- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-407/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-691-510/2011 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovui UAB „Būstuva“ iškelta restruktūrizavimo byla, administratoriumi paskirtas UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o 2010 m. kovo 15 d. nutartimi – restruktūrizavimo planas (bylos Nr.B2-249-485/2012).
Šalies argumentai
Ieškovas RUAB „Būstuva“ 2009-12-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 176 002,92 Lt skolą už atliktus projektavimo ir statybos darbus ir 15,21 procentų dydžio procesines palūkanas. Vėliau reikalaujamos priteisti skolos dydis buvo tikslinamas ir galutinis reikalavimas sudarė 157 388,09 Lt.
Nurodė, kad 2006-11-29 laimėjo atsakovo organizuotą viešojo pirkimo konkursą dėl daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), techninio projekto parengimo ir statybos darbų, 2006-12-07 tarp jų buvo sudaryta rangos sutartis Nr. 1330, o 2009-03-10 aktu Nr. STN-21-090310-021 objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Teigė, jog buvo susitarta, kad objektas nebus dujofikuojamas, tačiau projektavimo eigoje AB „Miestprojektas“ 2007-10-03 raštu Nr. 10-547 informavo, kad elektrinės viryklės negalės būti įrengtos dėl nepakankamo elektros įvado galingumo. Dėl šios priežasties atsakovas jam perdavė AB „Lietuvos dujos“ pateiktas 2008-09-12 projektavimo sąlygas šiam objektui dujofikuoti, o jų pagrindu ieškovo užsakymu AB „Miestprojektas“ (dabar UAB „Cowi Lietuva“) už 17 346 Lt parengė dujų skirstomojo tinklo įrengimo objekte projektą, už kurį ieškovas yra skolingas 7 346 Lt, todėl šios lėšos yra jo papildomos išlaidos, patirtos dėl atsakovo kaltės. Vykdydamas ieškovo, atsakovo bei AB „Lietuvos dujos“ 2008-05-21 pasirašytos trišalės sutarties Nr. PR2008-80 dėl naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos 5.1 punktą, ieškovas 2008-07-14 sumokėjo AB „Lietuvos dujos“ 33 247,68 Lt prijungimo įmoką ir ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidas; vykdydamas 2008-09-17 sutarties Nr. 2008-2R-08/09/17 dėl dujų skirstomo tinklo išvedžiojimo 2.1 punktą, subrangovui UAB „Labas“ sumokėjo 70 000 Lt; 2008-12-31 už 22 500 Lt nupirko dujines virykles. Nurodė, jog visų statybos darbų, susijusių su objekto dujofikavimu, vertė yra 125 747,68 Lt, o su tuo susiję atsiskaitymai buvo vykdomi iš AB SEB banko paskolos, todėl iki ieškinio teismui pareiškimo dienos susidarė 14 294,41 Lt palūkanos. Teigė, jog atsakovas be pagrindo atsisakė padengti šiuos papildomų projektavimo ir statybos rangos darbų kaštus (CK 6.704 str. 4 p., 6.37 str. 2 d.). Remdamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu prašė priteisti 15,21 procentų dydžio metines procesines palūkanas
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui RUAB „Būstuva“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 143 093,68 Lt skolos už atliktus darbus, o taip pat kintamas metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apskaičiuotinas imant vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nustatant, kad pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Remdamasis bylos duomenimis teismas sprendė, jog šalys, 2006-12-07 sudarydamos rangos sutartį Nr. 1330, numatė, kad objekte bus statomos ne dujinės, o elektrinės viryklės, todėl susitarė dėl rangos darbų kainos objekto nedujofikuojant. Įvertinęs ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, tarp jų atsakovo, ieškovo ir AB „Lietuvos dujos“ 2008-05-21 pasirašytos trišalės naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80 nuostatas, teismas konstatavo, kad sprendimą dujofikuoti namą priėmė pats atsakovas, kad jis neabejotinai žinojo apie ieškovo atliekamus namo dujofikavimo darbus ir tam pritarė, todėl kaip nepagrįstus atmetė jo teiginius, jog ieškovas savavališkai atliko šio namo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos darbus. Pažymėjo, kad neįrengus dujinių viryklių, pastatytas namas nebūtų pripažintas tinkamu naudoti ir negalėtų būti apgyvendintas, todėl projektavimo ir dujų prijungimo darbai vertintini kaip neatidėliotini papildomi