- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-14
- Bylos Nr.
- 2K-627/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Jonas Algirdas Riepšas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- I. G., ir D
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. kasacinį skundą dėl 2006 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo I. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir D. L., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutartis, kuria nuteistojo I. G. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. birželio 21 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens už 200 Lt neteisėtai įgijo (nusipirko), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 0,161 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią laikė su savimi, ir tą pačią dieną, apie 19.25 val., prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 20 Lt pardavė D. L. dalį narkotinės medžiagos – 0,011 g heroino; iškart po nusikaltimo padarymo I. G. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie iš jo paėmė 0,150 g narkotinės medžiagos – heroino.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu I. G. prašo iš dalies pakeisti 2006 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 23 d. nutartį: pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą, pakeisti bausmės rūšį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (baudą, viešuosius darbus ar laisvės apribojimą).
Kasaciniame skunde I. G. nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė jam baudžiamąjį įstatymą – paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka teisingumo principo ir bausmės paskirties; nors buvo pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, teismai nepagrįstai jų netaikė. Pirmiausia, anot kasatoriaus, turėjo būti pripažinta, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę: I. G. po nusikaltimo padarymo nedelsdamas pasakė policijos pareigūnams pardavęs D. L. narkotinių medžiagų, paaiškino visas nusikalstamos veikos aplinkybes, pripažino savo kaltę ir dėl savo poelgio nuoširdžiai gailėjosi, o turtinė žala niekam nebuvo padaryta. Taip pat kasatorius teigia, kad yra pagrindas taikyti jam ir BK 62 straipsnio 2 dalį: yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, I. G. gyvena su savo sergančiu vidutinio sunkumo diabetu ir kelio sąnarių artroze pensininku tėvu A. G., kuriam reikia kito žmogaus globos, be to, kasatorius rūpinasi savo senele V. A. K. Apeliacinės instancijos teismas, anot I. G., nepagrįstai konstatavo, kad jis negali tinkamai pasirūpinti savo artimaisiais, nes dalyvauja metadono terapijos programoje, ilgą laiką anksčiau vartojo narkotines medžiagas ir nedirbo – kasatorius akcentuoja, jog tokie teismo argumentai nepagrįsti, nes priklausomybė nuo narkotikų yra liga, kurios negalima išgydyti per trumpą laiką; pati valstybė patvirtino metadono terapijos programą – tinkamą priemonę šiai ligai gydyti, kuria I. G. ir pasinaudojo, taip pat pabrėžtina, jog nutraukęs metadono vartojimą, pradėjo dirbti; nors tam tikru laiku nedirbo, tai netrukdė kasatoriui pasirūpinti savo artimaisiais, nes tiek I. G., tiek jo tėvas A. G. gauna pensiją (kasatorius – invalidumo pensiją), o tai yra pajamų šaltinis, iš kurio jie tenkino būtinuosius savo poreikius. I. G. taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nepaisant to, kad jis pakeitė savo gyvenimo būdą (pradėjo dirbti, stengiasi atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų), toks staigus pokytis vertintinas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės; anot kasatoriaus, šis teismo vertinimas yra nepagrįstas, nes visos bylos aplinkybės (I. G. visiškai pripažino kaltę, nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo) rodo, jog kasatorius sutinka atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, o gyvenimo būdą pakeitė suvokęs savo elgesio pavojingumą ir galimas neigiamas pasekmes, todėl nori ne išvengti bausmės, o siekia, kad teismas paskirtų bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
I. G. taip pat nurodo, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė neatitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kasatoriaus asmenybės. Teigiami jo asmenybės aspektai rodo, jog I. G. nebėra pavojingas visuomenei, o bausmės tikslus galima pasiekti be realaus laisvės atėmimo, be to, laisvės atėmimo bausmė, anot kasatoriaus, yra neproporcinga ir per griežta, nes jis yra trečios grupės invalidas, serga lėtinėmis ligomis.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsniu, pagrindo nėra.
BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. BK 62 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kada gali būti taikoma išimtis iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės. Esant BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje numatytoms sąlygoms, teismas gali paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė; arba paskirti mažesnę bausmę, nei įstatymas numato skirti pavojingam recidyvistui; arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas kiekvienoje konkrečioje byloje nustatęs, jog egzistuoja BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos, sprendžia, ar toje byloje turi būti skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje I. G. veika nebuvo padaryta turtinės žalos, vadinasi, šios sąlygos tenkinimas yra objektyviai negalimas. Taigi tam, kad kasatoriui būtų pripažinta švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybė, jis turėjo pats savo noru atvykti ar pranešti apie nusikalstamą veiką bei prisipažinti ją padaręs, nuoširdžiai dėl to gailėtis ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. I. G. pats savo noru neatvyko į teisėsaugos įstaigą pranešti apie padarytą nusikaltimą, o buvo policijos pareigūnų sulaikytas. Tai reiškia, kad BK 62 straipsnio 1 dalies nuostata nagrinėjamoje byloje negalėjo būti pritaikyta.
Tai, kad I. G. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šioje byloje I. G. paskyrė BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę (laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė bausmės rūšis, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje). Bausmė paskirta už sunkaus nusikaltimo padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis – t. y. įvertinus I. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Pažymėtina, kad vertinant kaltininko asmenybę, turi būti analizuojami jį charakterizuojantys požymiai ne tik po nusikalstamos veikos padarymo (kasatorius skunde būtent šiuos požymius laiko svarbiausiais), bet taip pat apibūdinantys asmenį požymiai nusikalstamos veikos darymo metu ir prieš nusikalstamos veikos padarymą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad 14 lankstinukų su narkotinėmis medžiagomis įsigijimas, nors ir, kaip tvirtina I. G., asmeniniam vartojimui, tik patvirtina, kad nuteistasis realiai neketina kovoti su priklausomybe nuo narkotikų bei tikėtina, kad taip elgsis ir ateityje; tokia teismo išvada padaryta, įvertinus ir pozityvius momentus: kasatoriaus dalyvavimą metadono programoje, narystę visuomeninėje organizacijoje, padedančioje kovoti su priklausomybe nuo narkotikų.
Kasatoriui teisėtai netaikyta ir BK 62 straipsnio 2 dalis. Skiriant asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, privalo būti nustatytos visos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas (jų turi būti ne mažiau kaip dvi); bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala; 3) bent viena iš šioje straipsnio dalyje nurodytų šešių aplinkybių. Šioje byloje konstatuota tik viena kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis). Apeliacinės instancijos teismas, sprendęs klausimą dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo I. G., pagal jo pateiktus duomenis pripažino, kad nėra pagrindo laikyti pagrįstu argumentą, jog egzistuoja BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė – kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Kitų asmenų išlaikymas yra faktinė bylos aplinkybė, kuri kasacinės instancijos teisme iš naujo nenustatinėjama. Kasacinės instancijos teismas tik gali patikrinti, ar nustatant faktines aplinkybes buvo tinkamai taikyti įstatymai. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad, apeliacinės instancijos teismui darant išvadą apie I. G. ir jo gynėjos argumentų nepagrįstumą, būtų netinkamai pritaikyti įstatymai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
I. G. kasacinį skundą atmesti.