Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-20 · Civilinė byla Nr. 2S-1240-611/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-20
Bylos Nr.
2S-1240-611/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-12312-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andžej Maciejevski
Skolininkas
A. Z., I. Z.
Kreditorius
UAB „Medicinos bankas“
Suinteresuotas asmuo
A. Z., N. Š., J. A., M. P.
Kategorijos
  • 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-1240-611/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12312-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 128.17; 122.2; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų A. Z. ir I. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko A. Z., skolininkė I. Z., suinteresuoti asmenys A. Z., N. Š., J. A., M. P..

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

kreditorius kreipėsi į teismą su pakartotiniu pareiškimu, prašydamas priverstinai išieškoti, nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus, kreditoriui skolininko skolą: 125 170 Eur negrąžintą kreditą, 50 373,39 Eur ir 2 822,57 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 6 230,56 Eur delspinigių, 139 Lt žyminį mokestį, taip pat sutartines mokėjimo funkciją atliekančias 16 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžinto kredito likučio nuo pakartotinio pareiškimo gavimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, įstatymines kompensavimo funkciją atliekančias 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo visos išieškotinos sumos nuo pakartotinio pareiškimo gavimo teisme dienos iki visiško teismo nutarties įvykdymo; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Nr.5084 areštuotus nekilnojamuosius daiktus - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., dalinės nuosavybės teise priklausantį N. Š., J. A., A. Z., A. Z., I. Z. ir V. Z.; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius M. P.. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. įsiteisėjusia nutartimi Nr.5084/2011 pradėjo priverstinio skolos išieškojimą iš skolininko ir areštavo įkeistus minėtus nekilnojamuosius daiktus, įspėjo skolininką ir įkeisto daikto savininkus, kad negrąžinus skolos bei žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas administruoti kreditoriui. Nei skolininkas, nei daikto savininkai kreditoriui skolos negrąžino, mokėjimų neatliko, draudimo sutarties galiojimo nepratęsė.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi nusprendė iš skolininko išieškoti kreditoriui 125 170 Eur negrąžinto kredito, 50 373,39 Eur ir 2 822,57 Lt nesumokėtų palūkanų, 6 230,56 Eur delspinigių bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 16 proc. metinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito likučio bei 5 proc. įstatyminių palūkanų nuo išieškotinos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo pateikimo dienos (2013-04-10) iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistus daiktus, laikantis tokios tvarkos: Pirma eile parduoti varžytinėse: 2,0000 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., kurio 739/2000 dalis bendrąja jungtine nuosavybės teise priklauso A. Z. ir A. Z., 140/2000 dalis nuosavybės teise priklauso N. Š., 100/2000 dalis nuosavybės teise priklauso J. A., 1021/2000 dalis bendrąja jungtine nuosavybės teise priklauso I. Z. ir V. Z.

Antra eile parduoti varžytinėse:

0,3000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr(duomenys neskelbtini),ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),kiemo statinius (išvietė, šulinys, takas, betono sienutė, tvora, stoginė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius M. P..

Atskirojo skundo argumentai

Skolininkas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir sustabdyti skolos išieškojimo ir turto priverstinio pardavimo iš varžytinių procesą, kol neįsiteisės galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr.2-4468-104/2012, skirti kreditoriui baudą iki 20 000 Lt. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

kreditoriaus pakartotinis prašymas negalėjo būti nagrinėjamas teisme anksčiau negu bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme civilinė byla Nr.2-4468-104/2012. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė vykdmą pagal 2011 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartį Nr.5085V/2011. Kadangi šiuo metu teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-4468-104/2012 yra neįsiteisėjęs, todėl jokie kreditoriaus prašymai dėl skolų priteisimo negalėjo būti nagrinėjami. Kreditorius, žinodamas, kad byla nebaigta, klaidina teismą.Kreditoriaus prašomos išieškoti sumos viršija protingas ribas ir turi būti įvertintos bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas nepagrįstai priteisė 16 proc. metinių palūkanų, 5 proc. įstatyminių palūkanų. Taigi, priteisė 21 proc. palūkanų banko naudai nuo skolos, kuri susidarė dėl visuotinės krizės, o ne dėl skolininko kaltės.Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, o ši taisyklė taikytina ir ypatingąja teisena nagrinėtinoms byloms.Kreditorius veikė nesąžiningai žinodamas, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas Nr.2-4468-104/2012 yra neįsiteisėjęs, be to, žinojo apie vykdymo sustabdymą, todėl jam skiritina CPK 95 str. numatyta bauda.

