- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-551/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- I. F., V. D.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. F. ir V. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1395-622/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Adora“ ieškinį atsakovams I. F. ir V. D. dėl paskolos grąžinimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Adora“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovams I. F. ir V. D., prašydamas:
1) pripažinti 20 000 Lt paskolos grąžinimą pagal Paskolos sutartį Nr. PS-5, atliktą 2009 m. gegužės 29 d. tarp BUAB „Adora“ ir I. F., neteisėtu;
2) pripažinti 10 000 Lt paskolos grąžinimą pagal Paskolos sutartį Nr. 4-PS, atliktą 2009 m. birželio 15 d. tarp BUAB „Adora“ ir V. D., neteisėtu;
3) priteisti ieškovui iš I. F. 20 000 Lt;
4) priteisti ieškovui iš V. D. 10 000 Lt.
Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi UAB „Adora“ iškėlė bankroto bylą, ši nutartis įsiteisėjo 2009 m. spalio 5 d.
Tarp UAB „Adora“ ir akcininkės I. F. 2007 m. liepos 12 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. PS-5, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2007 m. liepos 16 d. perduoti įmonei 20 000 Lt. 2007 m. liepos 13 d. minėta sutartis buvo pakeista. Pagal pakeitimo 2.1 punktą paskolos davėjas įsipareigojo 20 000 Lt perduoti ne vėliau kaip 2009 m. birželio 1 d. Iš administratoriui perduotų buhalterinių dokumentų matyti, kad pagal paskolos sutartį Nr. PS-5 atsakovė pinigus į įmonės kasą įnešė 2009 m. gegužės 13 d. Pagal kasos išlaidų orderį Nr. 33A 2009 m. gegužės 29 d. I. F. buvo grąžinta paskola ir išduoti 20 000 Lt. 2009 m. kovo 15 d. tarp UAB „Adora“ ir V. D. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 4-PS, pagal kurią 10 000 Lt paskolos sumą atsakovas į įmonės kasą įnešė 2009 m. kovo 15 d. Pagal kasos išlaidų orderį Nr. 40A 2009 m. birželio 15 d. paskola atsakovui buvo grąžinta. Tuo metu įmonė jau buvo nemoki. Įmonės finansinė padėtis 2009 m. birželio 30 d. dar pablogėjo. Iš 2009 m. birželio 30 d. įmonės balanso matyti, kad įmonės turtas sumažėjo iki 490 801 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 427 438 Lt. Ieškovo vertinimu, įmonė 2009 m. gegužės 31 d. buvo nemoki ir jos finansinė padėtis blogėjo. Paskolų grąžinimas ieškovui esant nemokiam, pasak ieškovo, pažeidžia kreditorių teises, todėl tokio veiksmo šalys neturėjo sudaryti, jį atlikti draudžiama. Esant ieškovo nemokumui, ieškovo gautina iš atsakovų pinigų suma yra labai svarbi, nes ši suma turi būti proporcingai padalinama visiems kreditoriams ir ieškovo kreditoriai proporcingai atgautų bent po dalį savo kreditorinių reikalavimų. Ginčijamu veiksmu ieškovas neteko piniginių lėšų ir buvo suteikta pirmenybės teisė vieniems kreditoriams pasidengti savo reikalavimus. Todėl paskolų grąžinimas turi būti pripažintas neteisėtu, pažeidžiančiu kreditorių teises, o skola priteista iš atsakovų ieškovui. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. balandžio 23 d. V. D. buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, o I. F. 2006 m. sausio 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 1 įgijo 34 vardines parastąsias akcijas. Anot ieškovo, pagal CK 6.67 straipsnio 3 dalį, atsakovai, sudarydami sandorį su UAB „Adora“, buvo nesąžiningi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškovo BUAB „Adora“ ieškinį tenkino: 1) pripažino 20 000 Lt paskolos grąžinimą pagal sutartį Nr. PS-5, atliktą tarp BUAB „Adora“ ir I. F., neteisėtu; 2) priteisė iš atsakovės I. F. ieškovui BUAB „Adora“ 20 000 Lt; 3) pripažino 10 000 Lt paskolos grąžinimą pagal sutartį Nr. PS-4, atliktą tarp BUAB „Adora“ ir V. D., neteisėtu; 4) priteisė iš atsakovo V. D. ieškovui BUAB „Adora“ 10 000 Lt; 5) priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės I. F. 600 Lt dydžio žyminį mokestį, o iš atsakovo V. D. - 300 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog suteiktų paskolų panaudojimas buvo tikslinis bei padarė išvadą, kad paskolos sutarčių šalys neprivalėjo