Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. S. (K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-553-159/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adora“ ieškinį atsakovams V. D., J. K., K. S. (K.) dėl avanso grąžinimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ir 40 000 Lt priteisimo bei pagal atsakovės K. S. (K.) priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Adora“ dėl kasos išlaidų orderių pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo panaikinti avansų pagal sutartis įmokėjimo ir išmokėjimo atvaizdavimą BUAB „Adora“ buhalterinėje apskaitoje, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Silberauto“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos autocentras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl avanso grąžinimo dviem atsakovams pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad šioje byloje ieškovas pareiškė actio Pauliana ieškinį. Juo, nurodžius šiam ieškiniui reikalingų sąlygų buvimą, buvo prašoma pripažinti negaliojančiais ieškovo 2009 m. birželio 10 d. (kasos išlaidų orderis Nr. 35A 20 000 Lt sumai– t. 1 b.l. 13) ir 2009 m. birželio 23 d. (kasos išlaidų orderis Nr. 47 20 000 Lt sumai - t. 1 b.l. 20) atliktus avanso grąžinimus pagal automobilių pirkimo pardavimo sutartis Nr. 2007/01-05 ir Nr. 703-A-PKW-07/18 V. D. ir J. K. negaliojančiais ir priteisti iš atsakovų ieškovui 40 000 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius, nurodė, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes minėtais kasos išlaidų orderiais atsakovams V. D. ir J. K. avansai apskritai nebuvo grąžinti, tačiau ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš apeliantės 40 000 Lt sumą, kaip jos iš ieškovo gautą be pagrindo, vadovaudamasis DK 245, 246 straipsnių nuostatomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks sprendimas priimtas iš esmės pažeidus procesinės teisės normas.

Apeliantė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nepasisakė dėl actio Pauliana sąlygų visumos, o nepalankų jai sprendimą priėmė nenustatęs DK numatytų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų.

CPK 135 straipsnis nustato ieškinio reikalavimus turiniui. Jame inter alia turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 2, 3, 4 punktai). Taigi, pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Būtent šie svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas bei faktinis ieškinio pagrindas ir sudaro teisminio nagrinėjimo dalyką bei apibrėžia nagrinėjimo ribas. Be faktinio ieškinio pagrindo yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti.

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Ieškovas, disponuodamas savo teisėmis, savarankiškai sprendžia, kokiu pagrindu ir kokius reikalavimus reikšti. Todėl teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti faktinio pagrindo, o taip pat peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.).

Actio Pauliana ieškinio dalykas yra sandorių pripažinimas negaliojančiais. Tam, kad šiuo pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu, pagal jau suformuotą teisminę praktiką turi būti įrodinėjama ir nustatyta sąlygų visuma inter alia susijusių ir su faktinėmis aplinkybėmis: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimus CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiais avanso pagal automobilių pirkimo - pardavimo sutartis grąžinimus, atliktus kasos išlaidų orderiais Nr. 35A ir Nr. 47 tarp 1) UAB „Adora“ ir V. D., 2) UAB „Adora“ ir J. K., o pripažinus juos negaliojančiais - priteisti iš atsakovų 40 000 Lt. Taigi, viena vertus, jokių sandorių tarp UAB „Adora“ ir apeliantės ieškovas apskritai neginčijo, kita vertus, jis įrodinėjo actio Pauliana sąlygų egzistavimą ir jos, kaip ir kitų atsakovų, atžvilgiu.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius konstatavęs, jog pagal ieškovo nurodytus kasos išlaidų orderius Nr. 35A ir Nr. 47 avansai V. D. ir J. K. realiai nebuvo grąžinti, kitaip tariant, konstatavo, jog realiai ginčijami sandoriai tarp įmonės ir šių atsakovų apskritai neįvyko (apeliantės atžvilgiu, kaip minėta jokio sandorio ieškovas neginčijo). Tokios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija nei apeliantė savo apeliaciniame skunde, nei kiti atsakovai savo atsiliepimuose (priešingai, šie asmenys būtent tą ir teigia), nei atsiliepime į apeliacinį skundą pats ieškovas. Padaręs tokią išvadą, teismas vis tik priteisė 40 000 Lt iš apeliantės vadovaudamasis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę (DK 245, 246 str.). Tačiau reikalavimas dėl šios sumos priteisimo iš atsakovų nebuvo savarankiškas, jis nebuvo pareikštas ir įrodinėjamas žalos padarymo pagrindu, o buvo pareikštas kaip išvestinis iš actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio dalyko – ginčytų sandorių negaliojimo, t.y. kaip restitucijos reikalavimas, kuris, pripažinus sandorį negaliojančiu, vienaip ar kitaip turėtų būti teismo išsprendžiamas net nepriklausomai nuo to, ar apskritai būtų buvęs pareikštas. Ieškovas jokių kitų pagrindų, dėl kurių 40 000 Lt suma turėtų būti priteista iš atsakovų, nenurodė. Konstatavus, jog sandorių, dėl kurių actio Pauliana pagrindu negaliojimo pareikštas ieškinys, realiai nebuvo, reikalavimas dėl jų pripažinimo negaliojančiais turėjo būti (ir buvo) atmestas, taigi, turėjo būti atmestas ir pareikštas išvestinis iš sandorių negaliojimo reikalavimas dėl 40 000 Lt priteisimo.

