Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto bankas ieškinį atsakovei Marijampolės savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys A. R., R. Š., DNSB „Aistis“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas

ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) - buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Ieškovo įsitikinimu butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra duomenų apie buto privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad jis liko valstybės nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt“ konstatavo, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Taigi, pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; LAT2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008). Apibendrinant pažymėtina, jog šiuo atveju butas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 str. 1 dalyje įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Ieškovas nurodo, jog turėtų būti taikomas CK 4.47 str. 1 d. 12 punktas - kitais įstatymo nurodytais pagrindais (Įstatymo 19 str. 2 d., 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 str.). Ieškovo vertinimu taikyti bešeimininkio turto institutą šiuo atveju pagrindo nėra, nes, pirma, tokio pobūdžio byla taip pat nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, antra, ginčo turtas niekada nebuvo bešeimininkis, t. y. buvo sukurtas kaip viešosios nuosavybės objektas ir toks išliko iki ieškinio pateikimo dienos.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas D. V. (toliau atstovas) prašė patikslintą ieškinį tenkinti visiškai motyvais bei argumentais išdėstytais procesiniame dokumente, patvirtino, kad neprašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė Ž. A. paaiškino, kad pozicijos nekeičia ir ieškinio tenkinimo galimybę palieka teismui, nes atsakovė neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, prašo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.

Trečiasis asmuo A. R. atsiliepimo byloje nepateikusi, tačiau pateikusi elektroniniu paštu sutikimą, kuriame nurodo, kad atsisako pretenduoti į mirusių tėvų ir sesers butą, sutinka, kad jis būtų paimtas LR valstybės.

Teismo posėdžio metu A. R. paaiškino, kad ginčo bute gyveno gal prieš 30 metų, šiuo metu bute negyvena, jos tėvai A. V. ir B. V. yra mirę (duomenys neskelbtini) metais, bute gyveno jos sesuo I. Š. bute gyveno iki mirties, gyveno ir jos sūnus R. Š., kuris šiuo metu gyvena užsienio valstybėje. Buvo pradėję tvarkyti dokumentus dėl buto įgijimo nuosavybės teise, kreipėsi į advokatą A. B. ir jam perdavė visus turėtus dokumentus, advokatas mirė prieš kelis metus ir kur tie dokumentai yra jai nežinoma. Mokesčius už komunalines paslaugas butui mokėjo ji, nes vis tikėjosi jog butas liks mirusios sesers sūnui R. Š.. Gavusi pranešimą iš VĮ Turto bankas, kad jie pretenduoja į butą, visus daiktus iš buto iškraustė ir butas šiuo metu yra laisvas. Ji pati jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, savarankiškų reikalavimų byloje nereiškia ir sutinka, kad butas liktų valstybei.

Trečiasis asmuo R. Š. procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 str. 3 d. tvarka deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, jis atsiliepimo byloje nepateikė be svarbių priežasčių.

R. Š. į teismo posėdį neatvyko ir neatvykimo priežasčių iki teismo posėdžio pradžios nepranešė, todėl jos laikomos nesvarbiomis ir byla nagrinėjama jam nedalyvaujant, dalyvavimas privalomu nebuvo pripažintas (CPK 247 str.).

Trečiasis asmuo DNSB „Aistis“ atsiliepimo byloje nepateikė be svarbių priežasčių.

Šio trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, dalyvavimas nepripažintas privalomu ir byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas Konstatuoja:

