- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-43-116-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00570-2007-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas
- Nukentėjusysis
- U. K., A. K.
- Nuteistasis
- Š. D.
- Advokatai
- Modestas Švažas, Vida Povilaitienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
nukentėjusiosios U. K. įstatyminei atstovei, nukentėjusiajai A. K.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. D. ir nukentėjusiosios bei nukentėjusiosios U. K. atstovės pagal įstatymą A. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo Š. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant Š. D. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; dirbti arba registruotis darbo biržoje, arba mokytis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 str., Š. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus.
Priteista U. K. iš Š. D. 41547,18 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti A. K. iš Š. D. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti A. K. iš Š. D. 3150 Lt turėtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Š. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 14 d., apie 13.39 val., Šiaulių mieste, Tilžės - Vaidoto gatvių sankryžoje, vairuodamas kelių transporto priemonę - automobilį „KIA SEPHIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas apie 95 km/h greičiu Tilžės gatve nuo miesto centro link Ginkūnų antra eismo juosta, pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 53, 75, 76, 172, 174 punktų ir kelio ženklo Nr. 329 reikalavimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-10-05 nutarimo Nr. 975 redakcija), tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, artėdamas prie Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžos degant geltonam mirksinčiam šviesoforo signalui, viršydamas kelio ženklo Nr. 329 draudimą važiuoti greičiau negu 70 km/h greičiu, kai kelio ženklo Nr. 329 galiojimo zona yra iki sankryžos už šio kelio ženklo (pagal Kelių eismo taisyklių 1 priedo 7 punktą), įvažiavo į Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžą didesniu nei 50 km/h gyvenvietėse leistinu važiuoti greičiu, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai transporto priemonė važiavusi pirmoje eismo juostoje ta pačia kryptimi sustojo prieš pėsčiųjų perėją, ir dėl to kliudė jam iš dešinės už pėsčiųjų perėjos į važiuojamąją dalį įbėgusią pėsčiąją – mažametę U. K., tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio U. K. padaryti kūno sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, pakauškaulio lūžis, kairio plaučio sumušimas, blužnies plyšimas, dešinio šlaunikaulio lūžis, kraujosruva juosmens srityje, tai yra U. K. dėl specialiais tyrimo metodais nustatyto galvos smegenų sumušimo ir chirurginės operacijos metu nustatyto blužnies plyšimo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir nukentėjusiosios U. K. atstovė pagal įstatymą A. K. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo U. K. ir A. K. ir priteisti iš Š. D. U. K. 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. K. – 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pažymi, kad šioje byloje Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė du nuosprendžius, t. y. 2009 m. balandžio 24 d., kuriuo iš AAS „Gjensidige Baltic“ U. K. priteista 3137,13 Lt neturtinės žalos atlyginimo o iš Š. D. priteista 46 547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Jai, A. K., priteista iš AAS „Gjensidige Baltic“ 3137,13 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Š. D.. Teismas priimdamas minėtą nuosprendį rėmėsi tokiais argumentais kaip: „Absoliučių vertybių, tokių kaip žmogaus gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl itin saugoma. Asmens sužalojimo atveju turi būti įvertintas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai. Teismas turi įvertinti ne tik tiesiogiai nukentėjusio asmens, bet ir jam artimų žmonių patirtas kančias bei sielvartą, jų besitęsiančius dvasinius išgyvenimus, stresą, rūpesčius slaugant nukentėjusįjį“. Spręsdamas U. K. ir jai (A. K.) padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas atsižvelgė ir į U. K. nustatytą sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, ir į konkrečius sužalojimus - U. K. dėl patirto sužalojimo pašalintas organas - blužnis, sužalota galva - lūžusi kaukolė ir sumuštos smegenys, sudėtingas kojos lūžis, jai taikyta reanimacija, ilgalaikis gydymas ir reabilitacija, gydymas tęsiasi iki šiol, pasikeitė jos bendravimo ir saviraiškos galimybės - ilgą laiką negalėjo lankyti pamokų, nebegali lankyti šokių kolektyvo repeticijų, jai nustatytas vidutinis neįgalumas. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad dėl netikėto sunkaus dukters sužalojimo ji (A. K.) patyrė emocinį sukrėtimą, sunkius dvasinius išgyvenimus, dukters sužalojimas ir ilgalaikis jos slaugymas paveikė jos gyvenimą. Pripažinęs, kad dukters ir motinos santykiai pasižymi nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, artumu, teismas pripažino, kad mažametės dukters sužalojimas sukėlė nukentėjusiajai. A. K. padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje - dvasines kančias, emocinį sukrėtimą, nepatogumus. Šis Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo panaikintas Šiaulių apygardos nutartimi.
Nukentėjusiosios teigimu, skundžiamame 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendyje nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas vadovavosi taip pačiais argumentais, kuriais teismas savo išvadas dėl civilinio ieškinio grindė ir 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendyje, tačiau neturtinės žalos atlyginimo dydžius sumažino. Be to, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad ji pateikė ne 70 000 Lt civilinį ieškinį neturtinės žalos atlyginimui, o 65 000 Lt.
A. K. manymu, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį U. K. iki 45 000 Lt, o jai, A. K., iki 1 000 Lt, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusioji ir nukentėjusiosios U. K. atstovė pagal įstatymą prašo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008 nurodyta, jog „dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.“ Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 8 d. nutartyje Nr. 2K-171/2008 taip pat pateikė argumentus, susijusius su neigiamų padarinių, tokių kaip turėtų galimybių praradimas, įvertinimu. Jeigu fiziniai ar psichiniai pakenkimai yra ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, kad iš karto negali būti pašalintos jų pasekmės, o pasekmių šalinimas susijęs su įvairių fizinės ar psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu, tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos priskiriamas susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Susirūpinimas dėl būsimų pasekmių šalinimo negali būti vertinamas kaip būsima neturtinė arba nereali žala, nes susirūpinimas dėl pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje.
Atkreipia dėmesį, kad 2010 m. spalio 13 d. jos dukra U. K. buvo operuota Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) dėl dešinės kojos sutrumpėjimo, šlubavimo, jai atlikta koreguojanti atviro kampo šlaunikaulio osteotomija. Pablogėjus U. K. sveikatos būklei, ji buvo hospitalizuota nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d.. Nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. buvo hospitalizuota V. T. vaikų reabilitacijos centre. Ji, kaip U. K. mama, labai pergyveno dėl dukros sveikatos būklės (papildoma operacija ir pan.), laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. buvo išėjusi kasmetinių atostogų, kad padėtų dukrai reabilitacijos centre.
Nukentėjusiosios įsitikinimu, iš byloje surinktos medžiagos bei iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad šis autoįvykis U. K. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, negrįžtamai pakeitė jos gyvenimą, jos galimybes bei perspektyvas. Jai, kaip U. K. motinai, buvo padaryta didelė psichologinė bei emocinė žala.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. D. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimdamas minėtą nuosprendį, teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistojo teigimu, sprendžiant jo kaltės klausimą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta jo, kaip kaltinamojo, teisė į nešališką ir teisingą teismą. 2009 m. rugsėjo 15 d. raštu jis pareiškė nušalinimą prokurorui G. G., kadangi pastarasis nepagarbiai elgėsi jo ir jo gynėjos atžvilgiu, šaipėsi iš ekspertui užduodamų klausimų, neleido užduoti ekspertui klausimų siekiant išsiaiškinti, ar stačiakampiais apribota 4 m pločio kelio atkarpa turėjo pėsčiųjų perėjos statusą, nors nebuvo pažymėta Kelių ženklu Nr. 533, 534, kaip to reikalauja KET 31 p. Be to, Šiaulių apygardos teismui panaikinus 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir bylą perdavus Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai, prokuroras G. G. 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu atmetė jo bei jo gynėjos prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Apskųsti minėtą nutarimą jis neturėjo galimybės, nes 2009 m. rugpjūčio 31 d. prokuroras paskambinęs pasakė, kad surašytas kaltinamasis aktas ir jį reikia atsiimti rugsėjo 7 d. Taip byla buvo perduota teismui, iš jo atimant galimybę prokuroro nutarimą apskųsti aukštesniajam prokurorui. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms apylinkės teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą nušalinti prokurorą ir tuo pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 1 str. 1 d., 44 str. 5 d. garantuojamas jo teises į sąžiningą ir nešališką procesą.
