Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla 1A-324-354/2007 Teisėja Rima Volikienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2., 1.2.14.5.3., 1.2.14.2.1, 2.4., 2.4.6.3.1., 2.4.6.3.2.

2007 m. spalio 10 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. I. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. dėl plėšimo (1 epizodas) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. dėl plėšimo (2 epizodas) laisvės atėmimu 2 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant po dalį švelnesnių bausmių, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir M. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. I. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 18 d., apie 3 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, išdauždamas langą įsibrovė į S. M. gyvenamojo namo miegamojo kambarį ir turėdamas tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą – pinigus, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tai yra iš gulinčios lovoje nukentėjusiosios reikalavo pinigų, sakydamas „duok 20 litų“, taip sudarydamas bauginančias sąlygas ir išgąsdindamas nukentėjusiąją, pagrobė 20 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. M. 20 Lt turtinę žalą..

Be to, J. I. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 18 d., apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, S. M. gyvenamojo namo virtuvėje, turėdamas tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą – pinigus, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tai yra reikalaudamas pinigų, sakydamas „duok 20 litų“, kirviu du kartus sudavė į stalą, sakydamas ,,kad aš galiu tau nukirsti koją ir ranką, o sūnus palaidos“, kirviu vieną kartą sudavė į suolą, taip sudarydamas bauginančias sąlygas ir išgąsdindamas nukentėjusiąją, pagrobė 20 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. M. 20 Lt turtinę žalą.

Be to, J. I. nuteistas už tai, kad kartu su M. M. 2007 m. vasario 18 d. (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, įsibrovė per duris į G. J. garažą ir pagrobė vieną plastikinį indą 5 litrų talpos su ten buvusiu AE 95 markės benzinu 15 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam G. J. 15 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. I. prašo pakeisti jo atžvilgiu priimtą Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. nuosprendį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis visiškai prisipažino kaltu dėl įvykdytų nusikalstamų veikų, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, ankščiau neteistas, dirba, gyvena su G. K., kuri niekur nedirba ir šiuo metu yra nėščia, abu augina du mažamečius vaikus, kuriuos faktiškai išlaiko ir prižiūri jis. Todėl, apelianto teigimu, jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nebūtų kam prižiūrėti ir išlaikyti vaikų, šeima netektų pragyvenimo šaltinio. Apelianto nuomone, esant tokioms aplinkybėms teismas gali taikyti jam LR BK 62 str. 3 d. ir skirti švelnesnę, nei įstatyme numatytą bausmę, arba taikyti LR BK 54 str. 3 d., nes išdėstytos aplinkybės yra išimtinės ir realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam prieštarauja teisingumo principui.

Nuteistasis J. I. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes ir įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Apeliantas, neginčydamas savo kaltės įvykdžius du plėšimus ir vieną vagystę ir šių jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir 178 str. 2 d., skunde nurodo, kad jo baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. ir skirti jam švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, arba taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

Baudžiamojo įstatymo 62 str. 3 d. numato, kad esant minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo, paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. I. po vagystės iš G. J. garažo buvo sulaikytas policijos pareigūnų (b. l. 78), o ne pats savo noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Nors iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme J. I. atlygino nukentėjusiems padarytą žalą, tačiau baudžiamojoje byloje nėra Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos, kad spręsti klausimą dėl švelnesnės bausmės paskyrimo apeliantui šiuo pagrindu.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali, bet neprivalo, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai be kitų šios dalies punktuose nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinės bylos Nr. 2740/2006; Nr. 2K-627/2006). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nustatė vieną J. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuteistasis visiškai atlygino nukentėjusiajai S. M. padarytą žalą ir pusę priteistos nukentėjusiajam G. J. padarytos žalos. Todėl tai yra pagrindas spręsti klausimą dėl dar vienos J. I. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Žalos pašalinimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliantas atlygino tik pusę solidariai iš jo ir iš kito nuteistojo priteistos nukentėjusiajam G. J. žalos, tačiau nukentėjusiajai S. M. atlygino visą padarytą žalą. Baudžiamasis įstatymas imperatyviai nenurodo, kokia kaltininko padarytos žalos dalis turi būti atlyginta pripažįstant tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe – tai palikta spręsti teismui konkrečiu atveju.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes, į nukentėjusiųjų poziciją, kad jie nebeturi pretenzijų J. I., sprendžia, kad nuteistasis savanoriškai atlygino jiems padarytą žalą, todėl ši aplinkybė pripažintina nuteistojo J. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Taigi, esant dviems J. I. atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, pažymėtina, kad be jų Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. numato ir kitas alternatyvias sąlygas (BK 62 str. 2 d. 1-6 p.), iš kurių į vieną apeliuoja nuteistasis, o būtent, kad jis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl jam paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (BK 62 str. 2 d. 2 p.).