darbai, kuriuos buvo būtina atlikti dėl nepriklausančių nuo rangovo aplinkybių, o papildomos išlaidos, susijusios su dujų įvedimu, ieškovui atlygintinos (CK 6.684 str. 4 d., 6.704 str. 4 p., 6.705 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė 143 093,68 Lt išlaidas, susijusias su objekto dujofikavimu, tai yra 17 346 Lt išlaidas už projektavimo darbus (AB „Miestprojektas“ (dabar UAB „Cowi Lietuva“), 33 247,68 Lt prisijungimo bei ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidas (AB „Lietuvos dujos“), išlaidas dėl dujų vamzdyno montavimo, pajungimo ir kitų darbų atlikimo (subrangovas UAB „Labas“), 60 dujinių viryklių nupirkimo (UAB „Šilumos garantas“). Kartu teismas sprendė, kad atsakovas nėra atsakingas už tai, jog ieškovas darbus atliko iš skolintų lėšų, todėl atmetė ieškinio dalį dėl 14 294,41 Lt palūkanų priteisimo. Laikė, jog iš dalies tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti 15,21 procentų metines procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau Prevencijos įstatymas). Nurodė, jog pagal paminėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai, taigi nagrinėjamu atveju jo nuostatos taikytinos. Tačiau pagal šį įstatymą mokėtinų palūkanų dydis siejamas su vieno mėnesio VILIBOR norma, galiojusia tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, ir kuri kinta prieš kiekvieno pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną ir prieš kiekvieno antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, – todėl ieškovui iš atsakovo priteisė ne fiksuotas, o kintamas metines palūkanas, apskaičiuojamas imant vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nustatant, kad pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, nuo bylos iškėlimo teise dienos – 2009-12-28, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Prevencijos įstatymo 3 str. 4 d., 2 str. 3 d., CK 6.210 str. 2 d.). Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė, o atsakovas – savivaldybės institucija, šalys nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei yra atleistos (CPK 83 str. 1 d. 8, 10 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria iš dalies patenkinus ieškovo RUAB „Būstuva“ ieškinį iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos priteista 143 093,68 Lt skola už atliktus darbus bei kintamos procesinės metinės palūkanos ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų visiškai atmestas. Skunde nurodomi šie argumentai:
1. Teismas, spręsdamas dėl apmokėjimo už ieškovo papildomai atlikus darbus, pažeidė CK ir Viešųjų pirkimų įstatymo teisės normas, reglamentuojančias statybos rangos santykius, kai darbai finansuojami iš savivaldybės biudžeto ir skirti savivaldybės reikmėms tenkinti, nes taikė tik bendrąsias rangos nuostatas (CK 6.705, 6.706, 6.382 str., 6.653 str. 5 d., 6.684 str. 4 d.). Tačiau tarp šalių konkurso tvarka sudarytoje projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties 3 punkte buvo įtvirtinta, jog kaina yra fiksuota ir nustatyta visam laikotarpiui, o 15 punkte – kad sąlygos negali būti keičiamos. Tačiau teismas neįvertino, kad savivaldybė yra perkančioji organizacija, todėl jai privalomos VPĮ nustatytos procedūros, įskaitant imperatyvų draudimą keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas jos galiojimo metu bei išimtinė galimybė jas keisti gavus Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą (VPĮ 4 str. 1 d. 1 p., 18 str. 6 d. 11 p., 8 d., 56 str. 4 d. 1 p.). Pagal VPĮ nuostatas ieškovas privalėjo informuoti jį apie papildomus darbus, o jis – atitinkamai organizuoti jų pirkimą, tačiau ieškovas to nepadarė ir dėl tokių darbų pirkimo ir atlikimo nebuvo sudaryta rašytinė sutartis. Dėl to nėra teisinio pagrindo mokėti ieškovui už savarankiškai, jo paties rizika atliktus papildomus darbus (CK 6.240 str. 3 d.). Be to, ieškovas apie papildomus darbus informavo jį tik pateikęs atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą ir atlikęs statinio teisinę registraciją, nors AB „Miestprojektas“ 2007-10-03 informavo ieškovą apie techninio projekto parengimo termino pratęsimą, pasirinkus elektrines virykles.