Teigia, jog nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, buvo pažeista ir Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d. įtvirtinta jo teisė teikti įrodymus bei teisminio bylos nagrinėjimo metu užduoti klausimus. Kadangi teismai privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinamąjį kaltinančios, tiek jį teisinančios aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami visi surinkti byloje įrodymai bei priimamas teisingas sprendimas, jis prašė teismą padėti jam realizuoti jo teisę į gynybą: iškviesti į teismo posėdį ir apklausti 2010 m. gegužės 18 d. autotechninės ekspertizės aktą surašiusius ekspertus V.V. ir I. G., tačiau teismas šio prašymo netenkino. Šių ekspertų paaiškinimai, jo nuomone, buvo būtini siekiant išsiaiškinti prieštaravimus tarp ekspertizės akto ir kitų byloje surinktų įrodymų. Realizuodamas teisę į gynybą, jis taip pat norėjo užduoti ekspertams klausimus, kad įrodytų KET 174 p. pažeidimo, kuriuo buvo kaltinamas, nepagrįstumą. Nuteistojo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, jog pagal KET 177 p. maksimalus leidžiamas greitis gali būti padidintas pastačius atitinkamus kelio ženklus, o įvykio metu kelio atkarpoje, kurioje įvyko autoavarija, galiojo ženklas, leidžiantis 70 km/h greitį, kaltinimas pažeidus KET 174 p. reikalavimus jam buvo pareikštas nepagrįstai. Kadangi nuotraukose (2009 m. liepos 31 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedas), kuriose užfiksuota Tilžės-Vaidoto gatvių sankryža, nematyti, kad už šios sankryžos (pagal automobilio „Kia Sephia“ važiavimo kryptį) yra kelio ženklas su leistinu 70 km/h greičiu, pažymi, jog leistinas 70 km/h greitis galioja iki Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžos). Teigia, kad esant tokioms aplinkybės, 2010 m. gegužės 18 d. autotechninės ekspertizės akte pateikta ekspertų išvada „jeigu automobilis būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu“, yra neteisinga, nes ji padaryta remiantis 2009 m. liepos 31 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedu – nuotraukomis, padarytomis praėjus 1 metams 10 mėnesių po autoįvykio. Prašo atkreipti dėmesį, kad Šiaulių m. savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus raštuose Nr. (duomenys neskelbtini)73.9) ir Nr.(duomenys neskelbtini)73.9) nurodyta, jog pagal techninį projektą šioje kelio atkarpoje numatytas kelio ženklas 329 „Ribotas greitis“ (70 km/h) Tilžės g. dešinėje pusėje už sankryžos su Vaidoto gatve Joniškio kryptimi, tačiau šiuo metu jis yra dingęs ir nėra žinoma, kas ir kieno nurodymu šį ženklą pašalino. Kadangi iš autoįvykio vietos nuotraukų (t. 1, b. l. 13, nuotraukos Nr. 7, 8) matyti, kad už sankryžos (pagal automobilio „Kia Sephia“ važiavimo kryptį) yra kelio ženklas su leistinu 70 km/h greičiu, t. y. leistinas 70 km/h greitis galioja už Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžos – susidūrimo su pėsčiąja vietoje, o šios nuotraukos ekspertizės akte nebuvo aptartos, teigia, kad ekspertizės išvados pagrįstos ne visa byloje surinkta medžiaga, o tik jos dalimi.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad jo įsitikinimu duotoje kelio atkarpoje pėsčiųjų perėjos nebuvo, be to, norėdamas išsiaiškinti šią aplinkybę, jis prašė pavesti ekspertams atsakyti į klausimą „ar turi pėsčiųjų perėjos statusą sankryžoje nereguliuojamas už sankryžos 3,5 m atstumu nuo kelių važiuojamųjų dalių sankirtos linijomis, sudarytomis iš stačiakampių, apribotas 4 m pločio taip vadinamas „pėsčiųjų perėjimas“, nepažymėtas Kelių ženklu Nr. 533, 534, veikiant mirksinčiam geltonam šviesoforo signalui“, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas.
Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji U. K., greitai bėgdama per gatvę, atsitrenkė į jo automobilio priekines dešinės pusės dureles, ką patvirtina nulaužtas dešinės pusės veidrodėlis bei kiti mašinos sugadinimai. Todėl jis prašė skirti kompleksinę teismo medicinos-autotechninę ekspertizę, pavedant ekspertams atsakyti į klausimą „kuria kūno dalimi nukentėjusioji U. K. kontaktavo su lengvuoju automobiliu „Kia Sephia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ir kuria konkrečiai jo dalimi) ?“. Tuo jis siekė įrodyti, kad nukentėjusioji atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį, kad ji greitai bėgo, todėl susidūrimo jėga buvo didelė, o tai lėmė ir pasekmes. Mano, kad teismas nepagrįstai nepaskyrė kompleksinės teismo medicinos-autotechninės ekspertizės, o skyrė tik autotechninę ekspertizę, šio ir kitų klausimų, kuriuos jis prašė užduoti teismo ekspertams, teismas neįtraukė į nutartį, ekspertai į juos neatsakė, todėl jis neteko galimybės realizuoti savo teisę į gynybą. Teismui nepagrįstai atsisakius iškviesti į teismo posėdį ekspertus ir juos apklausti, tuo pasireiškė teisminio nagrinėjimo šališkumas, teismas suvaržė jo teisę į gynybą.
Žemesnės instancijos teismas
Š. D. įsitikinimu, teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., nors jis šio nusikaltimo nepadarė, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi, kad 281 str. 3 d. norma yra blanketinė, todėl kaltinant vairuotoją pagal BK 281 straipsnį, būtina įrodyti KET pažeidimus ir šių pažeidimų būtiną priežastinį ryšį su autoįvykio pasekmėmis. KET pažeidimas BK 281 str. prasme turi būti pagrindinė sąlyga sukėlusia žmonių mirtį, sužalojimus, transporto priemonės sudaužymą. Tik išvada, kad yra būtinasis priežastinis ryšys, leidžia daryti kitą išvadą - kad tiriamoje veikoje yra nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai.
Nuteistojo manymu, teismas neįrodė priežastinio ryšio buvimą tarp jo veiksmų ir 2007 m. spalio 14 d. apie 13 val. 39 min. įvykusio eismo įvykio, dėl kurio U. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl KET 50 ir 53 punktų pažeidimo, teismo nuosprendyje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos kaltinimus. Anot apelianto, autoįvykio metu jis elgėsi pakankamai pagarbiai ir atsargiai, nekėlė pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdė eismo, negadino kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio priemonių ir želdinių, t. y. minėtų teisės normų nepažeidė. Jeigu nukentėjusioji pėsčioji U. K. nebūtų staigiai išbėgusi į važiuojamąją kelio dalį ar būtų ėjusi per gatvę leistinoje vietoje, autoįvykis nebūtų įvykęs, jokių neigiamų pasekmių, nebūtų kilę, nei kiti eismo dalyviai, nei jų turtas nebūtų nukentėjęs, eismas nebūtų buvęs sutrikdytas.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose“ apžvalgoje pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Spręsdami klausimą, kokius KET punktus pažeidė eismo įvykį sukėlęs asmuo, teismai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šio teisės akto nuostatos gali būti bendrojo pobūdžio, Bendrųjų KET reikalavimų pažeidimai nepagrįstai nurodomi greta specialiųjų KET pažeidimų. Tokią situaciją iliustruoja atvejai, kai sukėlusiam BK 281 str. numatytus padarinius kaltininkui inkriminuojamas, pvz. KET 50 punktas, nurodantis, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Mano, kad teismas, pripažindamas jį kaltu šių dviejų bendro pobūdžio KET nuostatų pažeidimu, nukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos.
Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir dėl KET 75 ir 76 punktų pažeidimo. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Kelių eismo taisykles, reglamentuojančias pėsčiųjų perėjos sampratą ir eismo dalyvių elgesį jos atžvilgiu, o tai sąlygojo netinkamą BK 281 str. 3 d. objektyviosios pusės nustatymą. Be to, teismo nuosprendyje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų kaltinimus, pažeidus KET 75 ir 76 punktus. KET 75 ir 76 p. normos reglamentuoja tiek vairuotojo, tiek ir pėsčiojo padėtį pėsčiųjų perėjoje. Pagal KET 31 p., pėsčiųjų perėja - važiuojamojoje dalyje esanti perėjimo per kelią vieta, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis arba tik ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Atkreipia dėmesį, kad įvykio vietos apžiūros protokole (t. l, b. l. 7) nėra nurodyta, kad yra ženklas „Pėsčiųjų perėja“, šio ženklo nematyti ir fotonuotraukose (t. l, b. l. 10-11). Iš horizontalaus kelio ženklinimo matyti, kad prieš susidūrimo su pėsčiąją vietą yra lygiagrečios linijos. Pagal KET 210 p., jeigu šviesoforas išjungtas arba įjungtas geltonas mirksintis jo signalas, vairuotojas turi vadovautis kelio ženklais. Horizontalus kelio ženklinimas nėra kelio ženklas, numatytas Kelių eismo taisyklių 1 priede, o tai reiškia, kad įsijungus mirksinčiam geltonam šviesoforo signalui, t. y. šviesoforui neveikiant, vairuotojas, važiuojantis tiesiai, neprivalo sustoti prieš tokią perėją, o pėsčiasis neturi jokios pirmumo teisės eiti per tokią perėją. Pažymi, kad šią aplinkybę patvirtino liudytojai J. I. ir R. S., dirbantys kelių patruliais (t. 2, b. 1. 6).
Apelianto manymu, už sankryžos 3,5 m atstumu nuo kelių važiuojamųjų dalių sankirtos buvo linijomis, sudarytomis iš stačiakampių, apribota 4 m pločio taip vadinama „pėsčiųjų perėja“ neturėjo pėsčiųjų perėjos statuso, nes nebuvo pažymėta Kelių ženklu Nr. 533, 534, kaip to reikalauja KET 31 p., todėl neveikiant šviesoforui negalima teigti, kad sankryžoje buvo nereguliuojama pėsčiųjų perėja, prie kurios artėjant privaloma sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleisti bet kuria jo važiavimo krypties eismo juosta, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi - į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Mano, jog šiuo atveju įtarimas pažeidus KET normas, reglamentuojančias vairuotojo elgesį, pėsčiajam einant per kelią pėsčiųjų perėjoje, neturi priežastinio ryšio su autoįvykiu, nes pėsčioji U. K. ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o staigiai išbėgo į važiuojamąją kelio dalį ir automobilis, kuriuo važiavo liudytoja Z. Ž., sustojo ne prieš pėsčiųjų perėją KET 75 punkto reikalavimų prasme, o siekdamas išvengti užvažiavimo ant neleistinoje vietoje išbėgusios pėsčiosios.
Prašo atsižvelgti į tai, kad VGTU Automobilių transporto katedros prof. habil. dr. O. Lukoševičienė, turinti 47-rių metų mokslinio-ekspertinio darbo stažą, atliko ekspertinį tyrimą ir davė išvadą, kad taip vadinama „pėsčiųjų perėja“ neturėjo pėsčiųjų perėjos statuso, nes neatitiko KET 31 p. reikalavimų, nebuvo pažymėta Kelio ženklais 533 ir 534. Nors jis, realizuodamas savo teisę į gynybą, siekė, kad klausimas dėl pėsčiųjų perėjos egzistavimo būtų užduotas skiriant autotechninę ekspertizę, tačiau 2010-05-18 Ekspertizės akte Nr. 11-116(10) šis klausimas neaptartas, kadangi teismas savo nutartimi šio klausimo ekspertams neuždavė. Esant tokioms aplinkybėms, nurodo laikantis, kad specialistės - VGTU Automobilių transporto katedros prof. habil. dr. O. Lukoševičienės išvada yra nenuginčyta ir nepaneigta kitais įrodymais. Kadangi pėsčiųjų perėjos šioje kelio atkarpoje iš vis nebuvo, todėl jis nepagrįstai yra pripažintas pažeidęs KET 75 ir 76 punktų reikalavimus.
