Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas) ir Viginto Višinskio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. sprendimo pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei LEIDYBOS CENTRUI dėl 252 630 Lt nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas, įvertinę byloje esančius įrodymus, sprendė, jog atsakovas įgijo teisę nutraukti preliminariąją sutartį CK 6.203 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, kadangi jam iki termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos nebuvo išduotas statybos leidimas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), korpuso Nr. 4 statybai (rekonstrukcijai). Teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo pastangas gauti statybos leidimus, kurie yra būtini preliminariajai sutarčiai įvykdyti, tačiau 2007 m. vasario 8 d., likus pusei metų iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino, statybos leidimas buvo gautas ne korpuso Nr. 4, o korpuso Nr. 1 statybai. Teismas nustatė, jog dar 2001 m. lapkričio 10 d. atsakovas pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui dėl išvados dėl numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros pateikimo ir planavimo sąlygų išdavimo. 2005 m. gegužės 17 d. atsakovas pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai prašymą dėl parengto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo. 2006 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-1095 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“, nors pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį detalusis planas tvirtinamas ar motyvuotai netvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. liepos 20 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-7119-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo, trijų valstybinės žemės sklypų suformavimo ir įregistravimo nekilnojamojo turto registre ir išnuomojimo UAB „Leidybos centras“, A.Skvernevičiaus audio paslaugų įmonei „Tamsta“ bei Smalsčio PĮ „Rosma““. 2006 m. rugpjūčio 2 d. tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir atsakovo buvo pasirašytas susitarimas dėl 2000 m. spalio 9 d. sutarties Nr. 552 N01/2000-23521 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos“, iš dalies pakeistos 2001 m. birželio 29 d. susitarimu Nr. K01/2001-24681 bei 2005 m. vasario 23 d. susitarimu Nr. K01/2005-223, dalinio pakeitimo. 2006 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė atsakovui projektavimo sąlygų sąvadą statinio – gyvenamojo namo 1p3p (7.3), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimui. Statybos leidimas Nr. GR/100/06-1679 buvo išduotas tik 2007 m. vasario 8 d., tačiau ne tam korpusui, kuriame turėjo būti pastatytas ieškovo butas. Teismas sprendė, jog ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo nuostolių atlyginimo CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu, kadangi būtina šios nuostatos taikymo sąlyga – nepagrįstas vengimas ar atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovas preliminariosios sutarties neįvykdė dėl to, jog nustatytu terminu negavo privalomo statybos leidimo korpuso Nr. 4 statybai, nors dėjo visas pastangas savo įsipareigojimams įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog ieškovo nuostolių atsiradimo priežastis nebuvo atsakovo veiksmai ar neveikimas, dėl ko jie negali būti atlygintini, nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio. Teismas sprendė, jog vien valstybėje vykstantys ekonominiai procesai negali būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę. Tokiu atveju būtina įvertinti atsakovo sąžiningumą. Teismas nenustatė, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai. Teismas pabrėžė, jog atsakovas jokios naudos dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo negavo, kadangi butas apskritai nebuvo pastatytas. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, siūlydamas tretiesiems asmenims įsigyti butus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi iš bylos medžiagos nustatė, jog atsakovas pardavinėjo butus, esančius korpuse Nr. 1. Atsakovas dar iki bylos iškėlimo grąžino ieškovui visą jo sumokėtą pinigų sumą ir papildomai geranoriškai sumokėjo ieškovui tokio paties dydžio pinigų sumą.

Atsakovo UAB „Leidybos centras“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir nagrinėja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad šalys 2005 m. spalio 14 d. sudarė Preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Preliminarioji sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui pastatyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. balandžio 30 d. bei sudaryti su ieškovu pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, o ieškovas įsipareigojo pastatytą butą nupirkti už 268 670 Lt, taip pat vykdyti kitas Preliminariosios sutarties sąlygas. Pagal Preliminariąją sutartį ieškovas atsakovui sumokėjo 3000 Lt už buto rezervavimą ir 26 567 Lt dydžio pradinį įnašą. 2006 m. rugpjūčio 30 d. susitarimu šalys pratęsė buto statybos terminą iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. 2007 m. spalio 25 d. atsakovas raštu informavo ieškovą, kad butas nėra pastatytas, nes nebuvo gautas statybos leidimas pastatui, kuriame yra numatytas parduoti butas. Taigi atsakovas negali įvykdyti Preliminariosios sutarties įsipareigojimo ir dėl nurodytų priežasčių laiko sutartį pasibaigusia. Atsakovas taip pat grąžino ieškovui pastarojo sumokėtus 29 567 Lt bei papildomai sumokėjo 26 867 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys bylos nagrinėjimo metu sutarė, jog Preliminariosios sutarties priede Nr. 1, identifikuojančiame butą, klaidingai nurodytas pastato unikalus numeris ir jo pažymėjimas plane: vietoj unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o vietoj pažymėjimo plane 1P3p, turi būti 4P3p (b. l. 216-217; III tomas; 44; IV tomas).

