Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-563-258/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-04-16
Bylos Nr.: 2A-563-258/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-48-3-02627-2017-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Ona Gasiulytė
Ieškovas: D. S.
Atsakovas: V. T.

Kategorijos

3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
4.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-563-258/2019Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02627-2017-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.2; 4.5; 4.9.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDI MA SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Venckaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. T. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovo priešieškinį dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, bendro turto dalies nustatymo ir atidalijimo iš bendro turto.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. S. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą V. T. su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnuose (toliau – Butas) nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2001 m. gruodžio mėnesio su V. T. gyveno kartu kaip sugyventiniai. 2001-09-14 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė asmeninės nuosavybės teise nusipirko iš pardavėjo D. L. trijų kambarių Butą. Atsakovas su ja šiame bute gyveno nuo 2001 m. gruodžio mėnesio iki 2005 m., kai ji kas kelis mėnesius pradėjo važinėti dirbti į Angliją. 2009 m. viduryje jų santykiai visiškai pašlijo, todėl tų metų pabaigoje ji žodžiu paragino atsakovą išsikelti iš jos buto. Atsakovas pažadėjo išsikraustyti, tačiau šio savo pažado neįvykdė iki šiol. Kadangi ieškovė nuo 2005 m. iki 2008 m. tarpais, o nuo 2009 m. – nuolat, gyveno Anglijoje, jai nebuvo ypač aktualu iškeldinti atsakovą, todėl vis tikėdavo jo pažadu išsikelti.

3. Atsakovas V. T. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad Butas, bendros dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui ir ieškovei; pripažinti atsakovo nuosavybės teisę į 2/3 dalis, o ieškovei - į likusią 1/3 dalį Buto pripažinus atsakovo nuosavybės teisę į 2/3 dalis buto, atidalinti bendrasavininkams priklausantį nekilnojamąjį turtą - butą, priteisiant natūra ieškovei atsakovui priklausančias 2/3 dalis buto, už tai atsakovui išmokant 22 666,00 Eur piniginę kompensaciją.

Atsiliepimas

4. Atsakovas nurodė, kad su ieškove susipažino 1997 m. birželio mėnesį. Tuo metu jis dar gyveno su tuomete žmona M. T. ir jų dukra O. T. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. Ieškovė su savo dukra gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnuose, kur jis ją ir lankydavo. Atsakovės turtinė padėtis buvo sunki, tačiau atsakovas tuo metu disponavo gan didelėmis lėšų sumomis, kadangi prieš tai užsiiminėjo verslu, priklausė EBSW koncernui ir supirkinėjo investicinius čekius, turėjo investicijų, tad uždirbdavo apie 5 000,00 JAV dolerių per mėnesį. Buto pirkimas buvo įformintas ieškovės vardu tik formaliai, kadangi tuo metu jis nebuvo nutraukęs civilinės santuokos su M. T., su kuria ištuoka buvo įregistruota tik 2004-11-16, tad jis nenorėjo, kad skyrybų metu kiltų ginčas. Į Butą šalys investavo 85 000,00 Lt (30 000 Lt buto kaina + 30 000 Lt remontas + 25 000 Lt baldai ir buitinė technika). Iš šios sumos ieškovė prisidėjo apie 2 000 Lt, kiti jos pinigai išleisti rūbams, maistui ir kt. Atsakovo skaičiavimais, per bendrą jų gyvenimą jie išleido apie 268 000 Eur, iš jų tik 7 188,00 Eur buvo ieškovės. Kadangi tarp šalių yra konfliktinė situacija, o Butas nėra dalus daiktas, todėl atidalijimas galimas išmokant kompensaciją. Atsakovas Butą vertina 34 000,00 Eur, todėl, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė turi lėšų ir ketina gyventi Bute, prašo atidalinti jo dalį iš bendros dalinės nuosavybės, priteisiant Butą natūra ieškovei, kuri pareiškė, kad Butas jai yra reikalingas, o atsakovui išmokant 22 660,00 Eur piniginę kompensaciją, pats atsakovas pareiškė, kad pinigų neturi, viską išleido gyvendamas su ieškove, šiuo metu gyvena iš 100 Eur pensijos, todėl jis išmokėti kompensacijos neturėtų galimybės.