Faktinės aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas nuosavybės teise registruotas nekilnojamojo turto registre Marijampolės valstybinės eksperimentinės statybinių konstrukcijų gamyklos (toliau gamyklos) vardu, kuri pati iš registro juridinių asmenų išregistruota 1994-02-23. Buto įregistravimo gamyklos vardu pagrindu nurodyta 1988-08-31 statinio priėmimo naudoti aktas. Marijampolės savivaldybės administracija raštu yra patvirtinusi, kad duomenų apie ginčo butą neturi. Ieškovė teikė į bylą Kauno regioninio valstybės archyvo duomenis dėl buto, duomenų jog būtų buvęs pradėtas šio buto privatizavimas nėra. Yra pateiktas tuometinio Kapsuko miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau LDT VK) sprendimas 1988-10-12 Nr. 5-9, kuriuo nuspręsta patvirtinti gamyklos administracijos ir profsąjungos komiteto pateiktus bei butų komisijos apsvarstytus sąrašus gyvenamosioms patalpoms suteikti pagal 3,4 priedėlius ir yra duomenys, kad buvo suteiktas butas pagal tuometinį adresą (duomenys neskelbtini), A. V., gimusiam (duomenys neskelbtini), jo sutuoktinei B. V., gimusiai (duomenys neskelbtini) ir dukrai I. V., gimusiai (duomenys neskelbtini) m. Pateikta fizinių asmenų grupės steigimo sutartis 1992-07-03, kurioje nurodoma, kad V. A., gyvenantis (duomenys neskelbtini) ir kiti sutinkamai su LR valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu sudarė fizinių asmenų grupės steigimo sutartį ir sutarė, kad privatizuojamo valstybinio kapitalo akcijoms įsigyti kiekvienas grupės narys įneša priede nurodytas sumas.

Teisiniai argumentai

Pagal suformuotą teismų praktiką Kasacinis teismas yra konstatavęs. kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei, todėl laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008). Be to vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalimi, valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai – tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas).

pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m.) 95 straipsnį (galiojusio iki 1994-05-17 padarytų pakeitimų ), buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams - kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms ir tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės. Pagal galiojusio Civilinio kodekso (1964 m.) 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Bylos faktiniai duomenys, tai yra Kauno regiono valstybės archyvo Marijampolės filialo duomenys, patvirtina, kad ginčo butas nebuvo perduotas Marijampolės savivaldybės administracijai, pati savivaldybės administracija taip pat raštu patvirtino, kad duomenų apie ginčo butą neturi. Byloje nėra jokių duomenų jog būtų buvusi pradėta šio buto privatizavimo procedūra. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad butas buvo valstybinės įmonės – gamyklos nuosavybė. Tai leidžia daryti išvadą, kad butas buvo sukurtas (pastatytas) valstybės lėšomis kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Butas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka ar kitaip perleistas privačių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn, Valstybinė gamykla yra išregistruota iš juridinių asmenų registro. Įstatymo 19 str. 3 d. reglamentuoja, kad valstybės centralizuotą nekilnojamojo turto valdymą įgyvendina tokio turto valdytojas kuriuo yra VĮ Turto bankas.

Atsakovė ieškinį pripažino, tretieji asmenys CPK 46 str. nustatyta tvarka pareiškimų su savarankiškais reikalavimais nereiškė, įrodymų jog būtų buvusi pradėta buto privatizavimo procedūra ar kitų patvirtinančių jog butas buvo perduotas ne tik naudotis, bet perduotas ir nuosavybėn privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nepateikė ir visuma aptartų įrodymų leidžia teismui daryti išvadą, kad butas yra valstybės nuosavybė ir teismas ieškinį tenkina.

Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), ieškinys tenkinamas, tačiau bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės Marijampolės savivaldybės administracijos nepriteisiamos, nes to prašo ieškovė, faktiškai jokios pareigos ar prievolės atsakovei sprendimu nenustatoma, savivaldybės kaltės dėl susidariusios situacijos teismas nenustatė, savivaldybės procesinis elgesys buvo tinkamas (CPK 83 str. 1 d. 16 p., 96 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 straipsniais, 263-270 straipsniais teismas

Nusprendžia:

ieškinį tenkinti pilnai.

Pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Sprendimo patvirtintas kopijas per tris dienas išsiųsti tretiesiems asmenims R. Š. ir DNSB „Aistis“.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismą Marijampolės rūmus.