Šalies argumentai

Skolininkė I. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarties įsiteisėjimas tampa niekiniu, kol neįsiteisėjusi nutartis civilinėje byloje Nr.2-4468-104/2012.Išieškojimas iš įkeisto turto yra sustabdytas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Atsiliepimas

Kreditorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskiruosius skundus atmesti, skirti apeliantams baudą, numatytą CPK 95 str. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

skolininkui tinkamai ir laiku neįvykdžius prievolės kreditoriui pagal kredito sutartį, kreditorius kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto hipotekos procedūrų pradėjimo. Ši aplinkybė ypatingosios teisenos tvarka yra pakankama kreditoriaus reikalavimą tenkinti. Be to, kilus ginčui, susijusiam su pagrinde prievole, sutarties nutraukimo teisėtumu, šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami.Apeliantas nepagrindė jokių CPK 163-164 str. numatytų bylos sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių egzistavimo. Civilinėje byloje Nr.2-4468-104/2012 bylos šalys hipotekos sandorio teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo, neginčijo ir fakto, kad skolos nustatytu terminu nesugrąžino, neįrodinėjo, kad yra atnaujinę draudimo apsaugą įkeistam turtui. Be to, nepagrindė jokio ryšio tarp nagrinėjamų bylų. Be to, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos visai kitoje civilinėje byloje nei kad bando pagrįsti apeliantai – apeliantų minimoje byloje pagrindinė skolininkė yra I. Z.. Tuo tarpu šioje byloje sprendžiamos A. Z. neįvykdytos prievolės kreditoriui. Nagrinėjamoje civilinėje byloje laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos. Apeliantai sąmoningai klaidina teismą, meluodami ir nurodydami ne tokias aplinkybes.Skolininkas ilgiau nei 50 mėnesių nemoka kreditoriui palūkanų, delspinigių, negrąžina mokėtinų kredito dalių, todėl būtent dėl to palūkanų ir delspinigių dydis yra 57 421,42 Eur. Sisteminė CK 6.874 str. 1 d., 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 2 d. ir 6.37 str. 2 d. analizė leidžia teigti, kad besikreipiantis į teismą kreditorius turi teisę prisiteisti dvejopas skirtingo pobūdžio palūkanas – ne tik mokėjimo, bet ir kompensuojamojo pobūdžio palūkanas. 2006-12-19 kredito sutarties Nr.Loan_40173 2.2 p. ir 4.3 p. skolininkas įsipareigojo kreditoriui mokėti 16 proc. sutartines mokėjimo funkciją atliekančias metines palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė. Be to, kreditorius delspinigių dydį sumažino net 5 kartus. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 8 d. nutartimi konstatavo, kad skolininko ir kreditoriaus kredito sutartis buvo sudaryta verslo tikslais, todėl apelianto teiginiai dėl vartojimo sutarties yra nepagrįsti.Apeliantai pateikė aiškiai nepagrįstus skundus, t.y. melavo, kad yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, skundžia faktus ir aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartimi, tokiu būdu piktnaudžiauja savo teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkinami.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Atskiruoju skundu apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nuspręsta išieškoti iš skolininko A. Z. skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą, priverstinai parduodant jį iš varžytinių.

Byloje nustatyta, kad skolininkas A. Z. 2006-12-21 įregistruotu hipotekos lakštu Nr.01120060030104 įkeitė nekilnojamąjąjį turtą – 2,0000 ha ploto žemės sklypą, o skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti 2009-09-10 įregistruotu hipotekos lakštu Nr.10120090001246 įkeitė 0,3000 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kiemo rūsį, pirtį ir kiemo statinius, nuosavybės teise priklausančius M. P.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi šis turtas areštuotas, nutartis skolininkui ir turto savininkams įteiktos tinkamai. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą, todėl kreditorius kreipėsi su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Skolininkas A. Z. neginčija, kad nei jis, nei įkeisto turto savininkai skolos kreditoriui negrąžino, draudimo sutarties galiojimo nepratęsė.

Bylų iš hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą tvarką nustato CPK XXXVI skyrius. Šio skyriaus nuostatos pakeistos 2011-12-22 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu, įsigaliojusiu 2012-07-01. Minėto įstatymo 34 str. 3 d. įtvirtinta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju byla dėl hipotekos teisinių santykių pradėta ir vykdoma pagal iki 2012-07-01 galiojusias materialiosios teises normas, todėl teismas taiko CPK nuostatas, galiojusias iki minėto įstatymo įsigaliojimo.