Šalies argumentai

5. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog, priešingai nei nurodė atsakovas, ieškovė ginčo butą 2001-09-14 nusipirko pati, asmeniškai sumokėjusi Buto kainą pardavėjui. Su atsakovu ji susipažino tik 1999 m. vasarą, tačiau kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, atsakovas tuo metu vis dar gyveno su savo žmona M. T.. Sužinojusi apie parduodamą 3 kambarių butą Elektrėnuose ji su pardavėju D. L. susitarė, kad už perkamą butą atsiskaitys, pardavusi savo vieno kambario butą Kaune. Butą Elektrėnuose nusipirko 2001-09-14 už 30 000 Lt, o 1 kambario butą Kaune pardavė 2001-09-25 už 26 800 Lt. Prie šios sumos iš santaupų pridėjusi skirtumą grynais sumokėjo pardavėjui visą kainą už ginčo butą. Atsakovas pinigų buto pirkimui nė kiek nedavė. Nusipirktą ginčo butą Elektrėnuose ji remontavo taip pat savo lėšomis. Remontą darėsi iš santaupų, kurių turėjo apie 20 000 - 30 000 Lt. Ieškovės motina papildomai remontui ieškovei davė 4 300 - 4 200 Lt. 2001 m. gruodžio mėnesio pradžioje, jau baigiantis remontui, atsakovas atvažiavo pas ją į Elektrėnus ir jie apsigyveno kartu. Kai jie pradėjo gyventi kartu, atsakovas jau niekur nedirbo, kuo jis užsiėmė ir iš ko gyveno, pasakyti negali, tačiau pinigų jis visuomet turėjo. 2005 m. rudenį ji pradėjo važinėti dirbti į Londoną ir nuo to laiko su atsakovu kartu nebegyvena. Su atsakovo priešieškinyje nurodytu atliktų remonto darbų sąrašu ir skaičiavimais nesutinka. Nuo 2002 iki 2008 m. namas, kuriame yra ieškovės butas, turėjo įkurtą bendriją, į kurios fondą įmokas mokėjo ji, atsakovas prie to neprisidėjo. Sutiko su atsakovo nurodyta dabartine buto verte – 34 000 Eur. Nori atgauti jai priklausantį butą, nes su dukra planuoja grįžti į Lietuvą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino Butą D. S. ir V. T. bendrąja daline nuosavybe, pripažino V. T. nuosavybės teisę į 1/2 dalį Buto, atidalijo D. S. ir V. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį Butą, priteisiant butą natūra D. S., o iš D. S. priteisiant V. T. 17 000,00 Eur kompensaciją už natūra negautą turtą. Kitą priešieškinio dalį atmetė.

7. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo teiginius, kad būtent jis savo asmeninėmis lėšomis atsiskaitė su ginčo buto pardavėju, nes tokie jo teiginiai nėra paremti jokiais įrodymais. Nors tuometinė atsakovo turtinė padėtis galimai ir leistų jam finansuoti buto remontą bei įrengimą, tačiau jo teiginiai, jog jis, prieš išvažiuodamas į Vokietiją, buto remontui jau buvo išleidęs 5 000,00 Lt ir papildomai palikęs ieškovei 16 700,00 Lt, kad ši pabaigtų darbus, o grįžęs 2001 m. gruodžio mėnesio viduryje jis dar papildomai sumokėjo apie 10 000,00 Lt, yra neparemti jokiais įrodymais. Be to, atsakovas nurodė, kad grįžęs iš Vokietijos 2001 m. gruodžio mėnesį kartu su ieškove užsakinėjo naujus langus Antakalnyje, tačiau ieškovės pateiktas UAB „Rada“ čekis paneigia tokį teiginį, kadangi jis buvo išrašytas 2001-09-17 ir jame pirkėja nurodyta būtent ieškovė. Teismas atsakovo paaiškinimą, kad Buto pirkimas buvo įformintas ieškovės vardu, nes jis tuo metu dar buvo vedęs ir nenorėjo, kad dėl naujai įgyto buto kiltų ginčas skyrybų procese, laiko logiškai pagrįstu, kadangi, iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas santuoką su savo buvusia sutuoktinę M. T. nutraukė 2004-11-15, t. y. ginčo buto pirkimo metu jis dar buvo vedęs kitą moterį.

8. Teismas nurodė, kad vienintelė rašytiniais įrodymais paremta aplinkybė apie ieškovės turtinę padėtį minėtu laikotarpiu yra 2001-09-25 buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė gavo 26 800,00 Lt (1 t., b. l. 80). Nors ieškovė turėtą butą Kaune pardavė vėliau (2001-09-25) nei buvo nupirktas butas Elektrėnuose (2001-09-14), tačiau abi šalys pripažino, kad, nors ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartyje ir nurodyta apie kainos sumokėjimą pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo, faktiškai su pardavėju buvo atsiskaityta vėliau, kas nepaneigia tikimybės, kad galutinai su ginčo pardavėju ieškovė galėjo atsiskaityti gavusi pinigus už parduotą butą Kaune.

9. Teismas, atsižvelgęs į šalių paaiškinimus, liudytojų J. Ž. bei P. Ž. parodymus, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei įrodymų vertinimo pusiausvyra, laikė tikėtina, kad, įskaičius ieškovės motinos materialinę pagalbą, ieškovė turėjo finansinę galimybę arba už 30 000 Lt nusipirkti ginčo butą, arba jį suremontuoti ir įrengti, tačiau negalėjo sau leisti atlikti šių dviejų dalykų (nusipirkti ir suremontuoti butą) kartu. Tam, kad šalys galėtų nusipirkti ir įsirengti naują būstą, buvo būtina jų abiejų finansinė kooperacija. Be to, aplinkybę, kad būtent ieškovė nusipirko ginčo butą ir atsiskaitė su pardavėju, patvirtina notarine tvarka sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovas šios sutarties neginčijo, jokių pagrįstų įrodymų, galėjusių paneigti sutartyje nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl jo teiginiai apie grynųjų pinigų davimą ginčo buto pardavėjui D. L. laikytini deklaratyviais, neįrodytais (CPK 12 str., 178 str.).

10. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad nors labiau tikėtina, jog butas buvo įsigytas už ieškovės pinigus, tačiau vėlesnis jo išlaikymas buvo daromas didžiąja dalimi iš atsakovo pinigų. Teismas, konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ginčo buto įsigijimu, remontu bei išlaikymu rūpinosi abi šalys, ieškovė iš esmės sutiko su atsakovo buto remonto bei išlaikymo kaštų paskaičiavimais, tuo pačiu pati pateikė įrodymus, jog ir ji prisidėjo prie buto remonto ir išlaikymo (užsakinėjo langus, pirko buitinę techniką, mokėjo už butui teikiamas interneto, kabelinės televizijos paslaugas, savo lėšomis draudė butą). Atsakovas taip pat įrodė, kad turėjo pakankamai finansinių galimybių ir faktiškai prisidėjo prie buto remonto bei išlaikymo, bute gyvena ir apmoka visus mokesčius iki šiol. Teismas padarė išvadą, kad abi šalys atliko darbus ginčo bute, taip pat buvo remontuojamas ir namas, kuriame yra šis butas (abi šalys prisidėjo prie namo stogo remonto, durų ir telefonspynės įrengimo, namo siūlių remonto). Be to, pagal bylos duomenis, ginčo buto įsigijimo metu 2001-09-14 jo vidutinė rinkos vertė buvo 9 937,00 Eur, o šiuo metu, kaip nurodė atsakovas, pagrįsdamas jo nurodomą ginčo buto vertę į bylą pateiktais skelbimais iš nekilnojamojo turto internetinio tinklalapio „Aruodas“, ir su tuo sutiko ieškovė, ginčo buto vertė yra 34 000,00 Eur. Teismas padarė išvadą, kad visos šios aplinkybės rodo, kad ginčo turtas buvo įgytas ir jo dabartinė vertė buvo sukurta ieškovės ir atsakovo bendrai, todėl šis turtas pripažintinas šalių bendrąja daline nuosavybe.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog atsakovas ginčo bute gyveno panaudos santykių pagrindu. Šalys, nors ir nebūdamos susituokusios, vedė šeiminį gyvenimą, mokėdavo komunalinius mokesčius, iš bendro šeimos biudžeto pirko maistą, drabužius, atostogaudavo ir pan., dėl to ieškovės argumentai dėl panaudos santykių tarp šalių susiklostymo atmestini kaip nepagrįsti. Ginčo butą pripažinus šalių bendrąja daline nuosavybe, ieškovės ieškinį teismas dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto atmetė.

12. Teismas sprendė, kad atsakovui priklauso ½ dalis ginčo buto. Todėl jį natūra teismas priteisė ieškovei, atsakovui priteisiant iš ieškovės kompensaciją pinigais, atitinkančią ½ ginčo buto vertės dalį ir apskaičiuotą pagal ginčo buto šalių sutarimu nustatytą jo rinkos vertę (34 000,00 Eur), t. y. 17 000,00 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios lemtų jog ieškovės ir atsakovo santykius būtų galima pripažinti kaip susitarimą dėl jungtinės veiklos ir siekį sukurti dalinę nuosavybę. Ieškovės ryšys su atsakovu visada ir betarpiškai buvo epizodinis ir jokio bendro gyvenimo, turto kūrimo planų ar ateities gyvenimo kartu niekada nebuvo planuota. Ieškovė bendravimą su atsakovu apibūdina kaip epizodinį dviejų žmonių susitikinėjimą atitinkamu gyvenimo etapu, neturint pastovumo. Ši ieškovės pozicija grindžiama tuo, kad atsakovas vedė neįprastą gyvenimo būdą, kuris pasireiškė slapstymusi nuo jo buvusių verslo partnerių iš Kauno miesto, epizodinių ir neplanuotų, visada netikėtų atvykimo ir išvykimo aplinkybių, jokio darbo ir legalių pajamų neturėjimo gyvenimo būdo vedimu.

13.2. Sprendimas suteikti galimybę gyventi atsakovui jos nuosavame bute lėmė grynai žmogiška užuojauta asmeniui, ieškovės ir jos dukros sprendimas baigus mokslus emigruoti į Jungtinę Karalystę. Jeigu ieškovę ir atsakovą būtų sieję ilgalaikiai santykiai, pagrįsti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, akivaizdu, kad ir atsakovas turėjo bent svarstyti keltis gyventi kitur kaip ieškovė, bet to nebuvo. Tai svarbi aplinkybė, į kurią nebuvo kreipiamas joks dėmesys.

13.3. Atsakovo iniciatyva pakviestų liudytojų parodymus reikia vertinti kritiškai, skirtingai nei pirmos instancijos teismas tai padarė. Liudytojo V. M. parodymai negali būti vertinti kaip objektyvūs ar patikimi, nes jis ne tik painiojasi aplinkybėse, bet ir teikia paaiškinimus, kurių net neįmanoma patikrinti. Pavyzdžiui, jis teigia, jog 1999-2000 m. ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, nors tai yra melas, ar kad atsakovas bute pas ieškovę tvarkėsi kaip savo namuose. Liudytojas Ž. V. M. būdamas artimas atsakovo draugas taip pat painiojasi ir pateikia melagingus duomenis apie atsakovo ir ieškovės „gyvenimą kartu“. Liudytojas niekaip negali įvardinti kodėl manė, jog šalys gyveno kaip šeima, vienintelis paaiškinimas jog jam pasirodė, jog butas yra suremontuotas. Liudytojas H. M. taip pat savo paaiškinimuose pateikia atsakovui naudingą versiją jog butas kažkokiu būdu buvo remontuojamas atsakovo lėšomis, bet ar tai tiesa, apklausoje negalėjo pasakyti. Jis taip pat teigia, jog ieškovė ir atsakovas buvo pora, tačiau ar gyveno kaip faktinė šeima nežino.

