Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Živilės M. N. ieškinį atsakovui T. C. N. dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, tretieji asmenys Bigbank AS, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Baltic Arms“, AB Swedbank, K. Č., R. L., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, išvadą teikianti institucija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia šalių santuoką, įregistruotą 2004 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr.1217, palikti jai iki santuokos sudarymo turėtą pavardę „M.“, nustatyti nepilnamečio sūnaus A. T. N., gimusio 2005 m. balandžio 29 d., gyvenamąją vietą kartu su ieškove, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. T. N. kas mėnesį mokamomis periodinėmis 1200 Lt dydžio išmokomis nuo 2012-09-01 iki sūnaus pilnametystės, pinigus pervedant į atsakovės sąskaitą, vaiko lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę, pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant ją sumokėti kreditoriui AB Swedbankui likusią skolą pagal kredito sutartį. Nurodė, kad 2004 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką su atsakovu, 2005 m. balandžio 29 d. jiems gimė sūnus A.. Nurodė, kad kreiptis dėl santuokos pripažinimo negaliojančia paskatino ta aplinkybė, jog ji 2011 m. viešėdama atsakovo tėvynėje Libane sužinojo, kad ji yra atsakovui antroji žmona pagal musulmonų papročius. Nurodė, kad tai patvirtina Libano Respublikos Šofu administracinės apygardos Zaarurijos vietovės šeimyninio registravimo suvestinė, iš kurios matyti, kad atsakovas 1981 m. lapkričio 15 d. yra įregistravęs santuoką su N. M., turi keturis vaikus, iš kurių du yra su N. M.. Nurodė, kad labai išgyveno dėl atsakovo dvipatystės, kadangi ieškovė yra monogamijos šalininkė. Taip atsakovas savo veiksmais pažemino ieškovę, nuslėpdamas nuo jos tą aplinkybę, jog yra vedęs, ir susituokdamas su ja be ankstesnės santuokos nutraukimo. Todėl vadovaudamasi CK 3.16 str., 3.37 str. reikalavimais prašė santuoką su atsakovu pripažinti negaliojančia nuo pat jos sudarymo pradžios. Nurodė, kad ji, būdama nepilnamečio sūnaus motina, tinkamai įgyvendina savo pareigas, t. y. tiesiogiai ir nuolatos rūpinasi sūnaus auklėjimu ir lavinimu, kasdienėmis buitinėmis reikmėmis (maitinimu, rūbų ir kitų sūnaus poreikiams užtikrinti būtinų daiktų įsigijimu), taip pat rūpinasi sūnaus sveikata, pagal finansines galimybes stengiasi sudaryti, kuo geresnes gyvenimo buities sąlygas. Nepilnametis sūnus Alanas gyvena kartu su ieškove, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad sūnui yra sudarytos

tinkamos sąlygos mokytis ir ilsėtis, vaikas turi savo atskirą kambarį, kuriame yra lova, rašomasis stalas, spinta ir kiti kasdieninei veiklai reikalingi daiktai, tai patvirtina byloje esantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012-04-30 Buities tyrimo aktas Nr. A 715-2449-.13.2.21-AD15. Nepilnametis sūnus nori gyventi su ja, jaučiasi mylimas ir prižiūrimas, noro gyventi su tėvu sūnus neišreiškė. Todėl mano, kad reikalavimas nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove yra pagrįstas ir atitinkantis vaiko interesus. Nurodė, kad pagrindinė vaiko išlaikymo ir priežiūros našta šiuo metu tenka išimtinai ieškovei. Nurodė, kad atsižvelgiant į esamus sūnaus poreikius, išlaikyti sūnui per mėnesį reikia ne mažiau kaip 2400 Lt. Todėl sūnaus A. išlaikymui prašė iš atsakovo priteisti po 1200 Lt nuo tos dienos, kai atsakovas nustojo teikti vaikui išlaikymą. Nurodė, kad turtas, kuris turėtų ir galėtų būti dalijamas tarp tokių sutuoktinių, kurių santuoka pripažintina negaliojančia, nėra dalijamas pagal lygybės tarp sutuoktinių principą. CK 3.46 str. nustato principą, pagal kurį sutuoktinio teises gali turėti tik sąžiningas sutuoktinis. Šiuo atveju tokiu sutuoktiniu ieškovė įvardija save, atsakovas negali pasinaudoti sutuoktinių lygybės principu ir pretenduoti į kokią tai turto dalį kaip sutuoktinis. Šiuo atveju, jis turi įrodyti, kokiomis asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie turto įsigijimo. Nurodė, kad ji savo vardu, nors ir būdama santuokoje, 2005-03-10 iš savo lėšų nusipirko butą Nr. 27, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 83 200 Lt. Kaip nurodyta sutarties punkte 2.1.1., ieškovė iki sutarties pasirašymo sumokėjo pardavėjui 28 526,81 Lt. Kad galima būtų sumokėti už butą visus pinigus, ji 2005-03-16 su AB Hansabanku (dabar Swedbankas) sudarė kredito sutartį 52 131,60 eurų sumai iki 2045-03-16. Ši sutartis yra tikslinė ir ji paskirta buto pirkimui. Nurodė, kad ji tvarkingai moka už butą, nors sutartyje ir nurodyta, kad perkamas butas jungtinei nuosavybei. Pridedami mokestiniai pavedimai patvirtina, jog pinigai už butą yra ne ieškovės su atsakovu, o ieškovės tėvo skirti ieškovei. Turint galvoje tai, kad santuoka pripažintina negaliojančia, atsakovas negali pretenduoti kaip į sutuoktinio dalį, jis gali tik įrodinėti, kiek jis savo pinigų skyrė buto pirkimui, ir kiek jis pinigų skyrė arba skiria kas mėnesiniam mokėjimui, jei jis tą daro. Taip numato įstatymas, kai santuoka pripažįstama negaliojančia. Nurodo, kad atsakovas neprisidėjo savo lėšomis nei pirkimo metu, nei mokant eilines įmokas. Todėl butas paliktinas ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė sutinka, kad kreditoriniai įsiskolinimai AB Swedbankui būtų palikti jai ir ji sutinka paskolą bankui grąžinti. Mano, jog būtina atsižvelgti ir į tai, kad su ja lieka nepilnametis sūnus, abudu su vaiku neturi kitos gyvenamosios vietos ir buto palikimas jai asmeninės nuosavybės teise atitinka vaiko saugomus interesus. Nurodo, kad jos asmeninė pareiga yra grąžinti jos asmeniškai paimtą vartojimo paskolą, nors ji įforminta ir dviejų vardu, nes buvo naudojama tik ieškovės ir vaiko po­reikiams. Ieškovė nurodė trečiaisiais asmenimis atsakovo kreditorius, tačiau apie juos nieko nežinojo, išskyrus apie savo paskolą AB Swedbankui. Nurodė, kad atsakovas buvo sunkaus charakterio ir apie jo sudarytus sandorius ieškovei nepasakojo. Nurodė, kad nė vienas centas nebuvo panaudotas šeimos interesais. Todėl atsakovas turėtų ir atsakyti pagal tas prievoles, kurios rastos jo vardu, nes atsakovas sandorius sudarė be ieškovės sutikimo ir susitarimo. Nurodė, kad Bigbank AS filialui skolą priteisė 2011.08.08 Vilniaus m. l-os apylinkės teismas; R. L. skolą priteisė 2012.03.27 Molėtų rajono apylinkės teismas; tas pats Molėtų rajono apylinkės teismas priteisė valstybei 500 Lt; Vilniaus apygardos teismo 2010.12.02 sprendimu valstybei priteista 800 Lt; K. Č. skolą Vilniaus apygardos teismas priteisė 2011.03.15.; UAB „Baltic arms“ skolą priteisė Vilniaus m. l - os apylinkės teismas. Visuose teismų sprendimuose atsakovas yra skolininkas. Todėl ieškovės manymu, jis ir turi atsakyti už savo prievoles, kurias jis sudarė savo vardu ir be ieškovės žinios ir ne šeimos interesais. Nurodė, kad CK 3.43 str. 2d. numato, jog tokio pobūdžio bylose teismas privalo vaikų ir sutuoktinio išlaikymo, vaikų gyvenamosios vietos klausimus. Ieškovė išlaikymo neprašo, nes dirba ir jai atsakovo parama nereikalinga.