Kaltininko mažamečių vaikų priežiūra ir išlaikymas yra požymis, jog jis rūpinasi vaikų sveikata, dvasiniu, moraliniu ugdymu, atsako už vaikų auklėjimą bei vystymąsi ir teikia jų poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingą materialinį išlaikymą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad apeliantas gyveno kartu su sugyventine ir dviem savo mažamečiais vaikais (b. l. 145; 233), kad jo sugyventinė 2007-08-14 pagimdė trečią vaiką, kad jis dirbo pagal terminuotą darbo sutartį iki 2007-08-15 (b. l. 235). Tačiau ir esant paminėtoms aplinkybėms, J. I. piktnaudžiauja alkoholiu, išgėręs būna agresyvus (b. l. 146), ne kartą yra baustas administracine tvarka – būdamas neblaivus tyčia sunaikino ar sužalojo svetimą turtą, už administracinius pažeidimus jam buvo skiriamos baudos ir areštas, iki šiol turi galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 148-149). Inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu apeliantas niekur nedirbo (įsidarbino tik 2007-05-15). Nepastovaus, laikino darbo turėjimas nėra pakankamas pagrindas teiginiui, jog apeliantas teikia pakankamą materialinį aprūpinimą savo vaikams ir vienas juos išlaiko. Apeliantas net nebuvo registruotas darbo biržoje, kas leidžia daryti išvadą, jog susirasti darbą nedėjo visų įmanomų pastangų, tačiau per vieną parą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugebėjo padaryti du sunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą – 2 kartus apiplėšė tą pačią nukentėjusiąją vien tam, kad norėjo toliau girtauti, nusipirkti alkoholio.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad J. I. neatlieka savo, kaip tėvo pareigų, nesirūpina mažamečiais vaikais, o jo asocialus gyvenimo būdas kenkia jų interesams. Todėl faktiškai J. I. neprižiūri ir neišlaiko savo vaikų ir atliekant jam realią laisvės atėmimo bausmę jais ir toliau rūpinsis jų mama, J. I. sugyventinė, t. y. mažamečiai vaikai neliks neprižiūrėti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nėra Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. numatytų sąlygų visumos, kad nuteistajam J. I. už įvykdytus nusikaltimus būtų galima paskirti švelnesnes bausmės rūšis ar paskirti mažesnes bausmes, negu straipsnių sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytos mažiausios bausmės.

J. I. taip pat teigia, kad jo apeliaciniame skunde išdėstytos, jau ankščiau minėtos aplinkybės, yra išimtinės, todėl neatidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo būtų pažeistas teisingumo principas.

Pirmiausia pažymėtina, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimą Baudžiamajame kodekse numato speciali bendrosios dalies norma – Lietuvos Respublikos BK 75 str. Todėl šie klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis šio straipsnio normomis. Minėto įstatymo norma imperatyviai nurodo, kad bausmės vykdymą teismas gali atidėti asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip 3 metams arba ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. J. I. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už du sunkius nusikaltimus (BK 11 str. 5 d.) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.). Taigi nėra baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų spręsti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą apeliantui.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d., teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., į ką apeliuoja ir nuteistasis.