Pasak nuteistojo, jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir dėl KET 172 punkto pažeidimo. Nors jis ir viršijo leistiną greitį, pripažįsta, kad važiavo apie 95 km/h greičiu, o ekspertės O. Lukoševičienės išvadoje nurodyta, kad jo vairuojamo automobilio greitis važiuojant Tilžės gatve antra eismo juosta buvo apie 94,5 km/h, tai nebuvo priežastis autoįvykiui kilti. U. K. išbėgo skersai gatvę neleistinoje vietoje, greitu bėgimu, tai ir buvo pagrindinė autoavarijos priežastis. 2010-05-18 Autotechinės ekspertizės akto Nr. 11-116(10) 3 p. išvada, kad pagrindinė priežastis šiam autoįvykiui kilti - greičio viršijimas, pagrįsta ne visa bylos medžiaga, o tik 2009-07-31 įvykio vietos apžiūros protokolu, surašytu praėjus 1 metams ir 10 mėnesių po autoįvykio. Šio protokolo priede - fotonuotraukose nebėra matyti įvykio dieną buvusio kelio ženklo, leidžiančio 70 km/h greitį už sankryžos, kur ir įvyko autoavarija. Ekspertizės akte nurodyta mastelinė eismo įvykio schema atspindi kelio ženklus, buvusius 2009-07-31, o ne autoįvykio dieną. Ekspertizės akto išvadų 3 punkte esantis paaiškinimas „...t. y. lėtindamas greitį bei sustodamas prieš pėsčiųjų perėją, kada transporto priemonė, važiavusi pirma eismo juosta ta pačia kryptimi, sustojo prieš pėsčiųjų perėją...“ rodo, kad ekspertai, atskirai šio klausimo neaptarę, situaciją priėmė tokią, lyg sankryžoje neginčijamai būtų buvusi pėsčiųjų perėja. Dėl šių aplinkybių ekspertizės aktas negalėjo būti laikomas objektyviu įrodymu.
Teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl KET 174 punkto pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad 2010-05-18 Autotechninės ekspertizės akte pažymėta „jeigu automobilis būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu“, nors nuotraukose (2009 m. liepos 31 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedas), kuriose užfiksuota Tilžės-Vaidoto gatvių sankryža, nematyti, kad už šios sankryžos (pagal automobilio „Kia Sephia“ važiavimo kryptį) yra kelio ženklas su leistinu 70 km/h greičiu, todėl leistinas 70 km/h greitis galioja iki Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžos. Ši ekspertų išvada yra neteisinga, nes remiasi 2009 m. liepos 31 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedu - nuotraukomis, padarytomis praėjus 1 metams ir 10 mėnesių po autoįvykio. Kaip matyti iš Šiaulių m. savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus raštų Nr. (duomenys neskelbtini)73.9) ir Nr.(duomenys neskelbtini)73.9), pagal techninį projektą šioje kelio atkarpoje numatytas kelio ženklas 329 „Ribotas greitis“ (70 km/h) Tilžės g. dešinėje pusėje už sankryžos su Vaidoto gatve Joniškio kryptimi, tačiau šiuo metu jis yra dingęs ir nėra žinoma, kas ir kieno nurodymu šį ženklą pašalino. Kaip matyti iš autoįvykio vietos nuotraukų (t. l, b. l. 13, nuotraukos Nr. 7 ir Nr. 8), už šios sankryžos (pagal automobilio „Kia Sephia“ važiavimo kryptį) yra kelio ženklas su leistinu 70 km/h greičiu, todėl leistinas 70 km/h greitis galioja už Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžos, t. y. susidūrimo su pėsčiąją vietoje. Teigia, kad jis stabdyti pradėjo iki sankryžos, į sankryžą automobilis įvažiavo stabdomas ir manevruojant. Tai matyti iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų stabdymo pėdsakų. Stabdant, Tilžės - Vaidoto gatvių sankryžoje greitis buvo didesnis nei 50 km/h gyvenvietėse leistinas važiuoti greitis, tačiau šis pažeidimas nebuvo priežastis atsirasti LR BK 281 str. 3 d. numatytoms pasekmėms, nes autoįvykis įvyko ne pėsčiųjų perėjoje, o kelio ruože, kuriame greitis buvo ribojamas iki 70 km/h. Šiame kelio ruože susidūrimo su pėsčiąją metu automobilio greitis, kaip nurodyta Autotechninės ekspertizės akto išvadų 1 p., buvo apie 58 km/h.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak apelianto, nepagrįstai jis pripažintas kaltu ir dėl kelių ženklo Nr. 329 „Ribotas greitis“ pažeidimo. Teismo nuosprendyje vertinami tik jį kaltinantys įrodymai, o nukentėjusiosios U. K. padaryti KET 89 punkto pažeidimai, buvę tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu ir kilusiomis pasekmėmis, nepagrįstai nuosprendyje neįvertinti, nors tai prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams. Atkreipia dėmesį, kad ekspertės O. Lukoševičienės išvadoje 3 a) punkte nurodyta: „jei pėsčioji išbėgo skersai gatvę greitu bėgimu, sukeldama pavojų saugiam eismui 1.84 s prieš susidūrimą, kada automobilis „Kia Sephia“, judantis greičiu apie 81,3; 71,7 km/h greičiu buvo apie 27,3; 16,8 m atstume nuo susidūrimo vietos, - tai pagrindinė šio eismo įvykio priežastis yra pėsčiosios veiksmai, nes važiuodamas ir leistinu 70 km/h greičiu vairuotojas nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti susidūrimo“. Specialisto išvadoje Nr. 11 S-44(08) taip pat nurodyta, kad pėsčiosios veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (t. l, b. l. 53). Kad nukentėjusioji taip pat buvo kalta dėl autoįvykio, patvirtino betarpiškai autoįvykį matę liudytojai R. V. ir Z. Ž.. 2010-05-18 Autotechninės ekspertizės akto 4 p. pažymėta „pėsčioji U. K., tinkamai įsitikinusi, kad į kelio važiuojamąją dalį įžengti yra saugu, turėjo kirsti gatvę, eidama pėsčiųjų perėja“. Pažymi, kad ekspertai neatsakė į klausimą, kokių kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikė pėsčioji todėl, kad šis klausimas nereikalauja specialiųjų eismo įvykių tyrimo srities žinių.
Apelianto manymu, teismas nuosprendyje nepagrįstai neįvertino, kad nukentėjusioji U. K. pažeidė KET 89 p., kuris numato, kad „įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu“. Teigia, jog tai, kad U. K. išbėgo skersai gatvę neleistinoje vietoje, greitu bėgimu, sudarė avarinę situaciją, buvo pagrindinė autoavarijos priežastis.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., nes neteisingai argumentavo savo išvadas vertindamas faktinių aplinkybių visumą, ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamą nuosprendį priėmęs Šiaulių miesto apylinkės teismas neteisingai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas. Tai sąlygojo neteisingos išvados dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių ir dėl to netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas už veiką, kurios jis nepadarė.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d. nuostatas, nes nepagrįstai priteisė iš jo neturtinę žalą, be to, priteistos neturtinės žalos atlyginimas neatitinka įstatyme nustatytų kriterijų. Kadangi žala gali būti priteisiama iš kalto asmens, o nuteistojo įsitikinimu, jis dėl autoįvykio yra nekaltas, jo kaltė nėra įrodyta, todėl mano, kad civilinis ieškinys iš jo priteistas nepagrįstai. Prašo atsižvelgti į tai, kad jokio tyčinio nusikaltimo jis nepadarė, yra VGTU dieninio skyriaus studentas, studijuoja iš dalies valstybės finansuojamoje vietoje, nedirba, yra išlaikomas savo tėvų, jokio turto neturi. Teigia, kad priteistas civilinis ieškinys neatitinka jo finansinių galimybių ir teismų praktikos. Priteisdamas civilinį ieškinį, teismas neatsižvelgė ir į pačios nukentėjusiosios didelį neatsargumą, kuris suprantamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti. Kadangi nukentėjusioji, staigiai išbėgdama į važiuojamąją kelio dalį, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, būtent jos veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo neturtinę žalą.
Atsikirtimais į nuteistojo Š. D. apeliacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo Š. D. apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad BPK normos valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui nesuteikia teisės uždrausti (ar leisti) pateikti klausimus apklausiamiems proceso dalyviams teisiamojo posėdžio metu, nes pagal BPK 241 straipsnį bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas. Taip pat BPK normos neleidžia prokurorui komentuoti užduodamus klausimus ar pasisakyti be teisiamojo posėdžio pirmininko leidimo, išskyrus baigiamųjų kalbų metu. Teigia jog visi teisiamieji posėdžiai vyko pagarbiai, visa prokuroro kalba yra užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole, apie kokius nors padarytus pažeidimus teisiamojo posėdžio protokoluose nėra pažymėta, todėl paminėti apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.