Atsakovas su ieškovės ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Mano, kad ieškovės nurodomo teisinio pagrindo pripažinti santuoką negaliojančia nėra, o atsakovas nori ir siekia išsaugoti šeimą, išsprendus laikinus gyvenimo sunkumus, toliau visapusiškai rūpintis sutuoktine ir sūnumi. Atsakovo įsitikinimu, ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas, nes monogamijos principas, kaip būtina santuokos sudarymo sąlyga, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas - sudarydamas santuoką su ieškove, atsakovas įstatymų nustatyta tvarka buvo nutraukęs 1981-11-15 Libano Respublikoje sudarytą santuoką su N. M.. Nurodė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka buvo sudaryta 2004 06 04 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, atsakovui jau esant Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymėjo, jog atsakovo santuoka su ieškove buvo antroji atsakovo santuoka, kuri buvo sudaryta Lietuvos Respublikoje. 1997 m. sausio mėnesį, t. y. dar nebūdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, atsakovas sudarė savo pirmą santuoką Lietuvoje su J. L., kuri vėliau buvo nutraukta teismo tvarka. Santuokoje su J. L. jiems 1997 08 14 d. gimė sūnus D. N.. Nurodė, kad Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, prieš įregistruodamas santuoką, privalo dar kartą patikrinti, ar yra įvykdytos visos LR CK 3.12-3.17 str. numatytos sudarymo sąlygos (LR CK 3.303 str.). Analogiška civilinės metrikacijos įstaigos pareigūno pareiga įtvirtinta ir LR santuokos ir šeimos kodekso 195 str., galiojusiame iki 2001 07 01, t. y. atsakovo ir J. L. santuokos sudarymo metu 1997 m. sausio mėnesį. Atsakovas, būdamas užsienio pilietis, prieš sudarydamas santuoką su J. L., civilinės metrikacijos skyriui privalėjo pateikti ir pateikė kompetentingų Libano Respublikos institucijų išduotą dokumentą apie savo šeiminę padėtį, kuris patvirtino, jog atsakovas jau 1997 metais nebuvo santuokoje su N. M., t. y. nėra tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 17 str. nustatytų kliūčių, įskaitant kliūties dėl galimo monogamijos principo pažeidimo. Santuoka su J. L. buvo sudaryta ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Sudarydamas santuoką su ieškove, atsakovas jau buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Remdamasis civilinės metrikacijos įstaigai jau pateiktais duomenimis, jog atsakovas nėra sudaręs santuokos užsienyje, kuri įstatymų nustatyta tvarka nebūtų nutraukta, ir tuo, jog ankstesnė santuoka, sudaryta Lietuvoje su J. L., taip pat yra nutraukta, atsakovas Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui pateikė prašymą sudaryti santuoką su ieškove ir patvirtino, jog yra įvykdytos visos LR CK 3.12-3.17 str. numatytos santuokos sudarymo sąlygos. Civilinės metrikacijos įstaiga, vadovaudamasi LR CK 3.303 str. 2 d., santuokos sudarymo sąlygų tinkamą įvykdymą patikrino ir ieškovės bei atsakovo santuoką įregistravo, CK 3.16 str. nustatytas draudimas pažeisti monogamijos principą pažeistas nebuvo. Atsakovo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo pripažinti santuoką negaliojančia, atsakovas buvo sąžiningas sudarydamas santuoką su ieškove, ieškovei neįrodžius civilinio proceso tvarka surinktais įrodymais, jog atsakovas, sudarydamas santuoką su ieškove pažeidė monogamijos principo draudimo, nėra pagrindo spręsti ieškovės keliamų ieškinio reikalavimų dėl turto padalijimo ir prievolių pobūdžio nustatymo. Atsakovas savo gynybą dėl pareikšto ieškinio grindė šia esmine pozicija - atsakovas visų pirma nori išsaugoti šeimą ir toliau visapusiškai rūpintis sutuoktine bei nepilnamečiu sūnumi. Nors ir tenka pripažinti, jog atsakovas dėl ieškovės išvykimo į Lietuvą, būdamas Libano Respublikoje, kurį laiką negali visapusiškai bendrauti su sūnumi, atsakovą ir sūnų sieja artimi tėvo ir sūnaus santykiai, atsakovas nori ir toliau palaikyti artimus santykius su ieškove ir sūnumi.

Tretysis asmuo K. Č. atsiliepime į ieškinį prašė 273 390, 69 Lt skolą kreditoriui K. Č. pripažinti ieškovės ir atsakovo solidariąja prievole.