sudaryti, nes tam neturėjo jokios teisinės prievolės (CK 6.66 str. 1 d.). Anot teismo, įmonės 2009 m. gegužės 31 d. balansas leidžia daryti išvadą, kad tuo metu įmonė balansavo ties mokumo riba, o pagal 2009 m. birželio 30 d. balansą įmonės finansinė padėtis buvo dar labiau pablogėjusi. Teismas nustatė, kad atsakovė I. F. paskolą įmonei suteikė tik 2009 m. gegužės 13 d., o po kelių savaičių - 2009 m. gegužės 29 d. atsiėmė. Atsakovas V. D. nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. balandžio 23 d. buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, o paskolą atsiėmė 2009 m. birželio 15 d., todėl negalėjo nežinoti, kad paskolą atsiima iš faktiškai nemokios įmonės. Pažymėjęs, kad pinigų sumos buvo įneštos į ieškovo kasą ir po labai neilgo laikotarpio pasiimtos atgal, teismas pripažino, kad atsakovai siekė greičiau pasiimti pinigines lėšas iš nemokios įmonės, atsidurti palankesnėje nei kiti kreditoriai padėtyje, ir šiuos faktus įvertino kaip patvirtinančius atsakovų nesąžiningumą. Atsakovo V. D. atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus apie tai, kad BUAB „Adora“ ginčija BUAB „Navalio jūrų agentūra“ 145 160 Lt kreditorinį reikalavimą, taip pat turi 80 000 JAV dolerių (apie 203 200 Lt) finansinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, ir todėl įmonės turtas taps didesnis, teismas laikė deklaratyviais. Pasak teismo, nėra aišku, ar BUAB „Adora“ apskritai turi realių perspektyvų patenkinti savo finansinius reikalavimus, ir jei taip, tai kokia apimtimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai V. D. ir I. F. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovai į teismo posėdį neatvyko, nors apie teismo posėdį jiems buvo pranešta tinkamai. Atsakovei I. F. procesiniai dokumentai buvo siunčiami ne jos adresu (deklaruota atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini)), todėl ji apie bylos nagrinėjimą nieko nežinojo. Atsakovas taip pat nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą.Ieškinyje nepateikta argumentų, kad pats sandoris, o ne jo įvykdymas, t. y. pinigų grąžinimas pagal paskolos sutartis, būtų buvęs sudarytas ne laisva valia, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tiek sandorį, tiek jo įvykdymą pripažinti negaliojančiu.Ginčo objektu esančios paskolos sutartys yra galiojančios, todėl ieškovas turėjo pareigą vykdyti jomis prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti iš atsakovų pasiskolintas pinigų sumas. Šalys yra laisvos sudaryti sutartis, todėl turėjo teisę sudaryti ir paskolos sutartis. Paskolos sutarčių 5.2 punktas numato teisę grąžinti paskolą anksčiau laiko, todėl tai ir buvo padaryta. Toks veiksmas atitinka CK 6.873 straipsnio 1 dalį. Esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.Atmestini ieškovo teiginiai, kad sudarant sandorius, įmonė buvo nemoki. Teismas nepagrįstai neįvertino, jog BUAB „Adora“ ginčija UAB „Navalio jūrų agentūra“ 145 160 Lt kreditorinį reikalavimą, taip pat turi finansinį reikalavimą dėl 80 000 JAV dolerių (apie 203 200 Lt) nuostolių atlyginimo. Atsakovams šios aplinkybės buvo žinomos paskolų grąžinimo momentu, todėl galima daryti išvadą, kad jie turėjo pagrindą tikėti, jog bendrovės per metus mokėtinos sumos buvo mažesnės, o įmonės turtas didesnis, nei nurodyta 2009 m. gegužės 31 d. balanse.Teismas neatsižvelgė į actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų nebuvimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, arba yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti. Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolų grąžinimas yra neteisėtas ir negaliojantis ir kad tokiu būdu buvo pabloginta kreditoriaus padėtis. Nėra pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.66 straipsnį, nes dėl sudarytų sandorių nesumažėjo ieškovo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, nepakito ieškovo turto masė, taip pat ieškovas nepateikė kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog kitaip būtų pažeidžiamos kreditorių teisės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Adora“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
