi susitarimo kreiptis visų pirma tiesiogiai į atsakovą dėl kompensacijos priteisimo, kurio tikslas išspręsti susidariusią situaciją taikiu būdu (kaip teigia ir pats atsakovas), prieš pareiškiant ieškinį teismui. Teismas šiame kontekste akcentuoja, kad susitarimo tarp oro vežėjo ir keleivių sąlygos turi būti aiškinamos ne tik kompleksiškai viena su kita, bet visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 paskirtį ir tikslus – užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, visokeriopai atsižvelgiant į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai, t. y. taip, kad nebūtų sudaryti apribojimai, kuriuos draudžia nurodytos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos. Bylos duomenimis, atsakovas gavęs pretenziją ją priėmė ir pripažindamas prievolę sumokėti kompensaciją, suėjus sutartyje nurodytam terminui jos nesumokėjo nei keleivei, kaip tai įtvirtinta Sąlygų 15.2.8 punkte, nei į ieškovo sąskaitą. Teismo vertinimu, toks atsakovo elgesys prieštarauja Reglamento Nr. 261/2004 paskirčiai ir tikslams užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, visokeriopai atsižvelgiant į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai. Tuo labiau, kad Reglamente Nr. 261/2004 yra įtvirtintos minimalios keleivių teisės, įskaitant teisę į kompensaciją.
Be kita ko, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad keleivio vežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju. Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Vertindamas vežimo sutarties sąlygą dėl teismingumo, kasacinis teismas išaiškino, kad vartojimo sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos. Tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Analogiškai vartojimo sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos suteikimo pardavėjo valstybės teismams vertino ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas C-240/98–C-244/98; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas C-243/08). Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, kasacinis teismas sprendė, kad, esant aptartai nesąžininga pripažintai vežimo sutarties sąlygai, bylos teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis atitinkamų teisės aktų, o ne sutarties nuostatomis. Kasacinio teismo išvados nepaneigia atsakovo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nėra keleivis, o jo teisių perėmėjas pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškinio reikalavimas yra išimtinai teismingas Airijos teismui ir nėra teismingas Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 185 straipsnis).
Dėl draudimo perleisti reikalavimo teisę
Atsakovas, prašydamas atmesti ieškinį, ginčija ieškovo reikalavimo teisę į atsakovą, remdamasis atsakovo ir keleivės pasirašytų Sąlygų 15.4 punktu, kuriame įtvirtinta, kad teisės į kompensaciją ar pinigų grąžinimą perleidimas tretiesiems asmenims negalimas; šis draudimas netaikomas tuo atveju, jei teisės perleidimas yra pagrįstas įstatymu. Atsakovo tvirtinimu, tai reiškia, kad šalys sutartyje susitarė dėl reikalavimo perleidimo draudimo ir tai yra leidžiama pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį. Dėl to reikalavimo teisės perleidimo sutartis, sudaryta pažeidžiant keleivės ir atsakovo sudarytą vežimo sutartį, pagal Sąlygas negali būti pagrindas ieškovui gauti keleivei priklausančią kompensaciją; anot atsakovo, reikalavimo teisės perleidimo sutartis pažeidžia keleivės kaip vartotojos interesus, yra nesąžininga, todėl negali suteikti teisės ieškovui gauti keleivei priklausančios kompensacijos; kad pagal Airijos precedentų teisę trečiosios šalies, neturinčios intereso bylos baigtimi, pagalbos suteikimas šaliai, dalyvaujančiai byloje (maintenance), ar svetimos bylos vedimas laimėjimo atveju už tai gaunant dalį ginčo dalyko ar ginčo sumos (champerty) yra neteisėtas, nes bylinėjimasis nėra prekė, kuria turi būti prekiaujama. Įvertinus atsakovo pateiktus užsienio teismų sprendimus, Airijos teisės profesionalų nuomonę, spręstina, jog iš ieškovo ir keleivės sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, kad iš esmės tai yra bylinėjimosi finansavimo sutartis, kad ja buvo perleista / parduota ieškovui keleivės teisė bylinėtis su atsakovu, kad ieškovas neturi intereso bylos baigtimi, kad ji pažeidžia keleivės kaip vartotojos interesus. Kaip nurodyta, atsakovas reikalavimo teisės perleidimo sutarčių teisėtumą ginčija keleivių kaip vartotojų interesų apsauga „gauti keleiviams priklausančias kompensacijas“.