Tretysis asmuo R. L. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis yra šalių kreditorius, todėl nesutiko, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise būtų priteistas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Tretysis asmuo UAB „Baltic Arms“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jie prieštaravimų neturi ir prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Tretysis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovės siūlomu sutuoktinių bendro turto padalijimu, nes jis iš esmės pažeidžia kreditoriaus interesus, prašė ieškinio dalį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis asmuo Swedbank, AB atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prievolė pagal 2005-03-16 Kredito sutartį Nr.05-012792-FA/06-050366-FA 9 su visais pakeitimais ir papildymais) yra bendra ir solidari Živilės M. N. ir T. C. N. prievolė, todėl bankas prieštaravo ieškovės reikalavimui.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Civilinės būklės aktų įrašų registravimo ir anuliavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos LR teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 (toliau - CMT). Nurodė, kad Vilniaus miesto CM skyriuje saugomas ieškovės Ž. M. – N. santuokos sudarymo įrašas Nr. 1217, įrašytas 2004 m. birželio 4 d., kuriame skiltyje „Duomenys apie Jį“ T. C. N. šeiminė padėtis nurodyta išsituokęs. Taip pat Vilniaus miesto CM skyriuje yra saugomas T. C. N. santuokos sudarymo įrašas Nr. 48, įrašytas 1997 m. sausio 11 d., kuriame skiltyje „Duomenys apie Jį“ šeiminė padėtis nurodyta nebuvo santuokoje. Minėtoji santuoka buvo nutraukta 2003 m. vasario 18 d. Taigi iš šių dokumentų matyti, kad atsakovas registruodamas savo antrąją santuoką su ieškove, buvo įregistravęs pirmosios santuokos nutraukimą. Vilniaus miesto CM skyrius neturi galimybės patikrinti, ar atsakovas įregistravęs pirmosios santuokos nutraukimą nebuvo sudaręs naujos santuokos užsienio valstybėje. LR CK ir CMT nustatyta, kad Civilinės metrikacijos įstaiga, priimdama prašymą dėl santuokos įregistravimo patikrina, ar nėra pažeistos LR CK 3.12-3.17 str. nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. LR CK 3.16 str. yra įtvirtintas draudimas pažeisti monogamijos principą, t. y. negalima sudaryti santuokos tarp asmenų, iš kurių bent vienas jau yra kitoje santuokoje. Pagal LR CK 3.37 str. vienas iš santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindų yra monogamijos principo pažeidimas. Santuoką negaliojančia pripažįsta tik teismas. Tokia santuoka pripažįstama negaliojanti nuo jos sudarymo momento. CMT 127.3 p. nustatyta, kad civilinės būklės akto įrašas yra anuliuojamas, jei vykdomas teismo sprendimas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Informavo, kad Vilniaus miesto CM skyrius, vadovaudamasis LR CK 3.299 str., pagal kurį priimdamas prašymą santuokai įregistruoti turi nustatyti, ar nėra kliūčių prašymui priimti ir asmenų santuokai įregistruoti, patikrino LR CK 3.12-3.17 str. nustatytas santuokos sudarymo sąlygas, ir nenustatęs kliūčių priėmė prašymus iš minėtų asmenų ir įregistravo santuokas. Pažymėjo, kad neturi galimybės pateikti teismui minėtų asmenų prašymų dėl santuokos įregistravimo kopijų bei kartu su prašymais pateiktų dokumentų kopijų, nes pagal 1997 m. ir 2004 m. bylų nomenklatūrą prašymai įregistruoti santuoką buvo saugomi 5 metus, o po to įstatymo nustatyta tvarka sunaikinti.

Tretysis asmuo BIGBANK AS filialas raštu teismą prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant ir spręsti bylą teismo nuožiūra.

