Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-350-186/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-02
Bylos Nr.: 2A-350-186/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00323-2014-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
Atsakovas: D. B., uždarajai akcinei bendrovei „Certa“

Kategorijos

27.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-350-186/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00323-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 27.7.; 44.2.; 44.5.2.17. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1896-259/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tobula santechnika“ ieškinį atsakovams D. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Certa“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Tobula santechnika“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais tarp BUAB „Tobula santechnika“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Certa“ sudarytus sandorius, kuriais BUAB „Tobula santechnika“ 2010–2011 metais pardavė UAB „Certa“ santechnikos prekių už 2014 105,56 Lt sumą, taikyti restituciją ir įpareigoti UAB „Certa“ grąžinti nesąžiningai įgytas prekes, o UAB „Certa“ sumokėta pinigų suma gali būti tvirtinama kaip kreditorinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje; priteisti ieškovui iš D. B. 20 768 Lt žalos atlyginimo; 22 214,99 Lt žalos atlyginimo; 200,64 Lt žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi UAB „Tobula santechnika“ buvo iškelta bankroto byla, konstatavus, jog įmonė yra nemoki. Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nutartis įsiteisėjo 2013 m. spalio 25 d. Bankroto administratoriui tikrinant įmonės sudarytus sandorius buvo nustatyta, kad UAB „Tobula santechnika“ 2010–2011 metais pardavė UAB „Certa“ santechnikos prekių už 214 105,56 Lt sumą. Prekės buvo parduotos už pernelyg mažą kainą, nesiekiant gauti pelno. Tikėtina, kad pardavus prekes standartinėmis kainomis būtų buvę galima išvengti įmonės nemokumo ar bent jau sumažinti įmonės įsiskolinimus kreditoriams. Abiejų pirkimo–pardavimo sutarčių šalių (bendrovių) akcininku buvo atsakovas D. B., kuris nesiekė, kad UAB „Tobula santechnika“ gautų pelno.

Atsakovas D. B. nepagrįstai išsimokėjo sau dalį įmonei suteiktos paskolos, apelianto įmonei suteiktos bendrovei paskolos grąžinimo terminas dar nebuvo suėjęs. Įmonės akcininkas ir jos direktorius elgėsi nesąžiningai ir pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus, nes įmonei bankroto byla buvo iškelta vos už pusmečio nuo dalies kredito susigrąžinimo. Paskolos dalies grąžinimas turėjo įtakos įmonės finansinei būklei, nes sukėlė įmonės nemokumą.

Atsakovo D. B. UAB „Tobula santechnika“ vienintelio akcininko sprendimu 2009 m. sausio 4 d. buvo parduotas ieškovui priklausęs automobilis Honda Civic mažesne nei automobilio likutinė vertė kaina. Pardavimo metu automobilio vertė pagal buhalterinius dokumentus buvo 29 714,99 Lt, tačiau automobilis buvo parduotas už 7 500 Lt sumą. Taigi pardavimo kaina ir jo vertė skyrėsi net keturis kartus, todėl tikėtina, kad automobilis buvo parduotas per pigiai, patiriant 22 214,99 Lt žalą. Automobilis buvo parduotas UAB „Tobula santechnika“ akcininko ir direktoriaus D. B. žmonai I. B.