Darbuotojo materialinės atsakomybės konstatavimui reikalinga įrodinėti ir nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas (žala, neteisėta veika, priežastinis ryšys, kaltė), be to, darbo santykių tarp šalių ir žalos atsiradimo sąsajų su darbo veikla faktus (DK 246 str.). Taip pat reikalinga nustatyti materialinės atsakomybės atvejus, darbuotojo materialinės atsakomybės ribas, atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes (DK 253, 254, 257 str.). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad faktiškai teismas padarė išvadą, jog apeliantė iš UAB „Adora“ kasos 40 000 Lt paėmė ir nepateikė įrodymų, jog juos būtų kam nors teisėtu pagrindu bendrovės interesais perdavusi, dėl ko bendrovei buvo padaryta žala, kitaip tariant, padarė išvadą, kad arba apeliantė pinigus pasisavino, arba kitaip prarado bendrovės pinigus. Tačiau tokių aplinkybių, kaip faktinio ieškinio pagrindo, nenurodė nei pats ieškovas ieškinyje (jis nurodė, kad dviejų atsakovų bendrovei suteikti avansai, esant actio Pauliana sąlygų, t.y. iš esmės kitokių sąlygų negu civilinės atsakomybės atveju, visumai, buvo jiems grąžinti nepagrįstai), nei paaiškinimus dėl tokių aplinkybių egzistavimo teikę kiti dalyvaujantys byloje asmenys.

Pažymėtina, kad ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo teisminės praktikos nuostatas, kad teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas, o ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas, skirtingai nei faktinis, teismui neprivalomas ir jo nesaisto. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ši nuostata negali būti taikoma, nes iš esmės pirmosios instancijos teismas ne atliko ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių kitokią, negu nurodė ieškovas, teisinę kvalifikaciją, o konstatavo kitas, nesančias ieškinio pagrindu, faktines aplinkybes, ir jas atitinkamai kvalifikavęs išsprendė ne tik reikalavimą dėl ginčijamų sandorių, jį atmesdamas, bet ir žalos atlyginimo klausimą, nors toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Sutikus su ieškovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju buvo atlikta tik kitokia teisinė kvalifikacija, galima būtų daryti ir atvirkštinę išvadą, kad ieškovui pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas vietoje šio reikalavimo išspręstų klausimą dėl sandorių negaliojimo actio Pauliana ieškinio pagrindu.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą iš apeliantės, iš esmės pats pakeitė ir ieškinio pagrindą, ir dalyką, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimą.

Ieškovas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų, kad pagal jo ginčytus sandorius pagal kasos išlaidų orderius Nr. 35A ir Nr. 47 pinigai nebuvo grąžinti V. D. ir J. K., kitaip tariant, tokių sandorių buvimas nekonstatuotas. Pagal į bylą pateiktus įrodymus teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Tokiu atveju vien dėl to, kad ginčijami sandoriai realiai apskritai neįvyko, pareikštu pagrindu ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir negaliojančio sandorio pasekmių, kaip minėta, negali būti tenkinamas. Todėl ir kitų actio Pauliana sąlygų egzistavimo nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Taip pat, nenustačius avanso grąžinimo kasos išlaidų orderiais Nr. 35A ir Nr. 47 V. D. ir J. K. faktų, negali būti tenkinamas ir priešieškinis, nes juo prašoma pripažinti šiuos orderius negaliojančiais dėl avanso grąžinimo būtent šiems dviem atsakovams.

Esant paminėtoms aplinkybėms apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – tenkinama jo dalis, kuria iš apeliantės priteista žala, ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 2 p.), tačiau netenkinama dalis dėl priešieškinio tenkinimo.

Atsakovė pateikė į bylą jos turėtų išlaidų už advokato pagalbą pagrindžiančius dokumentus 1500 Lt sumai (t. 3 b.l. 83-84). Atmetus ieškinį, ši suma priteistina iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Apeliantė yra sumokėjusi 400 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 3 b.l. 69), nuo likusios šio mokesčio dalies mokėjimo ji Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 nutartimi yra atleista (t. 3, b.l. 90-91). Tačiau pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą apeliantė apskritai neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl sumokėtas žyminis mokestis jai grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys dėl 40 000 Lt ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės K. S. (K.) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adora“ 1500 Lt išlaidas už advokato pagalbą atsakovei K. S. (K.) ir 52,35 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Grąžinti atsakovei K. S. (K.) 400 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2011 m. gruodžio 6 d. mokėjimo kvitu.