Išvadą duodančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė pateikė teismui galutinę išvadą, kad nepilnamečio Alano gyvenamosios vietos nustatymas su motina (ieškove) geriau atitiktų nepilnamečio vaiko interesus. Teikė išvadą, kad iš atsakovo turėtų būti priteistas išlaikymas nepilnamečiui Alanui iki jo pilnametystės kas mėnesį mokamomis periodinėmis ieškovės prašomo dydžio išmokomis. Toks priteistino išlaikymo dydis būtų proporcingas vaiko poreikiams, užtikrintų būtinas sąlygas vaiko visapusiškam vystymuisi bei atitiktų tėvų turtinei padėčiai.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė nepilnamečio A. T. N., gimusio 2005 m. balandžio 29 d., gyvenamąją vietą kartu su motina Ž. M. – N., priteisė iš atsakovo T. C. N. nepilnamečiui A. T. N. išlaikymą kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis 700 Lt dydžio išmokomis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki A. T. N. pilnametystės. Paskyrė ieškovę Ž. M. – N. nepilnamečiui A. T. N. priteisto išlaikymo ir išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise. Likusioje dalyje ieškovės reikalavimų teismas netenkino. Taip pat teismas priteisti iš ieškovės Ž. M. – N. ir atsakovo T. C. N. lygiomis dalimis į valstybės biudžetą išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu 113 Lt, tai yra po 56,50 Lt bei priteisė iš atsakovo T. C. N. į valstybės biudžetą 396 Lt žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad atsakovo santuoka su ieškove buvo antroji atsakovo santuoka, kuri buvo sudaryta Lietuvos Respublikoje. Atsakovo santuoka su J. L. buvo sudaryta ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Liudytoja J. G. (L.) teismo posėdyje patvirtino, kad jai ir atsakovui 1997 metais nebuvo kliūčių sudaryti santuoką Lietuvoje, kadangi atsakovas iš savo šalies buvo pateikęs CM įstaigai būtinus dokumentus. Sudarydamas santuoką su ieškove Ž. M., atsakovas jau buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Iš atsakovo paaiškinimų seka, kad jis remdamasis civilinės metrikacijos įstaigai jau pateiktais duomenimis, jog atsakovas nėra sudaręs santuokos užsienyje, kuri įstatymų nustatyta tvarka nebūtų nutraukta, ir tuo, jog ankstesnė santuoka, sudaryta Lietuvoje su J. L., taip pat yra nutraukta, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui pateikė prašymą sudaryti santuoką su ieškove ir patvirtino, jog yra įvykdytos visos CK 3.12-3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, vadovaudamasis CK 3.303 str. 2 d., santuokos sudarymo sąlygų tinkamą įvykdymą patikrino ir ieškovės bei atsakovo santuoką įregistravo. Teismas konstatavo, jog CK 3.16 str. nustatytas draudimas pažeisti monogamijos principą nebuvo pažeistas. Atsakovo ir N. M. santuoka buvo įstatymų nustatyta tvarka nutraukta (pasibaigusi) dar iki 1997 metų. Teismas nurodė, kad ieškovės pateiktu dokumentu teismas negali vadovautis, kadangi jis neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų. Tai užsienio valstybės išduotas dokumentas ir nėra duomenų apie tai, kad tai yra oficialus Libano Respublikos kompetentingų institucijų išduotas dokumentas. Todėl teismas darė išdavą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovės ir atsakovo santuoką negaliojančia. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas sudarydamas santuoką su ieškove, buvo nesąžiningas ir sudarydamas santuoką su ieškove pažeidė monogamijos principo draudimo reikalavimus. Todėl teismas netenkino ieškinio reikalavimo dalies dėl ieškovės ir atsakovo santuokos pripažinimo negaliojančia. Teismui netenkinus ieškovės reikalavimo dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo teisinio pagrindo spręsti kitų ieškovės keliamų reikalavimų dėl turto, viešajame registre įregistruoto kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo jos asmenine nuosavybe bei santuokos metu prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo. Nurodė, kad šiuos ieškovės reikalavimus teismas turėtų spręsti santuokos nutraukimo byloje. Todėl ieškovės nurodytu pagrindu ieškovės reikalavimai dėl turto pripažinimo jos asmenine nuosavybe bei santuokos metu šalių prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo buvo netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje teismas išsprendė ieškovės reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Nustatė, kad ieškovės ir atsakovo nepilnametis sūnus Alanas gyvena kartu su motina (ieškove) 2 kambarių bute (duomenys neskelbtini), kuris bylos nagrinėjimo dienai nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovui. Nurodytoje gyvenamojoje vietoje vaikui sudarytos geros gyvenimo sąlygos, jis turi atskirą pagal jo poreikius įrengtą kambarį. Atsakovo ir jo sūnaus Alano santykiai yra geri, tačiau pastaruoju metu jų bendravimas yra visiškai nutrūkęs, atsakovas išvykęs iš Lietuvos. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu laikotarpiu nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina (ieškove). Teismas priteisdamas iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui A. E. vaiko būtiniems poreikiams patenkinti pripažino pakankamu atsakovo teiktiną 700 Lt dydžio išlaikymą, tokio dydžio išlaikymas užtikrintų trylikamečio vaiko minimalius poreikius ir atitiktų atsakovo turtinę padėtį (CK 3.192 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir santuoką, užregistruotą 2004-06-04, tarp Ž. M. – Na. ir T. C. N. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, pripažinti negaliojančia dėl atsakovo T. Ch. N. kaltės; pavardę Ž. M. –N. palikti „M.“; priteisti iš atsakovo T. C. N. sūnaus Alano išlaikymui papildomai po 500 Lt periodinių išmokų prie 700 Lt jau priteistų, pradedant nuo 2012-09-01 iki jo pilnametystės - 2023-04-29 imtinai, paskiriant ieškovę šių lėšų uzusfrukto valdytoja. Taip pat prašė pripažinti ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į butą Nr. 27, esantį (duomenys neskelbtini)ir įpareigoti ieškovę sumokėti likusią būsto paskolą ir vartojimo skolą 12 280, 32 Lt AB “Swedbank”; įpareigoti atsakovą T. C. N. įvykdyti prievoles: Bigbank AS filialui 14 515,08 Lt sumai; R. L. 9 324 eurų sumai; Valstybei (Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai) 500 Lt ir 800 Lt sumoms; K. Č. 239 374 Lt sumai; UAB „Baltic Arms” 17 49,50 Lt sumai. Prašė priteisti iš atsakovo T. Ch. N. teismo bei atstovavimo išlaidas.