2008 m. gruodžio 31 d. buvo parduotas dar vienas ieškovui priklausantis automobilis Volkswagen T4 už 200 Lt sumą, nors pagal buhalterinius duomenis jo vertė pardavimo metu buvo 400,64 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė BUAB „Tobula santechnika“ iš D. B. 20 768 Lt (6 014,83 Eur) žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad sandorių, kuriais įrodinėjamas UAB „Tobula santechnika“ padarytos žalos faktas ir dydis, sudarymo metu bendrovės akcininku (2010 m. lapkričio 13 d. – 2011 m. birželio 30 d.) ir jos vadovu (2003 m. kovo 4 d. – 2011 m. gruodžio 28 d.) buvo atsakovas D. B.. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Tobula santechnika“ bankroto bylą. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi UAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nutartis įsiteisėjo 2014 m. spalio 25 d. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Tobula santechnika“ nuo 2010 m. gruodžio 7 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. pagal 67 PVM sąskaitas faktūras pardavė UAB „Certa“ įvairių santechnikos prekių už 21 4105,56 Lt, o UAB „Certa“ už pirktas prekes sumokėjo UAB „Tobula santechnika“ 214 105,56 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė kitos sandorio šalies UAB „Certa“ nesąžiningumo, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.82 straipsnį. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė duomenų, kokios konkrečiai santechnikos prekės 2010–2011 metais buvo UAB „Tobula santechnika“ parduotos pigiau, kiek pigiau, kiek jos realiai kainavo tuo metu rinkoje, už kokią kainą prekės turėjo būti parduotos ir kokia dėl to žala galėjo būti padaryta. Dėl šios priežasties, teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad prekės buvo parduotos per pigiai ir pirkimo–pardavimo sandoriai neatitiko UAB „Tobula santechnika“ veiklos tikslų.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimų atlyginti 22 214,99 Lt ir 200,64 Lt žalą, konstatavo, kad ieškovas ne tik kad neįrodė, jog automobilių perleidimo sandoriais buvo padaryta žala įmonei, bet ir nepagrindė teiginių, jog bendrovės akcininkas ir jo vadovas D. B., nuspręsdamas sudaryti ir sudarydamas automobilių perleidimo sandorius, elgėsi aplaidžiai, nesąžiningai, nerūpestingai ar neprotingai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, CK 2.87, 6.250, 6.263 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad turto vertė įmonės buhalterinėje apskaitoje ir turto rinkos vertė nebūtinai turi sutapti, kadangi turto kaina įmonės buhalterinėje apskaitoje nustatoma ir skaičiuojama nesiejant jos su realia rinkos verte, tik įvertinant laiko tarpą nuo turto įsigijimo ir nustatytą bendrą nusidėvėjimo procentą. Turto rinkos vertė gali būti nustatyta tam įgalioto, turinčių žinių specialisto ar parduodant turtą rinkos sąlygomis.