Pažymi, kad baudžiamosios bylos užbaigimo procedūra buvo atlikta laikantis BPK 218 straipsnio reikalavimų, t. y. prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, pranešė įtariamajam, jo gynėjui, nepilnametės nukentėjusiosios atstovams, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Proceso dalyviams buvo suteikta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą gauta nebuvo. Gautas prašymas buvo susijęs su ikiteisminio tyrimo nutraukimu, kurį prokuroras išsprendė 2009-08-26 priimdamas nutarimą ir, atlikęs visus BPK 218 straipsnyje numatytus veiksmus, surašė kaltinamąjį aktą. BPK 218 straipsnio 6 dalis nustato, kad atlikus šiame straipsnyje nurodytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą. Reikalavimo laukti, kol bus paduoti ir išnagrinėti proceso dalyvių skundai minėtame straipsnyje nėra. Priešingai, laikydamasis proceso greitumo principo (BPK 1, 2 straipsniai), prokuroras privalo per įmanomai trumpiausią laiką surašyti kaltinamąjį aktą ir nedelsdamas perduoti bylą teismui. Taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1-179 patvirtintų rekomendacijų „Dėl kaltinamojo akto surašymo ir perdavimo teismui“ 7 punkte nurodyta, jog surašyti kaltinamąjį aktą, kai yra atlikti BPK 218 straipsnyje numatyti veiksmai, prokuroras privalo per 5 darbo dienas. Minėtų teisės aktų reikalavimų prokuroras laikėsi ir jų nepažeidė. Prokuroro nutarimas atmesti prašymą buvo priimtas 2009-08-26, o po 5 dienų, t. y. 2009-08-31, buvo surašytas kaltinamasis aktas. Kaltinamasis aktas Š. D. buvo įteiktas tik 2009-09-07, tačiau nei iki šios datos, nei vėliau Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje skundas dėl 2009-08-26 prokuroro nutarimo nebuvo gautas. Atkreipia dėmesį, kad 2009-08-26 prokuroro nutarime nėra nurodytas laikas, iki kada galima apskųsti minėtą nutarimą, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog buvo atimta teisė apskųsti prokuroro nutarimą yra deklaratyvus. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje Nr. 2K-357/2009 pažymėjo, kad net ir tada, kai prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir jį kartu su bylos medžiaga perdavė teismui, ikiteisminio tyrimo teisėjui neišnagrinėjus gynėjo skundo dėl prokuroro nutarimo, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį būtų galima pripažinti esminiu, suvaržiusiu gynybos teises, ir dėl to reikėtų naikinti priimtus teismų sprendimus. Tokią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daro remdamasis BPK 238, 270 straipsnių nuostatomis, pagal kurias kiekvienas proceso dalyvis turi teisę savo prašymus, kurie buvo atmesti ikiteisminio tyrimo metu, pakartoti teisiamajame posėdyje. Jeigu prašymai atmetami sprendžiant bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimą arba baigiant parengiamąją teisiamojo posėdžio dalį, proceso dalyvis turi teisę prašymus pakartoti, t. y. pateikti juos netgi įrodymų tyrimo metu. Mano, kad esant paminėtoms aplinkybėms, Šiaulių miesto apylinkės teismas, nesant prokuroro nušalinimo pagrindų, pagrįstai netenkino kaltinamojo ir jo gynėjos prašymo dėl prokuroro nušalinimo.
Prokuroro įsitikinimu, ta aplinkybė, kad teismas patenkino ne visus nuteistojo pareikštus prašymus (dėl ekspertų kvietimo, dėl kompleksinės teismo medicinos - eismo įvykio ekspertizės paskyrimo), nereiškia, jog buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartyje 2K-131/2010 pažymėjo, jog kaltinamojo teisė pateikti prašymus, numatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti, nes nuspręsti, ar toks prašymas tenkintinas, turi teismas motyvuota nutartimi. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad dėl visų apeliaciniame skunde minimų prašymų apylinkės teismas priėmė protokolines nutartis, jose nurodydamas prašymų netenkinimo priežastis, mano, jog teisėti ir pagrįsti teismo sprendimai nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį būtų galima pripažinti esminiu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Pažymi, kad 2010-11-03 nuosprendyje teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 50, 53, 75, 76, 172, 174 punktų ir kelio ženklo Nr. 329 reikalavimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-10-05 nutarimo Nr. 975 redakcija) ir šie pažeidimai lėmė eismo įvykio metu kilusius padarinius - sunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, t.y. nuteistojo veika yra kilusių padarinių būtinoji sąlyga ir priežastis.
2010-05-18 ekspertų komisijos pateiktame ekspertizės akte Nr. 11-1116(10) nurodyta, kad Š. D. prieš pat stabdymą važiavo apie 95 km/h greičiu, o sąlyčio su pėsčiąją metu automobilio greitis buvo apie 58 km/h. Šiame ekspertizės akte į pateiktą 3 klausimą ar vairuotojas turėjo galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, nurodyta, kad automobilio vairuotojas, važiuodamas neviršijant leistino 70 km/h greičio ir reaguodamas stabdymui toje pačioje vietoje kaip ir važiuodamas 95 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę sustoti iki pėsčiųjų perėjos ir taip išvengti šio eismo įvykio. Vadovaujantis šia išvada, pėsčiosios veiksmai neturėjo jokios įtakos eismo įvykio kilimui, todėl teismas pagrįstai atsisakė skirti dar vieną ekspertizę.
Atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog nuteistasis viršijo leistiną greitį, patvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl teismo padaryta išvada, kad yra būtinasis priežastinis ryšys tarp įtariamojo padaryto KET 172 punkto pažeidimo - viršyto leistino greičio bei kilusių padarinių (pėsčiosios sužalojimo), yra pagrįsta ir teisinga. KET 172 punkto pažeidimas sąlygojo ir kitų KET reikalavimų pažeidimą. KET 1 priedo 7 punkte yra nurodyta, kad galiojimo zoną turinčių kelio ženklų draudimas gyvenvietėse galioja iki artimiausios sankryžos už ženklo. Tai reiškia, kad gyvenvietėse sankryžos yra ypatingai pavojingos vietos, jose susikerta automobilių judėjimo kryptys, jose esančiose pėsčiųjų perėjose juda ne tik pilnamečiai, bet ir mažamečiai pėstieji, kurių galimybė pastebėti atvažiuojančias transporto priemones ir įvertinti jų greitį yra žymiai mažesnė. Artėdami gyvenvietėse prie sankryžų, automobilių (padidinto pavojaus šaltinių) vairuotojai turi būti ypatingai atidūs ir atsargūs, privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus eismo dalyvių saugumui, t.y. laikytis KET 50, 53 punktuose numatytų reikalavimų, todėl ir kelio ženklo Nr. 329 galiojimo zona KET yra nustatyta iki sankryžos už šio kelio ženklo. Vairuotojas Š. D., artėdamas gyvenvietėje prie sankryžos, mirksint geltonam šviesoforo signalui, ir žymiai viršydamas greitį, KET 50 ir 53 punktuose išdėstytų reikalavimų požiūriu elgėsi netinkamai, t. y. juos pažeidė. Tilžės – Vaidoto gatvių sankryža Tilžės gatvės judėjimo kryptimi nuo pirmojo sankryžos elemento iki tolimiausio tęsiasi 49,7 m (b. t. 2, b. l. 162) ir šioje kelio atkarpoje maksimalus leidžiamas greitis yra 50 km/h, nes tai nustato KET 172 punktas, KET 1 priedo 7 punktas bei gyvenvietėse nustatantis maksimalų leidžiamą greitį - KET 174 punktas. Už sankryžos gyvenvietėje esantys kelio ženklai neturi jokios reikšmės kelio ženklams, esantiems gyvenvietėje prieš sankryžą ir galiojantiems iki sankryžos (KET 1 priedo 7 p.), todėl kelio ženklo už sankryžos buvimas (ar nebuvimas) neturi jokios įtakos sprendžiant vairuotojo kaltės klausimą.
Prokuroro teigimu, iš eismo įvykio apžiūros protokolo (b. t. 1, b.l. 7-17) matyti, kad Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžoje pėsčiųjų perėjos pažymėtos dviem lygiagrečiomis linijomis, sudarytomis iš stačiakampių, kurios pagal KET 2 priedo 1.13.3 punktą reiškia, kad tai yra pėsčiųjų perėja, kuri reguliuojama šviesoforu. Be to, KET 117.9 punkte yra pasakyta, kad geltonas mirksintis šviesoforo signalas leidžia eismą ir įspėja, kad sankryža arba pėsčiųjų perėja nereguliuojama (tai, kad eismo įvykio metu sankryžoje buvo įjungtas mirksintis geltonos spalvos šviesoforo signalas, patvirtina byloje esantys dokumentai (t. 1, b. l. 10; t. 2, b. l. 66). Visuose šiuose KET punktuose yra minima pėsčiųjų perėja, todėl KET turi būti vertinamos, kaip vientisa suformuluotų reikalavimų sistema, o vieno atskiro punkto (reikalavimo) atskyrimas nuo visos taisyklių sistemos sudarytų prielaidą klaidingai išvadai. Vadovautis tokia logika, kad jeigu nėra kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, tai nėra ir pėsčiųjų perėjos - negalima, nes tada ir tokiais atvejais, kai šviesoforas yra įjungtas ir reguliuoja eismą, galima būtų teigti, jog pėsčiųjų perėjos pažymėtos tik KET 2 priedo 1.13.3. punkte numatytu horizontaliuoju ženklinimu - taip pat nėra. Atkreipia dėmesys ir į tai, kad visose Šiaulių mieste šviesoforu reguliuojamose sankryžose pėsčiųjų perėjos yra pažymėtos tik KET 2 priedo 1.13.3 punkte numatytu horizontaliuoju ženklinimu, o kelio ženklų „Pėsčiųjų perėja“ tokiose sankryžose nėra. Todėl šviesoforu reguliuojamose sankryžose, nesant kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, nepriklausomai nuo to ar šviesoforas įjungtas, ar mirksi geltona šviesa, pėsčiųjų perėja pažymėta KET 2 priedo 1.13.3 punkte numatytu ženklinimu yra ir ji niekur nedingsta. Mirksintis geltonos šviesos signalas gyvenvietėje vairuotojus įspėja, kad artėjama prie sankryžos, kurios vienas iš pagrindinių elementų yra pėsčiųjų perėja, ir tokiose gyvenvietės vietose vairuotojas privalo būti ypatingai dėmesingas, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus eismo dalyvių saugumui, įvertinti tai, kad jis vairuoja automobilį - padidinto pavojaus šaltinį, t. y. laikytis KET 50 ir 53 punktuose nurodytų reikalavimų.