Pagal iki 2012-07-01 pradėtų nagrinėti hipotekos bylų nagrinėjimo tvarką hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekai įregistruoti, įkeisti, priverstinai išieškoti iš įkeisto turto ir kt., ir nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 str. 1 d.). Pažymėtina, kad kilus ginčui, susijusiam su pagrindine prievole – įsiskolinimo atsiradimo pagrindu, jo dydžiu, sutarties teisėtumu ir kt., tokie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukčiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008, 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2009 ir kt.). Todėl atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl kredito sutarties ar jų sąlygų galiojimo, kreditoriaus prašymas negalėjo būti nagrinėjamas, yra nepagrįsta. Tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla dėl kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar iš dalies negaliojančiomis, jų pakeitimo, pripažinimo neteisėtu kredito sutarčių nutraukimo, vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, šiuo atveju nagrinėjant bylą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto neturi teisinės reikšmės. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo nutarties Nr.5085V-2011 vykdymą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nurodyta hipotekos teisėjo nutartimi buvo nuspręsta išieškoti skolą kreditoriui ne iš skolininko A. Z., tačiau iš skolininkės I. Z., be to, išieškojimo pagrindas yra kitas nei nagrinėjamu atveju, hipotekos lakštas, kuriuo užtikrinta ne skolininko A. Z. su kreditoriumi sudarytos kredito sutarties Nr.LOAN_40173, bet skolininkės I. Z. su kreditoriumi sudarytos kredito sutarties Nr.LOAN40160 vykdymas (t.2, b.l. 9; 40-42). Jokių laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamos hipotekos bylos atžvilgiu nėra pritaikyta, todėl hipotekos procedūrų vykdymas, t.y. išieškojimas iš skolininko A. Z. nėra stabdytinas.

Be to, kaip minėta, hipotekos teisėjas nesprendžia ginčų dėl teisės, todėl skolininkui ginčijant kreditoriaus reikalavimą dėl palūkanų bei delspinigių dydžio, toks klausimas turėtų būti spręstinas CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2012). Vis dėlto, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad hipotekos teisėjas hipotekos bylos nagrinėjimo metu, veikdamas tiek šalies prašymu, tiek savo iniciatyva, turi teisę spręsti netesybų dydžio atitikties įstatymo reikalavimams klausimą tais atvejais, kai jos neprotingai didelės ir (ar) lupikiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Taigi nagrinėjamos bylos atveju, nepaisant to, kad pagal bendrąją taisyklę netesybų dydžio mažinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas tik tuomet, jei skolininkas tokį reikalavimą pareikštų CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, gali būti sprendžiamas netesybų dydžio sumažinimas, jeigu netesybos būtų neprotingai didelės ir (ar) lupikiškos. Teisės aktai nenurodo, koks netesybų dydis yra aiškiai per didelis, neprotingai didelis ar lupikiškas, tačiau kasacinio teismo praktikoje aiškiai per didelėmis netesybomis pripažįstami atvejai, kai netesybos siekia 0,1?0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną, kas sudaro 36,5-73 proc. per metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006; kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, kreditorius skolininkui skaičiuoja 0,02 proc. delspinigių, todėl tokias netesybas pripažinti neprotingai didelėmis ir (ar) lupikiškomis nėra teisinio pagrindo, taigi nėra ir galimybės spręsti netesybų dydžio mažinimo klausimo, tuo labiau ypatingosios teisenos tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2013 m. kovo 8 d. nutartimi konstatavo, kad skolininkui paskola buvo išduota verslo, o ne asmeniniais, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl jo sudaryta kredito sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi res judicata galią, todėl apelianto teiginiai kad tokia sutartis yra vartojimo, dėl ko teismas turėjo ex officio įvertinti sutarčių sąlygų sąžiningumą, yra nepagrįsti ir atmetami.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pradėjo priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko A. Z. ir areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Šią nutartį Vilniaus apygardos teismui 2013 m. kovo 8 d. nutartimi palikus nepakeistą ir jai įsiteisėjus, skolininkui ar įkeistų daiktų savininkams skolos negrąžinus per vieno mėnesio terminą, kreditorius teisėtai, remdamasis CPK 558 str., kreipėsi su pakartotiniu prašymu dėl skolos iš A. Z. išieškojimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai nusprendė už skolą įkeistą turtą parduoti iš varžytinių. Dėl aukščiau nurodytų motyvų ieškovo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Dėl baudų.

Tiek skolininkas A. Z., tiek kreditorius prašo skirti baudas priešingai šaliai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad remiantis CPK 95 str., baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti yra būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Tiek skolininko A. Z., tiek kreditoriaus nurodytos aplinkybės negali būti vienareikšmiškai vertinamos kaip akivaizdus priešingų šalių piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o aplinkybė, kad skolininkai pasinaudojo savo procesine teise ginčyti pirmosios instancijos teismo nutartį, nepatvirtina jų piktnaudžiavimo procesu. Be to, net ir nustačius šalies piktnaudžiavimą ir veikimą prieš teisingą bei greitą bylos išnagrinėjimą, CPK 95 str. įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą, dėl baudos skyrimo. Atsižvelgiant į tai, tiek skolininkų, tiek kreditoriaus prašymai dėl baudos skyrimo yra atmetami (CPK 95 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

A. Z. ir UAB „Medicinos bankas“ prašymus dėl baudos skyrimo atmesti.

Teisėjas Andžej Maciejevski