13.4. Ieškovė ginčo butą nusipirko iš savo lėšų, t. y. pardavusi butą Kaune (2001-09-25), nors Elektrėnuose ginčo butas buvo nupirktas dar anksčiau, t. y. 2001-09-14. Teismas sutiko, kad įrodyta jog su buto Elektrėnuose pardavėju buvo atsiskaityta vėliau nei tai įforminta sutartimi. Taigi visiškai įrodyta jog Butas yra asmeninė D. S. nuosavybė ir niekaip negali būti kvestionuojama.

13.5. Ieškovė niekada nesiekė įsigyti turtą kartu su atsakovu ir tai teigia kategoriškai. Vienas iš motyvų įsigyti butą Elektrėnuose buvo todėl, jog ieškovė norėjo gyventi arčiau savo šeimos, t. y. mamos. Tuo metu mama ieškovę rėmė finansiškai ir morališkai. Be to, Elektrėnuose gyveno ir ieškovės tėtis J. D., su kuriuo ji taip pat palaikė gerus ir šiltus santykius, kuris visada padėdavo kai reikėjo ir morališkai ir finansiškai (ypač kai reikėjo remontuoti butą). Elektrėnuose taip pat gyveno ir dukros tėtis A. S., su kuriuo ieškovė yra išsituokusi nuo 1993 metų. Dukra E. Elektrėnuose galėjo netrukdomai matytis su tėčiu, skirtingai nei gyvenant Kaune. Kaip dar vieną priežastį dėl kraustymosi iš Kauno į Elektrėnus ieškovė nurodo nepilnametės dukros E. asmeninius poreikius, kuriai tuo metu buvo 14 metų, ir ieškovė norėjo jog dukra turėtų atskirą savo kambarį. Kauno mieste buvusiame vieno kambario bute tokių sąlygų nebuvo, kadangi butas buvo itin mažas.

13.6. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų kas jį, kaip asmenį, sietų su Elektrėnų miestu, ir tai logiška, nes jis buvo vedęs M. T. ir santuoką nutraukė tik 2004-11-15. Argumentai, jog ginčo butas buvo perkamas ieškovės vardu todėl, kad skyrybų procese jis galimai neatitektų buvusiai sutuoktinei yra nepagrįstas, nes atsakovo skyrybos įvyko tik po trejų metų, o tai rodo tam tikrų įsipareigojimų šeimai tęstinumą. Atsakovo argumentai apie neva jo jau žlugusią santuoką kelia abejonių, nes taip ir nebuvo paaiškinta kodėl jis neinicijavo skyrybų proceso, o sudarinėja kitus nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorius būdamas santuokoje (2001-09-19 buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkimo-pardavimo sutartis).

13.7. Teismas sprendime konstatuoja jog 1991-1995 metais atsakovas disponavo itin didelės pinigų sumomis nurodant Lietuvos taupomojo banko Taupomosios knygutės sąskaitą neva 1992 metų rugsėjį ten buvusių 1 227 496 Lt, nors Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, nacionalinė valiuta litas pradėta naudoti 1993 m. birželio 25 d. Taip pat akcentuojama Gyventojų pajamų mokesčio deklaracija, kuri neva turi patvirtinti jog atsakovas turėjo 600 000 litų turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų, nors jokio patvirtinančio dokumento, įrodančio, kad tokia deklaracija realiai yra pateikta ir mokesčiai sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra pateikta.

Atsiliepimas

13.8. Atsakovas deklaratyviai nurodo, jog <...> iš viso į butą įdėta 85 000 Lt (30 000 Lt buto kaina + 30 000 Lt remontas + 25 000 Lt baldai ir buitinė technika <...>. Atsakovas nepateikė nei vieno patvirtinančio dokumento, kuris pagrįstų tokių pinigų išleidimą konkrečiam butui pirkti ir jį remontuoti, todėl nesuprantama kaip pirmos instancijos teismas galėjo pripažinti, jog šis asmuo apskritai ką nors yra investavęs į ginčo butą. Priešingai ieškovė yra pateikusi į bylą kruopščiai saugotus čekius dar nuo 2001 metų, kurie ir parodo kur ir kam buvo išleisti pinigai.

13.9. Ginčo buto vertė (34 000 Eur) teismo sprendime nustatyta ne pagal nepriklausomo turto vertintojo pateiktą išvadą, bet pagal internetinio portalo (aruodas.lt) skelbimus, kuriuos pateikė atsakovas. Su tokiu turto vertinimu visiškai nesutinka, kadangi atsakovas, kuris pateikė priešieškinį privalėjo pateikti nepriklauso turto vertintojo vertinimo ataskaitą, kuriame būtų aprašytas turto vertinimo būdas, metodika, išdėstyta minimali rinkos situacija ir pan. Pirmos instancijos teismas negalėjo remtis neaiškios kilmės skelbimais, ir juose nurodytomis kainomis kaip pagrįstomis, nes tai nėra patikrinama objektyviai. Ieškovė neturi žinių dėl turto vertės, nes gyvena ir dirba kol kas Jungtinėje Karalystėje.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, atmesti ieškovės prašymą bylą nagrinėti žodine tvarka. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

