- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-340-360/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30177-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Edita Lapinskienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Editos Lapinskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme būtas laikas nuo 2018 m. birželio 25 d. 5 val. iki 2018 m. birželio 25 d. 11.45 val., t. y. viena diena, ją prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir nustatyta galutinė bausmė – 48 MGL (2400 Eur) dydžio bauda, kurią E. M. turi sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konfiskuotas E. M. priklausantis automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1260 Eur. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, E. M. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejus metus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. M. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio: 2018 m. birželio 25 d., apie 4.54 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,96 promilės etilo alkoholio).
2. Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo sumažinti baudą ir skirti švelnesnes baudžiamojo poveikio priemones. Nurodo, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė nemotyvuojant ir neatsižvelgiant į bylos aplinkybes skirta didesnė nei vidurkis. Automobilio galima buvo nekonfiskuoti skiriant sąlyginai švelnesnę baudžiamojo poveikio priemonę, pvz. įmoką į nukentėjusiųjų fondą. Be to, apeliantas pažymi, kad skirta 48 MGL dydžio bauda jam yra nepakeliama finansinė našta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde nesutinkama su jam paskirtos baudos dydžiu bei taikytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, teigiant, jog BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialia teise) terminas parinktas nemotyvuotai, taip pat buvo galima nekonfiskuoti automobilio.
4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių individualizavimo aspektu, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. E. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, jis vairavo automobilį neblaivus, kai alkoholio kiekis kraujyje viršija 1,5 promilės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, E. M. parinko švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad už nesunkų nusikaltimą skiriama nuo 50 iki 2000 MGL dydžio bauda. Už nesunkų nusikaltimą nuteistam E. M. pirmosios instancijos teismas nustatė 75 MGL baudos dydį, kuris, kaip matyti, yra nedaug didesnis nei minimalus numatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte, be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, bausmė nuteistajam dar sumažinta trečdaliu, t. y. faktiškai iki minimalaus įstatyme nustatyto baudos dydžio. Kolegija pastebi, kad BK numatytas baudos už nesunkius nusikaltimus vidurkis – 1025 MGL, taigi E. M. nustatytas baudos dydis yra beveik dvidešimt kartų mažesnis už baudos vidurkį. Be to, baudžiamosiose bylose kaip bausmės skiriamos baudos turi būti sumokamos per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis), tačiau skundžiamu nuosprendžiu, įvertinus E. M. finansinę padėtį, šeimines aplinkybes, nuteistajam suteikta galimybė baudą sumokėti per jam kur kas palankesnį 12 mėnesių terminą. Taigi, skiriant bausmę apeliantui, buvo įvertinta bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma, atsižvelgta į nusikaltimo pobūdį, asmens kaltę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas E. M. padėties lengvinimui turinčias įtakos aplinkybes, todėl dar labiau mažinti nuteistajam skirtą baudą, kolegija nemato pagrindo.
5. Nuteistasis apeliaciniame skunde užsimena, kad jam nemotyvuotai skirtas griežtesnis nei vidurkis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi E. M., pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 1,96 promilės alkoholio. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė E. M. paskirta visiškai pagrįstai.
6. Uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienų iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas E. M. paskyrė uždraudimą vairuoti transporto priemones 2 metams. Apeliantas iš esmės teisus, teigdamas, jog sprendimas parinkti būtent tokį baudžiamojo poveikio priemonės terminą yra nemotyvuotas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, kuris, priešingai nei teigia apeliantas, visiškai atitinka šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. M. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, dėl ko jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso, bet pagal BK nuostatas. Šiuo atveju apeliantui nustatytas 1,96 promilės neblaivumas, tai žymiai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija neabejoja, kad neteisėti E. M. veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei. Apeliantas laikomas neteistu, tačiau buvo ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius pažeidimus, taip pat ir už KET pažeidimus, tai rodo, jog teisės pažeidimai nėra atsitiktinis reiškinys apelianto gyvenime. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apeliantui parinko vidurkį atitinkantį, ne maksimalų specialiosios teisės atėmimo terminą (dvejus metus), todėl nenustačius kažkokių išimtinai teigiamai E. M. charakterizuojančių duomenų, vertinti kaip aiškiai per ilgą ir trumpinti šį baudžiamojo poveikio priemonės terminą nėra pagrindo.
7. Nuteistasis taip pat mano, kad buvo galima nekonfiskuoti automobilio, kuriuo padarytas nusikatimas, o skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę, pvz. įmoką į nukentėjusiųjų fondą. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Pats apeliantas teigia, jog jau vien baudos paskyrimas yra didelė finansinė našta, todėl skirti jam dar ir įmoką į fondą, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą, nebetikslinga.
8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu automobilis pripažintas nusikaltimo padarymo priemone, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsniu, 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konfiskuotas. Kolegija neturi pagrindo su tokiu sprendimu nesutikti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.) ir atitinka BK 72 straipsnyje numatyto konfiskuotino turto požymius.
9. Apeliantas neteisus teigdamas, kad BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas paliekamas teismo nuožiūrai. Kaip ne kartą jau išaiškinta teismų praktikoje, šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas paliekamas teismo nuožiūrai tais atvejais, kas kaltininkas yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ne kai yra pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas teismo nuosprendžiu (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-218-648/2018). Nagrinėjamu atveju E. M. būtent ir buvo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Todėl, nustačius, kad transporto priemonė buvo E. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos konfiskavimas yra privalomas. BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Kolegija neįžvelgia pagrindo E. M. taikytą BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę vertinti kaip neproporcingą.
10. Nagrinėjamu atveju E. M. vairavo savo ką tik įsigytą automobilį (b. l. 21) būdamas neblaivus. Kaip paaiškino apklausiamas ikiteisminiame tyrime, jis buvo išgėręs alaus ir tiesiog norėjo grįžti namo. Toks apelianto pasiaiškinimas rodo, jog transporto priemone, kuri yra padidinto pavojaus šaltinis, apeliantas naudojasi visiškai neatsakingai. Nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau jis, kaip minėta, pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Ši priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, E. M. žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, todėl turto konfiskavimas užtikrintų teisės pažeidimų prevenciją, juolab, jog nors apeliantas neteistas, tačiau, kaip jau aptarta, teisės pažeidimai nėra visiškai atsitiktinis ar vienkartinis reiškinys jo gyvenime. Teisės pažeidimus, kurie susiję su alkoholio vartojimu, apeliantas daro nebe pirmą kartą, 2018 metų kovo mėnesį buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viešoje vietoje (b. l. 54-58), be to, ne kartą baustas už KET pažeidimus. Ši informacija apeliantą charakterizuoja neigiamai. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, o šiuo atveju taip ir buvo padaryta. E. M. skirtas automobilio konfiskavimas visiškai suderinamas su kita jam taikyta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti. Pastaroji, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui taikyta ne visa maksimalia įstatymo numatyta apimtimi – nustatytas vidurkį atitinkantis teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminas.
11. Natūralu, jog tyčinių nusikaltimų padarymas turi kaltininkui sukelti atitinkamus padarinius, priešingu atveju, asmeniui būtų formuojamos nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip pat sudarytos sąlygos pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio. Vieningai BK 72 straipsnio taikymo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, aiškinant šio straipsnio nuostatas, laikomasi pozicijos, jog turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais.
12. Kolegija, atsižvelgusi į visą tai, kas aptarta, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje būtent konfiskuojant automobilį, kuriuo padarytas nusikaltimas, bus įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nuteistajam šios teismo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neatitiktų pusiausvyros tarp asmeninių kaltininko interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ar būtų neproporcingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.