Teismo vertinimu, atsakovo argumentai neduoda pagrindo abejoti ieškovo turima reikalavimo teise atsakovui pagal Reikalavimo perleidimo sutartį ir yra atmestini, kaip neatitinkantys Reglamento Nr. 261/2004 tikslo užtikrinti aukštą ir visiems vartotojams vienodą teisių apsaugą skrydžių atidėjimo (atšaukimo) atvejais. Reglamento 1 straipsnyje apibrėžti Reglamento tikslai ir nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014). Minėta, kad Reglamento Nr. 261/2004 preambulės nuostatomis pabrėžiama, kad siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir visokeriopai atsižvelgti į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai. Šiame kontekste reikšmingas ir jau minėtas vežimo sutarčių pripažinimas vartojimo sutartimis ir jų sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į tai, kad tokios sutartys įprastai sudaromos prisijungimo būdu, keleiviui sutinkant su standartinės formos sutarties sąlygomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, pripažintina, kad sutarties sąlygos, kurios panaikina ar suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais, turi būti pripažįstamos bloginančiomis Reglamente įtvirtintą vartotojų apsaugos standartą. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytos Sąlygos apsunkina vartotojo (keleivio) galimybę ginti savo pažeistus interesus visomis teisėtomis priemonėmis, nes riboja jo teisę kreiptis pagalbos į profesionaliomis teikiamomis paslaugomis išreikalaujant kompensacijas pagal Reglamentą užsiimančius asmenis. Teismo vertinimu, toks ribojimas yra vartotojų padėties apsunkinimas, turint galvoje jų teisę pasirinkti pirkti kompensacijos išreikalavimo paslaugas, nes šiame procese vartotojas gali susidurti su kalbos barjeru ar specifinių žinių, laiko trūkumu, tam tikromis individualiomis konkretaus asmens savybėmis (pvz., amžiaus kriterijus, lėšų trūkumas kreiptis profesionalios teisinės pagalbos dėl teisės gynimo ir atstovavimo byloje su tarptautiniu elementu, kurioje kompensacijos dydis nėra ženklus – priešingai, atsakovo pateiktame Londono Aukštojo Teisingumo teismo 2019-02-12 sprendime nurodoma, kad tokios pretenzijos yra „menkos“. Pagal teisinį reglamentavimą keleiviai yra laisvi pretenzijas bei ieškinius reikšti patys arba pasirinkti būti atstovaujami kitų asmenų ar įmonių, teikiančių profesionalias kompensacijų išieškojimo paslaugas, o ginčo atveju nurodytos Sąlygų nuostatos pažeidžia Reglamento Nr. 261/2004 tikslus ir imperatyvias nuostatas, draudžiančias apriboti ar apsunkinti keleivių teises į kompensaciją pagal Reglamentą (Reglamento Nr. 261/2004 15 straipsnio 1 dalis). Laikytina, kad netiesioginis įpareigojimas keleiviui tiesiogiai pačiam reikšti reikalavimus atsakovui dėl kompensacijos priteisimo teismuose, atsisakymas tenkinti reikalavimą priešingu atveju, ir draudimas perleisti reikalavimo teisę po to, kai atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl kompensacijos išmokėjimo, yra tokio pobūdžio apribojimas, kurį draudžia nurodytos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos. Aplinkybę, kad toks susitarimas yra ribojamojo pobūdžio, akivaizdžiai patvirtina ir pirmiau išdėstyta atsakovo pozicija, kad keleivė turi galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad kompensacija būtų išmokėta. Dar daugiau, atsakovas laikėsi pozicijos, kad byla turėtų būti nagrinėjama Airijos teisme, nes keleivė nepateikė tiesioginės pretenzijos atsakovui, kad keleivė nebendradarbiauja ir nepateikė sąskaitos, nors, minėta, pagal Sąlygas, atsakovas turi tokius keleivio duomenis. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo nurodytame Sąlygų 15.2.6 punkte įtvirtinta, jog atsakovas nepriims prašymų iš trečiųjų šalių, nebent būtų pridėti atitinkami dokumentai, aiškiai rodantys, kad keleivis įgaliojo trečiąją šalį veikti jo vardu. Jau minėta, kad iš susitarimo perleisti reikalavimo teises ieškovui turinio matyti, kad šiuo susitarimu keleivė įgaliojo ieškovą veikti jos vardu: ,,jeigu teisių perleidimas pagal šį reikalavimo perleidimą yra pripažintas negaliojančiu dėl bet kokios priežasties, tuomet šis reikalavimo perleidimas laikomas kliento įgaliojimų suteikimu AirHelp, pagal kurį AirHelp suteikiamos išimtinės teisės, pakeičiančias teises: teisėtai atstovauti klientą prieš trečiąsias šalis, susijusias su reikalavimu; kliento vardu gauti bet kokią reikalaujamą informaciją, taip pat inicijuoti prašymus dėl informacijos, susijusios su bet kokiomis civilinėmis ar administracinėmis teisės procedūromis ir pateikti skundus atitinkamuose teismuose arba administracinėse institucijose, kurios atsakingos už keleivių keliaujančių oru teisių priežiūrą; kliento vardu rinkti ir gauti mokėjimus, susijusius su reikalavimu“ ir kt. Atsakovas nepaaiškino ir nenurodė, kodėl tokios susitarimo sąlygos nėra rodančios, kad keleivis įgaliojo trečiąją šalį veikti jo vardu, pagal Sąlygas nėra reikalaujama, kad įgaliota trečiąja šalimi gali būti atstovavimo teisę teisme pagal nacionalinę teisę turintys atstovai (CPK 178, 185 straipsniai).
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovo teiginiai dėl Sąlygose įtvirtintų apribojimų keleiviui perleisti reikalavimo teisę į kompensaciją ir netiesioginis įpareigojimas keleiviui pačiam reikšti ieškinį atsakovui teisme, draudžiant reikalavimo teisių perleidimą, pablogina vartotojo teises, lyginant su nustatytomis Reglamente Nr. 261/2004, apsunkina ir apriboja teisių įgyvendinimą, todėl tokios Sąlygos negali būti priežastis spręsti dėl ieškovo reikalavimo teisės negaliojimo. Tuo labiau, kad, minėta, reglamentavimu priešingai yra siekiama kuo efektyviau užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir minimalias keleivių teises.
Dėl kompensacijos priteisimo
Keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo reglamentuojama Reglamento Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, 6, 7 ir 12 straipsnių.
Pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą, atšaukus skrydį, atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, išskyrus i-iii punktuose nurodytus atvejus. Pagal Reglamentą Nr. 261/2004 atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams teisės į kompensaciją taikymo tikslais, kai dėl atidėto skrydžio praranda 3 val. ar daugiau laiko, t. y. kai jie pasiekia galutinę paskirties vietą 3 ar daugiau valandų vėliau. Oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių (politinis nestabilumas, meteorologinės sąlygos, pavojus saugumui, netikėtai atsiradę skrydžių saugos trūkumai ir streikai ir kt.), kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).
Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčijo turimos prievolės šiuo konkrečiu atveju sumokėti 250 Eur kompensaciją pagal Reglamento 7 straipsnio a punktą, tačiau duomenys, kad kompensacija būtų sumokėta teismui nepateikti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, ieškovui, įgijusiam reikalavimo teisę iš nurodytos keleivės, priteistina 250 Eur dydžio kompensacija (CPK 185 straipsnis).
Ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 250 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys patenkintas, ieškovui iš atsakovo priteistina 15 Eur žyminio mokesčio ir 484 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso 499 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui AirHelp Limited (j. a. k. 1926223) iš atsakovo Ryanair DAC (j. a. k. 104547) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) kompensacijos, 5 (penkių) proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 250 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 499 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.