Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Skirtingų adresų NŽT raštuose ((duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini)) bei žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei faktai nėra ginčijami, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui teikiamame skunde buvo nurodytos, siekiant atkreipti dėmesį į aplaidžiai atliekamą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. NŽT nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis Tvarkos 106¹ punkto reikalavimais, papildomai 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49DP-(14.49.23)-246 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad šis pateiktų atnaujintą informaciją apie galimybę suprojektuoti natūra grąžintiną laisvą (neužstatytą) žemės sklypą, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3-6, 12-14 punktų ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas nepriskirtas valstybės išperkamai žemei, siekiant grąžinti natūra pareiškėjui buvusios savininkės Z. G. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). NŽT pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius iki šiol (2015 m. birželio 15 d. duomenys) nėra pateikęs informacijos apie galimybę pirmiau paminėtos buvusios savininkės iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (jos dalį) (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra (turėtoje vietoje). NŽT nurodo, kad Vilniaus miesto skyriui pavesta dar kartą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad šis pateiktų Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23)-246 prašytą informaciją apie natūra grąžintiną laisvą (neužstatytą) žemę (jos dalį) iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės Z. G. turėtos žemės valdos vietoje. Atsižvelgiant į tai, kuomet per Tvarkos 106¹ punkte nustatytą vieno mėnesio terminą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus teikiamas atsakymas, turintis esminę reikšmę piliečiams, šiuo atveju pareiškėjui, įgyvendinant Atkūrimo įstatyme įtvirtintas teises, praėjus metams laiko (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d.) vis dar nėra pateiktas, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjamas tinkamai tikrai nebuvo. Atsakovas pateiktame atsiliepime visiškai nepasisakė dėl nepagrįstai ilgai praleistų terminų, sąmoningo pareiškėjo teisėtų lūkesčių nepateisinimo bei šių aplinkybių įtakos nagrinėjamo klausimo efektyvumui sukėlimo. Apibendrinant pasakytina, kad nors žemės priskyrimo valstybės išperkamai faktas pagrįstai įrodytas, tačiau valstybės institucijų darbo metodai, Tvarkoje bei vidiniuose darbą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų terminų bei principų nesilaikymas negali būti laikomi pareiškėjo klaidingu situacijos suvokimu, o netinkamų pagal kompetenciją institucijoms priskirtų funkcijų vykdymu.Nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo aiškinimu (pagal Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją), kad tuo atveju, kai atkuriamos nuosavybės teisės į žemę grąžinimo natūra būdu ne toje pačioje vietoje (geografiškai), tai reiškia, kad tokiam asmeniui buvo suteiktas naujas žemės sklypas (perduotas neatlygintinai nuosavybėn) ir antrą kartą jo gauti mieste nėra galima. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, kai nuosavybė atkuriama natūra, tačiau yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nuosavybės teisių turėtojas turi teisę gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Kadangi NŽT 2015 m. birželio 19 d. sprendime Nr. 1SS-1582-(7.5.) yra nurodyta, jog buvusios savininkės Z. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta 1,06 ha žemė (duomenys neskelbtini) pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu, bei atsižvelgiant į 2011 m. liepos 12 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimą, pareiškėjui neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo individualiai statybai perdavimas buvo pripažintas tinkamu jo teisių įgyvendinimo būdu. Visiškai nesuprantama, kodėl net praėjus 4 metams po tokio NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimo, NŽT nagrinėjant pakartotiną prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo nustatyta teisė gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą individualiai statybai niekur nedingo, toks pareiškėjo teisių įgyvendinimo būdas net nebuvo svarstomas.Dėl atsakovo argumento, kad Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 23 d. potvarkiu Nr. 1757V pareiškėjui neatlygintinai suteiktas 0,2000 ha ploto žemės sklypas, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašias bylas, yra nustatęs, kad tokiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra ir nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Atsižvelgiant į tai, praktikoje suformuluota taisyklė, jog tokiu atveju Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas netaikytinus (2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-395/2011; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1555/2012). Nors atsakovas atsiliepime nurodo, kad ši nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika remiamasi nepagrįstai, o teisinis reglamentavimas pritaikytas klaidingai, tačiau pareiškėjas su šiais pareiškimais nesutinka, o savo skundą argumentuoja nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusių įstatymo nuostatų neteisingu taikymu. Pagal naują Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2002 m. balandžio 19 d. numatyta