1. Atsakovai klaidina teismą teigdami, kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie pirmosios instancijos teisme vykusį teismo posėdį. Atsakovui V. D. apie visus teismo posėdžius buvo pranešta šaukimais, kurie buvo tinkamai įteikti. Tai patvirtina grįžusios į teismą šaukimo šaknelės. Atsakovas naudojosi visomis CPK 42 straipsnyje ir kituose straipsniuose įtvirtintomis teisėmis, pateikė teismui savo atsiliepimą į ieškinį, o paskutinio teismo posėdžio metu buvo gautas prašymas atidėti teismo posėdį dėl pablogėjusios sveikatos. Be to, tai jau buvo ne pirmas teismo posėdis, tačiau atsakovas dėl nežinomų priežasčių juose nedalyvavo, nesiekė operatyvumo ir greito bylos išnagrinėjimo. Teismas nepriėmė sprendimo už akių, nors tam buvo visos sąlygos. Be to, ieškovas nurodė atsakovės I. F. adresą, tačiau visi šaukimai grįžo neįteikti. Buvo pateiktas užklausimas valstybės institucijoms apie šios atsakovės darbovietės adresą, tačiau teismo procesinių dokumentų šiuo adresu taip pat įteikti nepavyko. Todėl atsakovei dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskolų grąžinimą pripažino neteisėtu, nes jis pažeidė ieškovo teises. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Tam tikrais atvejais, siekiant apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir pan., įstatymo leidėjas numato tam tikrus draudimus. Todėl reikia atsižvelgti, ar sandoris nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės. Kreditoriaus teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeliamas kreditoriaus bendras nemokumas, bet ir tokiais, kurie sudaryti jau esant kreditoriaus nemokumui. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad sudarant sandorius, UAB „Adora“ buvo nemoki. Atsakovai, būdami įmonės akcininkai ir vadovai, apie šią įmonės būseną žinojo, tačiau nepaisant to, savo finansinius reikalavimus tenkino pirmiau už kitus kreditorius. Be to, terminas ir pareiga įmonei grąžinti paskolą V. D. dar nebuvo suėję. Atsakovas siekė užtikrinti, kad jo finansinis reikalavimas bus tikrai padengtas, ir pažeidė kitų kreditorių teises.
3. UAB „Navalio jūrų agentūra“ kreditorinis reikalavimas yra ginčijamas, tačiau pagal teismų formuojamą praktiką kol šis reikalavimas nėra nuginčytas, jis egzistuoja. Taigi, nėra pagrindo nesivadovauti ieškovo pateiktais buhalteriniais dokumentais – balansais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas naikintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Adora“ prašė pripažinti neteisėtu paskolų pagal ieškovo ir atsakovų sudarytas paskolos sutartis grąžinimą bei priteisti iš atsakovų jiems grąžintas paskolų sumas, teigdamas, kad paskolų grąžinimas pažeidžia kreditorių teises, nes ieškovas, būdamas nemokus, grąžindamas paskolas, neteko piniginių lėšų ir buvo suteikta pirmenybės teisė vieniems kreditoriams (atsakovams) pasidengti savo reikalavimus. Teisiniu ieškinio pagrindu ieškovas nurodė CK 6.66 straipsnį. Taigi, šioje byloje ieškovas pareiškė actio Pauliana.
Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Reikšdamas tokį ieškinį, kreditorius siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Jeigu nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas, actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.
Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sutartis yra sandoris, pagal kurį atsiranda prievoliniai teisiniai šalių tarpusavio santykiai (CK 6.154 str.). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Taigi, paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, pagal kurį atsiranda šalių tarpusavio prievoliniai teisiniai santykiai: paskolos davėjui perdavus nuosavybėn pinigus (arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus) paskolos gavėjui, pastarajam atsiranda prievolė juos grąžinti. Prievolė grąžinti pinigus, gautus pagal paskolos sutartį, gali būti nuginčijama, tik nuginčijus pačią paskolos sutartį (CK 6.875 str.). Nenuginčijus paskolos sutarties, prievolė grąžinti paskolą turi būti vykdoma (CK 6.873 str.).