14.1. Pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčo dėl ieškovės ir atsakovo teisinio statuso, t. y. kad jie buvo sugyventiniai, taip pat ieškovė neginčijo atsakovo nurodytos turto vertės. Apeliaciniame skunde ieškovė keičia savo poziciją šiais klausimais, dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, ieškovės pateiktas apeliacinis skundas neatitinka tokio procesinio dokumento turiniui nustatytų reikalavimų, t. y. apeliacinio skundo turinys prieštarauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 daliai, kuri numato, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

14.2. Aplinkybę, jog ieškovė ir atsakovas buvo sugyventiniai, pirmosios instancijos teisme pripažino tiek pati ieškovė (atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės pateiktame ieškinyje šalys vadinamos sugyventiniais), tiek atsakovas, tiek byloje parodymus davę liudytojai (įskaitant ieškovės motiną). Taigi byloje nuo pat pradžių nebuvo ginčo dėl šios aplinkybės. Ginčas iš pradžių kilo tik dėl to, nuo kada ieškovė ir atsakovas pradėjo bendrauti kaip sugyventiniai, nes atsakovas teigė, kad šalių bendravimas prasidėjo 1997 m., tuo tarpu ieškovė teigė, jog bendrauti jie pradėjo tik 1999 m. vasarą, tačiau atsakovui pateikus į bylą papildomus dokumentus ieškovė galiausiai pripažino, jog bendravimo pradžią reiktų laikyti 1997 metus. Atsakovo nuomone, šalių bendro statuso ir bendravimo pražios momento klausimas yra aiškus, neginčytinas ir abiejų šalių pripažintas, todėl apeliacinės instancijos teisme šios aplinkybės iš naujo negali būti kvestionuojamos.

14.3. Pirmosios instancijos teisme ieškovė visiškai sutiko su atsakovo nurodyta Buto verte (34 000 Eur). Kadangi ginčo tarp šalių šiuo klausimu nebuvo, neprireikė ir ginčo objekto nepriklausomo vertinimo.

14.4. Aplinkybę, kad šalių bendravimo laikotarpiu atsakovo buvo gera turtinė padėtis patvirtino tiek pati ieškovė, tiek visi byloje parodymus davę liudytojai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos metu taip pat nebuvo keliamas klausimas dėl atsakovo pateiktų dokumentų, parodančių jo turtinę padėtį, patikimumo. Ieškovė turėjo galimybę patikrinti įrodymų patikimumą (kreiptis į VMI, kad dėl deklaracijos; kelti taupomosios knygelės duomenų teisingumo klausimą), tačiau to neprireikė, kadangi ieškovė sutiko su ta aplinkybe, kad atsakovo finansinė situacija buvo gera. Tuo tarpu, dėl ieškovės finansinės situacijos pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių, kadangi vienintelės ieškovės pajamos, kurias ji pagrindė buvo 26 800 Lt gauti už parduotą nekilnojamąjį turtą. Tiek pati ieškovė, tiek kiti byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog gyvendama su atsakovu ieškovė niekur nedirbo, tačiau pora gyveno pasiturinčiai.

14.5. Atsakovas yra ne tik didžiąja dalimi prisidėjęs prie Buto remonto, bet ir faktiškai sumokėjęs Buto kainą. Tačiau neturėdamas įrodymų sumokėjimo už Butą faktui patvirtinti, atsakovas sutinka su sprendime išdėstytomis teismo išvadomis, kad Butas buvo įgytas ir dabartinė jo vertė buvo sukurta bendrai, todėl jis pripažintinas šalių bendrąją daline nuosavybe bei ieškovei ir atsakovui priklausantis lygiomis dalimis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl žodinio proceso

16. Ieškovė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Netenkinus prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, netenkinamas prašymas iškviesti ir apklausti į posėdį ieškovės nurodytus apeliaciniame skunde liudytojus.

Dėl naujų įrodymų

19. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus 2007-04-06 baldų salono UAB „Baldų galerija“ čekį, patvirtinantis sumokėjimą 3 919, 00 Lt sumai, kartu su 2007-04-06 prekių pirkimo/pardavimo kvitu, 2007-04-05 UAB „Norvija“ pirkimo pardavimo sutartį su čekiu patvirtinančiu 600 Lt sumokėjimą, 2000-09-25 užsakymą Nr. 09/25 UAB „Erelita“ baldų užsakymą 1565 Lt, 2000-10-10 sąskaitą faktūrą Nr. 9801449 su apmokėjimo dokumentais kvitais Nr. 221027, Nr. 221047. Ieškovė nurodo, kad šie dokumentai patvirtina apie pinigų mokėjimą baldams pirkti, kuriuos yra nurodžiusi ieškovė bei mokėjimus patvirtinantys dokumentai.

20. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Susipažinus su ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktais rašytiniais įrodymais, jų datas, matyti, jog šie rašytiniai įrodymai egzistavo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė rašytinių įrodymų pateikimu į bylą, pradėjo rūpintis po sprendimo priėmimo, nėra pagrindas jį priimti apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus atsisako priimti.

