- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-15
- Bylos Nr.
- eI-5209-780/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00681-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka (pirm.)
- Atsakovas
- J. L.
- Pareiškėjas
- Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras
- Advokatai
- Giedrius Gvildys
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei J. L. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Panevėžio RATC) kreipėsi į administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovės J. L. (toliau – ir atsakovė) 87,28 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašyme nurodė, kad atsakovei vietinė rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. TS-179 patvirtintais Rokiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir 2017 m. Nuostatai) bei Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu TS-251 patvirtintais Rokiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir 2021 m. Nuostatai). Atsakovei vietinė rinkliava apskaičiuota, vadovaujantis 2017 m. ir 2021 m. Nuostatais, kaip gyvenamosios paskirties patalpos, esančios Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, savininkei. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovei priklausančiose gyvenamosios paskirties patalpose laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. nebuvo deklaruota gyventojų, todėl jai skaičiuota tik vietinės rinkliavos pastovioji dalis.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype nėra išlikę jokių pastatų, tik nedideli pamatų fragmentai, todėl atliekos negalėjo susidaryti. Atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė savo sklypo foto nuotraukas. Paaiškino, kad prikimo-pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą su pastatais, kurie buvo ir yra įregistruoti viešame registre, bet faktiškai įsigijimo metu buvo likę tik menkavertės pastatų sienos, kurios vėliau iš viso nugriuvo ir sunyko. Kadangi sklype nėra pastatų, jis nesikreipė su prašymu atleisti nuo vietinės rinkliavos, nes nežinojo, kad reikia tą daryti ir galvojo, kad nesant pastatų nereikia mokėti ir vietinės rinkliavos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos mokėti Rokiškio rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnį, komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos.
Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. TS-179 patvirtino Rokiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (su pakeitimais ir papildymais). Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu TS-251 patvirtino Rokiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus. Vietinės rinkliavos sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimas pavestas vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo administratoriui, kuriuo paskirtas Panevėžio RATC (2017 m. Nuostatų 5.13 papunktis, 2021 m. Nuostatų 4.12 papunktis).
Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1 ir 2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis).
Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210-2011, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).
Pareiškėja atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš 2017 m. ir 2021 m. Nuostatų, numatančių, kad vietinę rinkliavą turi mokėti komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamu turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą (2017 m. Nuostatų 5.4 papunktis, 2021 m. Nuostatų 4.4 papunktis). Pagal 2017 m. Nuostatų ir 2021 m. Nuostatų 21 punktą, vietinė rinkliava, susidedanti iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios.
LVAT yra pateikęs aiškinimą, kad Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas, nereiškia, kad už atliekų turėtoją (teršėją) negali būti įpareigotas rinkliavą sumokėti nekilnojamo turto objekto (kurį naudojant (jame gyvenant) atliekos susikaupia) savininkas arba kitas įgaliotas asmuo, net jei minėti asmenys (t. y. atliekų turėtojas ir nekilnojamojo turto savininkas (įgaliotas asmuo) nesutampa (2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3683-968/2019).
LVAT ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (LVAT 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, o nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nekilnojamasis turtas, įskaitant pastatus, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregitruotas ir priklauso atsakovei, todėl atsakovė remiantis 2017 m. Nuostatų 5.4 papunkčiu, 2021 m. Nuostatų 4.4 papunkčiu, laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja. Iš pareiškėjos pateiktos skolos pažymos bei mokėjimo pranešimų duomenų nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. nesumokėjo 87,27 Eur vietinės rinkliavos, o konkrečiai, pastoviosios rinkliavos dalies, kurią administratorius jai skaičiavo atsižvelgdamas į tai, kad ginčo objekte nėra registruota jokių gyventojų.
Pažymėtina, kad 2021 m. Nuostatai numato, kad: Registrui ir Vietinei rinkliavai administruoti Administratorius teisės aktų nustatyta tvarka naudojasi VĮ Registrų centro Savivaldybės ir kitų subjektų turimais duomenimis (13 p.); Administratoriaus prašymu papildomus duomenis turi pateikti visi Vietinės rinkliavos mokėtojai, jeigu šie duomenys būtini Registro duomenų bazės sudarymui ir jo valdymui (14 p.); Registro duomenys atnaujinami gavus naujausius Gyventojų registro ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms arba Vietinės rinkliavos mokėtojui pateikus informaciją Administratoriui (15 p.); Jeigu nekilnojamojo turto objekto arba jo dalies faktiškai naudojama paskirtis skiriasi nuo nekilnojamojo turto registro išraše nurodytos paskirties, nekilnojamojo turto objekto savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi tiesę kreiptis į Administratorių ir pateikti nekilnojamojo turto ploto ar jo dalies paskirties tikslinimo deklaraciją, kurios deklaracijos forma pateikiama šių Nuostatų 4 priede (17 p.). Analogiškas reglamentavimas buvo numatytas ir 2017 m. Nuostatų 13 - 19 punktuose.
Tagi, už faktinių duomenų atitinkimą VĮ Registrų centro duomenims atsakingas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, o apskaičuodamas vietinės rinkiavos dydį administratorius turi vadovautis galiojančiais viešų registrų duomenimis.