Kadangi byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad prieš Š. D. vairuojamą automobilį, važiuojantį antroje eismo juostoje, pirmoje eismo juostoje ta pačia kryptimi važiuojantis automobilis prieš Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžoje esančią nereguliuojamąją pėsčiųjų perėją pradėjo stabdyti, praleisdamas į jo važiavimo juostą įėjusią mažametę pėsčiąją, prokuroras pažymi, kad Š. D., važiuodamas ta pačia kryptimi, privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Toks reikalavimas privalomas vairuotojams yra numatytas KET 75 ir 76 punktuose. Kadangi įtariamasis žymiai viršijo leistiną greitį, todėl jis negalėjo įvykdyti ir šių KET numatytų reikalavimų ir juos taip pat pažeidė. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr. 2K-274/2005 pažymima, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro įsitikinimu, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010-11-03 nuosprendžiu įvertino visus teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog Š. D. pažeidė KET reikalavimus (KET 50, 53, 75, 76, 172, 174 punktų, kelio ženklo Nr. 329), dėl kurių įvyko eismo įvykis. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog nuteistojo Š. D. padaryti KET pažeidimai yra tiesiogiai susiję su kilusiais eismo įvykio metu padariniais - mažametės U. K. sunkiu sveikatos sutrikdymu, todėl Š. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Priežastinis ryšis yra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą gali padaryti tik teismas. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Š. D. padaryti KET pažeidimai būtų būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje jam laikantis KET reikalavimų, o pėsčiajai jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Jau anksčiau buvo paminėta, kad pagal 2010-05-18 ekspertizės akto aprašomojoje dalyje padarytus paskaičiavimus, automobilio vairuotojas Š. D. neviršydamas 70 km/h greičio ir reaguodamas toje pačioje vietoje, būtų galėjęs sustoti neprivažiavęs apie 14,7 m (69 - 54,3) iki pėsčiųjų perėjos ir išvengti pėsčiosios partrenkimo, todėl pėsčiosios veiksmai visiškai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Vadinasi, nuteistojo veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių - kito asmens sunkaus sveikatos sutrikdymo, būtinoji sąlyga ir priežastis. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp Š. D. padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.
Nurodo, kad skirdamas bausmę nuteistajam S. D., teismas tinkamai vadovavosi BK 54, straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o bausmės rūšį parinko ir jos dydį nustatė, motyvuodamas tokį savo sprendimą todėl tinkamai pritaikė ir BK 55 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pagrįstai atidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskyrė įpareigojimus bei uždraudė vairuoti transporto priemones.
Prokuroro manymu, spręsdamas nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimus, teismas įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas visas neturtinės žalos nustatymui ir įvertinimui reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio paties pobūdžio bylose, todėl pirmosios instancijos teismo priteistos nukentėjusiosioms neturtinės žalos sumos (45 000 Lt ir 1 000 Lt) nėra per didelės, atitinka teismų praktiką bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusioji ir nukentėjusiosios U. K. atstovė pagal įstatymą A. K. bei jos atstovas advokatas M. Švažas prašė A. K. apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis Š. D. ir jo gynėja advokatė E. Povilaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios U. K. atstovės pagal įstatymą A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o klausimą dėl nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios U. K. atstovės pagal įstatymą A. K. apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra.
Nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios U. K. atstovės pagal įstatymą A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai išspręsto neturtinės žalos atlyginimo klausimo (BPK 328 str. 4 p.).
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Š. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl Š. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką
Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių.
Š. D. pagal BK 281 str. 3 d. nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui: artėdamas prie Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžos degant geltonam mirksinčiam šviesoforo signalui, viršydamas greitį įvažiavo į Tilžės-Vaidoto gatvių sankryžą didesniu nei 50 km/h gyvenvietėse leistinu važiuoti greičiu, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai transporto priemonė važiavusi pirmoje eismo juostoje ta pačia kryptimi sustojo prieš pėsčiųjų perėją, taip pažeidė KET 50, 53, 75, 76, 172, 174 punktų ir kelio ženklo Nr. 329 reikalavimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-10-05 nutarimo Nr. 975 redakcija), dėl to kliudė jam iš dešinės už pėsčiųjų perėjos į važiuojamąją dalį įbėgusią pėsčiąją – mažametę U. K. ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą.
Š. D. skundu prašo jį išteisinti, teigia, kad teismas priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto įsitikinimu, teismas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir 2007 m. spalio 14 d. įvykusio eismo įvykio, nepagrįstai pripažino jį kaltu pažeidus KET 75 ir 76 punktų reikalavimus, nes pėsčiųjų perėjos kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, nebuvo, pagrindinė autoavarijos priežastis buvo ne jo vairuojamo automobilio greitis, o tai, kad U. K. išbėgo skersai gatvę neleistinoje vietoje, autoįvykio metu jis elgėsi pakankamai pagarbiai ir atsargiai, nekėlė pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 75 p. nurodyta, kad „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį“. KET 76 p., taip pat reglamentuojančiame vairuotojo pareigas pėstiesiems, nurodyta, kad „jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų“.
Pagal KET 31 p. (eismo įvykio metu galiojusi redakcija), pėsčiųjų perėja yra „važiuojamojoje dalyje esanti perėjimo per kelią vieta, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis arba tik ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos ribas žymi važiuojamosios dalies ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra – įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per kelią“. Vietose, kur eismas reguliuojamas šviesoforais, pėstieji privalo vadovautis šviesoforais su pėsčiųjų simboliu, o kai jų nėra – transporto šviesoforų signalais (KET 88 p.). Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiam tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu (KET 89 p.). KET 2 priedo „Kelių ženklinimas ir jo charakteristikos“ 1.13.3. p. nurodyta, kad dvi lygiagrečios linijos, sudarytos iš stačiakampių, žymi pėsčiųjų perėją, kurioje eismas reguliuojamas šviesoforu.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Š. D. viršijo leistiną greitį, dėl to nespėjo sustabdyti savo vairuojamo automobilio iki pėsčiųjų perėjos, ko pasekoje partrenkė jam iš dešinės už pėsčiųjų perėjos į važiuojamąją kelio dalį įbėgusią pėsčiąją U. K. ir sunkiai ją sužalojo. Apylinkės teismas teisingai nustatė pėsčiosios judėjimo per kelią aplinkybes, savo išvadas pagrindė bylos medžiaga ir padarė teisingas išvadas dėl šio faktoriaus reikšmės eismo įvykio kilimo priežasčiai bei Š. D. kaltei nustatyti.
Žemesnės instancijos teismas
Spręsdamas Š. D. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų Z. Ž., R. Ž., R. V., iš dalies – paties kaltinamojo parodymais, specialistų išvadomis, kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais bei jų visumoje, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, įvertintais įrodymais.
Iš liudytojos Z. Ž. parodymų matyti, kad 2007 m. spalio 14 d. apie 13.30 val., jai važiuojant automobiliu „F. F.“, kurį vairavo jos vyras, Tilžės gatve nuo miesto centro link Ginkūnų, neprivažiavus Vaidoto – Tilžės g. sankryžos, kur mirksėjo geltonas šviesoforo signalas, ji, pamačiusi kelkraštyje stovinčią mergaitę, kuri norėjo pareiti gatvę, liepė vyrui sustoti ir mergaitę praleisti. Vyras sumažino greitį ir automobilį sustabdė, sustojo ir paskui juos važiavęs automobilis. Jos vyras automobilį stabdė iki posūkio į Vaidoto gatvę, jie važiavo apie 60 km/h greičiu. Jie važiavo pirmąja eismo juosta, antroji eismo juosta buvo tuščia. Staiga ji pamatė greitai važiuojantį automobilį antroje eismo juostoje, šio automobilio vairuotojas nestabdė. Mergaitė pakliuvo po minėtu automobiliu. Mergaitė, pamačiusi, kad jos (Z. Ž.) vyro vairuojamas automobilis sustojo, greitai, pusiau bėgte, ėjo per kelią. Toje vietoje yra pėsčiųjų perėja, nes netoliese yra autobusų sustojimo vieta. Perėja pažymėta punktyrinėmis linijomis. Mergaitė per kelią pradėjo eiti už punktyrinės linijos, ji buvo partrenkta prieš pėsčiųjų perėją, nukrito ant perėjos (t. 1, b. l. 30-31; t. 3, b. l. 37-38).
Liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas R. Ž. nurodė, kad pamatęs, jog per gatvę ruošiasi eiti mergaitė, jis, važiuodamas 50-60 km/h greičiu, pradėjo automobilį stabdyti, jo stabdymo kelias buvo apie 10 m. Jis sustojo Vaidoto – Tilžės g. sankryžoje, šviesoforas tuo metu neveikė, sankryža buvo tuščia. Jam sustojus, pro šalį dideliu greičiu antrąja eismo juosta pralėkė raudonos spalvos automobilis, stabdymo garso nesigirdėjo. Mergaitė per gatvę bėgo ristele, skubėjo. Kiek pamena, toje vietoje perėją žymi punktyrinė juosta, automobilis vaiką kliudė perėjoje (t. 3, b. l. 51-52).
Iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas R. V.. Jis paaiškino, kad jam apie 70 km/h greičiu važiuojant link Ginkūnų, link Vaidoto – Tilžės g. sankryžos, jį greitai pralenkė raudonos spalvos automobilis, ir dešiniu priekiniu sparnu partrenkė į gatvę išbėgusią mergaitę. Jam tuo metu iki sankryžos buvo likę važiuoti apie 50 m., jis važiavo pirmąja eismo juosta, priekyje jo važiavo kitas automobilis, kuris sustojo prie šviesoforo iki sankryžos. Jis (R. V.), važiuodamas mažino greitį, nes arti buvo sankryža, pėsčiąją matė iki jos partrenkimo. Kad raudonojo automobilio vairuotojas būtų automobilį stabdęs, jis negirdėjo, jam pasirodė, kad šis automobilis nestojo, nes nepastebėjo šio automobilio „stop“ signalų. Tuo metu mirksėjo geltonas šviesoforo signalas (t. 1, b. l. 27, 28; t. 3, b. l. 38).
Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamuoju Š. D. parodė, kad 2007 m. spalio 14 d. apie 13 val., jis važiavo Tilžės g. antrąja eismo juosta link Rygos. Tuo metu Vaidoto – Tilžės g. sankryžoje mirksėjo geltonas šviesoforo signalas, pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis sustojo, todėl jis nematė pėsčiųjų tako. Važiavo apie 90-100 km/h greičiu, nors leistinas greitis buvo 70 km/h. Pėsčioji buvo už punktyrinės linijos, už zonos, skirtos pėstiesiems, ji bėgo. Kai jis pirmą kartą pamatė mergaitę, ji buvo išbėgusi ant važiuojamosios kelio dalies, buvo už perėjos. Pėsčiųjų perėjos ženklo ten nebuvo. Neigė viršijęs greitį sankryžoje (t. 3, b. l. 36-37, 113-114).
Apelianto kaltę viršijus leistiną greitį ne tik iki sankryžos, bet ir Tilžės – Vaidoto g. sankryžoje, taip pat aplinkybę, kad minėtoje sankryžoje buvo pėsčiųjų perėja, patvirtina ne tik aukščiau išdėstyti liudytojų, iš dalies – ir nuteistojo parodymai, bet ir eismo įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, byloje esančios specialistų išvados, jų teisme duoti parodymai.
2007 m. spalio 14 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra Šiauliuose, Tilžės – Vaidoto g. sankryžoje, reguliuojamoje kelio ženklais (šviesoforas išjungtas), pirmosios stabdymo žymės yra 13, 8 m ilgio, o antrosios – 13, 4 m ilgio, kraujo dėmė yra antroje eismo juostoje 4,2 m atstumu nuo kelio krašto (t. 1, b. l. 7-17).
2009 m. liepos 31 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti Tilžės – Vaidoto gatvių sankryžoje esantys kelio ženklai, šviesoforas, „stop“ linija, pėsčiųjų perėja eismo juostas skiriantys kelio ženklinimai (t. 2, b. l. 160-170).
Aplinkybę, kad 2007 m. spalio 14 d. (sekmadienį) Tilžės – Vaidoto g. sankryžoje šviesoforas dirbo geltono mirksėjimo režime, patvirtina ir UAB „Šiaulių gatvių apšvietimas“ pažyma (t. 2, b. l. 66). Pažymėtina, jog KET 117.9. p. nurodyta, kad „geltonas mirksintis šviesoforo signalas leidžia eismą ir įspėja, kad sankryža arba pėsčiųjų perėja nereguliuojama“.
Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. gegužės 18 d. ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad nurodytoje kelio eismo situacijoje automobilio „Kia Sephia“ vairuotojo Š. D. veiksmai – važiuodamas Tilžės g. ir artėdamas prie Tilžės – Vaidoto gatvių sankryžos apie 95 km/h greičiu, viršijo leistiną 70 km/h greitį, dėl to lėtindamas greitį prieš pėsčiųjų perėją, kada transporto priemonė, važiavusi pirma eismo juosta ta pačia kryptimi sustojo prieš pėsčiųjų perėją, nespėjo sustabdyti savo vairuojamo automobilio iki pėsčiųjų perėjos ir, judėdamas toliau Ginkūnų link, kliudė pėsčiąją U. K. – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Taip pat nurodyta, kad automobilio greitis sąlyčio su pėsčiąja U. K. metu buvo apie 58 km/h, Š. D., važiuodamas neviršijant leistino 710 km/h greičio, būtų turėjęs techninę galimybę sustoti iki pėsčiųjų perėjos ir taip išvengti šio eismo įvykio (t. 3, b. l. 61-66). Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad ekspertizės atlikimui ekspertams buvo pateikta visa bylos medžiaga (t. 3, b. l. 57-58, 59, 60, 61-66), todėl apelianto skundo argumentas, kad 2010 m. gegužės 18 d. autotechninės ekspertizės akte pateikta ekspertų išvada yra neteisinga, nes ji padaryta remiantis 2009 m. liepos 31 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedu – nuotraukomis, padarytomis praėjus 1 metams 10 mėnesių po autoįvykio, atmetamas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo posėdyje minėtą ekspertizę atlikęs ekspertas V. Venckus palaikė 2010 m. gegužės 18 d. duotą išvadą ir paaiškino, kad tyrimas atliktas naudojant leistiną greitį – 70 km/h, o jei Š. D. būtų važiavęs 50 km/h greičiu, jis tuo labiau būtų turėjęs galimybę išvengti eismo įvykio. Taip pat pažymėjo, kad pagal KET nuostatas, kelio ženklų draudimai galioja nuo draudžiančio ženklo iki artimiausios sankryžos už draudžiamojo ženklo. Pagal plane užfiksuotus duomenis, 70 km/h greitis buvo nuo kelio ženklo iki Vaidoto gatvės. Šiuo atveju kelio ženklas 70 km/h reguliuoja greitį iki sankryžos, o nuo sankryžos yra gyvenvietėje leistinas greitis. Atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimą, ekspertas paaiškino, kad automobilio vairuotas nespėjo sustoti nekliudydamas pėsčiosios todėl, kad jo pasirinktas greitis buvo per didelis. Jei Š. D. būtų važiavęs 70 km/h greičiu ir tuo metu būtų stabdęs, jis būtų sustojęs iki mergaitės. Ekspertas taip pat patvirtino, kad tokiu horizontaliu kelio ženklinimu, koks yra įvykio vietoje, yra ženklinama pėsčiųjų perėja, kai sankryža tampa nereguliuojama šviesoforai, t. y. kai jie neveikia. Tai yra pėsčiųjų perėja nereguliuojamoje sankryžoje. Vairuotojas turi vadovautis ir kelio ženklinimais. Buvusioje situacijoje kelio ženklinimas rodė, kad tai yra pėsčiųjų perėja ir vairuotojas turėjo vadovautis šiuo ženklinimu. Atsakydamas į advokatės E. P. klausimą, ekspertas paaiškino, kad Š. D. vairuojamo automobilio greitis prieš pat stabdymą buvo 96 km/h, iki įvažiuojant į sankryžą, dėl stabdymo, greitis sumažėjo. Taip pat nurodė, kad nežiūrint to, kokiu kampu juda pėsčiasis, vairuotojas privalo sustoti, jei pirmoje eismo juostoje yra pėsčiąjį praleisti sustojęs automobilis. Šiuo atveju pirmoje eismo juostoje sustojęs automobilis buvo ir Š. D. privalėjo sustoti.
Pažymėtina, kad pagal KET 3 1 priedo II skirsnio 7 p. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-10-05 nutarimo Nr. 975 redakcija), galiojimo zoną turinčių ženklų draudimai galioja nuo ženklo iki artimiausios sankryžos už ženklo. Taigi, Š. D. į sankryžą turėjo įvažiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. (Kadangi Š. D. savo skunde ne kartą pabrėžė, kad susidūrimo su pėsčiąja vietoje galiojo 70 km/h greitis), atkreipiamas dėmesys, jog 2010 m. gegužės 18 d. ekspertizės išvada duota naudojant 70 km/h greitį, kaip teismo posėdžio metu nurodė ekspertas V. Venckus – situacija ištirta prie 70 km/h greičio, naudingesnio nuteistajam.
Tai, kad Š. D. vairuodamas automobilį, viršijo greitį, ko pasekoje, pėsčiajai įbėgus į jo judėjimo krypties važiuojamąją dalį, pėsčiųjų perėjoje arba šalia jos, netekęs techninės galimybės sustoti iki jos bėgimo linijos, partrenkė pėsčiąją, techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlygą jam kilti, konstatuota ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-44 (08) (t. 1, b. l. 49-53).
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 2258/07(04) liudija, kad U. K. eismo įvykio, įvykusio 2007 m. spalio 14 d. apie 13.39 val., Tilžės – Vaidoto gatvių sankryžoje, metu padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl specialiais tyrimo metodais nustatyto galvos smegenų sumušimo ir chirurginės operacijos metu nustatyto blužnies plyšimo (t. 1, b. l. 35).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas apsvarstė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų – ir ekspertės – specialistės O. Lukoševičienės pateiktą specialisto išvadą. Kadangi ekspertų išvados byloje skyrėsi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp specialistų išvadų ir nustatyti byloje objektyvią tiesą, ekspertus K. G. ir O. Lukoševičienę apklausė teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 39-40) bei paskyrė byloje teismo autotechninę ekspertizę (t. 3, b. l. 57-58). Teismas po atliktų tyrimo veiksmų įvairių duomenų patikimumą ir įrodomąją vertę vertino atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir taip padarė pagrįstą išvadą, kad Š. D. vairuojamas automobilis važiavo apie 95 km/h greičiu, t. y. viršydamas nustatytą greitį. Tokiu būdu nuteistojo Š. D. skundo argumentas, kad jis nepažeidė ženklo Nr. 329 „Ribotas greitis“ reikalavimų, taipogi negali būti laikomas teisingu.
Nuteistasis Š. D. skundu teigia, kad teismas netinkamai aiškino pėsčiųjų perėjos sampratą ir taikė Kelių eismo taisykles, reglamentuojančias pėsčiųjų perėjos sampratą ir eismo dalyvių elgesį jos atžvilgiu, o tai sąlygojo netinkamą nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 3 d., sudėties objektyviosios pusės nustatymą.