galimybė nuosavybės teises į mieste esančią žemę atkurti natūra. Pareiškėjo nuosavybės teisės į žemę šiuo metu yra atkurtos nepilnai, todėl sprendžiant klausimą dėl likusios žemės grąžinimo, turi būti vadovaujamasi šiuo metu galiojančia Atkūrimo įstatymo redakcija. Kadangi pareiškėjui nuosavybės teisės į 0,2000 ha ploto žemės sklypą buvo atkurtos (neatlygintinai suteiktas) iki Atkūrimo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo (t. y. iki nuostatų numatančių, kad piliečiui negrąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, jei jis neturi pastatų prie nuosavybės teise turėtos žemės, pripažinimo prieštaraujančių Konstitucijai), iš pareiškėjo buvo atimta teisė gauti žemę natūra turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad esminis nagrinėjamos situacijos klausimas – ar pareiškėjui neatlygintinai suteiktas žemės sklypas vertinamas kaip sprendimas atkurti nuosavybės teises natūra, ar suteiktas lygiavertis žemės sklypas – kyla iš nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu taikytos Atkūrimo įstatymo nuostatos (5 str. 2 d.), kuri pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl pareiškėjas pagrįstai tvirtina, kad iki 2002 m balandžio 19 d. perduotas žemės plotas buvo grąžintas natūra prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų (t. y. (duomenys neskelbtini)), vadovaujantis tuo metu galiojančiomis įstatymo nuostatomis, todėl, vertinant Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto atkūrimo būdo turinį, žemės grąžinimas natūra turėtoje vietoje turi būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. Jeigu pareiškėjui negali būti grąžinta visa žemė natūra, jam turi būti suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo aiškinimu, galima daryti išvadą, kad atsakovas atkūrė nuosavybės teisę į miesto žemę natūra ir žemę gražino ne turėtoje vietoje, o kitoje dėl Konstitucijai prieštaraujančių Atkūrimo įstatymo nuostatų, tačiau vėliau (priėmus naują Atkūrimo įstatymo redakciją) vadovavosi ydingo reglamentavimo sukeltomis pasekmėmis ir nusprendė, kad pareiškėjas nebegali gauti naujo žemės sklypo individualiai statybai (kurio valstybė vis dar nėra grąžinusi), nes grąžintina žemė vertintina, kaip perduota neatlygintinai nuosavybėn. Tokia teismo formuojama praktika neteisėtai varžo piliečių nuosavybės teises bei grubiai pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą.Atsakovas savo poziciją dėl pareiškėjo teisės pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo argumentuoja atvejais, kai konkrečiam veiksmui atlikti paskiriamas konkretus terminas, kurį praleidus, veiksmų atlikti nebegalima. Šiame skunde nagrinėjamu atveju konkretūs terminai nustatyti nebuvo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta itin ilgą laikotarpį nuo 1991 m. iki dabar, valstybės institucijoms savavališkai nesilaikant protingų informacijos pateikimo bei nagrinėjimo terminų, todėl nuomonės dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasikeitimas šiuo atveju (1) negali būti pavėluotas, (2) niekaip nepaveiks proceso ekonomiškumo bei efektyvumo.Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai paliko galioti minėtą NŽT sprendimą. Tai reiškia, jog teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nagrinėjant administracines bylas aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Todėl teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Kaip suprantama iš apeliacinio skundo, pareiškėjas apeliaciniu skundu nebeginčija to fakto, kad buvusios savininkės Z. G. turėtos žemėvaldos ribose esanti žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Todėl toliau dėl, pareiškėjo manymu, skirtingų adresų ir netinkamo jo prašymo atkurti nuosavybės teises natūra nagrinėjimo, nepasisakytina. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad buvusios savininkės žemėvalda patenka į šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus, panaudos pagrindais perduotus naudotis Vilniaus universitetui ir Lietuvos centriniam valstybės archyvui, todėl ši žemė yra išperkama valstybės ir buvusios žemėvaldos ribose nėra galimybės suformuoti naujus žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Pažymėtina, kad pareiškėjas su šiomis pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis sutinka.Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo tinkamai nagrinėjamas, nes nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106¹ punkte Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nustatyto vieno mėnesio termino nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo. Tačiau pažymėtina, kad kiekvienas asmuo pats pasirenka savo pažeistų ar tariamai pažeistų teisių gynimo būdą ir apimtį. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo dalykas buvo skundžiamo NŽT 2015 m. birželio 19 d. rašto Nr. 1SS-1582 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ teisėtumas, atsakovu byloje dalyvauja tik NŽT, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kurios neveikimą (atsakymo į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 49SDP-(14.49.23)-246 nepateikimą) apeliaciniame skunde akcentuoja pareiškėjas, šioje byloje dalyvauja tik trečiojo suinteresuoto asmens statusu. Pareiškėjas savo skundo reikalavimais neprašė konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius vilkina nuosavybės teisių atkūrimą ir neprašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti atsakymą. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. A51-19493(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintino natūra žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini)“ jau informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad iki 1940 m. nacionalizacijos Z. G. turėtas žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini), nurodytas kartografiniame plane, yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartą jau nagrinėjo kartografinę medžiagą ir nustatė, kad buvusios savininkės žemėvaldos ribose nėra galimybės suformuoti naujų žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Kaip minėta atsakovo atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nustatyti, ar žemė yra laisva (neužstatyta), yra priskirta būtent savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. Tokios pozicijos laikosi ir administracinių teismų praktiką formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015). Be to, viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Todėl aiškinimas, kad Nacionalinė žemės tarnyba gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais, be kita ko, įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi, Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Nacionalinė žemės tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-597-525/2015; 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015). Pažymėtina ir tai, kad apie aplinkybę, kad buvusios savininkės Z. G. turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai, pareiškėjas buvo informuotas jam su Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. liepos 12 d. raštu Nr. 49SJ-479 pateikiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 9 d. atsakymą, kurį pareiškėjas turėjo teisę skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.Dėl to, kad pareiškėjas neturi teisės gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, nes Vilniaus miesto valdybos 1993 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 1757V pareiškėjui jau buvo neatlygintinai suteiktas 0,2 ha ploto žemės sklypas, kuris nepatenka į buvusios savininkės turėtos žemėvaldos ribas, todėl šis potvarkis negali būti prilyginamas nuosavybės teisių atkūrimui natūra, remiamasi administracinių teismų praktika, pagal kurią iki 2002 m. balandžio 19 d. galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – perdavimas žemės neatlygintinai nuosavybėn, kuris buvo siejamas su sąlyga – gyvenamųjų namų ar kitų statinių naudojamoje žemėje turėjimu, turi būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn, pagal nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Todėl tais atvejais, kai yra nustatytas pagrindas nuosavybės teisių atkūrimą perduodant pareiškėjui naudojamą namų valdos žemės sklypą vertinti kaip nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir šiais atvejais Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatytas teisinis reguliavimas nėra taikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1017/2010, 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-395/2011). Kita vertus, toks aiškinimas yra aktualus tik tais atvejais, kai nuosavybės teisės buvo atkurtos buvusiose žemėvaldos ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1216/2013). Kadangi šiuo atveju Vilniaus miesto valdybos 1993 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 1757V pareiškėjui neatlygintinai suteiktas 0,2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nepatenka į buvusios savininkės žemėvaldos ribas, t. y. minėtu potvarkiu suteiktas žemės sklypas nepatenka į buvusios savininkės turėtos žemės vietą, todėl pareiškėjui kartą jau buvo suteiktas žemės sklypas „per plotą“, ir pareiškėjas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje yra įrašytas Nr. 3992 lygiaverčiam žemės sklypui gauti pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. spalio 11 d. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė jį įtraukti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kadangi, jis yra įtrauktas į šią eilę, tačiau ne žemės sklypui „per plotą“, o lygiaverčiam žemės sklypui gauti. Atitinkamai nepagrįstas ir pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą ir priimti naują sprendimą – vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Jis jau yra įrašytas į eilę lygiaverčiam žemės sklypui gauti.Dėl pareiškėjo teisės pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pažymėtina, kad įstatymų leidėjo Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo išreikšti yra naikinamieji. Asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2015 m. vasario 9 d. prašymas parengti išvadą gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą pateiktas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu, t. y. iki 2015 m. kovo 1 d. Tačiau nei Atkūrimo įstatymas, nei Tvarka nenumato galimybės asmenims atsisakyti savo teisės aktų nustatytais terminais išreikštos valios. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dar kartą pateikus informaciją, apie laisvą (neužstatytą) žemę ir / ar pateikus informaciją, kad pirmiau paminėtos buvusios savininkės turėtos žemės valdos vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, Vilniaus miesto skyrius galės parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią pareiškėjas turės teisę gauti lygiavertį turėtajam miško žemės plotą jo 2015 m. vasario 9 d. prašyme nurodytose Vilniaus rajono savivaldybės Mickūnų (Galgių) kadastro vietovėse.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.

