Kauno apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos atstovei Rasai Girdauskienei, administracinėn atsakomybėn patrauktam V. B. ir jo atstovei advokatei Jelenai Smirnovai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) viršininko Viginto Lukošiaus, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B., jo atstovės advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarimo V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A15-544-660/2017, kuriuo V. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnį 1 dalį ir jam skirta 150 eurų dydžio bauda, o taip pat jo atžvilgiu nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, pradėta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutarimu V. B. pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, ir nubaudė jį 150 eurų bauda už tai, kad jis 2016 m. spalio 15 d., apie 18.00 val., Kaune, ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų daugiabučių namų, vairavo transporto priemonę Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir sukdamas į kairę nepraleido priešpriešiais važiavusio dviračio, vairuojamo I. L., ko pasėkoje su juos susidūrė ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 157 punkto reikalavimus. V. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2016 m. spalio 15 d., apie 18.00 val., Kaune, ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų daugiabučių namų, įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo sužalotas kitas asmuo, įvykio vietoje nepasiliko, nepranešęs apie įvykį policijai iš įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas KET 219.4 punkto reikalavimus. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutarimu bylos teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Institucijos atstovas pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje – administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Institucijos atstovo manymu, apylinkės teismas nepagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Byloje esančių įrodymų visuma liudija, kad V. B., tuo metu būdamas policijos pareigūnu, žinojo, kad eismo įvykio atveju, kai yra sužalotų asmenų, visada kviečiama policija. Vertinant apgadinimų mąstą bei pobūdį, pažeidėjas negalėjo nejausti automobilio ir dviračio kontakto bei nesuprasti, kad iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, automobilio apgadinimo faktą patvirtino ir pats V. B.. Tai, kad V. B. norėjo išvengti administracinės atsakomybės ir tikėjosi nuslėpti padarytą pažeidimą, patvirtina ir tai, jog jis I. L. davė 10 eurų. Be to, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, kai I. L. sekė V. B., jis bandė suklaidinti I. L. bandydamas eiti ne į tą laiptinę, kurioje iš tiesų gyvena. Akcentuotina tai, jog šio vaizdo įrašo pirmosios instancijos teismas nevertino. Be to, kaip matyti iš I. L. parodymų, kol jis gulėjo ant asfalto, V. B. patraukė automobilį ir pastatė jį kiek toliau, t. y. bandė slėpti transporto priemonę, ją iškart patraukdamas iš eismo įvykio vietos. Apeliaciniame skunde institucija taip pat pažymėjo, kad V. B. ne tik kaip vairuotojas turėjo žinoti, kad pasitraukti iš eismo įvykio vietos yra neleistina, bet ir turėjo vykdyti tai, kas nurodyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtintame Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso VI skyriaus 14.5 punkte, t. y. patekęs į eismo įvykį, kai vairavo transporto priemonę, privalėjo nedelsiant pranešti savo tiesioginiam vadovui, tačiau to nepadarė. Nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarimu V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį nutraukti. Skunde V. B. nurodo, kad jis dviratininko neparbloškė, ant jo automobilio nėra susidūrimo pėdsakų, o automobilio pažeidimai nebuvo padaryti įvykio metu. V. B. nuomone, ant jo automobilio negalėjo likti raudonų dviračio dažų, kadangi pagal transporto priemonės apžiūros aktą dviračio ašies detalė yra juodos spalvos, kuri dviračio dalis paliko raudonus dažus ant automobilio ir tai, ar tai yra I. L. dviračio dažai, nenustatyta. Taip pat nenustatytas įvykio mechanizmas ir susidūrimo vieta. V. B. teigimu, nesiaiškinta, kada ant V. B. automobilio atsirado apgadinimai. Anot apelianto, byloje esanti įvykio vietos schema neteisinga, tuo tarpu jo pateiktos schemos ir fotonuotraukų teismas nepriėmė.Apeliaciniu skundu V. B. atstovė advokatė Jelena Smirnova prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarimo dalį, kurioje V. B. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, likusią nutarimo dalį palikti nepakeistą. Skunde teigiama, kad skundžiamas nutarimas V. B. nesuprantamas, kadangi jame teismo nustatyta įvykio vieta – pravažiavimas tarp gyvenamųjų namų ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), nurodyta neteisingai. Teigia, jog šioje byloje nurodomi trys įvykio vietos adresai: eismo įvykio vietos plane nurodyta įvykio vieta – gyvenamųjų namų teritorija (duomenys neskelbtini); pranešime apie eismo įvykį ir pareigūno R. V. tarnybiniame pranešime nurodytas eismo įvykio vietos adresas ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini); tyrėjo J. G., jo viršininkės L. S. tarnybiniuose pranešimuose ir nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta įvykio vieta (duomenys neskelbtini), ties pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų daugiabučių kiemų. Apeliantės teigimu, neteisingas įvykio vietos nurodymas pažeidžia jos atstovaujamojo teisę į gynybą. Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą V. B. veikoje. Teigiama, kad V. B. manymu, susidūrimo nebuvo, o dviratininkas galėjo nukristi pats, nesuvaldęs dviračio. Kaip nurodė V. B., atvažiavęs nuo išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę pusės ir važiuodamas pravažiavimo taku jis ketino daryti kairįjį posūkį į automobilių stovėjimo aikštelę ties (duomenys neskelbtini) namu, rodė kairio posūkio signalą apsidairė ir iš lėto pradėjo daryti manevrą. Jo vairuojamam automobiliui nežymiai pakrypus į kairę link aikštelės pamatė prie automobilio kairio šono dviratininką, kuris prie automobilio atsirado staigiai, V. B. manymu, nuo jo automobilio galo pusės. Kai dviratininkas nukrito, iki menamos susikirtimo linijos su įvažiavimu į aikštelę buvo likę ne mažiau 1,4 m. Mano, kad dviratininkas važiavo dideliu greičiu ir nesuvaldęs dviračio pats nukrito. Dviračio ir automobilio kontakto V. B. nepajuto. V. B. iš karto sustojo ir išlipo iš automobilio. Jo teigimu, vaikinas jau buvo atsistojęs ir pakėlęs dviratį. Advokatės nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadą, jog V. B. nepraleido iš priešpriešiais atvažiuojančio dviratininko I. L., nes tokios aplinkybės nenustatytos ir tam byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų:įvykio dieną I. L. negalėjo nurodyti ir nenurodė tikslios įvykio vietos, savo važiavimo krypties, kas atsispindi policijos pareigūno R. V. tarnybiniame pranešime (b. l. 10), o įvykio vietą parodė tik 2016 m. spalio 17 d., kas atsispindi sudarytame eismo įvykio plane (b. l. 18). Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis I. L. dėl įvykio vietos ir važiavimo krypties davė nenuoseklius, prieštaringus ir painius parodymus, nurodydamas, kad jis važiavo (duomenys neskelbtini), nuo pastato Nr. (duomenys neskelbtini) link išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę, vėliau tvirtino, kad jis dviračiu važiavo prie (duomenys neskelbtini) namo, kai jį kliudė automobilis, dar vėliau nurodė, jog važiavo nuo (duomenys neskelbtini) namo pusės link (duomenys neskelbtini) g. Kadangi I. L. kiekvieną kartą nurodė vis kitą savo judėjimo kryptį, jo parodymai yra nepatikimi; fotolentelėje Nr. 1 yra užfiksuota, kad I. L. parodė eismo įvykio, įvykusio 2016 m. rugpjūčio 15 d. ties pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), o ne įvykusio 2016 m. spalio 15 d. (b. l. 20), vietą, todėl teismas šia fotolentele negalėjo remtis kaip įrodymu;teisme I. L. parodė, kad automobilis pradėjo greitai sukti, tačiau būdamas KMUK vaikų priėmimo skyriuje konsultuojančiam chirurgui nurodė, kad jį partrenkė kieme nedideliu greičiu važiavęs automobilis;pirminiuose paaiškinimuose I. L. tvirtino, kad automobilis Audi 80 priekine dalimi kliudė dviračio kairį ratą ir jo kairę koją. Teisme nukentėjusysis nurodė, kad jo dviračio kairį ratą ir jo kairę koją V. B. kliudė „savo automobilio nuo manęs dešine puse“. Tačiau V. B. tvirtina, kad jam pasirodė, jog dviratininkas prie automobilio kairio šono atsirado nuo automobilio galo. Skunde teigiama, kad šis prieštaravimas nebuvo pašalintas. pirminiuose parodymuose I. L. neminėjo, kad automobilio Audi 80 vairuotojas nerodė posūkio signalo, o apklaustas teisme nurodė šią naują aplinkybę, kad posūkis nebuvo rodomas, nors V. B. tvirtina, kad rodė posūkio signalą, nes tai daro automatiškai;5.2.6. pirminiuose parodymuose I. L. nurodė, kad iš karto po įvykio V. B. automobiliu pavažiavo ir jį pasistatė kiek toliau, po to išlipo ir priėjo, tačiau teisme šios aplinkybės nenurodė. Pats V. B. neigia, kad buvo patraukęs automobilį iš karto po įvykio, tvirtina, kad iš karto sustojo ir iš automobilio išlipo; pirminiuose parodymuose I. L. nurodė, kad iš karto po įvykio buvo nukritęs ant dešinio šono ir iš karto atsistojo pats. Tačiau apklaustas teisme nurodė, kad nukritęs ant asfalto gulėjo apie minutę, V. B. jam atsistoti nepadėjo. V. B. nurodė, kad iš kairės atsiradęs dviratininkas buvo pasviręs, nukritęs, bet iš karto atsistojo ir pakėlė dviratį, kol V. B. išlipo iš automobilio; iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad I. L. padarytas nugaros ir kairės blauzdos sumušimas bei odos nubrozdinimas kairėje čiurnoje, tačiau dėl sužalojimų kilmės specialistas nurodė, kad jie galėjo būti padaryti tiek judančio automobilio dalimis, tiek ir nugriuvus ant kieto buko pagrindo, todėl, kaip teigiama skunde, nepašalinta abejonė dėl V. B. versijos, kad I. L., privažiavęs prie V. B. automobilio nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę pusės nuo automobilio galo, galėjo nesuvaldyti dviračio ir nukristi prie V. B. automobilio kairės pusės ant kairiojo šono ir susižaloti bei apgadinti dviratį nuo kritimo, o ne dėl to, kad buvo partrenktas automobilio. Skunde kritikuojamas 2016 m. spalio 17 d. eismo įvykio vietos planas, kuris, apelianto teigimu, sudarytas netiksliai ir neteisingai atspindi pravažiavimo tako ties (duomenys neskelbtini) namu ir kitų elementų konfigūraciją ir išdėstymą, jame neteisingai pavaizduoti pravažiavimo tako ties (duomenys neskelbtini) namu sąlygos ir ypatumai, kiti gatvės elementai, todėl susidaro iškreiptas įvykio