Nurodė, kad pagrindinis dalykas dėl ko teismo sprendimas yra ydingas yra tas, kad teismas tiesiog nesivadovavo CK taisykle, kuri yra nustatyta 6.248 str., kur rašoma, kad atsakovo civilinė atsakomybė preziumuojama. Šiuo atveju tai reiškia, kad atsakovas pateiktą pažymą (2012-02-07 Nr. ll/A.M./7481605 Zaarurija) iš Libano Respublikos Vidaus reikalų m - jos Civilinės metrikacijos aktų Šofu administracinės apygardos privalėjo nuginčyti pateikęs teismui ne ką kita, o ištuokos liudijimą arba analogišką pateiktam dokumentui, kuriais būtų paneigta, jog pateiktoje pažymoje moteris N. M. yra ištekėjusi ir vyras T.Ch. N. vedęs ir kad jie abudu turi bent du vaikus. Akcentavo, kad šioje pažymoje paskutinėje eilutėje vienam iš N. pažymėta, kad jis išsituokęs, ties atsakovo pavarde tokios pastabos nėra. Teismas negalėjo tikėti vien tik atsakovo žodžiais. Pažymėjo, kad buvimas santuokoje Libane, jam netrukdė santuokas registruoti Lietuvoje, juo labiau, kad ir šioje byloje nustatyta, jog Civilinės metrikacijos skyrius tiki tik jaunųjų žodžiais, jei jie iš svetur. Nurodė, kad pažymą teismui pateikė originalią ir ja netikėti nėra pagrindo, nes Libane ji išduota civilinės metrikacijos skyriaus atitinkančios įstaigos. Pažymėjo, kad Lietuva su Libanu diplomatinių santykių neturi, todėl metrikacijos duomenų šalių tarpusavio pagalba negalima gauti, bet kentėti dėl to Lietuvos piliečiai neturėtų, ypač tokiais atvejais, kai dokumentiškai įrodytas reiškinys, kuris vadinamas daugpatyste ir grubiausiu būdu pažeidžia Lietuvos įstatymus. Nurodė, kad pagal paminėtą prezumpciją atsakovas privalėjo paneigti ieškovės pateiktą dokumentą ir įrodyti faktą apie atsakovo skyrybas su savo žmona libaniete N. M.. Apeliantė mano, kad teismas turėjo nagrinėti ieškinio dalį, kuri susijusi su turtu, nes turtą dalinti galima ir tada, kada žmonės gyvena santuokoje, taip nustato CK 3.116 str., kuriuo leidžiama turtą dalinti ir susituokus. Pažymėjo, kad tas buvo būtina padaryti ir dėl to, kad dėl atsakovo vienasmeniškų veiksmų buvo sudaryti sandoriai, kurie gula ant ieškovės pečių, nes yra pradėtos vykdomosios bylos. Prašė, kad turtas būtų padalintas. Nurodė, jog turtas, kuris turėtų ir galėtų būti dalijamas tarp tokių sutuoktinių, kurių santuoka pripažintina negaliojančia, nėra dalijamas pagal lygybės tarp sutuoktinių principą. Nurodė, kad atsakovas negali pasinaudoti sutuoktinių lygybės principu ir pretenduoti į kokią tai turto dalį kaip sutuoktinis. Apeliantės įsitikinimu, teismui nebuvo jokių kliūčių tenkinti turtinius reikalavimus pagal prašymą remiantis įrodymais, kad ieškovė ir jos tėvai nuo pat pradžių ir iki dabar mokėjo už butą jį pirkdami ir išlaikydami. Atsakovas nesugebėjo teismui pateikti jokios pažymos, kuri liudytų jo nors minimalią galimybę prisidėti prie turto įsigijimo. Pažymėjo, kad pateikė visus rašytinius įrodymus, kurie teismui suteikia teisę tvirtinti, kad butas gali ir turi būti ieškovės asmeninė nuosavybė ir kad ieškovė galės vykdyti su juo susijusias prievoles. Nurodė, kad 2005-03-16 buvo sudaryta sutartis 52 131,60 eurų sumai. Ši sutartis yra tikslinė ir ji skirta buto pirkimui. Apeliantė nurodė, kad savo vardu, nors ir būdama santuokoje, 2005-03-10 iš savo lėšų nusipirko butą Nr. 27, esantį (duomenys neskelbtini) už 83 200 Lt. Kaip nurodyta sutarties punkte 2.1.1., iki sutarties pasirašymo sumokėta pardavėjui 28 526,81 Lt. Teismui pridėjo du kasos pajamų orderius, kurie patvirtina, jog būtent ieškovė sumokėjo 2005m. kovo mėn. 10 d. pardavėjui UAB „Sėkmės šaltinis“ paminėtus pinigus. Kad galima būtų sumokėti už butą visus pinigus, 2005-03-16 su AB Hansabanku (dabar AB „Swedbank”) apeliantė sudarė kredito sutartį iki 2045 metų. Nurodė, kad ji moka už butą, nors sutartyje ir nurodyta, kad perkamas butas jungtinei nuosavybei. Pridėjo išlikusius mokestinius pavedimus, kurie patvirtina, jog pinigai už butą yra ne jos su atsakovu, o tiesiog ieškovės tėvo skirti jai. Tokiu būdu 2010 metais buvo sumokėta 7140 Lt; 2011 metais buvo sumokėta 12 331,53 Lt; 2012 metais buvo sumokėta 16 254,76 Lt. Pažymėjo, kad bet kokiu atveju, tai ne asmeniniai atsakovo pinigai ir ne kaip sutuoktinių. Nurodė, kad atsakovas gali tik įrodinėti, kiek jis savo pinigų skyrė buto pirkimui ir kiek jis skyrė arba skiria kas mėnesiniam mokėjimui, jei jis tą daro. Pareiškė, kad atsakovas neprisidėjo savo lėšomis nei pirkimo metu, nei mokant eilines įmokas, todėl butas paliktinas apeliantei asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė nori, kad kreditoriniai įsiskolinimai AB „Swedbank” būtų palikti jai ir sutinka grąžinti paskolą bankui. Nurodė, jog liko grąžinti 47 732,23 eurų arba 164 809,84 litų. Mano, jog būtina atsižvelgti ir į tai, kad su apeliante lieka nepilnametis sūnus ir kad jie abudu su vaiku neturi kitos gyvenamosios vietos ir buto palikimas asmeninės nuosavybės teise atitinka vaiko saugomus interesus. Taip pat pažymėjo, kad jos asmeninė pareiga yra grąžinti asmeniškai paimtą vartojimo paskolą, nors ji įforminta ir dviejų vardu, bet buvo naudojama tik jos pačios ir vaiko poreikiams. Grąžintina suma yra 12 180,32 Lt. Nurodė, kad apie kitus kreditorius apeliantė tikrai nieko nežinojo, išskyrus savo paskolą AB „Swedbank”. Pažymėjo, kad atsakovas buvo sunkaus charakterio ir apie jo sudarytus sandorius nepasakojo. Nė vienas centas nebuvo panaudotas šeimos interesais. Todėl, pripažinus santuoką negaliojančia, atsakovas turėtų ir atsakyti pagal tas prievoles, kurios yra jo vardu. Be to nurodė, kad atsakovas sandorius sudarė be apeliantės sutikimo ir susitarimo. Patikslino, kad visuose teismų sprendimuose, kuriais priteistos skolos, atsakovas yra skolininkas Jis ir turi atsakyti už savo prievoles, kurias jis sudarė savo vardu ir be apeliantės žinios ir ne šeimos interesais. Mano, kad teismas be pagrindo neišsprendė turtinių reikalavimų. Pažymėjo, kad ieškinio atmetimas šioje dalyje gali būti kliūtis pateikti atskirus reikalavimus dėl turto, nes ši sprendimo dalis gali būti aiškinama, kaip jau turinti kokios tai prejudicijos požymius.

Dėl sūnaus išlaikymo apeliantė pažymėjo, kad atsakovas pagal CK 3.194 str. privalo išlaikyti sūnų. Apeliantė įsitikinusi, kad atsakovas turėtų vaiko išlaikymui skirti po 1 200 litų periodinių išmokų kas mėnesį nuo tos dienos, kada jis nustojo vaiką išlaikyti, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo mėn. 1 dienos. Pažymėjo, kad prašoma suma išlaikymui reali, nes ieškovė irgi tiek pat skiria vaiko išlaikymui. Be to, nurodė, kad dokumentai iš gydymo įstaigų įrodo, kad vaiko sveikata nėra gera, todėl reikalinga geresnė priežiūra, kuri yra ir didesnė išlaidų požiūriu.