Kadangi šios kategorijos byloms, remiantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, yra taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl nustatant ginčo esmę, reikšminga, koks reikalavimas buvo teikiamas Nacionalinei žemės tarnybai, nes tik išnagrinėjus atitinkamą reikalavimą išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka neteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, šiuo atveju Nacionalinėje žemės tarnyboje, toks reikalavimas gali būti nagrinėjamas teisme (ABTĮ 25 str. 1 d.). Nesilaikius nustatytos ginčo nagrinėjimo tvarkos, teismas negali priimti ir nagrinėti tokio reikalavimo, kuriam tokia nagrinėjimo tvarka yra privaloma.

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. prašymu atsakovui prašė atkurti nuosavybės teises į 0,33 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., perduodant žemės sklypą natūra. Prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjas nesutinka, kad visas žemės sklypas iki nacionalizacijos valdytas Z. G., yra valstybės išperkamas ir šiuo prašymu siekė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą būtų atkurtos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Tokią pareiškėjo valią patvirtina ir jo 2002 m. lapkričio 21 d. prašymas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo jis prašė grąžinti 0,33 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., natūra (b. l. 14).

Esant šioms aplinkybėms, teismas galėjo vertinti pareiškėjo teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,33 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., perduodant žemės sklypą natūra, tačiau pareiškėjas teismui pateikė kitus reikalavimus, kurių neteikė Nacionalinei žemės tarnybai, o būtent: prašė teismo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pareiškėjo A. G. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą – A. G. nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai (savivaldybės administracijai pateikus detaliuoju planu suformuotą žemės sklypo planą) (antras skundo reikalavimas) ir įpareigoti NŽT įtraukti pareiškėją į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą, t. y. 1991 m. spalio 11 d. (trečias skundo reikalavimas). Kadangi skunde teismui pareiškėjas nurodė reikalavimus atkurti nuosavybės teises kitu būdu nei atsakovui ir šie reikalavimai išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, remiantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, nebuvo nagrinėti, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 6 dalį skundo priėmimo klausimą sprendžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas, todėl teismas šio ginčo atveju konstatuoja, jog pareiškėjas ikiteismine ginčo sprendimo tvarka gali pasinaudoti, tačiau ši teismo išvada neriboja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo teisės savarankiškai spręsti skundo priimtinumo klausimą.

Esant šioms aplinkybėms, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjo skundas paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p.). Ši teismo sprendimo dalis keistina apeliacinės instancijos teismo iniciatyva, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas vertinamas kaip netenkintinas.

Nustačius, kad nebuvo pagrindo nagrinėti iš esmės pareiškėjo antro ir trečio skundo reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas netikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl pareiškėjo teisės į nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytu būdu.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 1SS-1582-(7.5.) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ teisėtumo apeliacinės instancijos teismas sutinka ir pritaria joms dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nekartoja ir teismo sprendimą šioje dalyje palieka nepakeistą.

Pažymėtina, kad pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012).

Tik aiškiai nurodžius pažeistos teisės aplinkybės bei pasirinkus teisės gynimo būdą gali būti pagrindas tikrinti administravimo subjekto veiklą. Pareiškėjo skunde teismui šios aplinkybės nėra aiškiai suformuluotos, todėl argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valios pakeitimo nenagrinėtini. Taip pat pareiškėjas reikalavimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nėra pareiškęs ir ji nėra šios bylos proceso šalimi, todėl nėra pagrindo vertinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

Palikti nenagrinėtą pareiškėjo A. G. (A. G.) skundo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjo A. G. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą – A. G. nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto reikalavimais perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai (savivaldybės administracijai pateikus detaliuoju planu suformuotą žemės sklypo planą) ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įtraukti pareiškėją į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą, t. y. 1991 m. spalio 11 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.