Taigi, atsakovų veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas, nustatęs actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, pripažino pažeidžiančiais ieškovo kreditorių teises ir todėl neteisėtais, yra ne sandoriai, o sandorių (paskolos sutarčių) pagrindu atsiradusių ieškovo prievolių įvykdymas.
Pažymėtina, kad ieškovas neginčijo jo ir atsakovų sudarytų paskolos sutarčių ar fakto, kad pagal šias sutartis jam paskolos buvo suteiktos (pinigai perduoti) ir neteigė, kad pačios paskolos sutartys kaip nors pažeidžia ieškovo ar jo kreditorių teises. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskolos sutarčių šalys sudaryti neprivalėjo, t. y. nustatė vieną iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų sandoriams, kurie šioje byloje nebuvo ginčijami.
Paskolos gavėjo prievolė grąžinti paskolą yra įtvirtinta tiek įstatyme, tiek ir pačioje paskolos sutartyje. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatą, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal 2007 m. liepos 12 d. tarp ieškovo UAB ,,Adora“ ir atsakovės I. F. sudarytos paskolos sutarties Nr. PS-5 3.2 punktą, ieškovas įsipareigojo grąžinti gautą 20 000 Lt paskolą iki 2009m. liepos 1 d. Pagal 2009 m. kovo 15 d. ieškovo UAB ,,Adora“ ir atsakovo V. D. sudarytos paskolos sutarties Nr. 4-PS 3.2 punktą, ieškovas įsipareigojo grąžinti gautą 10 000 Lt paskolą iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pagal CK 6.873 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, paskolos gavėjas turi teisę grąžinti paskolą prieš terminą. Tokia nuostata buvo įtvirtinta ir aptariamose paskolos sutartyse (paskolos sutarčių Nr. PS-5 ir Nr. 4-PS 5.2 p.). Taigi teigti, kad ieškovas neprivalėjo atlikti šioje byloje ginčijamų veiksmų - grąžinti atsakovams pagal paskolos sutartis gautų paskolų, nėra pagrindo. Vien aplinkybė, kad atsakovams paskolą ieškovas grąžino prieš terminą, nereiškia, kad šios savo prievolės ieškovas neprivalėjo įvykdyti: kaip jau minėta, nenuginčijus paskolos sutarties, paskolos grąžinimo prievolė neišnyksta ir ji turi būti vykdoma, o įstatymas bei šalių sudarytos paskolos sutartys suteikia teisę paskolos gavėjui paskolą grąžinti prieš terminą.
Pažymėtina, kad vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, Įmonių bankroto įstatymas draudžia bankrutuojančiai įmonei nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento. Bankroto byla ieškovui UAB ,,Adora“ buvo iškelta tik 2009 m. rugsėjo 25 d., o įsiteisėjo 2009 m. spalio 6 d., t. y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo šioje byloje ginčijamų veiksmų atlikimo. Todėl teigti, kad vykdyti prievoles atsakovams ir grąžinti paskolintus pinigus ieškovui draudė Įmonių bankroto įstatymas, taip pat nėra pagrindo. Taigi, ieškovas UAB ,,Adora“, paskolos sutarčių pagrindu gavęs iš atsakovų pinigus ir įsipareigojęs juos grąžinti, šią prievolę privalėjo vykdyti, todėl būtinos sąlygos šioje byloje ginčijamiems veiksmams pripažinti neteisėtais actio Pauliana pagrindu, t. y. kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio (nagrinėjamu atveju atlikti ginčijamų veiksmų), nėra.
Kita būtinoji ir esminė sąlyga actio Pauliana institutui taikyti yra ta, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės, kreditorių teises turėtų pažeisti ieškovo veiksmai, atlikti vykdant paskolos sutarčių pagrindu atsiradusią prievolę, t. y. pats paskolų grąžinimo faktas.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę; sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi; skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netapo nemokus, bet gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008).