vietos vaizdas, kas įtakoja neteisingą kelio situacijos ir įvykio vertinimą. Teigiama, jog šiame plane nurodyta, kad pravažiavimo takas tarp daugiabučių namų nuo (duomenys neskelbtini) namo ties (duomenys neskelbtini) namu ir toliau link išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) g. yra išdėstytas tiesioje linijoje kaip tiesus ruožas atitinkamai 3,1 m ir 3,2 m pločio. Tačiau tai neatitinka tikrovės, nes ties įvažiavimu link (duomenys neskelbtini) namo pravažiavimo takas daro zigzago formos vingį, todėl ruožą nuo (duomenys neskelbtini) namo link išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) g. ties susikirtimu su įvažiavimu link (duomenys neskelbtini) namo galima kirsti arba 90 laipsnių kampu (kas neįtikėtina) arba įstrižai, kas labiau tikėtina. I. L. apklausiamas teisme parodė, kad pamatė V. B. automobilį savo pusėje, nieko nepagalvojo, tačiau mašina pradėjo greitai sukti, ko pasėkoje nukentėjusįjį partrenkė ir jis nukrito. Apelianto teigimu, tokia situacija šiame ruože neįmanoma. Skunde teigiama, kad jei I. L. būtų važiavęs tiesiai 0,5 m atstumu nuo dešiniojo pravažiavimo tako krašto, jis įsirėžtų tiesiai į 3 m pločio žaliąją veją, kurioje auga medžiai. Pravažiavimo tako ypatumai, į kuriuos teismas atsisakė atsižvelgti, duoda pagrindą abejoti tiek I. L. nurodyta susidūrimo vieta, (maždaug ties susikirtimo pravažiavimo tako ir įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą viduriu), tiek dviračio važiavimo trajektorija ir kryptimi. Atsižvelgiant į V. B. nurodytas aplinkybes, pravažiavimo tako ypatumus, nepašalinta abejonė, kad I. L. galėjo važiuoti nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę pusės, nesuvaldė dviračio ir nukrito ties V. B. automobilio kairiu šonu. Be to, skunde teigiama, kad teismas nenagrinėjo I. L. nurodytos pirminės versijos dėl jo važiavimo krypties, jog jis važiavo nuo (duomenys neskelbtini) namo link (duomenys neskelbtini) gatvės. Apeliantui abejonė kyla dėl to, kad I. L. važiavo 0,5 m atstumu nuo pravažiavimo tako dešiniojo krašto, bei dėl I. L. nurodytos susidūrimo vietos maždaug ties susikirtimo į įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą viduriu. Skunde nurodoma, jog galimai I. L. važiavo pravažiavimo tako viduriu, ar net kairiu tako kelkraščiu. Be to, kaip teigiama skunde, tikėtina, jog dviratininkas smarkiai viršijo greitį, nevilkėjo ryškios liemenės, nebuvo užsidėjęs šalmo. Tikėtina tai, kad I. L. kirsdamas minėtą tako pravažiavimo vingį įstrižai galėjo išvažiuoti į priešingą važiavimo juostą ir atsitrenkti į V. B. automobilį, kuris pradėjo posūkį, bet jo neužbaigė. Todėl tikėtina, kad galimai nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo įvertinti, o V. B. kaltė preziumuota. Skunde taip pat teigiama, kad teismas kategoriškai nenustatė, kokia buvo dviratininko I. L. važiavimo kryptis ir trajektorija, o taip pat greitis prieš įvykį, kurioje vietoje įvyko susidūrimas, kuriomis dalimis kontaktavo V. B. automobilis ir I. L. dviratis, ir ar kontaktavo, t. y. galimo susidūrimo mechanizmas šioje byloje nėra nustatytas. 2016 m. spalio 17 d. dviračio FUJI techninės apžiūros aktas ir jo priedai – fotolentelės – nėra informatyvūs, nes dviračio defektų aprašymas nėra konkretus, neaišku, kokio pobūdžio apgadinimai yra kairėje dviračio pusėje ant dviračio vairo šakės ties rato ašimi, kokiame aukštyje ir kokio pločio yra nubrozdinimai, kurioje vietoje ir kuriame aukštyje yra matomi žalios spalvos dažai, kokio pobūdžio nubrozdinimai ant balnelio dešinės pusės. Atkreiptas dėmesys, kad iš fotonuotraukų matyti, kad nubrozdinimai ant dviračio balnelio yra ne tik dešinėje, bet ir kairėje pusėje, tačiau jie neaprašyti. Taip skunde nurodoma, kad 2016 m. spalio 19 d. automobilio Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros aktas yra neinformatyvus, neaišku, kur, ant kurios automobilio detalės užfiksuotos raudonų dažų žymės ant priekinio automobilio bamperio kairės pusės, maždaug 40 cm aukštyje, institucija nesiaiškino dėl rastų dviračio ir automobilio apgadinimų ir raudonos spalvos dažų kilmės ant automobilio, be to, nenustatė ant V. B. automobilio konkrečių kontakto su dviračiu FUJI vietų. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė ant dviračio FUJI kairės pusės vairo šakės ties rato ašimi rastų žalios spalvos dažų kilmės, ar tai yra V. B. automobilio dažai. Dėl kaltinimo V. B. pasišalinimu iš eismo įvykio vietos skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo I. L. parodymai yra prieštaringi, nes pirminiuose parodymuose jis nenurodė, kad iš karto po įvykio skundėsi V. B., kad susižalojo, rodė apgadintus daiktus, tačiau apklaustas pirmosios instancijos teisme pradėjo tvirtinti, kad V. B. iš karto pasakė dėl sugadintų daiktų, o taip pat patirtų sužalojimų. Pirminiuose parodymuose I. L. nurodė, kad vairuotojas jam siūlė 10 eurų, tačiau I. L. jų neėmė, tačiau pirmosios instancijos teisme nurodė, kad paėmė 10 eurų, kuriuos vėliau grąžino V. B.. Dėl policijos ir pagalbos iškvietimo nukentėjusiojo parodymai taip pat prieštaringi, nes pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad V. B. siūlė kviesti policiją, vėliau pradėjo tvirtinti, kad policijos kviesti nesiūlė, dar vėliau į papildomą klausimą paaiškino, kad V. B. „juokdamasis pasakė, ar kviečiam policiją“. Tačiau I. L., kaip jis teigia, tuo metu nieko nepasakė, nes jam skaudėjo nugarą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, savo išvadas grindė tik prielaidomis, o ne objektyviais ir neginčytinais įrodymais, neišnagrinėjo kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų viseto, suteikė nepagrįstą prioritetą prieš kitus įrodymus tik V. B. kaltinantiems įrodymams, o būtent I. L. parodymams, ignoravo V. B. teisinančius įrodymus, abejonių nevertino kaltininko naudai ir tuo pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kas sąlygojo neteisingą esminių bylos aplinkybių nustatymą, neteisingą materialinių teisės normų taikymą, klaidingą veikos kvalifikavimą, o galiausiai – neteisingo sprendimo priėmimą. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad Institucija buvo tendencinga V. B. atžvilgiu, nes dėl galimo administracinio teisės pažeidimo fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o ne administracinė teisena, ką patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 duomenys. Skunde taip pat teigiama, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorė Vilija Šalčiuvienė neturėjo teisinio pagrindo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, kadangi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba nesurinko pakankamai įrodymų administracinio teisės pažeidimo faktui konstatuoti (ATPK 256 straipsnio 1, 3 dalis, ANK 569 straipsnio 1, 2 dalis). V. B. atstovė advokatė J. Smirnova pateikė atsiliepimą dėl Institucijos apeliacinio skundo (b.l. 109-117), atsiliepime prašo Institucijos apeliacinio skundo netenkinti. Institucija pateikė atsiliepimą dėl V. B. apeliacinio skundo, atsiliepime prašo V. B. apeliacinio skundo netenkinti. Teismo posėdžio metu V. B. ir jo atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, Institucijos apeliacinio skundo netenkinti, Institucijos atstovė prašė Institucijos apeliacinį skundą tenkinti, V. B. ir jo atstovės apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, V. B. ir jo atstovės skundai netenkinami. Nors Institucija apeliaciniame skunde prašo panaikinti nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas visus apeliaciniame skunde keliamus klausimus gali išnagrinėti iš esmės. 2017 m. sausio 1 d. ATPK neteko galios, jį pakeitė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK). Taigi sprendžiant klausimus dėl administracinių teisės pažeidimų, kurių teisena pradėta dar galiojant ATPK, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – Įsigaliojimo įstatymas) nuostatomis. Įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad „iki 2017 m. sausio 1 d. padarytos Administracinių nusižengimų kodekse numatytų administracinių nusižengimų požymius atitinkančios veikos, už kurių padarymą Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tokia pati arba griežtesnė administracinė atsakomybė negu Administracinių teisės pažeidimų kodekse, pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį neperkvalifikuojamos ir skiriamos Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytos nuobaudos.“ Įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka Administracinių nusižengimų kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė“. Taigi, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, teismas turi patikrinti, ar už pažeidimus, už kurių padarymą asmuo yra nubaustas, ANK numatyta švelnesnė atsakomybė, kadangi tokiu atveju turi būti sprendžiama dėl padaryto pažeidimo perkvalifikavimo.V. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį. ATPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą vairuotojams nuo 144 Eur iki 289 Eur arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 579 iki 868 Eur. ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą šiuo atveju atitinka ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas. ANK 423 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlęs Kelių eismo taisyklių pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 150 iki 300 Eur ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo 600 iki 850 Eur. ANK 423 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas nuo vienerių iki dvejų metų. Šiuo atveju matyti, kad pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį atsakomybė numatyta griežtesnė negu pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį, todėl vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, pagal atitinkamą ANK straipsnį ši veika neperkvalifikuojama.ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo 868 eurų iki 1158 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. ANK 426 straipsnio 1 dalyje (šiuo konkrečiu atveju padaryta žala neviršija 15 BBND, b. l. 48, 49) numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą nuo 600 iki 850 eurų, taip pat gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 iki 3 metų arba transporto priemonės konfiskavimas (ANK 426 straipsnio 7 dalis, 8 dalis). Šiuo atveju ANK numato švelnesnę atsakomybę, nes nebegalima skirti administracinio arešto, taip pat mažėja galimos skirti baudos dydžio vidurkis nuo 1013 iki 725 eurų, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nėra privalomas. Todėl V. B. veika perkvalifikuojama iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltinimo pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį.