Taikant Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. būtina nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apelianto teigimu, tos išimtinės aplinkybės yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, yra neteistas, vienas išlaiko ir rūpinasi savo mažamečiais vaikais, nes vienas dirba šeimoje.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padarytų nusikaltimų (šiuo atveju – dviejų plėšimų ir vienos vagystės) pavojingumas, atsižvelgiant į jų padarymo vietą, laiką ir būdą, nusikalstamo veikimo dinamiką, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamų veikų pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamuosiuose įstatymuose už padarytus nusikaltimus sankcijose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. I. naktį per langą įsibrovė į svetimą būstą pas to paties kaimo gyventoją senyvo amžiaus vieną gyvenančią moterį, išgąsdino ją ir pareikalavo pinigų. Po to, tos pačios dienos pavakare nuteistasis vėl atėjo pas tą pačią nukentėjusiąją, mosikuodamas ir daužydamas kirviu į baldus, pagrasinęs nukapoti nukentėjusiajai ranką ir koją, pareikalavo pinigų. Išsigandusi nukentėjusioji vėl padavė jam pinigus. Dar vėliau, tą pačią dieną J. I. įsibrovė į svetimą garažą ir iš jo pavogė svetimą turtą. Taigi visi trys nusikaltimai įvykdyti kvalifikuojančiais požymiais – įsibraunant į patalpas bei kaip psichinio smurto priemonę naudojant specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – kirvį. J. I. veiksmai, įvertinant jo suvokimą, buvo akivaizdūs, tikslingi, nukreipti akivaizdaus nusikalstamo tikslo siekimui, kas leidžia konstatuoti, kad jis visiškai suvokė, ką daro ir norėjo taip veikti. Taigi, apelianto nusikalstamas veikimas atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus plėšimo ir vagystės tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius sudėties požymius.

Kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, daro išvadą, kad veiksmai, kuriais J. I. du kartus apiplėšė kitą žmogų ir vieną kartą pavogė svetimą turtą, buvo intensyvūs. Nusikalstamų veikų padarymo būdas ir nuteistojo veiksmų išraiška iš esmės atitinka rūšiniam tokių nusikalstamų veikų pavojingumui, kurį numatė įstatymų leidėjas Baudžiamajame įstatyme. Todėl nėra pagrindo skirti apeliantui švelnesnes bausmes Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatytu pagrindu, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Tačiau, kolegijos nuomone, dar vienos J. I. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas duoda pagrindą spręsti klausimą dėl jam nustatytų laisvės atėmimo bausmių dydžių.

Už padarytus nusikaltimus apylinkės teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes mažesnes už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir 178 str. 2 d. sankcijose numatytus tokios bausmės vidurkius. Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., pagal kurią kvalifikuotos dvi J. I. veikos, sankcijoje nustatyta, kad kaltininkas gali būti nubaustas laisvės atėmimu iki 7 metų, o pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu iki 5 metų.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad J. I. teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas patenkinamai, baustas už administracinės teisės pažeidimus, nusikaltimais padarytą žalą atlygino, į nukentėjusiųjų pareiškimą, kad pretenzijų apeliantui nebeturi, į nedidelę pagrobto turto vertę, į nuteistojo šeimyninę padėtį bei į kitas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nustatytas J. I. atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir kt.), sprendžia, kad siekiant maksimaliai individualizuoti skiriamas bausmes pagal teisingoms bausmėms įstatymų keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai mažintini, sumažintos bausmės subendrintinos iš naujo, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skirti nuteistajam J. I. švelnesnę bausmės rūšį ar atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo. Tačiau nuosprendis keistinas dėl nustatytos dar vienos apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis savo noru atlygino nusikaltimais padarytą žalą, kas įtakoja ir mažesnės laisvės atėmimo bausmės skyrimą apeliantui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti J. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą;

J. I. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (1 epizodas) sumažinti iki 1 (vienerių) metų;

J. I. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (2 epizodas) sumažinti iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių;

J. I. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sumažinti iki 6 (šešių) mėnesių;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. šias bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.