Spręsdamas šioje byloje ginčijamų ieškovo veiksmų teisėtumo klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamų veiksmų atlikimo metu ieškovo finansinė padėtis balansavo ties nemokumo riba, o vėliau dar labiau pablogėjo, ir pripažino, kad atsakovai siekė greičiau pasiimti lėšas iš nemokios įmonės, todėl elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Tačiau aplinkybės, kokią įtaką ginčijami veiksmai (prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymas) turėjo ieškovo įmonės mokumui, jos turto masei bei galimybei vykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pirmosios instancijos teismas nenustatė.
Sprendžiant klausimą, ar ginčijamais ieškovo veiksmais (paskolų grąžinimu) buvo pažeistos jo kreditorių teisės, būtina pažymėti, kad iškeldamas bankroto bylą UAB ,,Adora“, Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi šios įmonės nemokumą nustatė, vadovaudamasis 2008 m. balanso duomenimis (9, 10 b. l.). Šioje byloje skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek pagal 2009 m. gegužės mėnesio, tiek pagal tų pačių metų birželio mėnesio balansų duomenis ieškovo finansinė padėtis buvo sunki. Atsižvelgus į tai, kad atsakovai V. D. ir I. F. pagal su ieškovu sudarytas paskolos sutartis pinigus ieškovui perdavė atitinkamai 2009 m. kovo 15 d. ir 2009 m. gegužės 13 d. (14, 18 b. l.), t. y. įmonei esant jau faktiškai nemokiai, aplinkybė, kad šios paskolos buvo grąžintos atitinkamai 2009 m. gegužės 29 d. ir 2009 m. birželio 15 d., esant tokiai pat sunkiai įmonės finansinei padėčiai, nesudaro pagrindo teigti, kad paskolų grąžinimas kaip nors pažeidė kitų įmonės kreditorių teises. Kadangi paskolos ieškovui buvo suteiktos jam esant faktiškai nemokiam, nėra pagrindo teigti, kad jų grąžinimas sumažino įmonės turto masę ir jos galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Aiškinant priešingai ir teigiant, kad paskolų grąžinimas buvo neteisėtas, bei priteisus grąžintas paskolų sumas iš atsakovų, tai reikštų, kad atsakovams suteikus nemokiai įmonei paskolas, kiti įmonės kreditoriai įgytų teisę patenkinti savo reikalavimus (ar jų dalį) iš atsakovų paskolintų pinigų. Tai būtų neteisinga ir nesąžininga atsakovų atžvilgiu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamais veiksmais, t. y. atsakovų suteiktų paskolų grąžinimu, ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos.
Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad esminių ir būtinų sąlygų ginčijamus ieškovo veiksmus pripažinti neteisėtais, taikant actio Pauliana institutą, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kuria teismas paskolų grąžinimą pripažino neteisėtu, yra nepagrįsta, nes ji padaryta, tinkamai neatskleidus ir neišaiškinus visų svarbių faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikius ir išaiškinus civilinio kodekso normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymo pagrindus ir sąlygas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (CPK 178 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Nustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindą, dėl atsakovų apeliaciniame išdėstytų argumentų, susijusių su jų informavimu apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą, bei kitų su pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu susijusių argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes šie argumentai esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei bylos išnagrinėjimui neturi.
Teisėjų kolegija taip pat netenkina atsakovės I. F. prašymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, kuriais ji prašo prijungti prie bylos ir vertinti jos naujai pateiktus įrodymus, taip pat iškviesti kaip trečiuosius asmenis J. K. ir K. K.. Šiuos įrodymus bei prašymus atsakovai galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, jie nėra tiesiogiai susiję su šioje byloje pareikštais reikalavimais, nes pirmosios instancijos teisme paskolos suteikimo bei grąžinimo faktai nebuvo ginčijami, taigi jie negali būti nagrinėjimo dalyku apeliacinės instancijos teisme (CPK 312, 314 str.). Trečiaisiais asmenimis į bylą asmenys gali įstoti tik iki baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme tokia galimybė nėra numatyta (CPK 46, 47 str.).
Kaip matyti iš byloje esančio 2010 m. spalio 25 d. įmokos mokėjimo kvito, atsakovas V. D. už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 900 Lt (85 b. l.). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atsakovai už apeliacinio skundo padavimą yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl 900 Lt žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui – V. D..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Grąžinti atsakovui V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 900 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2010 m. spalio 25 d. įmokos mokėjimo kvitu per „Swedbank“, AB.