2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokios kategorijos civilinėse bylose Nr.3K-3-543/2006,3K-3-505/2005 (2006-10-30, 2005-10-24 nutartys).
3. Teismas, spręsdamas dėl papildomų darbų ir jų kainos, atsiradusių ieškovui ir AB „Lietuvos dujos“ 2008-05-21 sudarius Naujojo vartotojo sistemos prisijungimo prie dujos sistemos sutartį Nr. PER2008-80, be pagrindo neįvertino to, kad nei šia sutartimi, nei jokiu kitu sandoriu savivaldybė neprisiėmė prievolės kompensuoti šias ieškovo išlaidas. Priešingai, šalių pasirašytas atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, kad ieškovas perdavė jam atliktus gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbus pagal 2008-04-03 susitarimą Nr. 200-2-1330(1) dėl 2006-12-07 projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties Nr. 1330 4 punkto vykdymo (CK 6.662 str. 2 d.). Be to, 2008-12-12 pažymoje apie atliktų darbų vertę už 2008 m. gruodžio mėn. nurodyta, kad objekto kaina yra 12 371 989,34 Lt, įvykdytų darbų vertė nuo statybos pradžios – 12 270 039,84 Lt. Dėl to teismas be pagrindo neatsižvelgė į CK 6.685 straipsnio nuostatas, numatančias, jog papildomi, sutartyje nenurodyti darbai gali būti atlikti tik atitinkamai pakeitus sutarties dokumentus, numatančius sutarties kainą ir VPĮ nuostatas, draudžiančias keisti nustatytą sutarties kainą.
4. Teismas priteisdamas procesines palūkanas nepagrįstai taikė CK 6.210 straipsnio 2 dalies ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, nes savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Be to, ieškovas PVM sąskaitą faktūrą BUS Nr. 900002 pateikė tik 2009-01-28, o BUS Nr. 900056, Nr. 900055 – su ieškiniu, todėl jis neturi prievolės mokėti palūkanų už pavėluotus mokėjimus.
5. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei motyvuojamoje nutarties dalyje nepateikė išsamaus kiekvieno ieškovo ir atsakovo išdėstyto argumento teisinio įvertinimo (CPK 185 str., 270 str. 4 d.). Priteisdamas 17 346 Lt išlaidų už projektavimo darbus, teismas nepagrįstai rėmėsi AB „Miestoprojektas“ 2008-11-03 PVM sąskaita faktūra MPR Nr. 2008262, nes ji išrašyta nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimų, t. y. joje nenurodyta, kokie konkretūs darbai atlikti ir ar ta pinigų suma yra už ieškovo ieškinyje nurodytus papildomus darbus. Taip pat neįvertino to, kad ieškovas pagal minėtą sąskaitą nėra pilnai atsiskaitęs su AB „Miestoprojektas“.
Atsiliepimas
Ieškovas RUAB „Būstuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas turėjo taikyti VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, nes ji ginčo atsiradimo momentu negaliojo. Tai yra ginčo metu galiojusi minėta teisės norma reglamentavo ne viešojo pirkimo sutarties keitimo sąlygas, bet sutarties formos klausimus. Teismas taip pat teisingai netaikė VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes ši norma reglamentuoja šalių pareigas sutarties sudarymo metu, tačiau nereguliuoja jos vykdymo metu atsiradusių papildomų darbų kvalifikavimo ir apmokėjimo klausimų.