Apeliantė taip pat prašė teismo sustabdyti bet kokį vykdymą ar kitokį ginčijamo turto ar darbo pajamų suvaržymą bet kuriam antstoliui ar kitam asmeniui iki tol, kol teismo sprendimas bus priimtas šioje byloje. Tokį savo prašymą motyvavo tuo, kad teismui patenkinus ieškinį, jei kiti sprendimai bus vykdomi iš darbo pajamų ar turto, atsiras bereikalingų papildomų išlaidų, siekiant jas grąžinti regreso tvarka. Mano, kad apeliacinį skundą reikėtų nagrinėti viešame posėdyje, kaip kad numato Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Konvencija.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu. Prašė pripažinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Civilinės metrikacijos skyrių, išreikalauti arba išduoti atsakovui liudijimą apie teisę gauti rašytinius įrodymus iš Civilinės metrikacijos skyriaus ir AB Swedbank. Pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti santuoką negaliojančia. Nurodė, kad atsakovas nori išsaugoti šeimą, toliau rūpintis sutuoktine ir sūnumi. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė viso kartu užgyvento turto ir kartu skolintų pinigų, ji tik bando pasinaudoti situacija ir anuliuoti santuoką, kad išvengti savo atsakomybės kreditoriams. Nurodė, kad nebuvo pažeistas monogamijos principas, kad atsakovas sudarydamas santuoką su ieškove buvo nutraukęs Libano respublikoje dar 1981-11-15 sudarytą santuoką. Pažymėjo, kad nuo 1996 m. gyvena Lietuvoje, 2000 m. jam suteikta Lietuvos pilietybė, o 2004 m. šalys sudarė santuoką. Atkreipė dėmesį, kad tai antroji atsakovo santuoka Lietuvoje, pirmoji registruota 1997 m. Nurodė, kad prieš sudarydamas santuoką pirmą kartą, jis pateikė Civilinės metrikacijos skyriui kompetentingų Libano Respublikos institucijų išduotą dokumentą apie savo šeiminę padėtį, kuris patvirtino, kad atsakovas jau 1997 m. nebuvo santuokoje su N. M.. Todėl pirmoji santuoka Lietuvoje buvo sudaryta ir nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Mano, jog būtina apklausti atsakovo buvusią sutuoktinę J. L. bei išreikalauti įrodymus, susijusius su jų santuokos sudarymu bei įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Vilniaus miesto metrikacijos skyrių, nes skyrius turėjo pareigą patikrinti santuokos sudarymo sąlygas. Pažymėjo, kad ieškovės pateiktu dokumentu negalima remtis, nes tai užsienio valstybės išduotas dokumentas ir nėra duomenų apie jo autentiškumą, be to, negalima vertinti dokumente esamų duomenų atsietai nuo užsienio valstybės teisinio reguliavimo, kuris nustato tokių duomenų įrašymo tvarką. Nurodė, kad atsakovas nors ir būdamas Libano Respublikoje negali kurį laiką bendrauti su sūnumi, tačiau atsakovą ir sūnų sieja stiprūs artimi ryšiai ir atsakovas nori ir toliau palaikyti santykius su sūnumi ir ieškove. Pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai riboja atsakovo bendravimą telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis su sūnumi. Nurodė, kad buvo sąžiningas sudarydamas santuoką, nepažeidė monogamijos principo ir nenori pakenkti jų šeimos santykių atkūrimui, todėl susilaiko nuo argumentų dėl kitų ieškovės ieškinio reikalavimų. Pažymėjo, kad ieškovė neteisi teigdama, kad atsakovas nustojo teikti išlaikymą sūnui nuo 2012-09-01, nes atsakovas du kartus siuntė po 1000 eurų ir vieną kartą 1000 dolerių sūnaus išlaikymui. Nurodė ir tai, kad butas buvo perkamas iš abiejų bendrų lėšų jungtine nuosavybės teise, atsakovas laidavo pagal ieškovės pasirašytą kredito sutartį ir įnešdavo į ieškovės sąskaitą atitinkamas sumas įmokoms už butą mokėti. Tai gali patvirtinti ieškovės sąskaitos banko išrašai nuo šalių santuokos sudarymo.

Atsakovas prašė išreikalauti įrodymus, susijusius su atsakovo ir J. L. santuokos sudarymu: santuokos sudarymo įrašą, prieš santuokos sudarymą pateiktus dokumentus. Taip pat prašė išduoti teismo liudijimą apie teisę gauti rašytinius įrodymus – ieškovės vardu AB Swedbank atidarytų banko sąskaitų išrašus laikotarpiu nuo 2004-06-04 iki šiol.

Tretysis asmuo R. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau atsakovas prievolės sumokėti neįvykdė ir liko skolingas. Pažymėjo, kad Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo iš atsakovo priteisė 9 324 eurų skolos ir kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas. Nurodė, kad ieškovė nebuvo reiškusi reikalavimo dalintis turtu santuokoje, todėl teismas pagrįstai nenagrinėjo reikalavimų susijusių su turtu. Pažymėjo, kad bendras sutuoktinių turtas privalomai dalijamas nutraukiant santuoką, pripažįstant ją negaliojančia ar patvirtinant gyvenimą skyrium. Nurodė, kad ieškovė ieškinyje teigė, kad prievoles kreditoriui vykdė iš savo asmeninių lėšų, o apeliaciniame skunde, kad jai padėjo tėvai. Pažymėjo, kad sutuoktinis, kurio asmenine nuosavybe esantis turtas buvo panaudotas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei įsigyti ar jo vertei padidinti, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo atveju turi teisę gauti atitinkamą kompensaciją iš bendro turto, tačiau ieškovė tokio reikalavimo nereiškė. Mano, kad apeliantės prašomas turto padalijimo būdas pažeistų tiek trečiojo asmens, tiek ir kitų kreditorių interesus. Nurodė, kad yra suinteresuotas, kad esant nustatyta tvarka pareikštam reikalavimui dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būtų laikomasi sutuoktinių bendro turto lygių dalių pricipo.

Tretysis amsuo Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą dalyje dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo atmesti kaip nepagrįstą, kadangi tai pažeistų valstybės kaip kreditoriaus interesus. Pažymėjo, kad butas buvo įsigytas bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant bendrąją jungtinę nuosavybę. Šalims pripažintina teisė kiekvienai į ½ dalį buto, kuris natūra priteistinas ieškovei, o atsakovui priteisiant ½ dydžio buti vertės kompensaciją.

Civilinės metrikacijos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodė, kad CM neturi galimybės patikrinti, ar atsakovas įregistravęs pirmosios santuokos nutraukimą nebuvo sudaręs naujos santuokos užsienio valstybėje. Pažymėjo, kad CM skyrius, patikrino CK 3.12 - 3.17 str. str. Nustatytas santuokos sudarymui sąlygas, ir nenustatęs kliūčių priėmė prašymą ir įregistravo santuoką. Informavo, kad neturi galimybės pateikti teismui šalių prašymų dėl santuokos įregistravimo kopijų bei kartu su prašymais pateiktų dokumentų kopijų, nes pagal 1997 m. ir 2004 m. bylų nomenklatūrą prašymai įregistruoti santuoką buvo saugomi 5 metus, o po to įstatymo nustatyta tvarka sunaikinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas dalyje dėl šalių santuokos pripažinimo negaliojančia naikintinas ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas, dalyje dėl šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo sprendimas paliktinas nepakeistu, byla dalyje dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei santuokos metu šalių prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovės Ž. M. –N. apeliacinio skundo ribose.