Kolegijos nuomone, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nustatė, kad Š. D. vairuojamas automobilis kliudė už pėsčiųjų perėjos į važiuojamąją kelio dalį įbėgusią pėsčiąją. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009). Be to, kaip jau minėta, vadovaujantis KET reikalavimais, jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Byloje nustatyta, kad pirmoje eismo juostoje sustojus automobiliui praleisti pėsčiąją, Š. D., dėl to, kad viršijo leistiną greitį, nebeturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio ir jo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Jeigu nuteistasis būtų važiavęs tokiu greičiu, kuris nebūtų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, ir būdamas pakankamai atidus bei atsargus, jis nebūtų sukėlęs situacijos, dėl kurios parado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su pėsčiąja U. K..
Teisėjų kolegija pažymi, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, vairuotojas, net ir važiuodamas leistinu toje kelio atkarpoje greičiu, privalo itin atidžiai stebėti, ar nėra pėsčiųjų, ir tuo įsitikinti stebint kelią, taip pat sekti kitų transporto priemonių greitį bei vairuotojų veiksmus. Š. D. nebuvo pakankamai atidus, jis pasirinko nesaugų greitį, neįvertino pirmąja eismo juosta judančių automobilių vairuotojų veiksmų, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir taip pažeidė KET 50 p. ir 53 p. reikalavimus. Š. D. teiginys, kad jis autoįvykio metu elgėsi pakankamai pagarbiai ir atsargiai, nekėlė pavojaus kitiems eismo dalyviams, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, negali būti laikomas teisingu, priešingai – jis vertintinas kritiškai.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pagal KET 89 p. reikalavimus pėstiesiems įžengti į važiuojamąją dalį leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu. Tačiau kolegija neturi pagrindo sutikti su tuo, kad pagrindinė autoavarijos priežastis buvo tai, kad U. K. išbėgo į gatvę neleistinoje vietoje. Byloje surinkti duomenys liudija, kad pėsčioji U. K. į kelio važiuojamąją dalį įžengė matydama, kad pirmąja eismo juosta važiuojantys automobiliai sustojo ją praleisti, t. y. ji buvo įsitikinusi, kad tai daryti yra saugu. Kolegija kritiškai vertina ir nuteistojo Š. D. skundo argumentą, kad dėl to, jog horizontalus kelio ženklinimas nenumatytas KET taisyklių 1 priede, reiškia, kad įsijungus mirksinčiam geltonam šviesoforo signalui, t. y. šviesoforui neveikiant, vairuotojas, važiuojantis tiesiai, neprivalo sustoti prieš tokią perėją, o pėsčiasis neturi jokios pirmumo teisės eiti per tokią perėją. Kaip teisingai atsikirtime į nuteistojo skundą pažymėjo prokuroras, šviesoforu reguliuojamose sankryžose, nesant kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, nepriklausomai nuo to, ar šviesoforas įjungtas, ar mirksi geltona šviesa, pėsčiųjų perėja, pažymėta KET 2 priedo 1.13.33 p. numatytu ženklinimu, niekur nedingsta. Priešingu atveju pirštųsi visiškai nelogiška išvada, kad jeigu mirksi geltonas šviesoforo signalas, pėsčiasis neturi galimybės pereiti važiuojamąją kelio dalį. Be to, pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-202/2009). Nors, kaip savo skunde pažymėjo apeliantas, liudytojai J. I. ir R. S. nurodė, kad įvykio vietoje pėsčioji neturėjo pirmumo teisės eiti pėsčiųjų perėjimu per važiuojamąją kelio dalį, byloje neginčijamai nustatyta, jog Šiauliuose, Tilžės – Vaidoto g. sankryžoje yra šviesoforu reguliuojama pėsčiųjų perėja. Todėl teismas liudytojų J. I. bei R. S. parodymais pagrįstai rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti įrodymai. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o ne vien Š. D. kaltinančius įrodymus, kaip pastarasis teigia savo skunde, įrodymai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, įvertinti jų visumoje, todėl apelianto skundo teiginys, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, atmetamas kaip nepagrįstas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tuo atveju, jei Š. D. būtų laikęsis visų būtinų atsargumo priemonių, nekėlęs pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nebūtų viršijęs greičio prieš sankryžą, kurioje yra pėsčiųjų perėja, jis nebūtų partrenkęs pėsčiosios U. K. ir nebūtų sunkiai jos sužalojęs. Kolegijai nekyla abejonių, kad tarp Š. D. dėl neatsargumo padarytų KET 50 p., 53 p., 75 p., 76 p., 172 p. ir 174 p. reikalavimų pažeidimų ir eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalota U. K., yra tiesioginis priežastinis ryšys. Š. D. kaltė visiškai įrodyta, jo padarytai veikai pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.
Dėl nuteistojo Š. D. nurodytų Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
Apelianto teigimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta jo teisė į nešališką ir teisingą teismą bei Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d. įtvirtinta teisė teikti įrodymus bei užduoti klausimus, dėl ko jis neteko galimybės realizuoti savo teisę į gynybą. Teiginį dėl teismo šališkumo Š. D. grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą nušalinti prokurorą G. G., kuris nepagarbiai elgėsi jo ir jo gynėjos atžvilgiu, o perduodamas bylą teismui, atėmė iš jo galimybės apskųsti prokuroro nutarimą nenutraukti ikiteisminio tyrimo. Be to, teismas netenkino jo prašymo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti 2010 m. gegužės 18 d. autotechninės ekspertizės aktą surašiusius ekspertus V. V. ir I. G. bei skirti byloje kompleksinę teismo medicinos – autotechninę ekspertizę.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Esant BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro. Nešališkumo principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą.
Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tačiau objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas ir pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010).
Kolegijos nuomone, šiuo atveju teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Š. D. prašymą nušalinti prokurorą G. G. (t. 3, b. l. 17) teismas atmetė motyvuota 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi (t. 3, b. l. 23). Teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad byloje esančiuose teisiamųjų posėdžių protokoluose nėra duomenų, patvirtinančių, kad prokuroras su proceso dalyviais elgiasi nepagarbiai, menkina jų procesines teises ir kliudo jomis naudotis. Minėtoje nutartyje teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad prokuroras bylos aplinkybes privalo ištirti per įmanomai trumpiausią laikotarpį, kad nebūtų pažeista kaltinamojo teisė į greitą procesą. Š. D. skundo argumentas, kad jis neturėjo galimybės apskųsti prokuroro 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą, kuriuo netenkintas įtariamojo Š. D. ir jo gynėjos advokatės E. P. prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nepagrįstas. Byloje esantis lydraštis (t. 2, b. l. 187) rodo, kad įtariamajam ir jo gynėjai buvo pranešta, kad jie turi teisę Lietuvos Respublikos BPK 63 str. nustatyta tvarka prokuroro 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą apskųsti aukštesniajam prokurorui. Kaip teisingai 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje pažymėjo apylinkės teismas, kaltinamasis, turėdamas teisę skųsti prokuroro nutarimą, jo neskundė, iki nutarties perduoti nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje priėmimo, teismui skundo nepateikė. Surašydamas byloje kaltinamąjį aktą ir jį kartu su visa bylos medžiaga perduodamas teismui, prokuroras nei Lietuvos Respublikos BPK 218 str. 6 d., 220 str., nei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. I-179 patvirtintų rekomendacijų „Dėl kaltinamojo akto surašymo ir perdavimo teismui“ 7 p. nuostatų nepažeidė. Esant minėtoms aplinkybėms, teigti, kad perduodamas bylą teismui prokuroras iš kaltinamojo atėmė teisę apskųsti jo nutarimą aukštesniajam prokurorui, taip pat, kad prokuroras buvo šališkas, nėra pagrindo.
Apelianto skundo argumentą, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d. įtvirtintą jo teisę teikti įrodymus bei užduoti klausimus ir dėl to jis neteko galimybės realizuoti savo teisę į gynybą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Teisiamųjų posėdžių protokoluose užfiksuota informacija liudija, kad dalis Š. D. ir jo gynėjos advokatės E. P. prašymų buvo patenkinta – į teisiamąjį posėdį buvo iškviesta ir apklausta ekspertė – specialistė O. Lukoševičienė, prie bylos pridėti prašomi dokumentai, Š. D. panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, (t. 3, b. l. 21-22, 35-42, 110-121). Dėl visų prašymų, įskaitant ir netenkintus prašymus kviesti į teisiamąjį posėdį 2010 m. gegužės 18 d. autotechninės ekspertizės aktą pateikusius ekspertus V. V. ir I. G. bei skirti byloje kompleksinę teismo medicinos – autotechninę ekspertizę, teismas priėmė motyvuotas nutartis (t. 3, b. l. 57-58, 110-121). Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl dalį nuteistojo prašymų tenkino, o dalies - ne. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei teismas padaro išvadą, kad įvykio aplinkybės yra nustatytos ir jas dar kartą nustatinėti netikslinga, jis neprivalo besąlygiškai tenkinti proceso dalyvių prašymus. Taip pat pažymima, kad ekspertas V. V. buvo apklaustas apygardos teismo posėdyje ir nuteistasis bei jo gynėja turėjo galimybę užduoti jam klausimus. Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad Š. D. teisė į gynybą pažeista nebuvo. Bylos duomenys liudija, kad byla išnagrinėta laikantis rungimosi baudžiamajame procese principo, proceso dalyviams sudarant vienodas galimybes teikti įrodymus, išsakyti argumentus, ginčyti kitų proceso dalyvių įrodymus bei argumentus, pasisakyti visais svarstomais klausimais, reikšti nušalinimus, prašymus. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisingumo vykdymas priskiriamas išimtinai teismo kompetencijai, todėl visais atvejais spręsti kaltės klausimą, pasirinkti įrodymų rinkimo bei tyrimo taktiką ir strategiją yra teismo prerogatyva. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų nepadarė, procesas buvo vedamas teisingai ir bešališkai, nereiškiant jokios išankstinės nuomonės. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nešališkumo principo pirmosios instancijos teismas nepažeidė.