2. Teismas teisingai taikė CK 6.684 straipsnio 4, 5 dalis, o ne VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatą, nes ši nedetalizuoja derybų dėl papildomų darbų atlikimo procedūros ir rangovo bei užsakovo teisių, atliekant papildomus darbus. Bylos įrodymais yra paneigtas apelianto teiginys, kad apie dujofikavimo darbus sužinojo tik po šių atlikimo, nes: pats atsakovas 2007-10-10 kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“, prašydamas prijungti statomą namą prie dujotiekio sistemos; 2008-05-21 buvo sudaryta trišalė sutartis tarp ieškovo, atsakovo ir AB „Lietuvos dujos“. Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad šie darbai atitiko jo interesus ir buvo neatidėliotini. Apelianto nurodomas CK 6.240 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes ji reglamentuoja be pagrindo įgyto turto grąžinimą, o ne statybos ir projektavimo rangos darbus.
3. Apelianto teiginys, kad teismas neįvertino atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto ir pažymos apie atliktų darbų vertę tuo aspektu, kad atsakovas yra priėmęs darbų tik už joje nurodytą pinigų sumą, yra nepagrįstas, nes darbų kaina yra nustatoma ne šiais dokumentais, bet šalių susitarimu. Kadangi techniniame projekte buvo numatytai namo dujofikavimo darbai, vadinasi jie buvo priimti nepriklausomai nuo minėtoje pažymoje nurodytos darbų kainos.
4. Teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė procesines palūkanas, vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis (CK 1.3 str. 3 d.). Antra, apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis nėra pavėlavęs atlikti mokėjimų, nes ši prievolė atsiranda CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą.
5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir jų vertinimą. Tai, kad apelianto nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra įvardyti konkretūs darbai, nedaro jos negaliojančia. Be to, apeliantas neargumentavo, kaip turėtų būti vertinama aplinkybė, kad ieškovas nėra pilnai atsiskaitęs su AB „Miestprojektas“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).
Remdamasi byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas šios bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau suklydo aiškindamas bei taikydamas nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl priteisdamas iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovui UAB „Būstuva“ (dabar RUAB „Būstuva“) 143 093,68 Lt skolą už atliktus darbus bei kintamas procesines palūkanas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Kaip buvo minėta, teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš statybos rangos teisinių santykių, atsiradusių vykdant ieškovo UAB „Būstuva“ (rangovas) bei atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (užsakovas) 2006-12-07 sudarytą statybos rangos sutartį Nr. 1330 (toliau Rangos sutartis) dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), techninio projekto parengimo ir statybos darbų atlikimo už 11 823 735 Lt (tarp jų 1 803 620, 59 Lt PVM), kuri buvo pasirašyta atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos organizuoto viešojo pirkimo konkurso rezultatų pagrindu, remiantis 2006-11-29 viešojo pirkimo komisijos protokolu Nr. 32-16-56. Teismas nustatė, jog šia sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs parengti objekto techninį projektą pagal užsakovo pateiktą 2006-08-02 projektavimo sąlygų sąvadą (toliau Sąvadas), kuris yra sutarties dalimi (Sutarties 10.1, 23.2 p.) bei pagal šį projektą pastatyti minimą objektą (Sutarties 10.5 p.). Pagal Sąvado 9.3 punktą techninės sąlygos iš AB „Lietuvos dujos“ nebuvo reikalaujamos. Nustatyta, jog 2009-03-10 aktu Nr. STN-21-090310-021 objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad šalys, sudarydamos sutartį, susitarė, kad objekte bus statomos ne dujinės, o elektrinės viryklės, tai yra objektas nebus dujofikuojamas, taigi buvo susitarta dėl rangos darbų kainos nedujofikuojant objekto. Konstatavęs, jog statybos metu paaiškėjus, kad dėl elektros įvado galingumo trūkumo objektas turi būti dujofikuotas atliekant papildomus darbus ir atitinkamai padidinant sutarties kainą, taip pat tam esant atsakovo, tai yra užsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos sutikimui, teismas laikė, jog ieškovo RUAB „Būstuva“ reikalavimas, kad atsakovas atlygintų jam išlaidas, patirtas dėl šių papildomų būtinųjų darbų atlikimo, yra pagrįstas bei teisėtas (CK 6.684 str. 4 d., 6.684 str. 4 d., 6.704 str. 4 p., 6.705 str. 1 d., 2 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtas 2006-08-02 projektavimo sąlygų sąvadas, kuris buvo parengtas vadovaujantis statytojo (Kauno miesto savivaldybės taryba) paraiška su