Kaip jau minėta, V. B. pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad 2016 m. spalio 15 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų namų, vairavo transporto priemonę Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir sukdamas į kairę nepraleido priešpriešiais važiavusio dviračio, vairuojamo I. L., ko pasėkoje su juo susidūrė ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, taip pažeidė KET 157 punkto reikalavimus. V. B. atstovės apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl skundžiamame nutarime nurodytos netikslios įvykio vietos – pravažiavimo tarp gyvenamųjų namų ties (duomenys neskelbtini) namu, dėl ko, kaip nurodo V. B. atstovė, buvo pažeista V. B. teisė į gynybą. Su šiuo V. B. atstovės argumentu aukštesnės instancijos teismas sutinka iš dalies, nes, kaip matyti iš eismo įvykio vietos plano (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 18), eismo įvykio vieta yra ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme žodinio teismo posėdžio, suorganizuoto siekiant pašalinti bet kokius byloje esančius prieštaravimus ir netikslumus, metu patvirtino ir pats V. B.. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka aukštesnės instancijos teisme ginčo dėl šios aplinkybės nekilo, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarime nurodytą eismo įvykio vietą patikslina ir laiko, kad įvykio vieta yra ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų namų. Kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio R. V. tarnybinio pranešimo (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l.14), jame įvykio vieta nurodyta ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini). Kituose su eismo įvykio tyrimu susijusiuose dokumentuose (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l.6-8, 10-13, 15, 16, 91-97) eismo įvykio vietos adresas yra nurodytas skirtingai, tačiau pagrindinis dokumentas, kuriame yra užfiksuota eismo įvykio vieta ir pastato, prie kurio įvykio minimas eismo įvykis, adresas, yra eismo įvykio vietos planas (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 18), su kuriuo V. B. turėjo galimybę susipažinti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl negalima sutikti su V. B. atstovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog neteisingai nurodžius eismo įvykio vietos adresą, buvo pažeista V. B. teisė į gynybą. Apygardos teismas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje 2017 m. vasario 15 d. prie bylos medžiagos prijungtoje eismo įvykio schemoje, sudarytoje V. B. (b. l. 25), taip pat pareigūno J. G. sudarytame eismo įvykio vietos plane ir jo prieduose – fotonuotraukose (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 18, 20) užfiksuota ta pati įvykio vieta, todėl akivaizdu, jog ši aplinkybė tiek V. B., tiek ir jo atstovei buvo žinoma bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir neteisingas eismo įvykio vietos nurodymas kai kuriuose procesiniuose bylos dokumentuose ir skundžiamame nutarime negali būti laikomas V. B. teisių pažeidimu.

16. Negalima sutikti su V. B. ir jo atstovės skundų argumentu, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą V. B. veikoje. Skunduose įvardijamas visas sąrašas aplinkybių, kurios neva neleido pirmosios instancijos teismui priimti objektyvaus ir nešališko sprendimo dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tačiau apygardos teismas laikosi priešingos nuomonės ir štai dėl ko.

ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą. V. B. skundžiamu nutarimu buvo pripažintas pažeidęs KET 157 punkto reikalavimus, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo I. L. sveikata. V. B. ir jo atstovė apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotą V. B. padarytą KET 157 punkto reikalavimų pažeidimą, teigdami, kad KET reikalavimus galimai pažeidė nukentėjusysis I. L., dėl ko ir įvyko eismo įvykis. Apygardos teismas su tokiais V. B. ir jo atstovės argumentais sutikti negali. KET 157 punkte įtvirtinta nuostata, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms. V. B. atstovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad V. B. nepraleido atvažiuojančio dviratininko I. L., nes tokios aplinkybės nenustatytos ir tam byloje nėra neginčytinų įrodymų. Kaip vienas argumentų nurodomi prieštaringi ir V. B. versijai prieštaraujantys nukentėjusiojo I. L. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas padarydamas tokią išvadą. V. B. atstovės skunde nurodoma, jog, V. B. manymu, V. B. pradėjus vairuojamu automobiliu daryti posūkį į kairę, automobiliui nežymiai pakrypus, V. B. pamatė prie automobilio kairio šono dviratininką, kuris prie automobilio atsirado staigiai, V. B. manymu, nuo jo automobilio galo pusės. Tačiau apygardos teismo nuomone, tokios V. B. versijos nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, o ir pats V. B. šią versiją kelia tik kaip galimą įvykio mechanizmą, tačiau pats nėra tikras, kaip įvyko jo vairuojamo automobilio susidūrimas su dviratininku ir aš iš viso susidūrimas buvo. Siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus V. B. buvo apklaustas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, kur jis paaiškino, jog nematė, kaip važiavo dviratininkas I. L., jį pamatė automobilio priekyje ir sustabdė automobilį. I. L. nurodytos aplinkybės, jog dviratininkas galėjo atvažiuoti iš priekio, V. B. neginčijo (b. l. 152). Teikdamas paaiškinimą policijos pareigūnui (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 29) V. B. nurodė, jog dėl įvykio nuoširdžiai gailisi, savo kaltę pripažįsta. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme V. B. teigė, jog šią aplinkybę paaiškinime nurodė tik dėl to, kad taip jam patarė rašyti paaiškinimą paėmęs pareigūnas. Tačiau liudytojas J. G. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme tai paneigė (b. l. 160). Nukentėjusysis I. L. tiek teikdamas paaiškinimą tyrėjui J. G., tiek apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 30, 57) dėl eismo įvykio mechanizmo parodė, kad jam važiuojant keliu tiesia kryptimi pamatė priešais atvažiuojantį tamsiai žalios spalvos automobilį, kuris tuo metu, kai I. L. buvo beveik lygiagrečiai su automobiliu, pradėjo sukti į kairę, į kiemuose esančią kitą gatvelę, dėl ko automobilis priekine dalimi kliudė dviračio kairę pusę ir kairę nukentėjusiojo koją. Nuo smūgio I. L. nuvirto į dešinę pusę, nukrito ant asfalto. Iš esmės tas pačias eismo įvykio aplinkybes I. L. nurodė tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme (b. l. 30-31), tiek ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme (b. l. 156-157). V. B. ir jo atstovės apeliaciniuose skunduose nurodyti nukentėjusiojo parodymuose esantys neatitikimai dėl įvykio vietos adreso, dėl to, jog konsultuojančiam chirurgui jis nurodė, kad jį partrenkė nedideliu greičiu važiavęs automobilis, jog tik teisme I. L. nurodė, kad automobilio vairuotojas nerodė posūkio signalo, dėl automobilio pasitraukimo iš įvykio vietos momento, dėl nukentėjusiojo atsistojimo po įvykio nuo grindinio nelaikytini esminiais ir šie neatitikimai nukentėjusiojo I. L. nurodytų aplinkybių dėl eismo įvykio mechanizmo nepaneigia. Be to, priešingai nei nurodyta V. B. atstovės apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo I. L. parodymų dėl eismo įvykio mechanizmo nepaneigia ir V. B. paaiškinimas, nes pastarojo asmens versija dėl eismo įvykio mechanizmo grindžiama jo paties prielaidomis, kadangi V. B. konkretaus eismo įvykio mechanizmo nurodyti negalėjo. Jo iškeltos versijos, jog dviratininkas galėjo atvažiuoti V. B. iš paskos, nuo automobilio galo, nepatvirtina ne tik jokie objektyvūs bylos duomenys, bet kategoriškai patvirtinti negali ir pats V. B.. Tuo tarpu nukentėjusysis nuo pat eismo įvykio tyrimo pradžios nurodė vienintelę eismo įvykio kilimo priežastį, šiuos jo parodymus patvirtino įstatyminis atstovas J. L., kuris teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog sūnus jam sakė, kad automobilis atsitrenkė jam (I. L.) į šoną (b. l. 159). Be to, teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis I. L. parodė, kad iki įvykstant eismo įvykiui jis važiavo 3-5 km/h greičiu, dėl šio nurodyto greičio yra tikras, nes jau po įvykio jis važiavo dviračiu tokiu pat greičiu ir pagal telefone esančią programėlę nustatė važiavimo greitį (b. l. 157). I. L. parodymuose esantys neatitikimai dėl pastato, ties kuriuo įvyko eismo įvykis, adreso, paaiškinami tuo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, netoli įvykio vietos (duomenys neskelbtini) yra pastatai, kurių numeriai yra (, namų išsidėstymas yra klaidinantis, kuo paaiškinami ir pareigūnų procesiniuose dokumentuose, ir nukentėjusiojo I. L. parodymuose esantys įvykio vietos adreso neatitikimai. Kaip jau minėta, ginčo dėl pastato ties šia įvykio vieta adreso nekilo, o nukentėjusiojo I. L. važiavimo kryptis link išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę buvo nustatyta remiantis nukentėjusiojo parodymais, kurie apygardos teismo laikomi patikimais, nuosekliais, jie nepaneigti ir paties V. B. parodymais. Nukentėjusiojo I. L. parodymus dėl eismo įvykio vietos, jo mechanizmo patvirtina eismo įvykio vietos planas, taip pat fotolentelė su fotonuotraukomis, kuriose užfiksuotas eismo įvykio vietos vaizdas (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 18, 20). Šiuose rašytiniuose įrodymuose, priešingai nei teigia V. B. atstovė apeliaciniame skunde, yra aiškiai pagal nukentėjusiojo parodymus užfiksuota eismo įvykio vieta, eismo įvykio vietos planą sudaręs pareigūnas J. G. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino, jog eismo įvykio vietą nurodė kartu su pareigūnu įvykio vietoje buvęs nukentėjusysis I. L., todėl apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi šiuo eismo įvykio vietos planu, kuris atitinka ir nukentėjusiojo nurodytą eismo įvykio mechanizmą. Nesutiktina su V. B. atstovės apeliacinio skundo argumentu, jog minimas eismo įvykio vietos planas yra neinformatyvus dėl netiksliai ir neteisingai atspindėtos pravažiavimo tako konfigūracijos. Apygardos teismo nuomone, plane nurodytą informaciją papildo pridėtos fotonuotraukos, kurių padidintas vaizdas buvo peržiūrėtas teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme, šiose fotonuotraukose ir eismo įvykio vietos plane esančią informaciją vertinant kompleksiškai, šios informacijos šiai bylai išspręsti pakanka. V. B. atstovės skunde taip pat keliamas klausimas dėl fotolentelės (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 20) sudarymo datos, tačiau apygardos teisme peržiūrint šiose fotonuotraukose užfiksuotą informaciją V. B. pripažino, liudytojas J. G. taip pat patvirtino, jog šioje fotonuotraukose užfiksuotas eismo įvykio vietos vaizdas, todėl klaidingas datos šioje fotolentelėje nurodymas nedaro šios fotolentelės negaliojančia. Negalima sutikti su V. B. atstovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie buvo dviratininko I. L. važiavimo kryptis ir trajektorija, taip pat nenustatė galimo susidūrimo mechanizmo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog I. L. važiuojant dviračiu keliu tiesiai, jį kliudė į kairę sukantis automobilis, nuo smūgio į kairę koją jis nukrito. Šiai pirmosios instancijos išvadai pritaria skundus nagrinėjantis apygardos teismas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), I. L. buvo padaryti šie sužalojimai – nugaros ir kairės blauzdos sumušimai bei odos nubrozdinimo kairėje čiurnoje, kurie galėjo būti padaryti tiek judančio automobilio dalimis, tiek ir nugriuvus ant kieto buko pagrindo. Tačiau priešingai, nei teigia skunde V. B. atstovė, ši specialisto išvada nepaneigia I. L. versijos, jog V. B. vairuojamas automobilis atsitrenkė į I. L. dviračio kairį šoną, kliudė I. L. kairę koją priekiniu automobilio vairuotojo pusės kampu, po ko I. L. nugriuvo ant dešinio šono. V. B. atstovės skunde taip pat nurodoma, kad dviračio ir automobilio apžiūros aktuose ir jų prieduose – fotonuotraukose esantys defektų aprašymai yra neinformatyvūs, nėra nustatyta, kokie transporto priemonių apgadinimai buvo padaryti šio eismo įvykio metu. Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies. Kaip matyti iš dviračio FUJI techninės apžiūros akto (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 21-23), jame nurodyta, kad apgadinta dviračio vairo šakė ties rato ašimi kairėje dviračio pusėje, ji yra nubrozdinta, ant nubrozdinimų matomi žalios spalvos dažų likučiai. Automobilio Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros akte (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-49371-16 l. 24-28) taip pat užfiksuoti automobilio išoriniai techniniai defektai, tačiau nei I. L., nei V. B. teismo posėdžio apeliacinėje instancijoje metu negalėjo nurodyti, kurie konkrečiai iš šių nubrozdinimų buvo padaryti eismo įvykio metu. Atlikti papildomą šių transporto priemonių apžiūrą nebuvo tikslinga, nes nuo įvykio praėjo daug laiko, be to, kaip nurodė I. L. įstatyminis atstovas, nukentėjusiojo dviratis buvo suremontuotas. Be to, tiek I. L. parodymų pagrindu, tiek ir specialisto išvadoje nurodytų I. L. padarytų sužalojimų, tiek ir V. B. parodymų pagrindu, kuomet jis nurodė, kad susidūrimo kontakto jis nepajuto, apygardos teismas daro išvadą, jog šio eismo įvykio metu stipraus kontakto nebuvo, todėl tikėtina, jog transporto priemonių nubrozdinimų šio eismo įvykio metu padaryta nebuvo. Šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas remiasi nukentėjusiojo I. L. parodymais, jog V. B. vairuojamas automobilis priekiniu kairės pusės kampu atsitrenkė į dviračiu važiuojantį I. L., dviračio kairę pusę ir kliudė kairę I. L. koją, po ko šis nugriuvo ant grindinio. Apygardos teismas nesivadovauja V. B. parodymais apie galimą eismo įvykio mechanizmą, nes jo parodymai grindžiami prielaidomis, numanymais, nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis, todėl laikomi gynybine V. B. versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. V. B. atstovės skunde keliama versija, kad I. L. galimai važiavo pravažiavimo tako viduriu ar net kairiu tako kelkraščiu, be to, tikėtina, jog dviratininkas galėjo įstrižai kirsti pravažiavimo tako vidurį ir atsitrenkti į V. B. automobilį, kuris pradėjo posūkį, bet jo neužbaigė. Tačiau byloje duomenų, pagrindžiančių V. B. atstovės apeliaciniame skunde nurodytus samprotavimus dėl galimos nukentėjusiojo I. L. važiavimo trajektorijos, nėra. Net ir pats V. B., kaip jau buvo nurodyta aukščiau, teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu negalėjo nurodyti nei I. L. važiavimo krypties, nei trajektorijos. Nukentėjusysis I. L. apygardos teismo posėdyje parodė, kad iš pradžių jis važiavo maždaug 0,40 m atstumu nuo dešinio kelkraščio, tuomet pravažiavimo tako vingyje jam teko sukti kairiau, jam būnant maždaug 30 metrų atstumu nuo priešais buvusios duobės, į I. L. atsitrenkė V. B. vairuojamas automobilis. Automobilis atsitrenkė į kairę dviračio pusę, kliudė kairę nukentėjusiojo koją ir nukentėjusįjį pargriovė. Šie nukentėjusiojo parodymai nebuvo paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais, paties V. B. parodymais, todėl laikytini patikimais ir teismas jais vadovaujasi spręsdamas V. B. kaltės dėl eismo įvykio klausimą. Byloje jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintas V. B. atstovės apeliaciniame skunde nurodytas samprotavimas, jog nukentėjusysis I. L. smarkiai viršijo greitį, šios aplinkybės nepatvirtino net ir pats V. B.. O atstovės skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo I. L. padarytų KET pažeidimų įvertinimo, laikomas nepagrįstu, nes šioje byloje nėra duomenų apie I. L. padarytus KET reikalavimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių su šio eismo įvykio kilimu, pažeidimus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. B. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir nėra pagrindo, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, vertinti kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Apylinkės teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad sukdamas į kairę V. B. nepraleido priešpriešiais važiavusio dviračio, vairuojamo I. L., taip pažeidė KET 157 punkto reikalavimus, ko pasėkoje su juo susidūrė ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. V. B. atstovės apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, jog prokurorė neturėjo teisinio pagrindo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstą, nes tokia prokurorės teisė įtvirtinta ATPK 255 straipsnyje.Apygardos teismas taip pat nesutinka su V. B. atstovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog Institucija buvo tendencinga V. B. atžvilgiu, nes šis argumentas deklaratyvus, nėra nurodyta, kokius konkrečiai pažeidimus padarė ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl jų tendencingumo. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas šioje byloje negali būti vertinamas.

Dėl kaltinimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (ANK 426 straipsnio 1 dalį).

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015). Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014).