Dėl neturtinės žalos
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gruodžio 6 d. tyrėjos nutarimais U. K. buvo pripažinta nukentėjusiąja, o A. K. – nukentėjusiąja ir U. K. atstove pagal įstatymą (t. 1, b. l. 39, 40, 41). A. K. pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš kaltinamojo Š. D. ir ADB „RESO Europa“ solidariai 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo U. K. ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo jai, t. y. A. K. (t. 1, b. l. 136-140). Pirmosios instancijos teismas priteisė iš Š. D. U. K. 41547,18 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o A. K. - 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir nukentėjusiosios U. K. atstovė pagal įstatymą A. K. prašė priteisti iš Š. D. U. K. 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o jai (A. K.) – 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apygardos teismo posėdyje A. K. prašė jos skundą patenkinti.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnio nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.
Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Pagal teisminę praktiką, jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto jų pasekmės nepašalinamos, tai prie neturtinės žalos gali būti priskiriami tokie išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis, t. y. kaip įvykio metu patirtas sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti operacija ar operacijomis bei išgyvenimas dėl pačios operacijos fakto, nes operacijos sukelia asmeniui papildomų fizinių, organizacinių bei materialinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.
Nuteistojo Š. D. skundo argumentas, kad teismas be pagrindo priteisė iš jo nukentėjusiosioms neturtinės žalos atlyginimą, yra nepagrįstas. Byloje įrodyta, kad nukentėjusiosios neturtinę žalą patyrė dėl Š. D. nusikalstamos veikos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš kaltininko nukentėjusiosioms neturtinę žalą. Tačiau kolegija mano, kad apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiosioms priteistinų neturtinių žalų dydžius, nepakankamai atsižvelgė į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai U. K. dėl galvos smegenų sumušimo ir blužnies plyšimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, specialisto išvados Nr. G 2258/07(04) aprašomojoje dalyje nurodyta, kad U. K. padaryti šie kūno sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, pakauškaulio lūžis, kairio plaučio sumušimas ir atalektazė, pilvo sumušimas, blužnies plyšimas, dešinio šlaunikaulio vidinio gumburo lūžis, kraujosruva juosmens srityje, blužnis pašalinta. Į vaikų reanimacijos skyrių U. K. paguldyta 2007 m. spalio 14 d. 13.40 val., į namus išrašyta 2007 m. lapkričio 7 d., išmokyta vaikščioti su ramentais neminant dešinės kojos, rekomenduotas mokymas namuose iki 2008 m. balandžio 1 d. (t. 1, b. l. 35). Iš ekspertizės akto Nr. EG 205/09(04) matyti, kad 2008 m. vasario 4 d. U. K. buvo paguldyta į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės gydymo stacionarą, kur jai buvo nustatytas dešinio kelio sąnario kaulo ir kremzlės sluoksniuojantis uždegimas po dešinio šlaunikaulio lūžio, dešinio kelio sąnario kontraktūra, 2008 m. vasario 28 d. jai atlikta chirurginė operacija. Minėtame ekspertizės akte nurodyt, kad U. K. negali pilnai ištiesti kelio per sąnarį, 2008 m. kovo 6 d. po artroskopinės aperacijos kelio sąnario sulenkimas pilnas, tačiau nėra pilnos ekstenzijos. Ligos istorijos iš „Palangos gintaro“ epikrizėje užfiksuota, kad U. K. nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2008 m. balandžio 22 d. gydėsi psichosomatiniame skyriuje, priimant į sanatoriją eina šlubuodama, sulenkusi dešinę koją per kelio sąnarį, kelio sąnario judesiai riboti, 2008 m. birželio 19 d. skundžiasi, kad skauda dešinį kelio sąnarį, pritaikyta šinelė, 2008 m. liepos 30 d. vaikšto šlubuodama, pilnai neištiesia dešinio kelio sąnario. Rekomenduota atleisti nuo kūno kultūros iki 2009 mokslo metų pabaigos. „Palangos gintare“ U. K. gydėsi ir nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2008 m. spalio 10 d. Minėto ekspertizės akto Nr. EG 205/09(04) išvadoje konstatuota, kad U. K. ryšium su 2007 m. spalio 14 d. patirtais sužalojimais buvo atliktos dvi operacijos – vienos jų metu pašalinta blužnis, kitos – atlikta dešinio kelio sąnario artroskopija, kurios metu pašalintos sąnario kapsulės atplaišos, dėl autoįvykio metu patirtų sužalojimų U. K. gydėsi ambulatoriškai UAB Vaikų ortopedija – traumatologija, du kartus buvo siunčiama sanatoriniam gydymui šį „Palangos gintaro“ vaikų sanatoriją, dėl 2007 m. spalio 14 d. patirtų sužalojimų ji negali pilnai ištiesti kojos per sąnarį (t. 2, b. l. 24-27). Byloje esantis neįgaliojo pažymėjimas liudija, kad U. K. nustatytas vidutinis neįgalumo lygis (t. 2, b. l. 43-44), teismui pateiktoje Šiaulių Jovaro pagrindinės mokyklos direktoriaus 2008 m. gruodžio 12 d. pažymoje nurodyta, kad U. K. ansamblyje „Šėltinis“ šoko nuo pirmos klasės, dalyvaudavo visuose „Šėltinio“ koncertuose, tačiau po įvykusios nelaimės, dėl patirtų traumų ir jų pasekmių, U. K. nebegali dalyvauti repeticijose, koncertuose, ji repeticijas tik stebi, atlikti judesius ir dalyvauti koncertinėje veikloje jai per sunku (t. 2, b. l. 45). Išrašas iš medicininių dokumentų liudija, kad U. K. Kauno medicinos universiteto klinikose buvo hospitalizuota nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., V. T. vaikų reabilitacijos centro išraše iš medicininių dokumentų pažymėta, kad 2010 m. spalio 13 d. U. K. buvo operuota KMUK dėl dešinės kojos sutrumpėjimo, šlubavimo (t. 3, b. l. 164, 165).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji ir nukentėjusiosios U. K. atstovė pagal įstatymą A. K. nurodė, kad jos dukters įvykio metu patirta smegenų kontūzija atsiliepia iki šiol, labai pablogėjo dukters atmintis, anksčiau U. pažymių vidurkis buvo 10 balų, o šiuo metu yra 5-6 balai, mokytojai jai padeda, kad nereikėtų pereiti mokytis į pagalbinę mokyklą, nors anksčiau ji buvo šokėja, po įvykio metu patirtų traumų šokti nebegali, gali tik stebėti šokius ir šiek tiek sportuoti, jai atliktas sąnario keitimas, koja neišsitiesia, dėl pašalintos blužnies kyla sveikatos problemų, reikia laikytis dietos, dukra tapo santūresnė, uždara, nieko nebenori, nebenori bendrauti su draugais, be to, vaikai ją pravardžiuoja, dukra užsidarė savyje, bijo eiti į gatvę, lankėsi pas psichologus, mokyklą lankė per metus tik du mėnesius, ateityje jos laukia dar daug operacijų, ateitis visiškai neaiški. Nukentėjusioji A. K. taip pat nurodė, kad dėl dukters sužalojimo ji patyrė daug psichologinių pergyvenimų bei skausmo, jos gyvenimas labai pasikeitė, nes reikia nuolat rūpintis dukra, ją nuvežti į mokyklą ir iš jos parvežti, išgyvenimai dėl dukters tęsiasi ne vienerius metus (t. 3, b. l. 39).
Taigi, byloje surinkti duomenys liudija, kad dėl padarytos jos atžvilgiu veikos, nukentėjusioji U. K. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą: ji ne kartą gydėsi ligoninėse ir sanatorijoje, jai buvo atlikta ne viena operacija, U. K. ilgą laiką negalėjo lankyti mokyklos, dėl patirto galvos sužalojimo labai pablogėjo jos atmintis, o kartu ir mokymosi rezultatai, anksčiau aktyviai šokusi, ji šokti nebegali, nebegali pilnaverčiai sportuoti, su ja mažiau bendrauja draugai, o ir ji pati tapo uždara, nieko nebenori, bijo eiti į gatvę. Didelių dvasinių kančių, sielvarto, rūpesčių dėl dukters sveikatos, nepatogumų dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, pergyvenimų dėl ateities patyrė bei patiria ir U. K. artimiausias žmogus – jos mama A. K..
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas per daug sumažino nukentėjusiųjų prašomus priteisti neturtinė žalos atlyginimo dydžius. Todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis pakeistina padidinant nukentėjusiosioms priteistus neturtinės žalos atlyginimus.
Kolegijos nuomone, nuteistojo Š. D. nurodytos aplinkybės, kad jis yra dieninio skyriaus studentas, studijuoja iš dalies valstybės finansuojamoje vietoje, nedirba, yra išlaikomas savo tėvų, jokio turto neturi, nėra pagrindas nepriteisti ar dar labiau mažinti nukentėjusiosioms priteistus civilinius ieškinius. Nors pagal bylos duomenis Š. D. nedirba, nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų neturi, tačiau jis yra jaunas ir darbingas, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas skundžiamu nuosprendžiu atidėtas, t. y. jam niekas nekliudo įsidarbinti ir dirbti, todėl kolegija mano, kad nuteistasis gali atlyginti nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą. Be to, kaip jau minėta, žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju nėra lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.
Iš nuteistojo Š. D. priteistini 195 litai 33 centai. Tai pinigų suma, sumokėta kompensuojant eksperto kelionės išlaidas, kadangi ekspertas kviestas pagal apelianto, nuteistojo Š. D. prašymą (BPK 104 str. 1 d.,105 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str.,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendį pakeisti.
Padidinti iš nuteistojo Š. D. nukentėjusiajai U. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 65 000 (šešiasdešimt penkių tūkstančių) litų.
Padidinti iš nuteistojo Š. D. nukentėjusiajai A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 10 000 (dešimties tūkstančių) litų.
Priteisti iš nuteistojo Š. D. 195 litų 33 centus proceso išlaidų valstybei.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Atmesti nuteistojo Š. D. apeliacinį skundą.