Teismas nustatė, kad įmonės akcininkas ir jos direktorius D. B. 2009 m. sausio 2 d. suteikė UAB „Tobula santechnika“ 140 000 Lt beprocentinį kreditą, kredito sutartyje buvo nurodyta, jog bendrovė gali visiškai ar iš dalies grąžinti kredito lėšas anksčiau nustatyto termino, kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2012 m. liepos 31 d. Ieškovo direktorius 2011 m. rugpjūčio 30 d. išsimokėjo sau 20 768 Lt sumą paskolai grąžinti, po paskolos dalies grąžinimo praėjus mėnesiui laiko 2011 m. spalio 6 d. UAB „Tobula santechnika“ direktorius D. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad 2011 metais bendrovė jau turėjo finansinių sunkumų ir tą patvirtina Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla bendrovei, Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria UAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, motyvai. Teismas pažymėjo, kad šiuose teismų įsiteisėjusiuose procesiniuose dokumentuose yra konstatuota, jog bankroto bylos iškėlimą inicijavo UAB „Tobula santechnika“ direktorius D. B., teismui pateikdamas pirminius 2009–2011 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, pagrindžiančius blogėjančią įmonės finansinę padėtį, jog visos faktinės aplinkybės įrodo, kad įmonė jau 2009–2010 metais turėjo mokumo problemų. Teismai vertino, kad ir aplinkybė, jog ieškovas asmeniškai suteikė įmonei beprocentinę paskolą, liudija buvus sunkią įmonės finansinę padėtį 2009–2010 metais. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad dalies bendrovei suteiktos paskolos sau išsimokėjimas prieš pat kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, šį sprendimą priėmus įmonės direktoriumi būnant D. B., sudaro pagrindą daryti išvadą, jog D. B. elgėsi nesąžiningai, savanaudiškai, toks veiksmas lėmė dar didesnį įmonės nemokumą, pažeidė bendrovės kreditorių turtinius interesus, padidino įmonės skolinių įsipareigojimų dydį. Teismas tenkino reikalavimą dėl 20 768 Lt ieškovui iš atsakovo D. B. priteisimo vadovaudamasis CK 2.87 straipsnio 1, 7 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais, 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliantas (atsakovas) D. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo D. B. buvo priteista 20 768 Lt žalos atlyginimo ir šio ieškinio reikalavimo netenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Net jeigu įmonė ir turi finansinių sunkumų, jai nėra uždrausta atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nebuvo nustatyta, kad kredito dalies grąžinimo metu įmonė privalėjo laikytis CK 6.923 straipsnio (straipsnio redakcija, galiojusi kredito dalies grąžinimo metu) 2 dalyje nustatyto eiliškumo. Kadangi byloje nėra duomenų, kad buvo pažeistas kreditorių eiliškumas ir kad įmonė neturėjo teisės grąžinti paskolą, taip pat duomenų, jog tuo metu galioję įstatymai būtų draudę grąžinti paskolą, teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas reikalavimas, yra nepagrįsta.Byloje nėra įrodymų, kad kredito dalies grąžinimo metu įmonė buvo nemoki. 2011 m. rugpjūčio 30 d. įmonė buvo moki, įmonės nemokumas atsirado tik 2011 m. rugsėjo 19 d., kai UAB „Medicinos bankas“ nutraukė kredito sutartį, todėl iki šios datos įmonė galėjo vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais savo nuožiūra. Įmonei pervedus lėšas apeliantui įmonės turimų lėšų sumažėjo, tačiau išmokėta suma sumažėjo ir įmonės kreditorių reikalavimų. Apeliantas tuo metu buvo didžiausias įmonės kreditorius. Taigi negalima daryti išvados, kad bendra įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonei bei kreditoriams buvo padaryta žala.Bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti atsižvelgiama ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštus. Tu atveju, jei teisme vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami ex post, sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, nepagrįstai taikė CK normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę. Apeliantas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, teismas taip pat neįvardijo, kokiu būdu pasireiškė apelianto neteisėti veiksmai. Apeliantas įmonei buvo suteikęs 203 368,66 Lt paskolą, t. y. apeliantas siekė plėtoti įmonės veiklą, atsiskaityti su įmonės kreditoriais, veikė išimtinai savo asmenine rizika (paskola buvo suteikta iš asmeninių lėšų). Iš suteiktos paskolos apeliantas susigrąžino tik 20 768 Lt. Taigi apelianto aplaidumas, nesąžiningumas šiuo atveju neegzistuoja, priešingai, apeliantas patyrė finansinių nuostolių, veikė savo rizika, siekdamas, kad ieškovas toliau galėtų vykdyti veiklą. Faktas, kad apeliantas, kaip įmonės vadovas, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime nesudaro pagrindo tai vertinti kaip neteisėtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Ginčas byloje yra kilęs dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų už netinkamai vykdant pareigas padarytą žalą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam taikė CK nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės elementus, nes apeliantas neatliko jokių neteisėtų veiksmų BUAB „Tobula santechnika“.

Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Aiškindamas šias įstatymų nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad organizuodamas ir vykdymas bendrovės kasdienę veiklą, bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad įmonės direktorius (nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. birželio 30 d. buvo ir įmonės akcininku) D. B. 2009 m. sausio 2 d. suteikė BUAB „Tobula santechnika“ 140 000 Lt kreditą, palūkanos už paskolą nebuvo nustatytos, kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2012 m. liepos 31 d. (b. l. 8). D. B. 2011 m. rugpjūčio 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 90-11 išsimokėjo sau 20 768 Lt, pinigų išmokėjimo pagrindu nurodyta – grąžinta beprocentinė paskola (b. l. 9). Taigi dalį įmonei paskolintos sumos (20 768 Lt) apeliantas susigrąžino nesuėjus sutartyje nustatytam terminui, t. y. likus 11 mėnesių iki sutartyje nustatyto termino. Nors paskolos sutartyje ir buvo įtvirtinta įmonės galimybė visiškai ar iš dalies grąžinti kreditą prieš terminą, dalies paskolos grąžinimu panaikinta realiai egzistuojanti įmonės prievolė, tačiau, sprendžiant apelianto civilinės atsakomybės taikymo klausimą, lėšų išsimokėjimas turi būti vertinamas kartu su kitomis civilinės atsakomybės klausimui teisingai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. įmonės finansine padėtimi bei apelianto elgesio sąžiningumu tiek prieš įmonę, tiek prieš kitus kreditorius, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantas priėmė sprendimą dėl dalies paskolos grąžinimo pačiam sau. Todėl yra itin aktualu, ar nėra pažeistas įstatymu įtvirtintas reikalavimas juridinio asmens valdymo organų nariui vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Be to, įmonės vadovo atsakomybė gali kilti ne tik dėl žalos tiesiogiai įmonei padarymo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014 ir kt.).