Tarp šalių kilo ginčas dėl tinkamo Preliminariosios sutarties vykdymo, taip pat dėl ieškovo nuostolių, patirtų nutraukus aptariamą sutartį, atlyginimo, dėl kurio teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl Preliminariosios sutarties vykdymo

CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Preliminariąja sutartimi sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Prievolės šalys privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 straipsnis). Teisingumas, protingumas, sąžiningumas yra teisės principai, būdingi tiek visai civilinei teisei, tiek konkretiems jos institutams (CK 1.5, 6.38, 6.200 straipsniai); jie galioja be išlygų visais prievolinių santykių raidos etapais, gali kisti nebent jų turinys. Prievolės vykdymas yra prievolės šalių tikslų įgyvendinimas. Sąžiningumo prievoliniuose santykiuose reikalavimas reiškia pareigą vykdant prievolę būti pakankamai apdairiam ir rūpestingam, kad būtų pasiektas tikslas – prievolė tinkamai įvykdyta.

Šioje byloje ieškovas teigia, kad atsakovas, neįvykdęs prisiimtos prievolės pastatyti ieškovui butą ir sudaryti pagrindinę jo pirkimo-pardavimo sutartį, elgiasi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas dėjo visas pastangas gauti privalomą statybos leidimą Preliminariajai sutarčiai įvykdyti, tačiau jo negavo, todėl, remiantis CK 6.203 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę sutartį nutraukti. Taigi ieškovo prašomų priteisti nuostolių atsiradimo priežastis nebuvo atsakovo veikimo ar neveikimo padarinys. Su šia teismo išvada sutikti negalima.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiame ginče yra svarbi ta aplinkybė, kad atsakovas statyti butus planavo keliuose pastatuose, Nekilnojamojo turto registre įregistruotose skirtingais unikaliais numeriais. Atsakovas patvirtino, kad statybos darbai buvo vykdomi keliais etapais, t. y. pirma statomi butai pastate, įvardintame korpusu Nr. 1, vėliau – pastatuose, įvardintuose korpusais Nr. 2 ir 4 (b. l. 3; II tomas). Taigi, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis ir vertinti atsakovo veiksmus dėl galimybės vykdyti statybos darbus pastate, kuriame įsipareigojo pastatyti ir parduoti ieškovui butą, – korpuse Nr. 4. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas iš esmės nagrinėjo ir vertino atsakovo veiksmus dėl privalomo leidimo gavimo statybos darbams korpuse Nr. 1. Atsakovas atsikirtimų į ieškinio reikalavimus negrindė aplinkybe, kad vykdyti statybos darbus korpuse Nr. 4 galėjo tik atlikęs darbus korpuse Nr. 1, tokių duomenų nenustatyta ir bylos nagrinėjimo metu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo pastangų statybos leidimui gauti, padaryta įvertinus atsakovo veiksmus, susijusius su statybos darbais korpuse Nr. 1, nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo pateisinti Preliminariosios sutarties nutraukimą.