pridėtais dokumentais ir 2006-07-20 išvada dėl projektavimo sąlygų sąvado rengimo ir kurio pagrindu ieškovas 2006-12-07 Rangos sutartimi prisiėmė prievolę parengti techninį projektą ir atlikti statybos darbus, nenumatė objekto dujofikavimo. Taip pat bylos medžiaga patvirtinta teismo nustatytą aplinkybę, kad ieškovo užsakymu techninį projektą rengiančios AB „Miestprojektas“ 2007-10-03 rašto Nr. 10-547 pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento statybos skyrius 2007-10-10 pateikė prašymą AB „Lietuvos dujos“ dėl statomo namo prijungimo prie šios įmonės dujų sistemos ir 2008-05-21 tarp ginčo šalių bei AB „Lietuvos dujos“ buvo pasirašyta trišalė naujojo vartotojo prijungimo prie dujų sistemos sutartis Nr. PR2008-80. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo RUAB „Būstuva“ atlikti darbai dėl šio namo prijungimo prie dujų sistemos nėra savavališki (CPK 185 str.).
Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrįsti apelianto atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentai, jog teismas, nagrinėdamas šį ginčą, be pagrindo vadovavosi vien tik CK Šeštosios knygos XXXIII skyriaus trečiojo skirsnio normomis, reglamentuojančiomis statybinės rangos teisinius santykius (CK 6.684 str. 4 d., 6.684 str. 4 d., 6.704 str. 4 p., 6.705 str. 1 d., 2 d.). Pirmiau nurodyta, kad 2006-12-07 rangos sutartis Nr. 1330 tarp ieškovo UAB „Būstuva“ bei atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos buvo sudaryta tuo pagrindu, kad minėta bendrovė laimėjo atsakovo organizuotą viešojo pirkimo konkursą dėl daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie (duomenys neskelbtini), techninio projekto parengimo ir statybos darbų.
Kaip žinoma, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą jurisprudenciją, VPĮ – lex specialis, o kitų teisės aktų nuostatos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. kitos teisės normos taikytinos tik tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, VPĮ nuostatos negali būtų aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011). Taigi sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, pirmiausia atsižvelgtina į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas. Tokį VPĮ kaip specialiojo įstatymo kvalifikavimą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Kaip žinia, VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos prieš korupciją teisės aktų tikslus ir uždavinius. Taigi viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Taigi ginčo šalims ne tik konkurso procese, sudarant sutartį, bet ir jos realizavimo metu yra privalomos tai proceso stadijai aktualios VPĮ normos, įskaitant imperatyvų draudimą keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygos jos galiojimo metu.
Iš tiesų, ieškovas BUAB „Būstuva“, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, teisingai nurodo, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija, pagrįsdamas šiuos savo teiginius, be pagrindo remiasi galiojančia VPĮ 18 straipsnio 8 dalies redakcija (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1673 redakcija), nes ginčo atsiradimo momentu galiojančio įstatymo straipsnyje nebuvo imperatyvios nuorodos, jog „pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo nereikalaujama, kai atlikus supaprastintą pirkimą sudarytos sutarties vertė yra mažesnė kaip 10 000 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio)“. Nežiūrint to, teisėjų kolegijos nuomone, šis draudimas išplaukia iš pirmiau atskleistos minimo įstatymo esmės, tikslų, jame užfiksuotų pagrindinių principų. Be to, sistemiškai aiškinant VPĮ normas matyti, kad tiek šio ginčo atsiradimo metu, tiek šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje reglamentuojama situacija, kai šios kategorijos sutarties vykdymo stadijoje paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių turi būti koreguojama sutarties kaina. Taigi apelianto nurodomame VPĮ 56 straipsnyje, reglamentuojančiame neskelbiamų derybų sąlygas, nustatyta, kad prekės, paslaugos ar darbai tokiu būdu gali būti perkami tik esant bent vienai iš jame numatytų sąlygų, tarp kurių, 4 dalies 1 punkte užfiksuota, kad taip gali būti perkamos paslaugos ir darbai, kai „dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į pradinį projektą ar sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, nesukeliant didelių nepatogumų perkančiajai organizacijai, arba kai tokie darbai ar paslaugos, nors ir gali būti atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, yra būtinai reikalingi jai užbaigti“. Kartu imperatyviai nurodyta, jog tokia papildomų darbų ar paslaugų pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 50 procentų pagrindinės pirkimo sutarties vertės.