Posėdžio metu atsakovė pažymėjo, jog jos nuosavybės teise valdomame sklype pastatai nėra išlikę, tačiau kartu pripažino, kad pirko sklypą su pastatais, kurie buvo įtraukti notarinėje sutartyje, kuri įregistruota VĮ Registrų centre, o pastatai galutinai sunyko tik per tam tikrą laiką.
Teismas pažymi, jog rinkliavos administatorius nėra įpareigotas savarankiškai sekti pastatų būklės ir spręsti dėl jų tinkamumo gyventi/naudoti ir tuo pagrindu spręsti dėl galimos lengvatos taikymo ar netaikymo. Atsakovė posėdžio metu pripažino, kad prašymo dėl atleidimo nuo rinkliavos mokėjimo nėra teikusi jokia forma ir nėra informavusi pareiškėjo, kad pastatų nėra, todėl spręstina, kad pareiškėjos prašymas dėl vietinės rinkliavos pastoviosios dalies sumokėjimo yra pagrįstas. Be to, vien faktas, kad statinių faktiškai nėra šio ginčo nagrinėjimo metu neleidžia nustatyti nuo kada tiksliai pastatų nėra, todėl neįmanoma nustatyti, nuo kada atsakovė galėjo nemokėti vietinės rinkliavos, t. y. nuo kurio tiksliai momento administratorius galėtų neskaičuioti vietinės rinkliavos. Pareiškėja nėra atsakinga už tai, kad atsakovė nesirūpino savo teisių gynimu anksčiau, neteikė pareiškėjai patikslintų viešo registro duomenų apie pastatų būklę ir apskritai neinicijavo nekilnojamojo turto kadastro duomenų tikslinimo, išregistruojant statinius, kurių, kaip teigia astakovė, nėra, todėl pastoviosios vietinės rinkliavos dalies, kuri skaičiuojama pagal galiojančius viešų registrų duomenis, pareiškėja reikalauja pagrįstai.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad pastoviąją vietinės rinkliavos dalį moka visi vietinės rinkliavos mokėtojai, pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo, todėl negalima atleisti atsakovo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, kad jis faktiškai nesukūrė atliekų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-697-602/2021). Pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu, dėl ko pastoviosios dedamosios kontekste netgi netinkami naudojimui objektai ginčo laikotarpiu vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020).
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pastoviąją vietinės rinkliavos dalį moka visi vietinės rinkliavos mokėtojai, pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo, negalima atleisti atsakovės nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, kad ji faktiškai nesukūrė atliekų.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovei priklausančiose gyvenamosios paskirties patalpose vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skaičiavimo laikotarpiu nebuvo gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų, todėl atsakovei skaičiuojama tik pastovioji vietinės rinkliavos dalis. Tai patvirtina ir atsakovui išrašyti mokėjimo pranešimai, kuriuose vietinė rinkliava skaičiuojama tik pastovios dalies dydžio.
Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (LR CK 6.59 str.). Aplinkybės, kad atsakovas nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, nėra sudaręs jokių sutarčių, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. bei Nuostatų pagrindu. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, reikalavimas priteisti iš atsakovės nesumokėtą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pastoviąją dalį yra pagrįstas, tačiau sprendžiant dėl priteistinos rinkliavos dydžio, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra nurodęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (taip pat ir rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).
Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena (LVAT 2015-04-07 nutartis byloje Nr. eA-746-556/2015; 2015-04-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-888-556/2015; 2021-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-29-1062/2021). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti savo iniciatyva (LVAT 2005-04-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2021-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-29-1062/2021).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja su skundu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2023 m. kovo 22 d. Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2023 m.) ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2023 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą spręstina, kad yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėja turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2018-2019 metus, todėl reikalavimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš pareiškėjos pateiktos 2023 m. sausio 25 d. pažymos matyti, kad atsakovės įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. yra 54,17 Eur.
Taigi, pritaikius senatį nurodytų aplinkybių pagrindu, reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjai iš atsakovės 54,11 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Pareiškėja prašė iš atsakovės priteisti 15 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Bylos duomenimis, teisines paslaugas Panevėžio RATC teikė advokatas Giedrius Gvildys.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (LVAT 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3910-662/2020). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).
Ginčas dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, dėl kurio pareiškėja buvo priversta prašymu kreiptis į teismą, nelaikomas kaip išskirtinis, dėl šių ginčų yra suformuota plati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija. Teismo vertinimu, prašymui dėl vietinės rinkliavos priteisimo parengti naudojimasis profesinėmis advokato paslaugomis yra susijęs su perteklinėmis išlaidomis, Panevėžio RATC prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo turėjo galimybę parengti savo vidinio administravimo pajėgumais. Teismas sprendžia, kad prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl Panevėžio RATC prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Darant nurodytą išvadą, atsižvelgiama į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, (LVAT 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eTA-904-968/2021; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-574-575/2021; 2021 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-627-624/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-689-789/2021, 2022 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-256-520/2022 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Prašymą patenkinti iš dalies.
Uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ priteisti iš atsakovės J. L. 54,17 Eur (penkiasdešimt keturis eurus, 17 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.
Uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.