CPK 330 str. numato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su visa bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas sprendimo dalyje dėl šalių santuokos pripažinimo negaliojančia, todėl ši sprendimo dalis naikintina ir priimamas naujas sprendimas, ieškinys šioje dalyje tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo metu apeliacinėje instancijoje teismas buvo įpareigojęs atsakovą T. C. N. pateikti santuokos nutraukimo su N. M. liudijimą ar kitus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti jo ištuokos su N. M. faktą, tačiau atsakovas jokių papildomų dokumentų į bylą nepateikė. Taip pat ieškovei buvo pasiūlyta legalizuoti byloje esančią pažymą 2012.02.07 Nr. 11/A.M./7481605 iš Libano Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Civilinės metrikacijos Šofu administracinės apygardos, kurioje užfiksuotas atsakovo santuokos su N. M. faktas. Ieškovė Ž. M. – N. teismui pateikė pažymą 2014-07-23 Nr. Zaarourieh/61 (959193/13/F), išduotą Libano Respublikos Vidaus reikalų ir savivaldybių Ministerijos generalinės civilinių ryšių valdybos, kuri 2014-08-01 legalizuota Libano Respublikos užsienio reikalų ministerijos reg. Nr. 74160 bei 2014-08-20 legalizuota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje reg. Nr. 09-011731 ir išversta į lietuvių kalbą. Apeliantė nurodė, kad iš pateiktos pažymos matyti, jog atsakovas T.Ch. N. 2013-08-13 išsituokė su N. M., todėl sudarydamas santuoką su ieškove (2004-06-04) atsakovas buvo santuokoje su N. M.. Apeliantė nurodė, kad tai yra pagrindas pripažinti šalių santuoką negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 str. numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais, daro išvadą, kad apeliantės nurodytų įrodymų prijungimas šiuo konkrečiu atveju yra tikslingas ir ieškovės pateiktus įrodymus prijungia prie bylos. Apeliaciniu skundu ieškovė prašė santuoką, užregistruotą 2004-06-04, tarp Ž. M. – N. ir T. C. N. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, pripažinti negaliojančia dėl atsakovo T. Ch. N. kaltės. Apeliantė šią skundo dalį iš esmės grindė pažyma 2012.02.07 Nr. 11/A.M./7481605 iš Libano Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Civilinės metrikacijos Šofu administracinės apygardos, kurioje nurodyta, jog moteris N. M. yra ištekėjusi ir vyras T.Ch. N. vedęs ir kad jie abudu turi bent du vaikus. Nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje teismas darydamas išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovės ir atsakovo santuoką negaliojančia, nesivadovavo ieškovės pateiktu dokumentu, kadangi konstatavo, jog jis neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų. Tai užsienio valstybės išduotas dokumentas ir nėra duomenų apie tai, kad tai yra oficialus Libano Respublikos kompetentingų institucijų išduotas dokumentas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė papildomai pateikė pažymą 2014-07-23 Nr. Zaarourieh/61 (959193/13/F), išduotą Libano Respublikos Vidaus reikalų ir savivaldybių Ministerijos generalinės civilinių ryšių valdybos, kuri 2014-08-01 legalizuota Libano respublikos užsienio reikalų ministerijos reg. Nr. 74160 bei 2014-08-20 legalizuota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje reg. Nr. 09-011731, iš kurios matyti, jog T. Ch. N. išsituokė su N. M. 2013-08-13. Pažymėtina, kad CPK 197 str. 2 d. nurodo, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kadangi ieškovės pateikti papildomi dokumentai atitinka įstatyme numatytų oficialių rašytinių įrodymų sąvoką, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ieškovės į bylą pateikta pažyma 2014-07-23 Nr. Zaarourieh/61 (959193/13/F), išduota Libano Respublikos Vidaus reikalų ir savivaldybių Ministerijos generalinės civilinių ryšių valdybos, kuri pagrindžia ieškovės išdėstytus argumentus, jog atsakovas dar nenutraukęs santuokos su Libano Respublikos piliete N. M., 2004-06-04 sudarė santuoką su ieškove. Iš pateiktos pažymos matyti, kad ištuokos su N. M. data yra 2013-08-13, skyrybų liudijimas 87/2013.