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas V. B. atsakomybės už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą klausimą, skundžiamu nutarimu padarė išvadą, kad V. B. veiksmuose pasišalinant į įvykio vietos tyčios nėra, nes jis nesuprato, kad įvyko eismo įvykis – ant I. L. nesimatė jokių sužalojimų ir jis nepasakė, kad V. B. iškviestų policiją, paėmęs dviratį pasitraukė iš eismo įvykio vietos ir kalbėjosi telefonu, neslėpė automobilio, nesiekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus, todėl nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties, bylos teiseną šioje dalyje nutraukė (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). V. B. kaltę dėl jam inkriminuoto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo neigė, teigdamas, jog jis įvykio metu ir po jo nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, kad nukentėjusysis ar jo turtas yra sužaloti, todėl iš įvykio vietos pasitraukė, tačiau tokiais savo veiksmais atsakomybės nevengė, nesislėpė, netoli namų pastatė automobilį. Institucijos atstovas teigia, jog V. B., būdamas pareigūnu, turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir laikytis KET 219.4 punkto reikalavimų, be to, V. B. privalėjo vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso VI sk. 14.5 punktu, ir apie eismo įvykį pranešti savo tiesioginiam vadovui, tačiau to nepadarė, todėl jo veikoje yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai. Apygardos teismas dėl žemiau nurodytų aplinkybių, sutinka su Institucijos pozicija, jog V. B. veikoje yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (ANK 426 straipsnio 1 dalyje) numatyto administracinio pažeidimo (nusižengimo) sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje sprendžiant dėl V. B. veikimo tiesiogine tyčia pasišalinant iš eismo įvykio vietos, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria nutraukė V. B. atžvilgiu administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, teiseną. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu buvo konstatuota V. B. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta nuobauda už tai, kad jis 2016 m. spalio 15 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų daugiabučių namų, vairavo transporto priemonę Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir sukdamas į kairę nepraleido priešpriešiais važiavusio dviračio, vairuojamo I. L., ko pasėkoje su juos susidūrė ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 157 punkto reikalavimus. Nukentėjusysis I. L. paaiškinime (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-49371-16 l. 30) parodė, kad V. B. po įvykio ėmė ginčytis, kad kaltas dėl įvykio I. L., tačiau netrukus pasiūlė 10 eurų, atsiprašė, teigė, kad juos pasiimtų ir nusipirktų saldainių arba susitaisytų dviratį. Šiuos parodymus I. L. patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-49371-16 l. 57). Be to, nukentėjusysis apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė (b.l. 30), jog apie tai, kad sudaužytas I. L. telefonas, kad sugadintas dviratis, kad skauda nugarą bei kaklą, iš karto po įvykio pasakė V. B., o vėliau, eidamas paskui V. B. link jo namų, paprašė V. B. palaukti policijos pareigūnų bei grąžino V. B. 10 eurų. Tai, kad nukentėjusysis kalbėjo su V. B. bei eidamas paskui jį bandė patekti į namo, adresu (duomenys neskelbtini), kur gyvena V. B. laiptinę, tačiau ten nepateko dėl esančios duryse kodinės spynos bei dėl to, kad V. B. priešais nukentėjusįjį uždarė laiptinės duris, patvirtina vaizdo įrašai (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-49371-16 l. 85), o taip pat apeliacinės instancijos teisme patvirtino I. L. įstatyminis atstovas J. L., kuris parodė, kad girdėjo, kaip kalbant telefonu su J. L. I. L. perdavė V. B., kad iškviesta policija, kad tuoj atvažiuos tėtis ir greitoji pagalba (b.l. 158). Apygardos teismo nuomone, aplinkybę, kad V. B. turėjo ir galėjo suprasti, jog eismo įvykio metu buvo sugadintas I. L. turtas, patvirtina dviračio FUDI apžiūros aktas (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-49371-16 l. 21-23), iš kurio aiškiai matosi sugadintas dviračio priekinis ratas, šio sugadinimo, apygardos teismo nuomone, V. B. po įvykio negalėjo nepastebėti. V. B., būdamas policijos pareigūnu, turėjo suprasti, jog tokio pobūdžio dviračio sugadinimas galėjo būti padarytas transporto priemonių kontakto metu. Teikdamas paaiškinimą (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-49371-16 l. 29) V. B. pripažino, kad dviračio ir automobilio kontaktas buvo, tik vėliau pakeitė poziciją, jog kontakto iš viso galimai nebuvo. Tačiau tokią V. B. poziciją apygardos teismas laiko gynybine, todėl vadovaujasi nukentėjusiojo I. L. parodymais, kurie patvirtinti kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis pritarta tokiai gynybinei V. B. pozicijai, yra neteisėtos, nepagrįstos bei paneigtinos turimų duomenų visuma.Šių aplinkybių pagrindu, apygardos teismas konstatuoja, kad V. B. 2016 m. spalio 15 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), pravažiavime tarp gyvenamųjų daugiabučių namų, įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo sužalotas kitas asmuo, įvykio vietoje nepasiliko, nepranešęs apie įvykį policijai iš įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas KET 219.4 punkto reikalavimus ir toks jo pažeidimas atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (ANK 426 straipsnio 1) dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

Dėl administracinės nuobaudos skyrimo.

34. ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

35. Spręsdamas dėl baudos už administracinio teisės pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, dydžio, apygardos teismas atsižvelgia į tai, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į V. B. charakteristiką: jam nėra būdingas KET pažeidimų darymas; konstatuotina, jog baudos – dydis, kuris lygus 650 (šešiems šimtams penkiasdešimt) eurų, yra visiškai pakankama bei tuo pačiu ne per griežta administracinė nuobauda, užtikrinanti ANK 22 straipsnyje numatytus tikslus.

36. Atsižvelgęs į visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai V. B. atžvilgiu nutraukė administracinio teisės pažeidimo teiseną, pradėtą pagal ATPK 130 straipsnio 1 d. (šiuo nutarimu perkvalifikuotina pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį) ir todėl ši nutarimo dalis naikintina, šiuo nutarimu konstatuojant, jog V. B. padarė ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, už kurį, jam skirtina 650 eurų bauda.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 2 dalimi, 38 straipsniu, 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. B. ir jo atstovės advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, pradėta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nutraukta ir šioje dalyje:

V. B. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 1 dalyje (perkvalifikuotas iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalies) ir paskirti jam 650 (šešių šimtų penkiasdešimties) eurų dydžio baudą.

Kitos Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarimo dalies nekeisti.

Šis nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.