21. 2019-04-05 teisme gauti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose, be kita ko, ieškovė prašo prijungti rašytinius liudytojų A. L., E. S., L. K., E. A., A. S. parodymus. Nurodo, kad didžioji dalis liudytojų yra emigrantai, todėl jiems sudėtinga atvykti į teismo posėdį. Susipažinus su pateiktais rašytiniais įrodymais matyti, kad A. L. ir E. S. rašytiniai įrodymai jau yra byloje (t. 1., b. l. 166-169), todėl dar kartą šių asmenų rašytiniai parodymai neprijungti prie bylos medžiagos. Kitų liudytojų rašytiniai parodymai taip pat neprijungiami prie bylos, nes esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, kurio metu apklausiami liudytojai, bylos šalys turi teisę užduoti jiems rūpimus klausimus. Tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (CPK 192 str. 8 d.). Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kodėl liudytojų L. K., E. A., A. S. rašytinius įrodymus nepateikė pirmosios instancijos teismui, o juos pateikė likus 4 dienoms iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Aplinkybė, kad ieškovė gyvena ne Lietuvoje, reikšmės neturi, nes ieškovė naudojasi advokato paslaugomis, kuris turi užtikrinti laiku pateikiamų įrodymų į bylą pateikimą.

22. 2019-04-08 teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ieškovė kaip ir jos atstovas 2019-04-05 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė papildomus apeliacinio skundo argumentus, tačiau CPK 323 str. yra pasakyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, todėl rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

Dėl asmenine nuosavybe esančio turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

23. Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio Buto. Atsakovas gi, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į Butą.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovę ir atsakovą Buto pirkimo-pardavimo metu artimi šeiminiams sutuoktinių santykiams, gyvendami kartu jie vedė bendrą ūkį, o atsakovo turtinė padėtis buvo gera, todėl jis galėjo prisidėti prie Buto vertės padidinimo, Buto būklės pagerinimo. Ieškovės teigimu, ši teismo išvada klaidinga, nes jos su atsakovu bendravimas buvo epizodinis ir jokio bendro gyvenimo, turto kūrimo planų ar ateities gyvenimo kartu nebuvo planuota.

25. Civilinio kodekso 6.970 straipsnis nustato, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

26. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2001-09-14 ieškovės D. S. vardu buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ji asmeninės nuosavybės teise iš pardavėjo D. L. įsigijo Butą. Sutarties 3 p. nurodyta, kad butas parduodamas už 30 000 Lt, kuriuos pardavėjas gavo iš pirkėjos. Nekilnojamojo turto registre butas ieškovės vardu įregistruotas 2001-09-24. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad šį Butą įsigijo iš savo asmeninių lėšų pardavusi savo butą Kaune. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta 2001-09-25 Buto pirkimo-pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad ieškovė Butą esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavė už 26 800 Lt. Kad visą kainą už Butą sumokėjo ieškovė, tai patvirtino liudytoja A. L. savo teismui pateiktuose 2018 m. kovo 27 d. liudytojo paaiškinimuose, kuriuos teismas 2018-04-03 rezoliucija prijungė prie bylos medžiagos. Liudytoja A. L. nurodė, kad ieškovė, pardavusi savo butą Kaune, atvyko pas liudytoją ir jos sutuoktinį į Elektrėnus ir atsiskaitė už ieškovei parduotą Butą, sumokėdama visus 30 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė galėjo Butą įgyti iš savo asmeninių lėšų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovė negalėjo šio Buto įsirengti savo lėšomis, o turėjo būti abiejų ginčo šalių finansinė kooperacija. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į atsakovo iniciatyva kviestų liudytojų paaiškinimus, Buto pirkimo metu ir ankstesniu laikotarpiu buvusią gerą atsakovo turtinę padėtį. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis negali sutikti.

28. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė pateikė įvairius kvitus, siekdama įrodyti, kad 2001 m. rudenį būtent ji buto remontui ir įrengimui pirko buitinę techniką už 3 100 Lt, naujus langus už 3 100 Lt, taip pat pateikė kitus čekus už įvairias medžiagas, panaudotas remontuojant butą, ieškovės paskaičiavimu tai sudarė 6 939,96 Eur sumą (23 962,30 Lt). Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad ieškovės į bylą pateiktos sutartys su komunalinių paslaugų tiekėjais (elektros, vandens, šilumos, internetinio ryšio), buto draudimo sutartys sudarytos būtent su ieškove. Kiti ieškovės pateikti kvitai taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad, pavyzdžiui, 2005 m. kovo-balandžio mėnesiais kabelinės televizijos paslaugas, buto draudimą 2014-2018 m. apmokėjo būtent ji. Buto remontui dalį pinigų, kaip nurodė ieškovė ir jos mama apklausta teisme kaip liudytoja, ieškovei davė mama, o su remonto darbais padėjo ieškovės tėvas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad šie rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ieškovė tik iš dalies prisidėjo prie buto išlaikymo. Atsakovas, teigdamas, kad jis prisidėjo prie buto remonto ir net didesne dalimi nei ieškovė, jokių rašytinių įrodymų nepateikė, apsiribodamas ieškinyje darbų, kurie buvo atlikti įsigijus Butą, išvardijimu.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo turtinė padėtis Buto pirkimo pardavimo metu buvo gera ir jis galėjo pagerinti turtą tokia dalimi, kad įgytų teisę į ½ šio Buto dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas Buto pirkimo metu buvo santuokoje su M. T. (santuoka nutraukta 2004-11-15). Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad jis priklausė EBSW koncernui ir supirkinėjo investicinius čekius, turėjo investicijų, tad uždirbdavo apie 5 000,00 JAV dolerių per mėnesį. Nuo 1994 m. verslą baigė ir jokia veikla neužsiėmė, gyveno iš santaupų, kurias išleido gyvendamas su ieškove. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui pateikta taupomosios knygelės kopija patvirtina, kad 1995-06-13 atsakovas nusiėmė 4 046,00 Lt ir 97 335,68 Lt, iš viso – 101 381,68 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad taupomosios knygelės paskutinis įrašas padarytas 1995-06-13, kur nurodyta, kad šiai datai pinigų likutis tebuvo 0,68 rub, sprendžia, jog šis įrodymas nėra pakankamas pagrįsti aplinkybei, kad atsakovas turėjo piniginių lėšų Buto remontui. Atsakovas pats teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nuo 1994 m. nedirbo, gyveno iš santaupų ir pinigus leido su ieškove, kas kelia abejonių dėl šių pinigų išsaugojimo iki 2001 metų rugsėjo mėn. ir jų panaudojimo Buto pirkimui ar remontui. Tuo labiau, kad atsakovas pats nurodo, kad 1999-06-18 įsigijo automobilį Mercedez-Bendz 300. Be kita ko, automobilio pirkimas paneigia kitą atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad jis savo vardu nenorėjo registruoti turto, nes dar nebuvo nutraukęs santuokos su M. T.. Laikantis atsakovo logikos jis, būdamas susituokęs, nebūtų pirkęs savo vardu ir automobilio Mercedez-Bendz 300.

30. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas 2001-09-19 sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno m., pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas iš savo buvusios sutuoktinės M. T. gavo 20 000 Lt grynais pinigais. Ši teismo išvada prieštarauja į bylą pateiktam rašytiniam įrodymui – buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno m., pirkimo-pardavimo notarinei sutarčiai. Aptariamoje sutartyje nurodyta, kad sutuoktiniai atsakovas per įgaliotinę M. T. ir M. T. parduoda bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkėjai A. M. (atsakovas priešieškinyje nurodė, kad pirkėja yra M. T. motina). Pagal šios sutarties 3 p. nurodytas butas parduotas už 20 000 litų, kuriuos pardavėjas (M. T. ir atsakovas) gavo iš pirkėjos prieš pasirašant sutartį. Pažymėtina, jog butas buvo parduotas atsakovo santuokos su M. T. metu, todėl pinigai buvo sutuoktinių bendra nuosavybė, nes priešingų duomenų byloje nėra. Tuo tarpu aplinkybė, kad visus 20 000 Lt M. T. perdavė atsakovui byloje nėra įrodyta, kaip ir nėra įrodyta atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jo ir sutuoktinės butas buvo parduotas brangiau.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (Lietuvos Augiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015).

32. Atsakovas įrodinėjo, kad nuo 1997 m. šalys bendravo, nuo 1999 m. kartu gyveno, o ieškovė, siekdama paneigti šiuos argumentus, įrodinėjo, kad atsakovas tik epizodiškai gyveno, jis nuolat kažkur išvykdavo ir vėl sugrįždavo. Ieškovės teigimu, ji buvo atsakovo meilužė tam tikru jos gyvenimo momentu. Dėl šių aplinkybių byloje apklaustų liudytojų parodymai skiriasi. Atsakovo iniciatyva apklausi 3 liudytojai nurodė, kad ginčo šalys gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Ieškovės iniciatyva apklausti liudytojai to patvirtinti negalėjo. Ieškovės dukra savo liudytojo parodymuose nurodė, kad atsakovas su ieškove apsigyveno bute po jo remonto, tokias aplinkybes nurodė ir ieškovės mama. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių galėjo būti etapas kuomet ginčo šalys gyveno kartu laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m. (būtent dėl šio laikotarpio byloje nėra ginčo, kad šalys yra gyvenę kartu), o 2005 m. ieškovei išvykus į Angliją šalių bendravimas nutrūko. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ypač, jei jis ne epizodinis, trunka pakankamai ilgą laiką, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas, abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis ar savo darbu, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Teisminio nagrinėjimo metu šalys skirtingai aiškino bylai reikšmingas aplinkybes dėl bendro ūkio tvarkymo ir bendro turto – ginčo Buto pagerinimo darbų. Be vienas kitiems prieštaraujančių liudytojų parodymų byloje nėra duomenų apie ginčo šalių bendrą tęstinio pobūdžio buitį. Tuo labiau, kad iki 2004 metų atsakovas buvo vedęs kitą moterį, kas galimai patvirtina ieškovės paaiškinimus, jog atsakovas tik epizodiškai gyveno su ieškove. Kaip minėta, visos sutartys dėl Buto remonto darbų buvo sudarytos ieškovės vardu. Aplinkybė, kad atsakovas nupirko kai kuriuos baldus ar sumokėjo mokesčius už Butą nėra pakankama padaryti išvadai, kad ginčo šalys susitarė dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Pažymėtina, jog daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Atsakovui nepateikus jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių apie esminius Buto pagerinimus, spręstina, jog atsakovas neįrodė, jog kokiais nors piniginiais įnašais ar savo darbu būtų prisidėjęs prie ginčo turto įsigijimo ar pagerinimo (CPK 178 straipsnis).

Dėl atsakovo iškeldinimo

33. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis. Atsakovas Bute gyvena neatlygintinai, žodinės sutarties pagrindais (CK 6.629 str.). Ieškinyje nurodė ir pateikė įrodymus, kad atsakovui 2017-04-19 pateikė pranešimą dėl išsikėlimo iš Buto, prašydama išsikelti iš ieškovei priklausančio buto iki 2017-07-19. Pagal CK 6.642 str. kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.

34. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui neįrodžius, kad jis turi teisę į dalį ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, jog tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Ieškovei 2017 m. balandžio 19 d. raštu atsakovo pareikalavus per tris mėnesius išsikelti iš ginčo buto, faktiniai panaudos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė (CK 6.641 straipsnis, 6.642 straipsnio 1 dalis). Atsakovas iš Buto gera valia neišsikelia ir toliau jam čia gyvenant yra pažeidžiama ieškovės nuosavybės teisė, todėl ieškovės ieškinys tenkinamas ir atsakovas iškeldintinas iš Buto priverstinai (CK 4.98 str.), nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.612 str.).

35. Teismas savo iniciatyva išsprendžia sprendimo vykdymo klausimą ir nustato 1 mėnesio terminą šio sprendimo įvykdymui, t. y. atsakovo išsikėlimui su jam priklausančiais daiktais iš ginčo buto.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių

36. Atsakovas nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus su Buto verte, ginčydama pirmosios instancijos teismo nustatytą vertę. Teisėjų kolegija su atsakovu sutinka. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovė atsiliepime jokių prieštaravimų dėl Buto vertės nereiškė, o teisėjai teismo posėdžio, vykusio 2018-03-26, metu uždavus ieškovei klausimą, ar ji sutinka su atsakovo įvertinimu, ieškovė patvirtino, kad sutinka. Darytina išvada, kad atsakovė pažeidė CPK 306 str. 2 d., ginčydama aplinkybę, kurią pripažino pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, atsakovo priešieškinį atmetus Buto vertės nustatymo klausimas tampa neaktualus.

37. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde taip pat keičia poziciją dėl šalių bendravimo pradžios momento, tačiau su tokiu atsakovo argumentu nėra pagrindo sutikti. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose niekur nepripažino, kad ji su atsakovu gyveno kaip šeima. Ieškinyje nurodė, kad 2001 m. gruodžio mėnesį, t. y po remonto, atsakovui atvykus iš Vokietijos įsileido atsakovą gyventi kaip sugyventinį. To laikėsi ir teismo posėdžio metu (šalių susipažinimo data šiuo atveju nėra aktuali). Pirmosios instancijos teismui sprendime nurodžius, kad ginčo šalys kaip faktinė šeima gyveno nuo 1999 m. birželio mėnesio, ieškovė apeliaciniame skunde su tokia išvada nesutiko, o kaip ir pirmosios instancijos teismo metu nurodė, kad atsakovas vedė neįprastą gyvenimo būdą, kuris pasireiškė slapstymusi nuo jo buvusių verslo partnerių, epizodiniais ir neplanuotais atsakovo atvykimais pas ieškovę ir vėl išvykimais. Taigi šiuo atveju atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė niekada neginčijo aplinkybės, kad ginčo šalys gyveno kaip šeima aktualiu ginčui laikotarpiu.

Dėl procesinės baigties

38. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, padarydamas netinkamą išvadą, kad yra teisinis pagrindas ginčo butą pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas, iškeldinant atsakovą iš ieškovei priklausančio Buto, o atsakovo priešieškinis atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

39. CPK 93 str. 5 d. nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

40. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

41. Bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme ieškovė patyrė 100 Eur žyminį mokestį (1 t., b. l. 9), už advokato teisines paslaugas sumokėjo 600 Eur (1 t., b. l. 23-24; 2 t., b. l. 4-5), taip pat 80,69 Eur už lėktuvo bilietus atvykimui iš Anglijos į teismo posėdžius (2 t., b. l. 6-9) ir 42,18 Eur už automobilio parkavimą aikštelėje Londono Oro uoste (2 t., b. l. 10). Taigi ieškovė viso patyrė 822,87 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 10 p.) pirmosios instancijos teisme. Šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovo.

42. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 383 EUR žyminį mokestį. Ieškovė taip pat pateikė duomenis, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 2200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis, nors ir neviršija, tačiau yra arti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (2015-03-19 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio (2212,00 Eur). Įvertinus advokato, kuris neatstovavo ieškovei pirmosios instancijos teisme, darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento turinio ir apimties aspektais bei atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga teisiniu požiūriu, ieškovei, tenkinus jos apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistina dalis prašomų atlyginti išlaidų, t. y. 1 500 Eur. Todėl viso iš atsakovo ieškovei priteisiama 2 705,87 Eur.

43. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017-10-11 sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-17-T-3899-19357, pakeistu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018-01-02 sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-3899-81, (1 t., b. l. 40, 48) atsakovui yra suteikta antrinė teisinė pagalba ir atsakovas 100 procentų yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018-07-16 sprendimu Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-2450-12647 atsakovui yra suteikta antrinė teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme ir atsakovas 100 procentų yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, žyminis mokestis už pareikštą priešieškinį, taip pat išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, į valstybės biudžetą nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Iškeldinti atsakovą V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovei D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimo įvykdymui, t. y. atsakovo išsikėlimui su jam priklausančiais daiktais iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnuose, nustatyti 1 mėnesio terminą, jį skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo.

Priteisti ieškovei D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 705,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas ir įsiteisėja nuo jo priėmimo momento.

Teisėjai Ona GasiulytėRita KisielienėTomas Venckus