Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Broniaus Januškos, dalyvaujant pareiškėjai A. Š., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos atstovei Simonai Bočkutei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovėms Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos) ir atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 50-52) nurodė, kad pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. 1 d. nustatyta tvarka, Tarnyba skiria moka ir paskaičiuoja pensijas griežtai laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pensijos dydžius bei mokėjimą ir neturi įgaliojimų savarankiškai nustatyti pensijų dydžius. Atsakovės veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Nekonstatavus Tarnybos veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda, todėl pareiškėjos reikalavimai dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir neturtinės žalos atlyginimo atmestini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d. numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje nedalyvavo trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovas, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 109). Byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.

Šios bylos ginčo dalykas iš esmės yra atsisakymo pareiškėjai išmokėti valstybinės senatvės pensijos nepriemoką pagrįstumas.

Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo fondo Užsienio išmokų tarnyba 2009-03-12 pranešimu Nr. SKU-03-2921 informavo pareiškėją, kad nuo 2009-01-01 jai paskirta 868,72 Lt pensija (b. l. 54), 2010-04-30 pranešimu Nr. SKU-10-5843 Tarnyba informavo pareiškėją, kad nuo 210-01-01, remiantis Laikinuoju įstatymu, jai paskirtos pensijos dydis yra mažinamas iki 397,47 Lt (b. l. 55). Pareiškėja dėl šio sprendimo Tarnybai ir LR VSDFV pateikė 2010-06-15 skundą, kuriuo prašė pagrįsti jos pensijos sumažinimą. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2010-06-23 sprendimu Nr. SEU-8203 ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010-07-12 sprendimu Nr. (6.5)1-4117 atsakydamos į pareiškėjos 2010-06-23 skundą, nurodė, kad jai teisingai paskirta, perskaičiuota ir sumažinta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. 1 d. (b. l. 82-84).

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr.59-1153; Žin., 2005, Nr.71-2555, toliau - Įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr.91-1781; Žin., 2005, Nr.83-3066, toliau - Nuostatai). 2009-12-09 buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (Žin., 2009, Nr. 152-6820; Žin., 2010, Nr. 132-6717, toliau - Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo nuo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 5 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>. Laikinojo įstatymo (2009-12-09 redakcija) 8 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. šio įstatymo 8 str. (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kaip perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai remiantis šio įstatymo 8 str. 1 d., taip pat buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija, atsižvelgiant į jos gautas draudžiamąsias pajamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas) ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti. Šis teisinis reguliavimas nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, Be to Laikinojo įstatymo 16 str. 4 d. įstatymų leidėjas pasiūlęs Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą ir taip įsipareigojęs įstatyme nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo esminius elementus, numatė dėl senatvės pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimą, todėl Konstitucinis teismas konstatavo, kad, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Konstitucinis teismas 2012-02-06 nutarime ištyrė ir nustatė, kad Laikinojo įstatymo (2009-12-09 ir 2010-10-26 redakcijos) 8 str. 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas nutarime išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1, 2 d. (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 str. 1 d., kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Šis Konstitucinio Teismo 2012-09-06 nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010-01-01 taikant Laikinojo įstatymo 6 str. bei 8 str. 1 d. Teismas pasisako, kad nors tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, tačiau tai nepaneigia jos teisės į neišmokėtos dalies pensijos priteisimą. Teismas, remdamasis anksčiau cituotomis LR Konstitucinio teismo išvadomis, sprendžia, kad pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. buvo ribojama neteisėtai, todėl ši jos pažeista teisė turi būti ginama. Iš byloje pateiktos VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjai šiuo pagrindu apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-01 sudaro 11964 Lt (b. l. 106-107), ši neišmokėtos pensijos dalis priteisiama pareiškėjai (LR ABTĮ 88 str. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 str. 1 d. VSDFV finansų pagrindą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 str. 1 d. VSDFV biudžeto pajamų pagrindą sudaro draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių asmenų, asmenų, apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu, valstybės biudžeto už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis įmokos, asignavimai iš valstybės biudžeto ir (ar) kitų valstybės piniginių išteklių, taip pat lėšos už Europos Sąjungos institucijų pensijų sistemoje asmens įgytas pensines teises, pervedamos į Fondo biudžetą pagal Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymą.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 str. 1 d. nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą valstybinės senatvės draudimo pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Užsienio išmokų tarnyba.

Teismas vertindamas pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2010-06-23 sprendimą Nr. SEU-8203 ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010-07-12 sprendimą Nr. (6.5)1-4117, pasisako, kad šios institucijos apskaičiuodamos pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, tiek VSDFV Vilniaus skyriaus Užsienio išmokų trnyba, tiek Fondo valdyba priimdamos ginčijamus sprendimus vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 107 str. 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o Tarnybos ir Fondo valdybos sprendimai buvo priimti atitinkamai 2010-06-23 ir 2010-07-12, kai Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas dar nebuvo priimtas, todėl ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo tuomet dar nebuvo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl yra teisėti ir naikinti jų, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str., nėra teisinio pagrindo (LR ABTĮ 88 str. 1 d.).

Pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 1000 Lt dydžio neturtinės žalos, patirtą neturtinę žalą grindžia tuo, kad Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinus senatvės pensiją ji jautėsi pažeminta, buvo pažeista jos garbė ir orumas, patyrė dvasinius nepatogumus, pablogėjo sveikatos būklė, sumažėjo bendravimo galimybės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos Aukščiausiais teismas ne kartą yra pasisakęs, jog „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėja nepateikė savo patirtą žalą pagrindžiančių įrodymų, be to, teismo vertinimu, jos patirti išgyvenimai yra asmeninio pobūdžio ir nepatvirtina priežastinio ryšio tarp valstybės valdžios institucijų priimtų sprendimų bei jos nurodytos patirtos žalos. Teismas remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta visų būtinų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų (priežastinio ryšio), pareiškėjos negautos pajamos, apribojant jai paskirtos pensijos dydį, yra kompensuotos šiuo teismo sprendimu, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl 1000 Lt neturtinės žalos priteisimo netenkinamas (LR ABTĮ 88 str. 1 d.).

Pareiškėja pateikdama skundą, 2010-08-16 mokėjimo nurodymu Nr. 01, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 57). LT ABTĮ 40 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. Atsižvelgiant į nurodytą, pareiškėjai grąžinamas 100 Lt žyminis mokestis (LR ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjos A. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 11964 (vienuolika tūkstančių devynis šimtus šešiasdešimt keturis litus) A. Š..

Kitoje dalyje pareiškėjos A. Š. skundo netenkinti.

Sugrąžinti pareiškėjai A. Š. 100 Lt (šimtas litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2010-08-16 mokėjimo nurodymu Nr. 01.

Sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio sugrąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.