Pagal CK 3.7 str. 1 d. santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Šis vyro ir moters susitarimas turi būti grindžiamas savanoriškumo, viešumo, geros valios ir kitais principais. CK 3.16 str. įtvirtina draudimą sudarant santuoką pažeisti monogamijos principą, t. y. sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas T. C. N. pažeidė monogamijos principą, įtvirtintą CK 3.16 str., t. y. būdamas santuokoje su kita moterimi Libano Respublikoje ir su ja neišsituokęs, sudarė naują (antrą) santuoką su ieškove Lietuvos Respublikoje. CK 3.38 str. 1 d. numato, kad santuoka, sudaryta pažeidžiant CK 3.16 ir 3.17 straipsniuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, nežinojusio apie kliūtis santuokai sudaryti, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį. Konstatuotina, kad atsakovui pažeidus įstatyme įtvirtintus principus, ieškovė pagrįstai pareiškė ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ir apeliacinės instancijos teismas ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkina, kadangi byloje yra oficialus rašytinis įrodymas, patvirtinantis atsakovo santuokos faktą su Libano Respublikos piliete N. M. iki santuokos įregistravimo su apeliante. Pažymėtina, kad kitų įrodymų, kurie paneigtų aplinkybes, nurodytas oficialiame rašytiniame įrodyme, nėra. Taigi, santuoka, užregistruota 2004-06-04, tarp Ž. M. – N. ir T. C. N. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, pripažintina negaliojančia pažeidus CK 3.16 str. įtvirtintą monogamijos principą. CK 3.69 str. 1 d. nurodo, kad sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Ieškovė prašė palikti jai mergautinę pavadę „M.“. Teismas tenkina šį apeliantės prašymą ir palieka Ž. M. – N. ikisantuokinę pavardę „M.“.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad taip pat nesutinka su teismo priteistu išlaikymu šalių nepilnamečiui vaikui A. T. N., gimusiam 2005 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismas priteisė išlaikymą kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis 700 Lt dydžio išmokomis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki A. T. N. pilnametystės. Apeliantė prašė padidinti išlaikymą iki 1200 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kadangi pati kas mėnesį vaiko išlaikymui skiria po 1200 Lt, todėl ir atstovas turėtų skirti tokią pačią pinigų sumą sūnaus išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad 700 Lt mėnesinis išlaikymas iš atsakovo yra pakankamas, kad užtikrinti trylikamečio vaiko minimalius poreikius ir atitiktų atsakovo turtinę padėtį. LR CK įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 str.1 d.). Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi, priteisiant išlaikymą, būtina atsižvelgti į vaiko realius poreikius ir tėvų materialines galimybes. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 str. 1 d.), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Vykdydami prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Nors vaiko poreikių kriterijai įstatyme nėra nedetalizuoti, tačiau jie nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Taigi, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013). Šiuo atveju, teismas priteisė didesnį nei minimalus mėnesinės algos dydis išlaikymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus apie šalių (tėvų) turtinę padėtį, jų gaunamas pajamas, vaiko poreikius ir pagrįstai iš atsakovo priteisė 700 Lt dydžio kas mėnesinį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodoma 2400 Lt/mėn. išlaikymo vaikui suma yra nepagrįstai didelė. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad išlaidos vaiko išlaikymui sudaro: vaikui paruošti į mokyklą – 1000 Lt, pratybos pusmečiui – 600 Lt, būreliai – 150 Lt, sporto varžybos ir su jomis susijusios išlaidos (avalynė, apranga) – 500 Lt, komunalinės paslaugoms dviems – 600 Lt, vaistai – 100 Lt, auklės samdymas ar prailgintos grupės lankymas – 200 - 500 Lt, maistas – 700 Lt, drabužiai – 100 Lt, avalynė – 200 Lt. Kartu prie apeliacinio skundo ieškovė pridėjo išlaidų, kurios reikalingos vaiko išlaikymui, paskaičiavimus, iš kurių pagrindinės: pusryčiai ir pietūs mokykloje – 120 Lt, prailginta grupė – 150 Lt, sporto būrelis – 120 Lt, drabužiai ir avalynė – 300 Lt, maistas, maisto papildai – 800 Lt, laisvalaikis – 80 Lt, vaistai – 60 Lt, buto patarnavimai – 300 Lt, ir kitos išlaidos. Pažymėtina, kad ieškovė nepagrindė bei neįrodė visų nurodytų išlaidų būtinumo bei dydžių nurodytose apimtyse pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės paskaičiavimai nėra tikslūs, kad tam tikros išlaidos nėra reikalingos kas mėnesį tokioje apimtyje. Pastebėtina, kad avalynei, drabužiams ir maistui ieškovės nurodyta suma per mėnesį laikytina neprotingai didelė. Atsižvelgiant į išdėstyta, įvertinus tėvų turtinę padėtį, berniuko bendruosius poreikius maistui, aprangai, būstui, sveikatai, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendra 1400 Lt/mėn. išlaikymo suma atitiktų nepilnamečio berniuko interesus. Pastaroji išlaikymo suma vertintina kaip protinga bei proporcinga tėvų finansinei padėčiai. Kadangi abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo išlaikymo dydį 700 Lt per mėnesį.

CPK 327 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 str. 1 d. 2 p. apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas netenkinęs ieškovės reikalavimo dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo spręsti kitų ieškovės keliamų reikalavimų dėl turto, viešajame registre įregistruoto kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo jos asmenine nuosavybe bei santuokos metu prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo. Šių ieškovės reikalavimų teismas netenkino, nurodydamas, kad tokie reikalavimai turėtų būti spręstini santuokos nutraukimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, šie ieškovės reikalavimai turi būti išnagrinėti pilna apimtimi, remiantis byloje esančiais įrodymais. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių susijusių su turto pripažinimo jos asmenine nuosavybe bei santuokos metu šalių prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turi ištirti ir įvertinti visus įrodymus, atskleisti bylos esmę šioje ieškinio dalyje bei priimti sprendimą dėl reikalavimų (ne)pagrįstumo. Pažymėtina, kad šiuo atveju teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės, nes apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir neišsprendė pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme pareikštą, bet neišnagrinėtą reikalavimą, apeliacijos dalyku tampa ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o šalių teisinis ginčas, kurio turinį sudaro pareikšto reikalavimo teisinis ir faktinis pagrindai, ieškovo atsikirtimai. Tačiau tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, apibrėžiančioms apeliacijos paskirtį, apeliacinės instancijos teismo procesines galias, ir taip būtų pažeistas šalių rungimosi principas. Įvertinus byloje tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla šioje dalyje apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, bei į tai, kad ir byloje esami įrodymai nebuvo pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė esminių šioje ieškinio dalyje teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl pagal pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl reikalavimų susijusių su turto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe bei santuokos metu šalių prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo naikintina ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą iš dalies, bylinėjimosi išlaidos perskirstomos CPK 93 str. 5 d. pagrindu. Ieškovė yra sumokėjusi 144 Lt žyminio mokesčio už ieškinio reikalavimą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia teikiant ieškinį pirmosios instancijos teisme bei reiškiant apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tenkino šį apeliantės reikalavimą ir panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo ieškovės naudai, viso 288 Lt (CPK 93 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui palikus galioti sprendimo dalį dėl vaiko išlaikymo priteisimo, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas lieka galioti nustatytas pirmos instancijos teismo sprendimu.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą dalyje dėl šalių santuokos pripažinimo negaliojančia panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pripažinti šalių santuoką negaliojančia, sprendimo dalį dėl šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo palikti nepakeistą ir bylą dalyje dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei santuokos metu šalių prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 326 str. 1 d. 2, 3, 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patenkinti ieškovės Ž. M. – N. apeliacinį skundą iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą dalyje dėl šalių santuokos pripažinimo negaliojančia panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pripažinti ieškovės Ž. M. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo T. C. N., a. k. (duomenys neskelbtini) santuoką, įregistruotą 2004 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr.1217, negaliojančia.

Ieškovei Ž. M. – N. palikti ikisantuokinę pavardę „M.“.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą dalyje dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei santuokos metu šalių prisiimtų prievolių pobūdžio nustatymo panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. C. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės Ž. M. – N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 288 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio.