Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei–Puidienei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajam R. Š. ir jo gynėjai advokatei V. N., nukentėjusiosios V. K. gynėjui advokatui D. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 149 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Remiantis BK 64¹ str., bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinį bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista V. K. iš R. Š. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas pagal BK 149 str. 1 d. nuteistas už tai, kad lytiškai santykiavo su V. K. prieš jos valią panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, o būtent:

2014 m. vasario 11 d. apie 18.30 val. kaltinamasis, būdamas D. V. bute, esančiame Alytaus m., (duomenys neskelbtini), kuriame kartu su D. V. gėrė alkoholinius gėrimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atėjusią pas D. V. nukentėjusiąją V. K. sugriebė už rankos ir įsitempė į butą, dėl ko suplyšo jos striukė, po to, sėdint virtuvėje prie stalo D. V., R. Š., V. K., jai verkiant, prašant išleisti iš buto, sakydamas „niekas tavęs neišleis“, kad „jis nebijo Alytaus pareigūnų“, neleido nukentėjusiajai išeiti, sugriebęs ją už plaukų trenkė jos galvą į sieną, sukeldamas jai fizinį skausmą, kėsinosi dar kartą suduoti galvą į sieną, tačiau to daryti neleido D. V., po to, apie 20 val., D. V. nuėjus į tualetą, kaltinamasis, paėmęs nukentėjusiąją V. K. už rankos, tempė ją į kambarį, jai priešinantis, siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, sudavė smūgį į pilvo sritį, sukeldamas jai fizinį skausmą, nusitempė į kambarį, nustūmė ant lovos, nurengė, užgulė ją savo kūnu, nukentėjusiajai stumiant kaltinamąjį nuo savęs, jis suspaudė ranka kaklą, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl linijinio odos nubrozdinimo kaklo dešinėje pusėje, ir pagrasinęs „nerėk, nes užmušiu“, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. K. prieš jos valią.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, 2014 m. vasario 11 d. apie 20.30 val. sugrįžo į kambarį, kuriame buvo likusi nukentėjusioji V. K., kurią kaltinamasis, pavartodamas fizinį smurtą ir palaužęs jos pasipriešinimą jau buvo išžaginęs, dėl ko ji buvo išsigandusi, kaltinamajam grasinant, kad „išveš į Kauną“, kad „jis nebijo Alytaus policijos“, pareikalavo lytinių santykių, lovoje užgulė nukentėjusiąją savo kūnu, jai stumiant kaltinamąjį nuo savęs, suspaudė kaklą ranka, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl linijinio odos nubrozdinimo kaklo dešinėje pusėje, pagrasino „nerėk, nes užmušiu“, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. K. prieš jos valią.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. K. skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 05 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti paskiriant kaltinamajam R. Š. 5 metų laisvės atėmimo bausmę, pritaikius BK 64 (1) str. bausmę sumažinti iki 3 metų ir 4 mėnesių. Ir jos pareikštą ieškinį tenkinti visa apimtimi.

Byloje nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatyta kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė- jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Vien jau tai buvo pagrindas R. Š. skirti didesnę nei bausmės vidurkis bausmę.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nuteistasis R. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-11-05 nuosprendį, nes jis priimtas išsamiai išnagrinėjus visas aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, yra teisėtas ir pagrįstas. Jo nuomone, bausmės jam buvo tinkamai individualizuota, atsižvelgus į visas aplinkybes, ir tikrai ne per švelni.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukengtėjusiosios atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė ir nuteistojo gynėja advokatė nukentėjusiosios apeliacinio skundo nepalaikė ir prašė palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nėra ginčo dėl kaltinamojo kaltės, veikos kvalifikavimo, skunde prašoma sugriežtinti kaltinamjam paskirtą bausmę ir pilnai tenkinti nukentėjusiosios pateikštą ieškinį neturtinei žalai atlyginti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d., baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas R. Š. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., t.y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kaltinamasis padarė tyčinį baigtą tęstinį nusikaltimą, susidedantį iš dviejų nusikalstamos veikos epizodų, pagal pavojingumą priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Nustatęs, kad nusikaltimą R. Š. padarė būdamas anksčiau nuteistas už tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį teistumas neišnykęs, pagrįstai pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas pripažino kaltinamąjį recidyvistu.

Teismas, įvertinęs kaltinamojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, teisingai nustatė, kad jo atsiprašymas buvo formalus ir nerodo nuoširdaus gailėjimosi dėl nusikalstamų veiksmų, dėl ko laikė, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino ir kitas, tiek kaltinamąjį teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t. y. kad jis baustas administracinėmis nuobaudomis, kad nusikaltimo padarymo metu dirbo, VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre neregistruotas, kad nors ir oficialiai nevedęs, tačiau su sugyventine augina du nepilnamečius vaikus.

Nustatydamas bausmės dydį apeliantui pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad, nustačius R. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nesant atsakomybę lengvinančių, jam privalėjo būti skirta griežtesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad skiriamos bausmės dydį teismas skaičiuoja nuo jos vidurkio, įvertinęs ne tik atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų kiekį, tarpusavio santykį, bet taip pat ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, todėl vien tik kaltinamojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas neįpareigojo teismo skirti kaltinamajam tik griežtesnę nei sankcijos vidurkis bausmę. Ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. ( Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-70-398/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšis ir dydžius, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. pripažino kaltę, davė parodymus teisme, teismui nekilo abejonių dėl nusikalstamos veikos buvimo, byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl ir šios aplinkybės buvo svarbios parenkant bausmės – terminuoto laisvės atėmimo trukmę. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad paskirtos subendrintos bausmės dydis neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo ją griežtinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl neturtinės žalos dydžio. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė į visas šiam klausimai spręsti svarbias bylos aplinkybes, jas išanalizavo ir, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

CK 6.263 str. nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5)kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusiosios skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs tiek nukentėjusiosios parodymus, tiek ir medicininius duomenis. Byloje neginčytinai nustatyta, jog dėl nuteistojo nusikalstamos veikos buvo pakenkta ne tik nukentėjusiosios V. K. fizinei sveikatai, tačiau dėl jos atžvilgiu panaudotos lytinės prievartos nukentėjusioji patyrė stresą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, ką patvirtina medicininiai duomenys (2014-04-10 Psichologinio konsultavimo kabineto pažyma), todėl ginčo dėl jos teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra. Nukentėjusioji patirtą neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt, kurią ir prašė priteisti. Teismas, įverinęs svarbias šiam klausimui spręsti aplinkybes, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 10 000 kitų neturtinei žalai atlyginti. Su tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.

Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus. Tai daroma išsamiai aiškinantis bei vertinant individualias tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą padariusio asmens situacija susijusias faktines bylos aplinkybes ir dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio sprendžiant pagal teismo reikšmingais pripažintų bei nukentėjusio asmens pagrįstų šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą (LAT 3K-3-582/2009).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, kad V. K. emocinės būsenos pablogėjimui tiesioginės įtakos turėjo patirti psichiką traumuojantys išgyvenimai. Taip pat buvo įvertintas ir jos patirtas fizinis skausmas, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mastas, kad nusikalstamais R. Š. veiksmais nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, nesukėlė negrįžtamų padarinių, liekamųjų reiškinių. Taip pat įvertino nuteistojo kaltę, jo turtinę padėtį, kad yra jaunas, dirbantis ir darbingas asmuo, turi sugyventinę, su kuria augina dvi nepilnametes dukras, prisideda prie jų išlaikymo, ir, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiosios skundo argumentai, jos neturtinės žalos atlyginimo dydis nepagrįstai buvo sumažintas, vertinant tik vienintelę aplinkybę – kad kaltinamasis turi du nepilnamečius vaikus, yra nepagrįstas. Aukštesnysis teismas nesutinka ir su skundo argumentu, jog nustačius kaltinamojo turtinę padėtį, priteista suma neatitinka nukentėjusiosios ir kaltinamojo interesų pusiausvyros. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, o vertinamas kitų aplinkybių visumoje. Kaip jau minėta aukščiau, teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka BPK 113, 115 straipsnių ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo, reikalavimus. Byloje nėra duomenų, jog teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilintų į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprastų bei pritaikytų CK 6.250 straipsnio nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai ir objektyviai pripažino nukentėjusiosios ieškinį per dideliu ir jį tenkino iš dalies. Kolegija mano, jog bylos medžiaga patvirtina ir nukentėjusios polinkį rizikuoti bendraujant su jai nepažįstamais asmenimis, jos polinkį gauti atlygį už suteiktas lytines paslaugas, todėl įvertinus visumą aplinkybių buvusių tiek iki šių nusikalstamų veikų padarymo, tiek po, V. K. pareikštas 50 000 litų dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti iki 10 000 litų sumažintas pagrįstai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei nenukrypstant nuo teismų praktikos.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Įvertinus aptartą, kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keisti ar naikinti teismo nuosprendį nukentėjusiosios V. K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. Š., išlaidas sudaro 46,32 Eur dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, todėl išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į tai, kad šioje byloje nuteistasis nuosprendžio neskundė, taip pat vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. Š. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 46,32 Eur, iš nuteistojo R. Š. nepriteisti.