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (civilinė byla Nr. B2-226-413/2015, teisminio proceso Nr. 2-56-3-01283-2011-4, BUAB „Tobula santechnika“ bankroto byla) matyti, kad D. B. 2011 m. spalio 6 d. padavė pareiškimą dėl bankroto bylos BUAB „Tobula santechnika“ iškėlimo. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria BUAB „Tobula santechnika“ iškelta bankroto byla, turinio matyti, kad D. B., kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime nurodė, jog įmonė, vykdydama mažmeninę prekybą santechnikos prekėmis, susidūrė su esminiais sunkumais, dėl kurių toliau nebegali vykdyti įprastos veiklos ir atsiskaityti su savo kreditoriais. Prasidėjus ekonominei krizei, ženkliai sumažėjo prekių pirkimas, o tuo pačiu ir atsakovo gaunamos pajamos. Įmonė nuo 2011 m. tapo nepajėgi išlaikyti konkurencijos tarp kitų santechnikos prekių prekyba užsiimančių bendrovių. Be to, vienas didžiausių atsakovo kreditorių – UAB „Medicinos bankas“ 2011 m. rugsėjo 19 d. nutraukė tarp atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. LOAN_41478. Atsakovas turi įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai, Sodrai bei darbuotojams. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 28 d., BUAB „Tobula santechnika“ iškėlė bankroto bylą, nes iš teismui pateikto 2011 m. rugsėjo 30 d. balanso nustatė, jog įmonė turi turto už 716 649 Lt, įskaitant ilgalaikio turto už 645 064 Lt, trumpalaikio turto už 71 585 Lt, o įmonės mokėtinos sumos ir pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekia 800 367 Lt. Be to, atsakovo pateiktais duomenimis, įmonė skolinga su darbo užmokesčiu susijusių išmokų 9 954,04 Lt, Sodrai – 19 585,95 Lt, Valstybinei mokesčių inspekcijai – 87 555,79 Lt, o kitos įmonės skolos sudaro 683 273 Lt. Iš 2011 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovo veikla nuostolinga ir patirti nuostoliai siekia 107 629 Lt. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, darė išvadą, kad egzistuoja pagrindai iškelti atsakovui bankroto bylą, nes įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, ne tik vėluoja atsiskaityti su kreditoriais, įmonės darbuotojais, bet ir yra nemoki. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka apskųstame sprendime, tiek Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d., tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartyse, kuriomis buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Tobula santechnika“ bankroto pripažinimo tyčiniu, buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad įmonė jau 2009–2010 metais turėjo mokumo problemų, kad prieš įmonės bankrotą ieškovas išsimokėjo 20 768 Lt, tačiau liko nemokėti privalomi mokesčiai ir neatsiskaityta su valstybe bei kitais kreditoriais. Visos šios nurodytos aplinkybės, taip pat aplinkybė, kad praėjus tik šiek tiek daugiau nei mėnesiui po pinigų išsimokėjimo apeliantas, kaip įmonės vadovas, padavė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, paneigia apelianto argumentus, kad dalies paskolos grąžinimo metu įmonė buvo moki, o nemoki tapo tik 2011 m. rugsėjo 19 d., kai UAB „Medicinos bankas“ nutraukė tarp atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. kovo 5 d. sudarytą kreditavimo sutartį. Pats D. B. 2011 m. spalio 6 d. pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės finansinės padėties pablogėjimą siejo su šalyje prasidėjusia ekonomine krize, nuo 2011 metų įmonės negalėjimu konkuruoti rinkoje, o ne su kredito sutarties nutraukimu. Kitų aplinkybių, išskyrus tai, kad kredito sutartis buvo nutraukta po dalies paskolos išsimokėjimo, kurios patvirtintų, kad pinigų išsimokėjimo metu įmonės būklė buvo stabili, įmonė nebuvo susidūrusiu su finansiniais sunkumais, apeliantas nenurodė.

Šiuo atveju esminę reikšmę sudaro ne pats faktas, kad apeliantas susigrąžino dalį įmonei paskolintų lėšų, o tai, kad apeliantas, būdamas įmonės vadovu, prieš pat jam kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, išsimokėdamas lėšas, kaip dalies paskolos grąžinimą, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, pažeidė pareigą būti lojaliu, veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnis). Įmonės finansinei padėčiai esant sunkiai, prieš pat kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą, apeliantas būtent sau suteikė asmeninę pirmenybę, nors įmonė turėjo finansinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams (tarp kurių buvo ir įmonės darbuotojų bei valstybė), apie kuriuos apeliantas neabejotinai žinojo. Žinodamas realią situaciją, apeliantas neabejotinai žinojo ir tai, kad lėšų išsimokėjimas, kai skolos mokėjimo terminas dar net nebuvo nesuėjęs, pažeis kitų kreditorių teises ir interesus, sumažins įmonės galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais. Apelianto veiksmai, kuriais jis iš dalies padengė savo kreditorinį reikalavimą, suteikdamas pirmenybę sau, nelaikytini sąžiningais. Nors paskolos grąžinimas nėra įstatymu draudžiamas atsiskaitymas, tačiau įmonės nemokumo atveju vykdomi atsiskaitymai neturėtų suteikti nesąžiningo pranašumo įmonės vadovui sprendžiant visų pirma savo asmenines problemas, nes tai neatitinka sąžiningo elgesio standartų kitų asmenų, kuriems tokiais veiksmais padaroma žala, atžvilgiu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas skunde didelį dėmesį skiria rizikingiems verslo sprendimams, kad bendrovės veiksmų tesėtumo (neteisėtumo) vertinimui svarbu atsižvelgti į tai, ar bendrovės vadovas vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nekonstatavo akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo. Šiuo atveju vadovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė jo, kaip įmonės valdymo organo, fiduciarinių pareigų pažeidimu, neveikimu įmonės ir kreditorių interesais.

Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat grindžia tuo, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. sandoriu nebuvo pažeistas kreditorių eiliškumas, nustatytas CK 6.923 straipsnyje. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad ši norma taikoma ne bet kuriam skolininko atsiskaitymui su kreditoriais, o tik lėšų nurašymui nuo banko sąskaitos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas yra dėl iš įmonės kasos paimtų lėšų išsimokėjimo, todėl CK 6.923 straipsnis netaikytinas.

Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad paskolos suteikimu buvo siekiama vystyti įmonės veiklą, tačiau šiuo atveju paskolos suteikimo tikslas nėra reikšmingas, nes apeliantui civilinė atsakomybė grindžiama lėšų išsimokėjimo faktu, lėmusiu sumažėjusias įmonės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus, kai buvo žinoma, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors, kaip teisingai nurodo apeliantas, įmonei sumokėjus dalį paskolos apeliantui, įmonės kreditoriui, kuris taip pat buvo ir įmonės vadovas, sumažėjo ne tik įmonės lėšų, bet ir kreditorinių reikalavimų, tačiau dėl apelianto neteisėtų veiksmų pinigų išsimokėjimo metu įmonės kreditoriais (tarp kurių buvo darbuotojai ir valstybė) buvusiems asmenims sumažės galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą, įmonei neturint pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais proporcingumo, kreditorių lygiateisiškumo principas.

CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, teikia pagrindą konstatuoti, kad įmonės vadovo veiksmai turi užtikrinti, jog įmonei ir jos kreditoriams nebūtų padaryta žalos (nuostolių). Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolos, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Pirmosios instancijos teismas, kreditoriui (apeliantui), kuris tuo metu buvo ir įmonės vadovas, išsimokėtas lėšas teisėtai ir pagrįstai laikė žala. Apeliantas skunde argumentų dėl žalos dydžio neteikia, iš esmės skunde ginčydamas jo, kaip vadovo, neteisėtų veiksmų nebuvimą.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto skundo argumentai, jog byloje nustatyti apelianto veiksmai nelaikytini neteisėtais ir nelėmė bankrutuojančiai įmonei (jos kreditoriams) žalos atsiradimą, atmestini. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas iš įmonės kasos išsimokėdamas lėšas kaip dalies paskolos grąžinimą atliko neteisėtus veiksmus (CK 2.87 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis), dėl kurių 20 768 Lt suma laikytina įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), kuri yra priežastiniame ryšyje su atliktais neteistais veiksmais (CK 6.247 straipsnis).

Esant šioms aplinkybėms, apelianto skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasKonstantinas GurinasEgidijus Žironas