Minėta, Preliminariąją sutartį šalys sudarė 2005 m. spalio 14 d. Ja atsakovas įsipareigojo butą pastatyti iki 2006 m. balandžio 30 d. 2006 m. rugpjūčio 30 d. susitarimu šalys pratęsė buto statybos terminą iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Šiame susitarime taip pat numatyta, kad šalys ateityje nereikš viena kitai jokių reikalavimų ar pretenzijų dėl Preliminariosios sutarties vykdymo iki šio susitarimo sudarymo dienos (įskaitant, bet neapsiribojant netesybų mokėjimą, nuostolių atlyginimą ir pan.) (3 punktas). Tokia nuostata ieškovas atsisakė teisės reikalauti nuostolių ar netesybų, galimai atsiradusių iki susitarimo dienos, atlyginimo, tačiau tai nepaneigė atsakovo įsipareigojimų iki šio momento egzistavimo. Taigi atsakovo veiksmai dėl statybos leidimo darbams korpuse Nr. 4 gauti turi būti vertinami nuo pat Preliminariosios sutarties sudarymo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas dėjo visas būtinas pastangas žemės sklypo, kuriame turėjo būti atliekami pastatų statybos darbai, detaliajam planui gauti, o šio klausimo sprendimą iš esmės vilkino kompetentingos institucijos. Taigi atsakovo kaltės dėl detaliojo plano patvirtinimo tik 2006 m. kovo 22 d. nėra. Kita vertus, atsakovas nuo šio momento įgijo galimybę kreiptis dėl projektavimo sąlygų, o vėliau ir dėl statybos leidimo statybos darbams korpuse Nr. 4 išdavimo (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20, 23 straipsniai). Tačiau, kaip pripažino ir pats atsakovas, prašymą kompetentingoms institucijoms dėl projektavimo sąlygų korpusui Nr. 4 pateikė tik 2007 m. spalio 30 d., o jų sąvadas buvo išduotos 2008 m. sausio 29 d. (b. l. 4, 24-27; II tomas). Taigi nuo detaliojo plano patvirtinimo iki kreipimosi dėl projektavimo sąlygų išdavimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų. Atsakovas nurodė, kad toks kreipimasis užtruko dėl būtinumo ruošti projektinius pasiūlymus bei jų derinimo su priežiūros institucijomis (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad projektiniai pasiūlymai buvo rengiami, tačiau priežiūros institucijos – šiuo atveju Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius – projektiniams pasiūlymams pritarė dar 2007 m. balandžio 26 d. (b. l. 27; II tomas; 119; III tomas). Be to, projektavimo sutartis su UAB „A TRE“, kuri rengė privalomą dokumentaciją statybos leidimui darbams korpuse Nr. 4 gauti, buvo pasirašyta tik 2006 m. spalio 4 d. – praėjus beveik septyniems mėnesiams po detaliojo plano patvirtinimo (b. l. 119; III tomas). Pažymėtina, kad, patvirtinus detalųjį planą, susitarimas dėl žemės sklypo, kuriame yra aptariami pastatai, nuomos sutarties pakeitimo, įtvirtinant sklypo paskirties pakeitimą į daugiaaukščių gyvenamųjų namų statybos, tarp atsakovo ir valstybės buvo pasirašytas 2006 m. rugpjūčio 2 d. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tai iš esmės neturėjo įtakos projektavimo darbams, nes kreipiantis dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo korpusui Nr. 1, projektiniai pasiūlymai šiam korpusui su minėtomis institucijomis buvo suderinti dar 2006 m. vasario 7 d. (b. l. 22-23; II tomas). Taigi, atsakovas nesielgė taip rūpestingai ir nedėjo tiek pastangų, kiek buvo būtina Preliminariai sutarčiai laiku įgyvendinti. Atsakovas aptariamu laikotarpiu iš esmės rūpinosi tik korpuso Nr. 1 statybos darbais.

Sprendžiant dėl atsakovo sąžiningumo nutraukiant Preliminariąją sutartį, labai svarbia laikytina ta aplinkybė, kad atsakovas apie negalėjimą gauti statybos leidimą bei sutarties nutraukimą ieškovą informavo 2007 m. spalio 25 d. raštu, o į kompetentingas institucijas dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo kreipėsi 2007 m. spalio 30 d., t. y. atsakovas pranešė ieškovui, jog negali gauti statybos leidimo, nors jo dar net nebuvo prašęs išduoti. Taigi atsakovo rašto turinys neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, atsakovas, žinodamas, kad nespės įvykdyti savo įsipareigojimų, ir elgdamasis sąžiningai bei bendradarbiaudamas su ieškovu, galėjo siūlyti pastarajam apsvarstyti galimybę dėl termino Preliminariajai sutarčiai pakartotinio pratęsimo ar kitus susiklosčiusios situacijos sprendimus, tačiau to atsakovas nedarė. Visos šios aplinkybės liudija aiškų atsakovo nesąžiningumą siekiant išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.

Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nesielgė taip rūpestingai ir nedėjo tiek pastangų, kiek reikėjo tinkamam Preliminariosios sutarties įvykdymui, o nutraukdamas sutartį elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai. Tai sudaro pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.165 straipsnio 4 dalis, 6.245 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuostolių, nutraukus Preliminariąją sutartį, atlyginimo

Ieškovas nurodo, kad jo nuostolius dėl nepagrįsto Preliminariosios sutarties nutraukimo sudaro prarastos galimybės piniginė vertė, kuri šiuo atveju turėtų būti apskaičiuojama vadovaujantis kainų skirtumo principu (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Prašomą priteisti nuostolių dydį ieškovas apskaičiuoja iš ieškinio pateikimo metu skelbimuose internete nurodytos butų, esančių Strazdelio g. 1, Vilniuje, 1 kv. m. kainos (ji, ieškovo teigimu, sudaro 13 000 Lt), atėmęs Preliminarioje sutartyje nustatytą 1 kv. m. kainą – 6700 Lt, ir gautą skirtumą padauginęs iš Preliminariąja sutartimi sulygto būsto ploto – 40,10 kv. m. Tokiu būdu ieškovas nurodo patyręs 252 630 Lt dydžio nuostolius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais gali būti pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai. Prarastos galimybės piniginė vertė gali būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. 3K-3-40/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009). Sąžiningos preliminariosios sutarties šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami; asmuo, teigiantis patyręs tokius praradimus, turi juos įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-209/2007; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Iviltra“ v. R. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-333/2008;). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kainų skirtumas nustatomas palyginant kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Taikant kainų skirtumo principą, sutartis turi būti sudaroma per protingą terminą ir protingomis sąlygomis, t. y. turi būti įvertintas ir nukentėjusios šalies elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu – tokiu atveju kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais, pavyzdžiui, palūkanų netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje E. A. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007).

Minėta, parastos galimybės piniginę vertę ieškovas apskaičiuojama vadovaudamasis kainų skirtumo principu, tačiau šio principo taikymui nėra esminės sąlygos – ieškovas nėra įsigijęs buto iš trečiojo asmens (6.258 straipsnio 5 dalis). Be to, butai, kurių kainomis ieškovas remiasi prašydamas priteisti nuostolius, yra pardavinėjami ne korpuse Nr. 4, kuriame ieškovas planavo įsigyti butą, todėl tokių kainų taikymas yra nepagrįstas.

Prarastos galimybės piniginė vertė gal būti apskaičiuojama ir kitais būdais, pavyzdžiui, palūkanų netekimu, tačiau ieškovas jų priteisti neprašė, nepateikė įrodymų apie galimą jų dydį. Byloje yra įrodymai, kad bankas ketino suteikti ieškovui paskolą butui įsigyti (b. l. 139; II tomas), tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad paskola būtų realiai suteikta ir dėl negalėjimo jos panaudoti būtų patirti tam tikri nuostoliai, nors apeliacinės instancijos teismas ir buvo pasiūlęs ieškovui pateikti papildomus įrodymus apie nuostolių dydį (b. l. 15; IV tomas). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas dėl Preliminariosios sutarties nutraukimo jokios naudos negavo – korpuso Nr. 4 butai nėra pastatyti ir parduoti (CK 6.249 straipsnio 2 dalis).

Taigi ieškovas neįrodė prašomų priteistų nuostolių realumo ir neišvengiamumo (CPK 178 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, nutraukdamas Preliminariąją sutartį, ieškovui sumokėjo 26 867 Lt dydžio baudą (Preliminarios sutarties 10.8 punktas), kuri, teisėjų kolegijos nuomone, nesant konkrečių įrodymų apie patirtus nuostolius, pakankamai kompensuoja galimus ieškovo praradimus.

Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovo elgesys nutraukiant Preliminariąją sutartį buvo sąžiningas. Tačiau ieškovui neįrodžius patirtų nuostolių, jo ieškinys vis tiek yra atmestinas. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas patyrė 3,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš apelianto R. M. (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. M. , a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3,20 Lt (tris litus ir 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.