Taigi atsižvelgiama į tai, jog, pirma – ieškovas UAB „Būstuva“ yra patyręs verslininkas, akivaizdu, kad jis, dalyvaudamas konkurse, pasirašydamas šią sutartį bei ją vykdydamas, žinojo, arba turėjo žinoti viešojo pirkimo paskirtį, tikslus, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų esmę bei paskirtį, kitų šias procedūras reglamentuojančio įstatymo normų imperatyvų pobūdį, o taip pat tarp juridinių asmenų sudaromų rašytinių sutarčių sąlygų esmę, privalomą jų pakeitimo tvarką, o taip pat teisines pasekmes, kurios gali atsirasti nesilaikant šių reikalavimų; antra – į tai, kad pats ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą neneigia ir neginčija šios – iš viešojo pirkimo kildinamos sutarties, sąlygų, kuriose, kaip nurodo apeliantas, sulygta dėl kainos nekintamumo (Sutarties 3, 15, 21 p.), kad Sutarties 4 punkte šalys susitarė, jog sutarties kaina didinama ar mažinama Statistikos departamento paskelbtai metinei infliacijai arba defliacijai viršijus 5 procentų ribą arba dėl įstatymais nustatytų pasikeitusių mokesčių, turinčių tiesioginės įtakos sutarties kainų dydžiui, – ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys šią sąlygą realizavo, pasirašydamos atitinkamą susitarimą ir padidindamos šią kaina iki 12 371 989,34 Lt (16-17 b. l., 1 t.); trečia – į tai, kad pats ieškovas UAB „Būstuva“ neteigia, kad rangos sutarties šalys būtų realizavusios paminėtą neskelbiamų derybų procedūrą ar tarp jų būtų buvę sudaryti kokie nors rašytiniai susitarimai, susiję su Sutarties kainos keitimu dėl nurodomų papildomų darbų, o remiasi vien ta aplinkybe, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija žinojo apie papildomus darbus, tam pritarė, neneigė, jog darbai yra būtini, juos priėmė ir nereiškė jokių pretenzijų dėl jų kokybės, apimties ir kt.; ketvirta – atsižvelgiama į tai, kad pats ieškovas, perduodamas atsakovui pagal sutartį atliktus darbus, tarp jų ir minimus papildomus darbus, taip pat nurodė galutinę sutarties kainą – 12 371 989,34 Lt.
Esant paminėtoms apeliantas atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija teisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo UAB „Būstuva“ ieškininio reikalavimo ir priteisti jam 143 093,68 Lt skolos už atliktus papildomus darbus, o taip pat kintamas metines palūkanas (CK 6.240 str. 3 d.). Remdamasi šiais argumentais bei išvadomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliaciniame skunde atsakovo išdėstyti, susiję su reikalaujamo atlyginimo už papildomus darbus dydžio pagrįstumo, procesinių palūkanų priteisimu ir kt., o taip pat ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti teiginiai nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės, todėl nenagrinėjami (CPK 185 str.).
Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija tenkina apeliacinį skundą, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškovo RUAB „Būstuva“ ieškinį atmeta (CPK 329, 330 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ ieškinį atmesti.