Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės D. S. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl terminuoto tėvystės teisių apribojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė D. S. kreipėsi į Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus su ieškiniu atsakovui A. S. dėl terminuoto tėvystės teisių apribojimo. Ieškovė teismo prašė terminuotai apriboti atsakovo A. S. valdžią sūnui A. S. iki kol nepilnamečiui sūnui sueis 16 metų bei priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2018 m. vasario 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės ir jos nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra Suomijoje. Kadangi vaiko gyvenamoji vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, teismas konstatavo, jog pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 8 straipsnio nuostatas ieškovės ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Įvertinęs šias aplinkybes teismas atsisakė priimti ieškinį ir išaiškino ieškovei teisę su ieškiniu kreiptis į Suomijos teismą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė D. S. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismui. Apeliantės teigimu, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas neatsižvelgė į 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 12 ir 15 straipsnių nuostatas, taip pat CPK 785 straipsnio nuostatas bei neįvertino, jog bylos nagrinėjimas Lietuvoje būtų ekonomiškesnis ir operatyvesnis.Atsiliepimų į atskirąjį skundą teismui nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismui. Apeliantės teigimu, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas neatsižvelgė į 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 12 ir 15 straipsnių nuostatas, taip pat CPK 785 straipsnio nuostatas bei neįvertino, jog bylos nagrinėjimas Lietuvoje būtų ekonomiškesnis ir operatyvesnis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais iš dalies sutinka. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti asmens teisę kreiptis į teismą. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl terminuoto tėvystės teisių apribojimo. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas yra susijęs su kita Europos Sąjungos valstybe nare, tai yra Suomija, ieškovės ieškinio teismingumo klausimas spręstinas pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/ 2000 (Briuselis II bis) nuostatas.Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir Reglamente Briuselis II bis naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir šalių nepilnamečio sūnaus A. S. gyvenamoji vieta yra Suomijoje, į Lietuvą ieškovė su vaiku grįžta tik vasaromis, todėl teismas padarė išvadą, jog nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta šiuo metu yra Suomijoje. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atskirajame skunde ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta šiuo metu yra Suomijoje. Taigi pagal Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę ieškovės ieškinio reikalavimas dėl tėvo valdžios apribojimo yra teismingas Suomijos teismams.Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio nuostatos numato jurisdikcijos prorogacijos galimybę, tai yra bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtį. Pagal Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tikrasis Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovė, atsakovas ir jų nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, iš ieškinyje nurodytų duomenų matyti, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taigi akivaizdu, jog šalių nepilnametis vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika ir tai atitinka Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytą vieną iš privalomųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų. Dėl to spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas be kita ko privalėjo įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį pagal Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitiktų vaiko interesus. Pažymėtina, kad sprendžiant šį klausimą vaiko interesų apsaugos kontekste turi būti įvertintos ieškovės nurodytos aplinkybės apie tai, jog dauguma bylai reikšmingų įrodymų yra susiję su Lietuvos Respublikos institucijų turimais duomenimis, taip pat turi būti atsižvelgta į proceso ekonomiškumą bei operatyvumą, nes tai pagal šioje byloje pareikšto reikalavimo pobūdį yra tiesiogiai susiję su vaiko interesais. Kadangi priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nesiaiškino galimybės taikyti Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, nesiaiškino ir nevertino su tuo susijusių teisiškai reikšmingų aplinkybių, skundžiama teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė aplinkybes, reikšmingas sprendžiant civilinės bylos teismingumo klausimą, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Pažymėtina, kad iš naujo spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti Reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos jurisdikcijos prorogacijos taisyklės. Šiuo tikslu turi būti nustatytos aplinkybės, ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitiktų vaiko interesus. Jeigu teismui pateiktų duomenų nepakanka nustatyti jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, teismas turėtų taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms pašalinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.